Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Bitnikai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R. Spalis   
Velionis po Antrojo pasaulinio karo buvo įsikūręs Halifaxe, Anglijoje, ir ten mokytojavo gimnazijoje. Rašė noveles ir romanus. Romanuose, pradedant "Gatvės berniuko nuotykiai", apėmė visos savo kartos gyvenimą. Tą seriją manė užsklęsti romanu, kurį dabar rašė, bet nežinia, ar pabaigė. Mirė Hamburge, Vokietijoje, ten nuvykęs gydytis. Velionis buvo gimęs 1915 spalio 30 d. Baigęs Kauno Aušros gimnaziją, literatūrą studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose. Tremtyje veikė skautuose ir reiškėsi visame Anglijos lietuvių kultūriniame gyvenime. Priklausė Lietuvių rašytojų draugijai. Bendradarbiavo Aiduose.

Stotelė buvo maža. Keli keleiviai, aptingę nuo karščio, snaudė suoluose. Braukdamas kaktą, patikrinau laikrodį. Dvi valandos iki traukinio. Kad tave dievai! Įkišau galvą į pastatėlio vidų, dairydamasis kur prisėsti, bet temačiau tik bilietų kasą ir koridorių. Kiek paėjėjęs, užtikau duris su užrašu "Tik tarnautojams", o už jų pasimatė apskuręs žmogelis, spoksąs pro langą. Manydamas jį vietinį, paklausiau:
— Atsiprašau, ar čia yra bufetas?
Jis tingiai, nenoromis pasisuko nuo lango ir, išmatavęs mane nuo galvos iki kojų, linktelėjo galva.
— Jūs dar neseniai iš Europos? — savo ruožtu paklausė.
— Jei dvidešimt metų jums neseniai, tai atspėjot. Bet ir jūs, atrodo, kilęs ne iš indėnų? — Ironiškai atkirtau, mokėdamas už jo akiplėšiškumą.
— Ne, matot, nenešioju plunksnų ant galvos. Gal lietuvis būsit?
— Na, ir pataikyk tu man! — Sava kalba prabilęs, ištiesiau jam ranką. — Kaip atspėjot, kad aš lietuvis?
— Paslaptis menka, nerodanti mano išminties. Išgirdęs neamerikonišką gargaliavimą, kiekvieną klausinėju.
— Ir daug užtikot jų?
— Deja, retai, ir tie vis tokie . . . Lygiai kaip su ta Raudonojo Kryžiaus loterija Lietuvoje, vis galūnės . . .
— Kaip tai suprasti? — Pasimečiau.
— O bufetas čia už kampo, eikim, — neatsisakydamas nupėdino pirma, rodydamas kelią.
Tam pačiam pastate iš šono atsivėrė gan didelis, vėsus į šiaurę kambarys. Atsisėdome prie staliuko, ir žvilgterėjau bufeto pusėn.
— Ne, jie čia neateina, reikia pačiam kreiptis, — perspėjo tautietis.
Atsikėliau ir, matydamas jį nejudant, paklausiau:
— Ko norėtumėt?
— O ką jūs gersit?
— Aš arbatos.
Jis susiraukė, neslėpdamas savo nuomonės apie šį gėrimą.
— Ne, dėkui. Aš alaus mėgėjas, bet, kaip tyčia, išėjau be piniginės.
Atnešiau jam alaus. Jis net nepadėkojęs palietė buteliuką, įpratusią ranka atkimšo, pripylė ir čia pat suvertė sau į gerklę. Visas veiksmas tetruko vos keletą sekundžių, nespėjus man net patraukti kėdės. Dabar jis su gailesčiu vartė stiklinę, ieškodamas lašelio. Staiga priekaištingai įbedė į mane akis ir, tartum paaiškindamas, tartum prašydamas, murmtelėjo:
— Aš labai ištroškęs.

Be žodžių pakilau ir, atnešęs, pastatęs prieš jį porą buteliukų, giliai užkišau savo piniginę, reikšmingai patapšnojau per ją ir tik tada atsisėdau priešais.

Jis suprato mano veiksmą ir, beviltiškai atsidusęs, nesiskubino tuštinti. Sunkė lėtai, besigardžiuodamas. Toje karščiu pritvinkusioje atmosferoje vien iš mandagumo nuriedėjo žodžiai, sakiniai. Jis nebuvo linkęs klausinėti mane, ir tuojau supratau, kad ir pats nenori būti klausinėjamas. Pakratė m e vyrą už bufeto, orą. Priešais sėdinčio akyse dažnai blikšteldavo nuobodumas, kartais lyg pajuoka, kurią slėpdavo nuleisdamas akis, ir vis labiau stebėjausi nepažįstamuoju, kuris man atrodė gan inteligentiškas, kai tuo tarpu jo nušiurę, ne per švariausi drabužiai rodytų lyg jį ir valkata esant. Nerasdamas ko geresnio, paminėjau šio krašto didelius plotus, pastebėjau, kad dėka jų dažnas lietuvis gyvena vienišas ir gal tik laiškas palaiko šiokį tokį ryšį. Man paminėjus laišką, priešais sėdintysis staiga kilstelėjo akis ir netikėtai šyptelėjo visa burna, nuostabiai pasikeisdamas. Raukšlėmis ir dulkėmis pridengtame veide žybtelėjo šiluma. Lėtai siekė kišenės, ištraukė iš ten voką, pakišdamas man panosėn.
— Tik vakar gavau. Ir tas vokas daugiau paveikė, negu visos septynios didžiosios nuodėmės. To voko viduj nėra laiško. Ten tik mažutė laikraščio iškarpėlė. Mano buvęs draugas, Jonas Tetervinas, atsiuntė man šį voką. Paklausit, iš kur žinau, jei nėra laiško, parašo. Kiekvienam būtų mįslė, tačiau aš savo bičiulį pažįstu. Tinginys aukščiausios rūšies. Dejuodavo nevidonas net dėl savo pavardės. Girdi, ilga. Užtektų Tatė ar net Te. Žadėjo tuo reikalu kreiptis į vidaus reikalų ministeriją, bet niekas nenuvežė ten, o pats tingėjo nueiti. Taip ir liko Tetervinas. Neprisimenu, ar kada jis pavadino mane pilnai. Visad buvau Sis su trumpa i. Ilgosios nepakentė, vargino jį. Sakydavo, Si, paduok kortas, pripilk stikliuką, jei toks atsirasdavo, ir panašiai. Jis visko prašydavo. Tuo atžvilgiu jis nebuvo tinginys. Prašydavo net, kad jam nuimtų batus, nutrauktų kojines. Girdi, dėl reumatizmo, nors buvo sveikas kaip arklys.

Taigi net neatplėšęs voko žinojau, kad iš jo. Vietoje Stasys Baltaduonis ant voko švietė S Baldon. Nevidonas patingėjo misterį pridėti, po S tašką pastatyti, o pašto ženklas aukštyn kojom apverstas. Pasigrožėjęs voku, jo paviršiumi, mėginau atspėti, Ws viduje. Ir štai iš vidaus iškrito mažutė laikraščio iškarpėlė. Kažkoks nususęs korespondentėlis pranešė, kad Jovaras Kali-gunda, tvirtindamas anteną ant ką tik įgytos rezidencijos stogo, fatališkai nusirito nuo jo, palikdamas žmoną, šešis sūnus, dvi dukras ir šimtą tūkstančių dolerių.

O garbingo atminimo Jovaras Kaligunda buvo mūsų šviesiųjų jaunystės dienų mecenatas. Ir tokia pabaiga, tiek pinigų liko! Jei būčiau kur karčiamoje su draugais, kaip juokais sakoma, varvinčiau ašaras į stikliuką. Jaunystės laimingieji metai švistelėjo tokia jėga ir gyvai, kad vaikštau apsvaigęs. Kur radot mane prie lango, dūmojau apie juos, draugus. O gi mes sudarėme tokią neperskiriamą grupę. Turiu pabrėžti, kad nesuvedė mūsų nuolatinis troškulys. Greičiau suvedė mus patirtoji skriauda. Pasaulis mus atstūmė, nesuprato, neleido pasireikšti, talentai puvo. Man dabar atrodo, kad mcs tada buvome pradininkai visų tų jaunimo sąjūdžių, kurie tokie garsūs dabar. Tačiau mes neturėjome pasekėjų, nes niekas nerašė apie mus, nebuvo atėjęs laikas tam. Taip ir likom nepastebėti. Be jau pažįstamo jums Jono Tetervino, tinginio, grupei priklausė ir menininkas Matas Teliuška. Gabus menininkas, o nepripažintas dėl anų metų lietuviškos politinės struktūros ir dėka bažnyčios, jos dvasinio moralinio auklėjimo. Iš po Mato Teliuškos talentingo teptuko gimdavo tik karčiamos ir snukiai jose. Meno mokyklos profesorius, pamatęs jo pirmuosius kūrinius, atsigerėti negalėjo. Visam kursui minėjo naują genijų. Bet kai penktasis ir dešimtasis kūrinys spindėjo tais pačiais motyvais, susirūpinęs profesorius nutarė padėti genijui, nutarė praplėsti jo kūrybos skalę. Permainai liepė sukurti šventuosius. Matas Teliuška tinginys nebuvo. Kūrė, mirkė teptuką ir, kai pagaliau nutempė savo sunkaus darbo vaisių pas profesorių, tam atėmė žadą. Šventieji kad ir laikė kryžius rankose, tačiau jų veidai — Dieve, pasigailėk!

Profesorius suprato, kad menininko Mato Teliuškos genialumas gan vienpusiškas, kad tik antžmogis Freudas gal galėtų išbalansuoti kraštutinumus. Žinoma, kitoje valstybėje gal tai nebūtų buvusi kliūtis, gal menininkas Matas Teliuška milijonus rinktų, gal žmonės, jį pamatę, viva šauktų, bet tuo tarpu mūsų valstybėje jis skurdo, talentas blėso, nes ir draugai karčiamininkai. kuriuos jis tapė, kratėsi paveikslų, jau tokie šėtoniški snukiai gimdavo iš po menininko Mato Teliuškos teptuko. Jokia moteris, nepraradusi dar gėdos ir baimės, nelaikytų jų savo kambaryje. Na, ir trečias narys buvau aš. Nepakenčiau prievartos, mylėjau laisvę ir dėka jos buvau išmestas iš antro kurso, nesumokėjęs mokesčio už mokslą. Universiteto senatas reikalavo pirma išlaikyti egzaminus, o aš jiems nuėjęs pastačiau sąlygą. Pirma duokit stipendiją, o paskui aš jums išlaikysiu egzaminą, o gal ir du. Tikėjo jie. kad juokauju, neįvertino mano laisvės pajutimo. Neprivertė laikyti egzaminų, išmetė.

Ir taip nejučiomis visi čia paminėti susicementavome į krūvą, kad, jei kuris ką nunerdavo iš šalies, ir kiti du pasinaudodavome. O tenka pasakyti, kad laikai buvo sunkūs ir prie Smetonos. Mecenatai nestovėdavo ant kiekvieno kampo, neįmanoma buvo gyventi, kaip širdis trokšta. Bet kartą šyptelėjo mums laimė, ir ją parūpino mūsų tinginys Jonas Tetervinas. Kartą karčiačiamoje tuštiname spiritą ir nejuntame jo kvapo. Menininkas Matas Teliuška pasitraukęs atstūmė stikliuką ir susikeikė. Girdi, koks nelabasis, spiritas prakaitu dvokia. Po tos pastabos nuleidome akis į Joną Teterviną, tinginį, kuris mėgino susisukti į kamuolį, kaip ežys. O menininkas Matau Teliuška neatleidžia, Tete, ar tavo kūnas po krikšto kada ragavo vandens? Nesulaukę atsakymo iš ežio, įteikėme ultimatumą. Arba pirtis, arba nutraukiam fizinę bei moralinę paramą jam. Po savaitės, paspaudęs uodegą, tinginys Tetervinas nušliaužė į pirtį. Ten karščio paveiktas, taip aptingo, kad, susmukęs ant suolo, beviltiškai dairėsi į ant žemės stovinčią dečkelę su vandeniu, nedrįsdamas jos pakelti. Gal apsvaigęs taip kampe ir iki vakaro pratupėtų, kai greta besisukinėjąs samaritietis, matydamas tokį sužliugusį kūną, paklausė, ar reikalingas kunigas. Jonui Tetervinui to tik ir reikėjo. Suaimanavo gailiai apie širdį, reumatizmą, ir dečkelė su vandeniu savaime pakilo. Drūtas vaikinas laistė Joną Teterviną, kol tojo oda prarado tamsų įdegimą. Dėkingas Jonas Tetervinas nepaleido samaritiečio, bet atgabeno jį į mūsų susirinkimo vietą, kurioje tuojau ati-dengėm, kad naujoji pažintis turi eilę dorybių: jo piniginė buvo visad pilna dėka dėdės Amerikoje, kuris troško sūnėną Jovarą Kaligundą padaryti gydytoju. Per šį jaunuolį pasiskolinę pinigų iš jo dėdės Amerikoje, ūžėm iki vidurnakčio, vaišindami naująjį draugą. Beūždami susibičiuliavome. Jis buvo panašus į mus, irgi originalas. Universitete nebuvo išlaikęs nė vieno egzamino ne dėl sunkios galvos, bet įgimto nedrąsumo. Bijodavo egzaminų laikyti, nes nedrįso gaišinti profesorių laiko. Tikėjo, kad jie labai užimti net ir kavinėse sėdėdami, likerį gerdami ar kokį kitą mažiau garbingą darbą dirbdami. Bet paprašytas, paragintas, nerdavosi iš kailio, norėdamas padėti, įtikti. Tikėjo ir mums, kad kada nors atiduosime jam pinigus.

Suprantama, mums susidraugavus, jo biudžetas smarkiai nukentėjo. Ir, nors kaip tyčia tuo metu visi ūkio produktai buvo atpigę, įtikinom jį, kad pragyvenimas pabrangęs dėka karo ūkanų Europoje. Ypač pašoko chirurginiai įrankiai ir spiritas, kad dėdė Amerikoje turįs padidinti piniginį įnašą. Dėdė pasirodė vertas savo sūnėno, padidino tą įnašą.

Negalėčiau tvirtinti, kad nauda buvo vienpusiška. Jovaras Kaligundą irgi daug laimėjo, išmoko dėka tos draugystės. Mes jį išlaisvinom, pastatėm ant kojų. Dėka mūsų jis įsisąmonino, kad žmogus, neturįs pinigų, nebijo ir vagies; nieko neturinčiam niekas nepavydi; geriau paskolinti negu skolintis, ir t.t.

Apsišarvavęs ta išmintimi, vyras pasijuto daug saugesnis, smagesnis šitame pasaulyje. Tačiau jis turėjo vieną fizinę silpnybę, kuri kaupė pavojų. Bet kokiam sijonui pasisukus, ir be gydytojų triūbelės girdėjome jo pagreitintus širdies dūžius. Toks jo fizinis negalavimas galėjo iškrėsti skaudų pokštą. Jis galėjo greičiau atsidurti prie altoriaus, negu mūsų meilė jam ir sąžinė galėjo leisti. Kartą Jovarui Kaligundai nesant su mumis, susėdę prie stalo pradėjome svarstyti likimo siunčiamus spąstus. Po ilgų svarstymų padarėme išvadą, kad mūsų šventa pareiga jam padėti, kad privalome pašalinti jo fizinį negalavimą, turime grąžinti jį į rojų su Ieva jame. Bet čia atsirado kliūtys. Zosė lyg ir tiktų, bet Tetervinas, tinginys, stojo piestu prieš jos kandidatūrą. Kartą apsnūdęs jis ją taip didžiai nuvylė, kad, jai tapus mecenate, jis kūlverčiomis išlėktų iš mūsų kompanijos. Jadzė būtų nieko, bet tiek palanki vyriškai lyčiai, kad ir dešimt amerikiečių dėdžių ir tetų nepajėgtų aprūpinti tos armijos gerbėjų. Julija pasaka mergaitė, bet ir pasakiškai rengiasi. Į tą bedugnį blizgučių, papuošalų, batukų šulinį nugarmėtų visi lobiai iš Amerikos. Pakratėm dar eilę favoričių, ir kiekviena jų turėjo vieną ar keletą nedorybių, kurios vienaip ar kitaip paveiktų mūsų nepamainomą draugystę su Jovaru Kaligundą. Taigi nutarėme dar palaukti, pasidairyti, rasti jam tokią žmoną, kuri davusi, ko jis taip trokšta šitame pasaulyje, sulaikytų nuo kitų miesčioniškų šunybių ir blogų, nuodėmingų polinkių bei minčių.

Tuo tarpu laikas plaukė, mėnesiai slinko, kai kartą, pasišokinėdamas ant vienos kojos, atšuoliavo menininkas Matas Teliuška prie mūsų stalo. Jo neeilinė nuotaika parodė, kad įvyko kažkas nepaprasto. Klausinėjamas jis tik šaipėsi ir, išsiuntęs mecenatą Jovarą Kaligundą į paštą, apsidairęs pašnabždėjo, kad mecenatui Jovarui Ka-ligundai žmoną suradęs. Girdi, auksas, o ne moteris. \a, girdi, ir sekasi tam mūsų nevidonui Jovarui Kaligundai. O tas auksas netoli, pas jo mylimą tetulę Skardą (mūsų taip pakrikštyta, o ne kunigo). Taigi toji Skarda atgabeno savo vyro tolimą giminaitę, šią gamtos brangenybę, iš kaimo, pasimetusio tarp liūnų, miškų ir durpių. Nors mergaitė tiesiai nuo žąsų ir kiaulių, bet nepeiktina pažiūrėti, o blauzdos tokios, kad ir abstinentui seilės varva. Jei ne Jovaras Kaligundą, jei ne tas mielas draugas, jis pats susigun-tų. Toks turiningas šis žalios gamtos patiekalas. Bet prie tetulės, tos žvangančios skardos, negalėjęs susipažinti, žnybtelti jai į šlaunį. Šį didžiai gundantį sumanymą teko atidėti kitam kartui, o toks pasitaikė kaip tik prieš valandą.

Skardai užprotestavus jo vekselį, kaip tik šiandien nubėgęs pas ją pažvangėti, žodžiais pasimėtyti, ir antrą kartą susidūrė su mergaite, bet šį kartą sąlygos buvusios daug patogesnės, labiau žadančios, nes slibinas iššliaužė į turgų, į miestą. Užkampio pagunda, įleidusi svečią į vidų, tuojau gėdingai paskandino akis į prijuostę ir šypt, šypt savo tamsiomis akimis, bet nė žodelio, tartum kalbėti nemokėtų. Jam pasiteiravus, kaip sekasi mieste, gundanti fėja tik palingavo galva, pasišaipė, pasikraipė, pasimuistė, ir po tų ilgų pastangų teišsprūdo lakus, švelnus žodelis "baika". Menininkui Matui Teliuškai prispyrus ją dėl darbo ir tetulės, tegavo tą patį atsakymą, tą pačią baiką. Taip pasikalbėjęs, mūsų bičiulis nusprendė, kad su tokia ilgų derybų nereikia ir, kol žvangąs slibinas už durų, tenka naudotis proga. Jis arčiau prie šio žalio gamtos patiekalo, čiupo ją už rankos ir tartum elektrą būtų palietęs. Karščio kratomas, pakimęs pradėjo gundyti, kviesdamas vakare eiti į šokių salę. Merginos akys net žybtelėjo tai išgirdus, bet atsakyti nespėjo, tvojo per rankas jau apsvaigusio menininko, kuris pasimiršo, kur esąs, ir kaip tik tuo metu Skarda sužvangėjo kieme. Mergaitei dingus virtuvėje, Matui Teliuškai susikibus su įžengusia mylima tetule Skarda, buvo pašaukta ir toji Baika iš virtuvės. Tetulė Skarda, pastebėjusi jos perplėštą rankovę, užtrimitavo dėl įvykio, ir menininkas Matas Teliuška jau tikėjosi, kad ši gamtos pagunda privirsianti jam košės, kad mylimoji tetulė Skarda dabar užprotestuosianti ir jo kitą vekselį, bet išradingoji Baika pirštu dūrė į orkaitę, apkaltindama dureles. Dievaž, užbaigė Matas Teliuška, giliai atsidusęs, toji brangenybė kito žodžio ir nežino, tik baiką. Tame žodyje sukaupta visa žmogaus išmintis, iškalbingumas. Toji moteris būsimam vyrui duos namų ramybę, taiką, pastovumą. Na, ir sekasi tam Jovarui Kaligundai, laimingoji žvaigždė jį lydi. O moters stangrumas! Pliaukštelėjau per minkštimą, tartum per plieną, net ranką skauda.

Nušvito mūsų veidai. Kliūtis tebuvo tik toji tetulė Skarda, bet bobelė, išgirdus apie Jovaro Kaligundos milijonus Amerikoje, vos pati nepasisiūlė tekėti už mecenato, bet jau jo neįmanoma buvo atplėšti nuo Baikos, to žalios gamtos patiekalo.

Ak, šauniai gėrėme dvi dienas, ir, kai trečią išsipagirioję nurėpliojome jaunavedžių sveikinti, tie, pamiršę mums pinigų palikti, išvažiavo savaitei į Palangą medaus kopinėti. Trumpai pakeikę tetulę Skardą, kurios nuopelnas buvo tas nedoras sumanymas, grįžome į nuolatinę savo buveinę, kuri dabar, mums turint pastovų me natą, duodavo skolon. Taigi didelio vargo pradžioje nejutome, ir jei su tinginiu Jonu Tetervinu per tą savaitę nesublogau, tai to negalima būtų pasakyti apie menininką Matą Teliuška, kuris nepaprastai išdžiūvo, laukdamas Kaligundienės, keikdamas mecenatą, medaus mėnesį ir mylimą tetulę Skardą. Jis net užmiršo tapyti kardamas ir šėtoniškus snukius joje. Dabar go teptuko kilo tokie ugnies liežuviai, kad batą pavojinga jo kūrybą priglausti prie medinės namo sienos. Tuo tarpu mecenatas Jovaras Kaligunda nežinojo apie draugo kančias ir nesiskubino atvežti Baikos Kaligundienės. Kai jis negrįžo ir kitą savaitę, ir trečią, karčiamininko snukis pradėjo temptis, ilgėti, rūgti, mus pamačius, ir rimtai susirūpinome jo sveikata, nes jis turėjo apvalų kūną ir silpną širdį. O dar po savaitės, mus pamačius, Apvalainio snukyje pradėjo rodytis iltys ir iš burnos veržtis siera. Suprantama, ir mūsų stalas nepaprastai nuskurdo. Tegalėjome gauti tik vandens, bet pagaliau po penkių savaičių atlėkė sargo vaikas, kurį papirkome nuorūkomis, pranešdamas, kad grįžo Kaligundos. Viešai sušokę "Elyt, tu meili, gražias kojas tu turi", išsiuntėme menininką Matą Teliuška (geriau pasakius, jis pats išsiveržė) pas jaunavedžius, kad pasveikintų grįžusius ir ta proga pakviestų prie mūsų vaišingo stalo.

Po valandos, pasišokinėdamas, traukdamas Toreadorą iš operos "Carmen", įvirto menininkas Matas Teliuška, kumštimi trenkdamas į Apvalainio bufetą tokia jėga, kad pašoko indai su marinuotais agurkais ir pajudėjo žuvų uodegos po stiklu. Tačiau Apvalainis nepyko šį kartą, paslėpė savo iltis ir sierą, sužinojęs, kad atvykęs mecenatas tiek pasiilgęs mūsų kompanijos, jog, valandėlę pasilsėjęs lovoje su Kaligundiene, atvyksiąs išgerti už mūsų sveikatą.

Apvalainis, vikriai nuvalęs uzbonėlį su vandeniu nuo stalo, papuošė jį pagal mūsų skonį ir pageidavimą. Pakėlę pirmąjį stikliuką, riktelėjome valio mecenato garbei, pakartojome tai keletą kartų ir suleidome dantis į paršiuką su krienais, kai menininkas Matas Teliuška, šypsodamasis savo plačia burna, džiaugsmingai tyliai perspėjo mus: "Baigta su mumis, nevidonai!" Kas, kodėl norėjome žinoti, nesupylę nektaro į burną, bet Matas Teliuška vėl perspėjo: "Kvatokite, nevidonai, kvatokite, niekdarbių sūnūs, kaip kad aš darau, kitaip jūsų ištempti snukiai parodys Apvalainiui, kad šios vaišės liks nesumokėtos, kad tašome jo sąskaiton. Kvatokite, baliavokite, kad turėtumėte ką prisiminti!"

Po to paraginimo, suprantama, mūsų nuotaika nepaprastai pagerėjo. Rodėme tokį pakilimą tuštindami stikliukus, jog Apvalainis, kad ir neprašomas, tylomis priglaudė buteliuką krupniko. Riktelėjome juoku, raitėmės, ašaros tekėjo, šonus dūrė, skaudėjo. Apvalainis, į mus pasižiūrėjęs, irgi neatlaikė, irgi pliūptelėjo. To tik betrūko! Jau nesijuokėme — staugėme, žmonės manė, kad pamišome.

Tokio linksmo vakaro gyvenime neturėjome, neturėsime, ir kažin, ar kas kada turės. Drėkindami džiūvančias burnas krupnikėliu ir kitais kilniais skysčiais, išgirdome tikrąją padėtį. Menininkui Matui Teliuškai įsibrovus į medaus mėne-sininkų butą, karštai išbučiavus vieną ir kitą, lygiai karštai abiejų išbučiuotam, paprašius jaunuosius į mūsų pobūvį prie vaišingo stalo, abu laimingieji neryžtingai dirst į vienas kitą, dirst į Matą Teliuška, ir vėl dirst į vienas kitą, ir nė žodžio. Velniai, pagalvojo Matas Teliuška, negi dar neatsigavėjo po penkių savaičių, negi dar medus rūpi, negi Jovaras Kaligunda vienas mėgina išvalyti visą medų, ištuštinti avilį? Vėl klausia jaunavedžius, ar eina su juo. Pasiraiviusi mamzėlė po ilgų pastangų, nekrusteldama iš vietos, užgiedojo daug sakantį žodį "baiką". Mecenatas Jovaras Kaligunda, per tą laiką irgi kalbėti primiršęs, ilgai vaipėsi, stenėjo, kol išspaudė kažkokį neaiškų murmesį. Mat juos šimts, sumetė Matas Teliuška, tegu dar pasivarto lovoje, tegu atsikanda. Nutarė jis padaryti kompromisą ir čiupo jautį už ragų, girdi, tupėkit, kentėkit namuose, bet, Jovarai Kaligunda, mes tam Apvalainiui kiek skolingi, ar negalėtum iki rytojaus porą dešimtinių patikėti, kad tam vyrui nesprogtų širdis, juk ir pats žinai, kad nesveiką turi.

Ir ką jūs! Jovaras Kaligunda dirst į savo tuščią piniginę, nuo jos nustebęs dirst į Kaligundiene, abu dirst į Matą Teliuška, ir tuo pasibaigė. Pora dešimtinių neiššoko iš piniginės. Ir tą minutę Matas Teliuška pajuto, kad mecenatas virto į zombį, kad jis su visa savo pinigine atsidūrė Kaligundienės sijone, o iš ten ir su kirka neišlupsi cento . . .

Ir paaiškėjo, kad menininkas Matas Teliuška buvo ne tik genijus tapytojas, bet ir pranašas. Iš Baikos — Kaligundienės sijono neišlupome ir pusės tiek. Mėginome per jos širdį pasiekti Jovaro piniginę, bet senųjų pažiūrų kad ir jauna mamzėlė pasirodė tikra viduramžių tvirtovė, kuri atlaikytų ir moderniuosius tankus. Visos Mato Teliuškos antžmogiškos išbandytos rafinuotos pastangos — dūsavimai, ūsų raitymas, kuriuos tik tam tikslui užsiaugino, nedavė trokštamų vaisių. Atsakymas į visus mėginimus tebuvęs — baika.

Ir pats Jovaras Kaligunda greta tos viduramžių tvirtovės virto į granitą. Ir iš to negalima buvo iškaulinti lito. Nustojo net rūkyti. Pradžioje manėme, kad dėl sveikatos, bet kartą pamatėme jį keliantį nuorūką. Supratome, pagal savo išgales kartais sušelpdavome jį vienu kitu papirosu. Traukė dūmus net merkdamasis iš malonumo,
bet pats nepirko. Labai nekalbus liko. Labiau mykė negu kalbėjo.

 Taip ir pasibaigė mūsų šviesi gadynė, už­stojo klaikūs laikai, nes jau įpratę prie lengvos dienos, prie puošnaus stiliaus, praradome sugebė-ną skolintis. Ir tai pakeitė mūsų gyvenimą. Bet daugiausia laimėjo menininkas Matas Teliuš­ka. Jis, lig šiol tegalėjęs tapyti tik karčiamas ir snukius jose, staiga pradėjo tapyti nuogas Ve­neras, besiraitančias ugnies liežuviuose. Tik vėl savotiškas štampas jį persekiojo: kiekviena Venera turėjo Kaligundienės veidą ir jos kitas gundan­čias dalis. Bet, kadangi niekas dviejų paveikslų iš jo nepirko, tai nebuvo tiek svarbu. Jonas Tetervinas, tinginys, nuėjo dirbti ir šį kartą nevi­donui pasisekė. Bedirbdamas net svorio pridėjo. Nuogas pozavo meno mokyklos mokiniams. Tokio kantraus modelio mokykla dar neturėjo. Taip įpra­to nuogas sėdėti, kad kartą, sesijai pasibaigus, užsimiršęs toks vos namo neišsigrūdo, tik, ženg­damas pro vartus, buvo sargo pačiuptas. Kitą kar­tą ir namo nėjo, o prasnaudė toje pačioje kėdu­tėje. Rytą mokiniai rado jį veik tokioje pat po­zoje, kurioje paliko. Tuo tarpu aš kibau į pre­kybą. Maisto dešreles pardavinėjau Laisvės alėjo­je. Tik bolševikams atėjus, likimas vėl sutapo: visi trys atsidūrėme kalėjime. Jonas Tetervinas, tinginys, pramiegojęs visus balsavimus, buvo su­imtas už aktyvų pasipriešinimą Tarybų valdžiai. Sėdėdamas celėje, labai didžiavosi, pirmą kartą gyvenime apkaltintas aktyvizmu. Tuo tarpu mane Laisvės alėja pražudė. Kažkoks kvaiša, radęs anke­toje mano dešrelių pardavinėjimo vietą, padarė išvadą, kad aš smetoninis finansistas, priklausąs buržujų klasei. Tuo tarpu menininkas Matas Te­liuška vėl nukentėjo dėka savo talento. O pra­džioje jis net karjerą padarė. Kažkoks tikras akty­vistas riktelėjo apie jį, girdi, supūdytoje tautoje menininkas Matas Teliuška, smetoninio režimo sunaikintas genijus, priverstas tapyti karčiamas ir nuogas bobas, kepančias ugnyje, dabar, išsi­laisvinęs iš praeities šlykštybių, pradėjęs kurti liaudžiai. Laikraščiai net jo fotografiją įdėjo, į liaudies avangardą įstatė. Nežinau, ar jis daug sukūrė darbo liaudžiai, po parodas negalėjau laks­tyti, kalėjime sėdėdamas, bet kažkokia proga jam buvo įsakyta nutapyti žmonijos tėvą Staliną. Matas Teliuška nutapė ir po to ne tik jis, ne tik jį išgarsinęs aktyvistas išnyko iš liaudies akių, bd ir visi spėję žvilgterti į drobę, į meno kūrinį.

 Karo išlaisvinti, visi trys atsidūrėme laisvėje. Deja, darbo liaudžiai vėl artėjant, išlakstėme į užjūrius. Jau čia gyvendama apie menininką Matą Teliuška, nuvykau jo aplankyti ir susidūriau su Baika numeris antras Ji, patyrusi iš mano apsirengimo, kad vargu ai turiu antrą porą kelnių ir prie jų negaliu pri­kergti jokio titulo, išjojo mane, neleidusi žvilgteiti ir į buvusį bičiulį. Tete, arba Jonas Tetervinas, mylėjęs vaikus ir troškęs jų turėti, vedi našlę su ketvertu vaikų, gyvena iš bedarbio pa­šalpos dėl reumatizmo.

Mano tautiečiui Stasiui Baltaduoniui baigus šią savo gyvenimo iškarpą, mėginau jį prispirti, kas jam pačiam nutiko, kai pasigirdo spiegiantis moteriškas balsas:

— Syyyy!..

— Kad ją velniai, — pašoko stalo bičiulis, laisvės mėgėjas, dingdamas priešingoje šaukiančio balso pusėje, nespėjęs man rankos paduoti, padė­koti už alų.

Žiūrėjau į ant stalo stovinčius tris kuklius alaus buteliukus ir supratau jo paminėtą Raudo­nojo Kryžiaus loteriją, smulkius laimėjimus, galū­nes. Pajutau jo pajuoką, skirtą man, ir pasidarė gėda. Pasijutau toks mažas, toks kaltas, kad ir tituluotas, pinigingas.

Išbėgau į lauką dairydamasis. Dešinėje nuo bėgių apdžiuvę krūmokšniai, į kairę apšepę na­mukai. Prie dviejų vartelių stovėjo dvi drūtokos moterys. Viena negrė, kita baltoji. Kuri iš jų Baika numeris trečias?

To žmogaus šypsny kažkoks magnetas. Jis šyptelėjo man keletą kartų ir užbūrė. Jei būtų prašęs pinigų paskolinti, nebūčiau pajėgęs atsa­kyti, būčiau atidavęs piniginę.

Jau traukinyje veltui laikiau laikraštį prieš' akis, vis vaidenosi tas žmogus su šiltom, pajuokiančiom akim. Šypsojausi prisiminęs jo pasako­tą, paretušuotą gyvenimo iškarpą. Artėjau prie savų puikių namų, prie savo daugiau ar mažiau ti­tuluotų draugų, bet šį kartą džiaugsmo nejutau Jis liko ten toli, praeityje, kada dar buvo tuščia kišenė, kada vėjai švilpė galvoje, o jėgos buvo neišsenkamos, gyvenimas be pabaigos . . .







 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai