Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE L AIKĄ IR ŽMONES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. AISTIS   
ANT.   MIŠKINIS

Dažnai sakydavau Antanui Miškiniui, kad mudu esame du vienos gūžtos sakalėliu. Mudu buvome neišskiriamu: vis būdavom dviese. Jei kas mudviejų vieną pamatydavo gatvėje, būtinai klausdavo: — O kur Antanas? — arba: O kur Joną padėjai? — Buvome, taip sakant, savo rūšies siamiečių dvynai. Trejus metus išgyvenome viename kambaryje. Keliolika metų draugavome ir ta draugystė niekad nenutrūko, o progų buvo, nes kažkam, ir daug kam rūpėjo mudu sukiršinti, ir norėta sukiršinti labai taikliu ir opiu būdu: kuris mudviejų didesnis poetas. Bet mes niekad šio klausimo nekėlėme ir nediskutavome.

O va kaip aš jį pažinau. 1923 metų rudenį atsitrenkė "Aušros" gimnazijon būrys rytų aukštaičių: Antanas Miškinis, Pulgis Andriušis ir kiti. Matydavau koridoriuose ir ypač rūbinėje vieną smėlio spalvos kareiviška miline, negailestingai sulankstyta kepure ir amžinu papirosu dantyse pramuštgalvį, kurs nuolat stumdėsi, dūko ir knygų ryšulėliu svaidėsi — jis man didžiai nepatiko.

Gyvenau tada Šančiuose, Vandens gatvėj. Eidavau pėsčias mokyklon. Taip vieną gražią rudens popietę, grįždamas namo ir praėjęs Žaliąjį tiltą, kažkaip atsisukau: žiūriu — tasai vėjų pamušalas lyg mane vejasi. Man pasirodė nejauku, bet manau, kas bus, tebūnie, bet jau nebėgsiu, tačiau nesulėtinau žingsnio ir ėjau, kaip ėjęs. Užvijo jis mane padusęs ir tarė:
— Miškinis . . . Antanas! .. .
Pavardę ir vardą pasakė lyg pasididžiuodamas. Vardą ištarė po geros pauzos ir kiek stipriau, tačiau man nei viena, nei antra nieko nesakė, tai kukliai pasisakiau savo vardą ir atkišau ranką. Jo ranka buvo smulki, plonyčiais mergaitės pirštais, bet geležinė, kaip mano tėvo. Mane jis pagarbino kolega, o gimnazistai, bent tais laikais, nai niekad nesikolegavo: kolegos būdavo vieni studentai. Dar paklausė: ar visada einu pėsčias? Atsakiau, kad taip, nes traukinėliu važiuoti neišsigaliu. Paklausė, iš kur kilęs. Jam buvo visai negirdėta mano tėviškė, lygiai kaip ir man jojo. Žodis po žodžio pradėjome kalbėti apie literatūrą. Pirmiausia apie rusus. Viens kitam neužsileisdami citavome iš atminties Lermontovą, Puškiną, Aleksandrą Bloką ir kitus. Nė nepajutome, kai praėjome mano Vandens gatvę ir atsidūrėme į Panemunės tiltą. Jis netoli to tilto gyveno, bet pasisiūlė mane palydėti ir jis mane vėl lydėjo iki Žaliojo tilto ir tik tada palengva ir pastovėdami traukėme namo.

Tik vėliau sužinojau, kad ir jis rašo. Gimnazijoje tada literatūros gyvenimas ir aistros virė.
Buvo meno kuopelė su laikraščiu, vaidinimais ir literatūros vakarais. Buvo Pulgio Andriušio "Šep-šelijada", satyrinis leidinėlis, jo vieno prirašytas ir iliustruotas, nukreiptas prieš mokytojus, o ypač prieš tuometinį visų mokinių siaubą, matematikos ir fizikos mokytoją Račiukaitį. Neatsimenu, ar Pulgis pats save, ar kas kitas ji buvo praminęs Šepšeliu, iš to, nusižiūrėjus į "Iliadą", ir Šepšelijados vardas. Pulgis savo satyroje gana vykusiai parodijavo "Kalevalą". Vienas jo dvieilis man liko atmintyje:
Ir pragydo gaiduželis,
Užgiedojo vištos vaikas ...

Petras Juodelis leido savo "Skaidrą", kurioje Miškinis pradėjo reikštis, kaip poetas ir polemistas. Jis buvo ambicingas ir nesileido ant nuospaudų minamas, bet argumentuoti negebėjo, daugiau riksmu paimdavo viršų. 1925 metais jis išspausdino "Lietuvyje" pirmąjį savo eilėraštį. Buvo sensacija. Juodelis jį puolė, kam, girdi, moksleiviai eina i didžiąią spaudą. Miškinis kirtosi, kad viso to žygio prieš ji priežastis yra pavydas. Dabar tai atrodo vaikiška, bet tada buvo visus sukrėtęs įvykis. Tais metais ir aš pradėjau viešai rodytis su savo eilėraščiais.

Miškinis buvo klase vyresnis: jis gimnaziją baise 1926, o man dar metai liko. Sekančiais metais jis studentavo, bet hierarchijos tarnas draugystės nenutraukė. Nusivesdavo mane universitetan paklausyti Tumo, Dubo, Herbačiaus-ko . . . Nueidavome pakvanksoti į seimą.

Visur mudu būdavom drauge ir viešame gyvenime: drauge dalyvavome parapijos bažnyčios peštynėse.  Nemaniau, kad mano Antano taip narsaus esama. Kai pasiekėme Rotušės aikšte, jau minia buvo taip tiršta, kad sunku bepaslink-ti, bet šiaip taip prisiyrėme ties bažnyčia ir silpnai girdėjome, kad viduje giesmėmis rungiasi dvi pusės — tarpais lenkiškai, tarpais lietuviškai giedamos giesmės pasigirsdavo. Minia spraudėsi vidun, kur, atrodė, jau ir taip pilna kunma buvo. Staiga pradėjo veržtis iš vidaus lauk įšutę žmonės. Tarpduris lazdomis pasišiaušė, kaip ežys judančiais spygliais. Lazdos barškėjo, bet daugiau viena į kitą. nes spūstis buvo didelė ir tik labai iškelta ranka galėjo pajudėti. Ir štai ką matau: mano Antanas pradėjo sukti apie ausį piršto storumo nendrinę lazdelę. Pradėjau ji ramint, tvirtindamas, kad bus ten kam ir be mūsų, bet jis išplėšė iš mano rankos savo rankovę ir dingo. Argi aš galėjau atsilikti? Šokau daugiau jo ieškoti, nei progos kam užduoti ar gauti, bet jo nepavijau. Įsiveržiau į klebonijos kiemą: keturi įvairaus amžiaus žmonės prie šulinio plovėsi kruvinas kaktas ir šukavosi. Visi kalbėjo lietuviškai, tik atokiau stovėdama davatkėlė rėkė ir plūdo lenkiškai, kad lietuviai — pagonys.

Pasidairiau ir pamačiau, kad ten nėra kas mato ir veikia, tai grįžau atgal į aikštę: pats minios tirštis virė prie miesto muziejaus. Čia su dideliu triukšmu ir fanaberija pasirodė lenkų frakcijos seimo atstovai su korespondentais ir fotografais. Vienas jų prie pat manęs statėsi foto aparatą ir čia pat stovėjo gana sveikatingo sudėjimo studentas, abiejų rankų ant pilvo sunertais pirštais prispaudęs gumbuotą lazdą, kažko abejingai laukė ir taip smalsiai žiūrėjo į muštravo-jamą ir visom ilgom kojom nepaklusnų foto aparatą, lyg niekad savo gyvenime tokio daikto nebūtų buvęs matęs. Bet kai anas susitvarkė ir buvo bespaudžiąs mygtuką, jis lazda taip patraukė per aparato dumpleles, kad jos atsiskyrė nuo dėžutės ir laikėsi tik prie stiklų. Fotografas buvo nepėsčias, bet rankoje neturėjo nieko, tai, po poros smūgių, turėjo apleisti kovos lauką ir aparatą, kurį pasipynęs laiškininkas sunkaus kareiviško bato pakaustytu užkulniu čia pat į grindinį sutrynė. Seimo atstovai lenkai garsiai skelbė savo parlamentarinę neliečiamybę, bet keli geležinkeliečiai įmobilizavo su jais ėjusį policininką, ir nebuvo kas tą jų neliečiamybę gina, tai gavę keletą nykščių pašonėsna, ištirpo aikštėje, kaip kamparai. Prie Jėzuitų kažkas kažką mušė. Pasirodė, kad lenkų labdarybės draugijos — Dievo Motinos Globos personalas tempėsi į kiemą geležinkelietį. O tie geležinkeliečiai, kurie globojo lenkų frakcijos seimo atstovų palydovą ir gražumu stengėsi įdiegti patrijotinės dvasios, pamatę, kad jų draugą lenkai gali kieme nulinčuoti, pradėjo nejuokais stumdyti policininką ir šaukti : — Eik, stuobry, atgint nuo tų prakeiktų lenkų Žmogų lietuvį! Jei neisi, tai mes tave, kaip rąstą, nutašysime iš visų keturių šonų.—Neryžtingas policininkas galop pasileido bėgte į tą pusę; lenkai paleido geležinkelietį ir užsidarė vartus.

Ilgai teko nardyti kiek praretėjusioje minioje, kol susiradau Miškinį. Jis buvo nusivylęs ir nekalbus. Paklaustas, ką nuveikė, šaltai atsakė: Nieko — spūstis, girdi, o gi ant kaktos neparašyta, kas lenkas, o kas lietuvis.

Tų pačių metų lapkričio mėnesį panašiais žiūrovais teko dalyvauti studentų manifestacijose prieš demokratiškąją valdžią. Atėjęs jis mane veda ir visą laiką kalba: "Jau kad bus šiandie, Jonai, audružėlės, tai bus'".. .

Einava mudu Laisvėsv alėja ir matome, kad žmonės plaukia senamiesčio link. Prieiname alėjos galą ir žiūrime: nuo Liaudies Namų ateina minia su Maironio "Nebeužtvenksi upės bėgimo". Mums jų belūkuriuojant, pasirodo rezervas pastoti kelio. Kai manifestantai pamatė rezervą, užtverusį kelią, pradėjo giedot himną. Rezervi-ninkai kiek sumišo: reikėjo pagerbti tautos giesmę, ir jie po truputį traukdamiesi studentus prileido prie didžiosios miesto arterijų sankryžos: D. Vilniaus gatvės, Ukmergės plento ir alėjos; minia prasibrovė pro rezervo užtvarą ir, susigrupavę užpakaly jų, pradėjo su giesmėmis žygiuoti alėja. Rezervas įsiuto ir net šaligatviais pradėjo šuoliu leisti arklius.

Toje sumaištyje pamačiau vieną Partenono fryzų vertą vaizdelį. Miesto sodo šaligatviu muistydamas galvą nešėsi arklys (aišku, su raiteliu) ir protarpiais nešė, protarpiais vilko trumpai į kamanas įsikibusią studentę, ilgom išpintom kasom. O studentė, pusiau atbula, lazda velėjo arklio šonus ir rezervistą, kuriam net kepurę numušė. Tariau tada Miškiniui: "Na, brolyti, ta mergina arklį ne vien elementoriuj yra mačiusi!" Jis atsakė: "Šlykštu, Jonai, bet dragūnas mergina — tikra amazonė". Sakau: "Čia jau ne dragūnas ir ne amazonė, o tikra mitologijos Atalanta: tokią galėtum leist drąsiai vieną prieš Beotijos šerną."

Arklys įsmuko į spūstį ir nematėm, kuo ta nelygi kova baigėsi. Rezervistai varė arklius į žmones, kaip į rugius. Policija apsupo mudu teatro aikštėj. Girdėjome giesmes ir riksmą prie Karo muziejaus, bet ten prasiskverbti buvo neįmanoma. Jei demokratinė administracija būtų taip energinga buvusi, kaip tą vakarą, tai joks Smetona liaudininkams valdžios būt neišplėšęs. Bent prieš galą šauniai pasispardė.

Miškinis piktinosi: "Tai va, ko sulaukėme: vieni kitus mušame." Norėjau į dalykus pažvelgti iš komiškos pusės: studentai tam ir yra, kad triukšmautų ir kad juos kas nors muštų. Miškinis su tuo nesutiko ir patį prezidentą muilu išvadino. Reikia pastebėti, kad jis visus neigiamus žmones skirstė į tris kategorijas: kirvis, nuodas ir muilas. Pirmoji kirvio prasmė — nesukalbamas ir kietas; nuodas — kenksmingas ir klastingas; muilo prasmė kiek sudėtingesnė ir platesnė: nuobodus, įkyrus, kvailas. Jei jis sutikdavo kiek sudėtingesnį tipą ar norėdavo konkrečiau žmogų apibūdinti, tai darydavo tų trijų žodžių kombinacijas: kirvis ir nuodas, muilas ir kirvis, nuodas ir muilas.

Man išsikinkius iš gimnazisto pavalkų, dar labiau suartėjome. Jis nešiojo mėlyną humanitaro kepuraitę, aš pasitenkinau bendra: žaliu lankeliu ir baltu viršum, kurs netrukus tapo biauriai pilkas. Studijuojant ruošiausi labai rimtai, bet man tai padaryti buvo sunku: tėvai jau negalėjo padėti. Įsikūriau pas seserį Epušote, prie Pa-mierio stotelės Vilniaus ruože, apie ketvertą kilometrų nuo Pravieniškių. Paskaitos universitete buvo nuo 8 ryto iki 10 vakaro, o mano traukinys Kauną pasiekdavo 8 ryto ir grįždavo trečią po pietų, tai pusantro mėnesio tikru studentu pavažinėjęs, priėjau išvados, kad reikia ieškot darbo ir keltis į miestą. Gavau tarnybėlę Žemės Banke. Miškinis mane priėmė gyventi pas save. Jis tada gyveno Laisvės al. 10 kieme. Tai buvo nedidelis prieškambaris, bet šeimininkai eidavo per virtuvę, tai mes turėjome savos rūšies atskirą įėjimą. Viduj dvi lauko lovelės, staliukas, o podėlis — po lovomis.

Tada gi kaip tik buvo tie šaunūs fokstroto "Valencija" laikai. Visi langai per dienas ir naktis tuo fokstrotu skambėjo, o vakarais juo maurojo Parodos esplanadoje pirmieji garsiakalbiai įsikūrusiame Luna Parke. Dainavome ir mes, dažniausiai mano sulietuvintąjį puskupletį:
Valencija, beržo lapą, beržo lapą
Ir berželio lapelius ...

Ir pastebėjau: juo kvailesni žodžiai, juo smagiau dainuojami. Po metų atėjo "Bublički", paskui "Dona Clara", bet nei vienu motyvu Kaunas taip nedūko.kaip "Valencija". Niekad Kaunas taip nemiesčionėjo, kaip tada. Atsirado pirmoji reklama, kurią visur galėjai matyti: ant konkės, gatvių kampuose, ant tvorų ir kitur, tai kažkokio Alphonse Chic — likieriai, konjakai, vynai. . . Miškinis apsvaigo miestu ir jo poezijoje atsirado visi didmiesčio atributai: parkai, skverai, bulvarai, šviesos, asfaltas . . . Miestas jį gąsdino ir viliojo.

Aišku, anadienykštis Kauno urbanizmas buvo prastas. Kad ir tame pačiame Luna Parke lentos vyravo: lentų kaltas paviljonas, lentiniai takeliai (damų prakeikimas palijus — užminti švirkšdavo purvą ne tik ant suknelių, bet ir į akis), lentiniai, nors ir impozantiški laiptai, kelios girliandos spalvotų lempučių ir triukšmas: muzika ir šokančių bei girtų šūkavimai. Visa tai greičiausia Miškinis matė ir girdėjo iš pakalnės, nes ten džiaugėsi speciali publika, nors ir studentų nestigo. Tai ir buvo prizmė, pro kurią jis matė miestą: jo triukšmą, šviesas, nuodėmę ir džiaugsmą: "Būkite užmirštos, išmaldos siekiančios tiesiamos rankos" (Balta paukštė). Na, ir mano "Luna Parko" nuotrupos, atsiradusios daug vėliau, kai jau to parko nei žymės neliko, siekia tuos pačius šaltinius.

Mes augome drauge su tuo miestu. Atsimenu, dar gimnazistai, praeidami pro Konrado kavinę, matydavome prie lango sėdintį su baisiai išsiplėtusiomis kaklo liaukomis poną. Sėdėdavo arba vienas, arba su kuo kitu, bet vis toje pačioje vietoje: prie įėjimo durų, dešinėje, veidu į Įgulos bažnyčią. Jis gerdavo kavą ir stebėdavo praeivius. Kartą man Miškinis pasakė, kad tai Petras Vileišis.

Kartą taip ėjome pro šalį to lango, kur sėdėjo Vileišis, ir Miškinis man tarė: "E, Jonai, kai tik nusimesime šias kepuraites, tai ir mes taip čia užeisime kavutės nugerti! . ." Ne pinigų, bet drąsos stigome. Jis jau pažinojo provincijos arbatines, kur užsimušęs arbatos negausi. Jis man tvirtino, kad Kupišky net 37 arbatinės, bet visur tik silkė ir degtinė. Jis sakėsi su broliu ir vienu savo krašto žmogumi — seimo atstovu — daug kartų buvęs pas Urboną. Kavinė, kur žmonės gerdavo tik kavą ir kitus nekaltus gėrimus, mums atrodė baisesnė už tamsiausią Žuvų turgavietės landynę.

Po kiek laiko aš jam pasigyriau, kad mano klasės draugas Leiba Zaksas buvo užsivedęs mane ir Juodelį pas Perkauską. Labai nustebo, sužibo akys ir pradėjo cituot "Giesmę apie Igorio žygį": "Kad ir žirgą prarasiu, kad ir ietį nulau-šiu poločėnų lauko krašte, bet aš noriu šalmu žydriojo Dono paragauti..." — Trumpai tariant, Jonai, tu kelią žinai, tai einam ir nueinam sekmadienį apie penkias. Statau aš! .. ."
Nuėjome. Užsisakėme kavos, juodos, kaip nemigo naktis. Aš pataisiau, kaip kasyklų naktis. Kodėl kasyklų? — paklausė. — Todėl, atsakiau, kad kasyklų naktimis nėra mėnulio.

Buvo jis plataus mosto žmogus. Gana cere-moningai išsitraukė pačių geriausių cigarečių pakelį, nors rūkydavo tik "Pirmyn" (vėliau "Regata"), plačiu mostu paklojo ant marmuro ir paprašė poną poetą pasivaišinti. Buvo savos rūšies šventė, ir išėjome laimingu, kojomis žemės nesiekiančiu. Eidamas Žaliakalnin, kur mudu gyvenome — aš Žaliojoj, jis Malūnų gatvėj — švilpė ir tylėjo, tai reiškia — dėjo naujus posmus naujam eilėraščiui. Atsiskirdamas pasakė, kad jis dar negali paskaityti, nes reikia palyginti, bet ryt poryt paskaitys kažką tikrai gerai susuktą. Savo eiles rodydavau Juodeliui ir jam, o jis broliui ir man. Jei pasakydavau "gerai!", būdavo tikras laimėjimu ir sakydavo: "Ag, ne iš kelmo spirtas esmi". Tiesą pasakius, man viskas jo buvo gerai. Man buvo jis nepasiekiama aukštuma. Ir dabar atrodo, kad jis iš to savo tikrojo kelio "Varnose" jau buvo išklydęs. "Paukštėje" buvo daug svaresnis, nors dar žodžiai kliuvo ir šiaip daugio stigo.

Kai mudu gyvenome prieškambaryje (tąsyk buvo trumpa su butais), turėjome po šiokį tokį poezijų bagažėlį. Jam buvo patogu: sustatydamas eilėraštį, jis popierių nesinaudojo. Mano rašymo būdas visai netikęs — užbraukęs žodį, negaliu rašyti tame pačiame popieriuje, nes mane pataisymai erzina ir blaško, turiu imti naują lapą, rašyti iki pataisymo ir tada tęsti. Taip dažnai ir trumpą eilėraštį rašydamas, sugadindavau dešimt ir daugiau lapų. Tos ydos neatsikračiau iki šiandien. Parašytą dalyką atmindavau blogai, nes man maišydavosi visi rašymo momento va-rijantai. Kartais atsitikdavo tai, net ir iš popie-rio viešai skaitant eilėraštį: pradedi skaityt, ima žodžiai ir nukrypsta nebaigto posmo varijantu ir užsikerti. Taip kartą atsitiko teatre su mano skaitytu "Katarsiu": vienas posmas buvo geresnis, ir nejučiomis jį pradėjau, bet jam stigo paskutinės eilutės, tai teko ją mykte numykti. Miškiniui to pavojaus nebuvo: jis galėdavo tik po metų kitų eilėraštį užrašyti ir valandos tikslumu padėti datą. Atmintį turėjo fenomenališką. Po dešimties metų galėjo tiksliai pasakyti, ką kurią dieną valgė ir ką kalbėjo. Negana to, taip gyvai ir vaizdžiai mokėdavo nupasakoti būdingus tos dienos įvykius, nors paprasčiausius ir nereikšmingus, kad klausančiam nelikdavo jokios abejonės, ir jis atgamindavo tą dieną taip, kaip ji buvo. Pavasariop pradėjo skųstis, kad eilėraščių jau pluoštas prisirinko ir kad jam jie jau maišosi: "Parvažiuosiu atostogų ir viską surašysiu. . . ." Bet surašė, tik rinkinį ruošdamas spaudai.

Man tada nutiko nelaimė. Niekad eilėraščio negalėdavau tikrai užbaigti: vis kliūdavo šis tas beskaitant. Su jais nesiskirdavau — gal ateis koks geresnis žodis, manydavau, ir ateidavo — nešiodavau kišenėlėje, kol popieris į skutelius susidėvėdavo ir tik, kai jau krisdavo gabalais, dėdavau į gilzų dėžutę. Ją vieną kartą palikau atvirą. Tarnaitė, pamačiusi dėžutę biaurių popiergalių, pamanė, kad palikau juos išmesti, nuvalė mano stalą. Ten buvo beveik rinkinėlis — keliolika eilėraštukų — ir visi dingo. Liko man tik keli, kuriuos buvau paskelbęs. O buvo ten vienas kitas "Gegutėlės" ir "Kapų" tipo bei nuotaikos. Visos mano. pastangos restauruoti iš atminties nuėjo niekais.

Taip Miškinio, rašančio eiles, niekad nemačiau: rašydavo tik meilės laiškus, kuriuos, kai meilė baigdavosi, skaičiuodavo kilogramais. Knygų skaitė jis taip pat labai mažai. Uoliai ir greitai skaitydavo tik vadovėlius, konspektus ir užrašus. Tačiau visada būdavo a la page. Jis tai su vienu, tai su kitu susitikdavo ir, jo paties žodžiais tariant, iš kiekvieno šį tą išpešdavo. Kartą, susižavėjęs Unamuno knyga, papasakojau jam keletą detalių. Po poros dienų mudu sutikome jo brolį, ir pradėjo pasakoti, ką aš jam buvau dėstęs. Nustebau, kad jis iš mano palaido pasakojimo sudarė kažkokią visumą ir dalyką geriau suprato negu aš.

Matydamas mane daug skaitantį, nutarė ir jis paskaityti: "Ne, Jonai, taip negalima, turiu ir aš šį tą paskaityti: jaučiu, kad mano eilėsin reikia įsūdyt daugiau filosofijos". Po poros dienų parsinešė filosofinio turinio knygą, brolio ar keno nors kito rekomenduotą, nusiavė batus, išsitiesė lovutėje: "Bus man Čia dabar "na son griaduščij" (priešmiegiui). Pasistatė ant krūtinės atskleistą knygą ir, nė pirmos pastraipos neperskaitęs, užsnūdo ir pradėjo knarkti. Ir taip kiekvieną kartą, kai tik jis ją paimdavo, bematant pradėdavo kruopas virti. Per gerą pusmetį jis tos knygos pasiekė vos 62 puslapį. Savą, lietuvišką literatūrą visą perskaitydavo, bet tai jau buvo vėliau.

Miegas jo taip pat buvo ne eilinis. Ateidavo pas mane, kai buvo Karo mokykloj. Įėjęs vietoj "labas" sakydavo: "Ar neleistum tu man truputėlį prikrist ant lovos? . ." Užsitaisydavo žadintuvą (manimi nepasitikėdavo!), guldavo ir nenusirengęs miegodavo iki paskutinės minutės. Suskambėjus laikrodžiui, šokdavo, imdavo kepurę ir tardavo: "Palydėk mane iki autobuso, Žodžiu persimesime." Tvarkydavosi lipdamas laiptais ir sakydavo: "Ak, kad taip dabar nereikėtų grįžti, tai miegočiau iki ryt vakaro! . ." Visaip jis tada su savo miegu vertėsi karo mokykloje: ant cementinių grindų po suolu per paskaitas, kine ir t. t. Kartą vos neįkliuvo: ėmė jis ten po suolu ir užknarkė taip, kad net lektorius išgirdo, bet pastarasis buvo nekariškis, tai taip laimingai ir baigėsi.

Pirmais metais man jo miegas gerokai įkyrėjo. Keldavaus septyniomis, pasiklodavau lovą, prausdavaus, pusryčiaudavau, o jis keldavos devintą ir vėliau. Prašydavo manęs: "Išeidamas susuk kavinuką į rankšluostį, kad kava neatšaltų." Jei užmiršdavau tai padaryti, jis mane atsišaukdavo iš koridoriaus ir net iš kiemo. Man itin buvo pikta, kad jis iš savo lovutės nesikėlęs pats tai galėjo padaryti. Jei negrįždavau, tai ir vartuose girdėdavau jo riksmą: "Jonai, nebūk kirvis, įsuk kavą! . ."

Miškiniui vasarojant, radau kompanijoną ir persikėliau gyventi į Vytauto prospektą — prieš Parodos gatvę. Rudeniop grįžęs, prašėsi priglaudžiamas iki pats rasiąs kur kokį kampą. Mano kompanijonas, to pat krašto žmogus ir poetą gerai pažinęs nuo pat vaikystės, labai nenoromis jį priėmė. Rytojaus dieną, grįžę iš tarnybų, pamatėme, kad mūsų įnamis tvirtai kuriasi ir tvarko savo rakandus. Jis pareiškė, kad kambarys gana erdvus ir kad trise lengvai sutilpsime, be to, kad jau susitarė su šeimininke. Nei man, nei mano kompanijonui tas jo žygis nepatiko, bet jis kietai laikėsi savo. Nebuvo kitos išeities, kaip tik traukti degtukus, kuriam kraustytis. Norėjome į burtą įtraukti ir Miškinį, kad ir jis laimę pamėgintų, bet jis tai rado vaikiška ir nerimta. Mano kompanijonas traukė pirmasis ir nudžiugo ilgąjį ištraukęs. Mudu su Miškiniu likova.

Tai buvo pradžia totalitarinio mūsų režimo, kai dar nebuvo aišku, kas laimės: šepečiu pa-šiaušusis plaukus ar barzdila. Visi gandais ir paskalomis gyveno ir visi jas nešiojo. Lankydavau Herbačiausko paskaitas. Reguliamine būdavo: Vyspianskis, Norvydas, Žeromskis, o auditorijoje — tik Smetona su šeima ir Voldemaras su meilužėmis. Pirmąjį vertino nuobodžiu filosofijos profesorium, o antrąjį stačiai kretinu.
Herbačiauską pažinau dar gimnazistu būdamas; ar ne 1926 metais mačiau jį Meno mokykloje besiginčijantį su latvių dailininku Suta apie Čiurlionį. Suta maišė su purvais Čiurlionies kūrybą ir tvirtino, kad Žaliakalnio lūšnelėse daugiau meno nei jo beprotiškuose kliedėjimuose. Herbačiauskas pasiuto, žaibais ir perkūnais spiau-dėsi, bet latvis buvo kietas ir laikėsi savo. Juozas Albinas iš apmaudo net balkonėlin įsilipo; pasakė: "Neklausykit, ponai, šito latvių nepraustaburnio mužiko!" Špygą jam parodė, spiovė ir ranka rodydamas duris šaukė: "Lauk!"

Kaip ten bebūtų, bet jis pirmasis buvo pradėjęs skelbti modernines sroves mūsų mene ir literatūroje "Gabijoje" ir polemikose su Drus-kium-Dambrausku. Juodelis ar ne ten pat jį pasikvietė "Aušron" su paskaita, po kurios jis mane kamantinėjo, kokio aš principo laikaus literatūroje, bet aš jam to pasakyti negalėjau. Jis tik išsižiojo, plačiai išplėtė plasnojančias rankas ir nieko nepasakė. Gal dėl to ir mano horoskopas buvo nekoks ir mano žvaigždės negeros.

Sąmojaus jisai turėjo ir gal net ugningų idėjų, bet skeptiškuos lietuviuos jis prozelitų nerado. Atsimenu, vieną naujaromuvių trečiadienį kalbėjo Tomkus apie tautinį meną. Herbačiauskas pradėjo spragsėti, kaip ugnin įmesta skuja: "Nesuprantu, ką tas pilietis kalba! (jis tą pilietį gerai pažinojo ir kavinėse vakarus praplepėdavo). Prašau, žodžio, prašau man žodžio. Pilieti! Pakaks, pakaks! Sakau — pppa-kakss! Pagal tą pilietį — tautinis menas bus tik tada, kai dailininkas nupieš Nemuną ir jame besimaudančią tautinę vyriausybę. Ne, pilieti, klysti! Jei daili-

E.  KOKS        PIEŠINYS PLUNKSNA

ninkas gerai nupieš ir kopūstą, tai ir tas kopūstas bus tautinis menas!.."

Kartais jis kalbėdavo apokaliptišku, kartais graudžiu stiliumi. Jis jau buvo pakilęs kakti lenkuosna, kai aš kartą prisėdau prie jo pas Konradą. Iš pradžių tylėjo, paskui vienas sau garsiai pradėjo pasakoti: "Jei aš valdyčiau Lietuvą, tai užtraukčiau pusės milijardo dolerių paskolą ir pastatyčiau kiekvienam mūsų sodiečiui mūro triobesius su giliais ir tvirtais pamatais. Ateis laikas, kai kiti nušluos šiuos mūsų visus pilkus medžio namelius. Mūsų sodietis turi giliai šion žemėn įsitvirtinti..."

Man su Herbačiausku nesisekė. Jo išleistuvėse pasakiau pirmąją viešą kalbą, ragindamas pasilikti, rasti modus vivendi. Jis piestu pasistojo, dūrė išilgai stalo į mane pirštu ir tarė: "Kaip aš galiu pasilikt tame krašte, kur taip supuvęs jaunimas? Jis nori, kad aš nusilenkčiau tokiam ir anokiam ... (negaliu pridėt žodžio, kurį jis prie šios pavardės pridėjo, nors tame pobūvyje buvo daug taurių ponių). . ." Jam išvažiavus, Varšuvos rašytojų organe "Wiadomosci Literackie" buvo rašinys: "Keturi laisvosios Lietuvos žingsniai", kur aš jį paminėjau gal be tinkamo respekto. Atrašė jis J. Keliuočiui laišką, kur, be kita ko, buvo šis sakinys, paskirtas mano garbei: "O jūsų Aleksandravičiui tik kumeles kaustyt (po mano fotografija tame laikrašty buvo pažymėta, kad esu kalvio sūnus), o ne Lietuvą užsieniuose reprezentuot. . ."
Universitete Miškinis jo neklausė — nemokėjo lenkiškai, tai jam turėdavau gražesnes Her-bačiausko paskaitų vietas papasakoti.

Per dienas trindamasis universitete ir kiekvieną mėgęs užkalbinti, jis man atvesdavo vis naujų pažinčių-talentų: Grušą, Liaudą, Banaitį ir k. Kiekvieną naują parsivestą jis čia pat keldavo iki dangaus, jog kuklesni, jo giriami, raudo, nors ne vieną po poros dienų su dumblais sumaišydavo. Ko nemėgdavo — visa, kas širdy jam buvo, drėbdavo į akis. Tokiais atvejais jis būdavo kandžiai užgaulus, žiaurus ir gal net neteisus. Jo daugis nemėgdavo už tai. Mane jis visada mėgo, kaip ir aš jį. Nežinau už ką, bet mėgo ir rūpinosi daugiau nei giminė, nei brolis. Jis man sakydavo: "Štai mudu — mudu abu ne kirviai ir ne nuodai". Kiek mes metų drauge pragyvenom, kiek drauge prirašėm, o nai niekad vienas kitam skriaudos nepadarėm, nai niekad vienas kito žodžio nepasisavinom! Jį jaunesnieji imituodavo, kitas tuo gal būtų džiaugęsis, o jis pyko: "Niekšai, vagys — mane profanuoja!"

Prieš sėsdamas prie šio straipsnio, peržiūrėjau keliolika jo man rašytų laiškų. Rašytų mano sunkiomis dienomis. Visi nervuoti, kapoti, paskubus, sausu raporto stilium, bet vis: "Gal tau ko trūksta? ... Aš vis išpešu tai šen, tai net apvalesnę sumelę ir pasiunčiu tau, tik nežinau, ar tu gauni. Rašyk, ko tau reikia? . ."

Štai jo paskutinis laiškas: "Turėčiau daug širdies išlieti ant šio balto popierėlio, betgi jo apimtis, kaip matai, to padaryti neleidžia. Tavo sugrįžimui turiu užkasęs giliai į žemes butelį stipraus gėralo. Jei aš numirčiau, atkas mano artimieji, ir turėsi tada išlakti vienas. Bet ne, to būti negali. Rašyk, duok žinot apie save, nes dėl tavęs labiausiai jaudinamės mes du žmonės Lietuvoj — tavo tėvas ir aš. Kadangi mes abu žmonės neblogi, tai tau to turi pakakti. . ." Daug gerų draugų turėjau ir tebeturiu, bet į jį panašaus neturėjau ir neturėsiu.

Šiandie man daugiau prisimena ne tai, kad jis man medžiagiškai padėdavo, bet kad jis kūrė mane savo poezija, kurios nei aš, nei jis popieriuje nepalikome. Buvo jautrus, akylus, jausmingas. Jis mylėjo savo tautą ir sielojosi ja. Kadangi nebuvo taip, kaip jis norėjo, kalbėjo graudžia ironija. Mes dalinomės duona ir poezija. Abu buvome panašaus vargo vaiku ir netaip jau būdavo mums lengva gyventi, bet smagu ir miela. Jo talentas buvo labai populiarus, trubadūriškas — kai kuriems savo dalykėliams yra sukūręs ir paleidęs melodijas.  Po Maironio jis vienintelis paliko lyrinių poemos formos pavyzdžių: "Meilė rudeniniam palte", "Keturi miestai" ir kitas.

Dažnai pagalvoju, kad mūsų raštas būtų giliau pasiekęs tautą, jei būtume turėję gerą kritiką. Recenzijos tiktai ir akademinė literatūros istorija. Juk raštas, kokio jis žanro nebūtų — negalima atskirti nuo laiko ir erdvės. Jis, iš vienos pusės yra konkretus ir daiktiškas, o iš kitos — kaip dvasia, neapčiuopiamas. Rašte kiekvienas žodis turi savo prasmę, kuri be laiko ir erdvės nesuprantama dažnai esti. Rašytojas nerašo amžiams, bet gyvas kalba gyviesiems, savas saviesiems. Ypač, kad mes gyvenome laikus, kada negalėjome daiktų vadinti tikraisiais vardais, tai jų prasmė daugiur liks nesuprantama.

Kartą mudu su Miškiniu stebėjome eiseną: labai iškilmingai laidojo atentate žuvusį karininką. Ejo visa valdžia (abi viršūnės): ministrai ir — geležinkeliečiai. Visi — nuo apačios iki viršaus susikrimtę. Miškinis pasakė: "Ag, gaila žmogaus, bet kam čia visa ta dabar tarnybiška ipokrizija ..." Parėjęs namo parašiau savo "Karaliaus šunį".

Lygiai po metų einava mudu su Miškiniu alėja ir matome, kad prie teatro stovi būrys žmonių, ir kažkas garsiai kalba. Mudu ėjome pažiūrėti. Voldemaro vilkai minėjo žuvusio karininko metines. Dar mums liko keliolika žingsnių, kai atsisuko į mano pusę oficialusis tautininkų literatūros recenzentas ir prabilo: "Vyrai, mes minime didvyrį, o štai ateina pasityčioti žmogus, kuris velionį prilygino šuniui!" Ir pradėjo cituoti. Visos Voldemaro vilkų liepsnojančios akys atsisuko į mūsų pusę, bet vis dėlto nekando. Buvo apmaudu, kad recenzento akylumas tik tiek siekė. Gaila man buvo aukos, su jo broliu mokiausi vienoje mokykloje, iš matymo pažinojau jį patį ir tėvus, visus šaunius lietuvius. Eilėraštis ne jam buvo skirtas, bet karaliams ir tarnams.

Dabar, kai visa tai toli, šie dalykai atrodo menki, bet anuomet jie buvo nemalonūs ir kartūs. Keista, bet esu įsitikinęs, kad menininkui reikia šiek tiek cenzūros, reikia, kad tiesa būtų pavojinga, nes visiškoj laisvėj jis iškrypsta iš savo kelio, o vis tiek jis yra drąsus, vaizduodamas patologinius žmonių iškrypimus ir net rodo tokius niekus scenoje, kaip gamtos reikalus. Viską pasakiau, kas man maudė ir skaudėjo, ir man cenzūra nekenkė. Miškinis buvo dar atviresnis — jis tiesos į medvilnę nevyniojo.

Savo eiles jis skaitydavo pasipūtęs, o kartais net arogantiškas, sakydamas, kad poetui taip reikia. Daugį užgaudavo jo poza, bet ji buvo jo būde ir kraujuje, ji buvo jo prigimtyje. Ką jis mėgo, mėgo be rezervų, ko nemėgo, nemėgo garsiai ir į akis. Jis mėgdavo šaunius žmones: Binkį, Rimydį, Grušą . . . Ieškodavo žmonių su žiburiu, nekreipdamas dėmesio į pažiūras, išsilavinimą ir profesiją. Šaunumas ir polėkis jam buvo žmogaus visa vertė. Vargas buvo tam, kurs buvo arba bent atrodė esąs kirvis, nuodas ar muilas. Tokį, jei buvo silpnesnis, jis valgė be duonos, be druskos, ir pasigardžiuodamas.

Jei man jis parvesdavo kokią nors naują savo pažintį, klausdavau, ar rašo. "Ne, — atšaudavo, — nerašo, bet poetas." Poetas buvo aukščiausia žmogaus kategorija. Kai jį kas pavadindavo ponu poetu, jis pastebėdavo: prie poeto nereikia pridėti pono, nes savaime aišku, kad koks piemuo negali būti poetas.
Mūsų gyvenimas tolydžio grindėsi dvokiančiais maurais. Miškinis sakydavo: "Kiaulėjame ne dienomis, bet valandomis". 1929 metų pirmoje pusėje pasirodė P. Juodelio "Piūvis". Ilgai jis brendo. Miškinis į "Piūvį" atsivedė savo brolį Motiejų. Buvome tik keturi, neskaitant Alg. Jak-ševičiaus, kurs nupiešė viršelį, ir Vytauto Tumėno, beveik nerašiusio. Redaktorius turėjo nelaimės į pirmąjį numerį įdėti Juozo Baldausko poliglotinį straipsnį apie formalinį metodą. Miškinis užrūgo ir sakė: "Tik mudu žurnalą savo kūryba nešame ant pečių. Jei redaktorius visą laiką ieškos bendradarbių visuose skiedrynuose, tai aš išeinu."

Tai buvo mūsų pirmoji didžiosios spaudos praktika. Karo cenzūra buvo žiauri: braukdavo iš akies. Neturėjome tikslo kovoti su valdžia, riboj omės vien literatūros dalykais. Antrą numerį spaudėme pas vokiečius — kažkokio ten "beo-bachterio" spaustuvėje. Cenzorius, matyt, norėdamas parodyti savo galią, o gal tik priminti, kad jis nuotraukas skaito, savo paišeliu išarė išakėjo visą rinkinį ir nubraukė net tokį nekaltą sakinį: "Atimk mums tik vieną didelį ir šventą žodį tauta ir nieko neliks." Redaktorius nusiminė, ir ne tiek dėl to, kad reikėjo visas numeris perredaguoti, bet kad nubraukė tą sakinio dalį. Priėję vokiečiai reiškė mums užuojautos. Vienas jų pažiūrėjo į nubrauktą sakinį, pakraipė abu galvas, ir pirmasis tarė: "Aber doch ist es nicht priešvalstybinis!" Cenzūruojamos buvo surinkto teksto nuotraukos. Nubraukytąsias vietas, jei jų būdavo daug, reikėdavo gi kuo nors užkišti ir vėl ta pati komedija prasidėdavo.

Miškinis būdavo tokiais atsitikimais tikra paguoda: jis nepagailėdavo cenzoriaus adresu savo sparnuotų žodelių. Buvo graudu gyvent, bet miela, nes mums rodėsi, kad mes kalnus verčiame. Skolos ir kiti nepoetiški dalykai pasmaugė "Piūvį" su trečiu numeriu. Juodelis atsiskyrė ir nuėjo savais keliais — mudu likova vienu du. Turėjome ieškoti tai šen, tai ten vietos savo eilėms, bet jau mums atsivėrė visos durys: niekad nesisiūlėme ir prašomi atsikalbėdavome, kad neturime, kad išgraibsto.

Juodelis prie naujų draugų sunkiai bepri-prato: ateidavo vis dar pas mane su senais draugais kortomis palošti. Miškinis lošdavo visa siela ir visu kūnu. Jis buvo įsitikinęs, kad galįs išlošti tik tada, kai partneris išeina iš kantrybės, bet ten visi, gal tik išskyrus Juodelį, buvo dantyti. Kai jam nesisekdavo, jis tik tempą greitindavo. Punktus rašydavo kariškai griežtas ir tvarkingas Jokūbas Liauda. Miškinis siekdavo kiekvieną kartą pažiūrėti, kiek dar jam trūksta ar kiek dar lieka; Jokūbas šaukdavo: "Kur nagus kiši, paklausk — pasakysiu . . ." Tiesą pasakius, Miškinio mūsų lošimai neviliojo: kortose jis pripažino tik "akį", kaip muzikoje — tik armoniką. Smuikininkų jis kitaip ir nevadino, kaip lentpiūviais.

Kai pagyvėjo kultūrinis gyvenimas: "N. Romuva", Sakalas, "Literatūros Naujienos", premijos, vakarai, jau buvo kas kita, bet vis tiek vieni tuko ir tvirko, kiti skurdo ir kentė. Mudu įsijungėme į visą rašto žmonių šeimą. Viso jis rasdavo ir broliuose rašytojuose: buvo aukso žmonių, bet nestigo kirvių, nuodų ir muilų. Ogi reikėjo visiems trintis viename mieste, susitikti toj pačioj draugijoj, keliauti ir dalyvauti drauge viename literatūros vakare. Rašytojai, nors ir margi buvo, bet gražiai sugyveno, bent iki Giros vadovybės.

Literatūros vakarai šaunūs ir įspūdingi. Vieną jų, menu, organizavo Binkis, o tas žmogus organizacijai daug laiko neskyrė: "Eidamas į stotį perkalėdosiu visus, ir baigtas kriukis". Ateina pas mane Miškinis ir klausia: "Ar tave Kazimieras kvietė į Vilkaviškį?" Sakau: "Ne". Jis nusišypsojo ir tarė: "Tai kirrrvisss! Jis man liepė tave paimt. Einam pas mane, bet mes nevažiuo-sim. Kitą kartą žinos, kaip reikia poetus pakviesti . . . ."

Jis tada gyveno Miškų 13! Saugiausia, sakydavo, gyvent pačioj žvalgyboj .. . Parsivedė jis mane dar gerai prieš traukiniui išeinant ir sako: "Nusiauk kojas. Aš gulu lovon, o tu išsitiesk ant sofos. Jei ateis Kazimieras, sakysim, kad mes miegam." Vos sugulėm, įeina Binkis su Rimy-džiu, žiūri jis į mudu ir klausia: "Kas čia dabar? Kodėl jūs neinat į stotį?" Miškinis: "Mes nevažiuojam!" Binkis: "O kodėl jau taip jūs neva-žiuojat, teiksiuos paklausti?" Miškinis: "Darum, dos nemokėjai pakviest." Binkis: "Vaikine, neerzink šunų . .. Turbūt, tu dar manęs pikto nematei, tai pasistenk, kad ir nematytum. Aukites man batus ir einam." Miškinis bambėdamas apsiavė batus ir išėjo su visais, bet visą kelią buvo be ūpo. To savo neūpo tulžį išliejo ant vienos savo kolegės; prie jo prisidėjo Rimydis, ir kilo traukiny barnis. Binkis, kaip vadovas, juos apmalšino, bet juodu visą kelią, lyg nevisai užgesinti degėsiai, vis įsiliepsnodavo ir spragsėdavo.

1938 vasarą jis mane aplankė Prancūzijoje. Prancūziškai mokėjo porą žodžių, bet kiekvienam sutiktam jis juos visus išsakydavo. Mane vesdavosi į parduotuves, bet neleisdavo teikti pa-gelbos. Apie jį susirinkdavo būrys žmonių, o jis ta savo kalba džiaugėsi, kaip džiaugiasi tik kūdikis savo pirmaisiais žingsniais. Ten jį ilgai minėjo, kaip šaunų ir mielą žmogų, mokantį be žodžių užkrėsti visus savo nuotaika ir ūpu. Man jis didžiavosi: "Jonai, ar tu matai, kaip aš gudrų prancūzą sąmojum paimu!" Pagalvojau, kad netaiku jis gimė ir ne tą profesiją pasirinko: tai comedia dell arte aktorius improvizatorius.

Ne, jis buvo poetas iki kaulo smagenų. Poetas, kaip pats dažnai sakydavo, iš Dievo malonės. Argi aš jo būčiau nepažinęs? Buvo kraštų, ne vidurio žmogus: ką mėgo, tai iki galo, ko nekentė — taip pat. Jis paliko nuostabiai trapių poezijos eilučių, kurios niekad nesens:
Nėra niekur tokio miško, kaip mūsiškis —
Ant pušelių, kaip varpeliai, skamba šiškos ...

Jis buvo ištikimas poezijai ir savo tautai: ką jis daugiau mėgo ir mylėjo — tautą ar poeziją — sunku pasakyti, greičiausia jis jų neskyrė. Jo poezija dėl to perdaug arti gyvenamosios dienos, o gyvenime dažnai atsitinka, kad šios dienos žaizda tampa rytdienos anachronizmu:
Rūstavo vėtra vakar
Po kalnus ir pašlaites,
Kad tu likai be Vilniaus
Kad tu likai našlaitėlė.

Šiandien trečioji strofos eilutė jau tik netolimos praeities istorinis faktas, kuris jau ne taip betarpiškas ir artimas, kaip buvo prieš keliolika metų. Tai yra grubus pavyzdys, bet panašių mes rasime kiekvieno ir labiausiai nuo savo dienos atitraukto ir abstraktaus poeto, nes niekas nėra tikrai atsijęs nuo savo laiko ir vietos. Bet kiekviena dienos žaizda yra ir pačios istorijos žaizda ir ji visada palieka randus. Dėl to poezija dažnai apmiršta ir vėl atgyja. Dažnai prisimenu Maironį:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės prasiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis —
Ar jiems besuprantamos bus?

Juk ir tokį abstraktų pasakymą "po amžių kada" laikas apvilia, ir šiandie niekas laisvės lūkesčio amžiais nematuoja, betgi tik laiko patirtis padarė mus taip nekantrius.

Kai kalbėjau apie kritiką, tai kaip tik turėjau galvoj: ar jiems besuprantama bus? Kiekvienas mano, kad jo diena pati svarbiausioji ir lemiamiausioj i, bet tai tik taip mums atrodo. Kiekviena diena yra didelė ir pilna, jei ja kupina buvo mūsų širdis. Kiekvienas poezijos laikotarpis turi savo žodžius, savo puošmenas ir savo simboliką. Kiekvienas poetas neranda nieko prieš save kito, kaip tik atogrąžų mišką ir pats vienas sau kelią skinasi. Poetas yra savo amato suvaržytas, jis negali visų daiktų vadinti tikrais vardais, negali to daryti dėl pačios poezijos ir kitų priežasčių. Abejoju, ar mus supras? O suprasti, iš pažiūros nekalti ir bendri, žodžiai įgauna nuostabią prasmę ir magišką galią, o mes kaip tik jau neturime raktų į taip nesenų dienų dainų skrynelę.

Laikraščiai sako, kad Antano Miškinio jau gyvo nėra. Jis man rašė kadaise: "Bet ne, to būti negali." Jei taip iš tikrųjų yra, tebūnie jam lengva ta žemelė, kurią mudu drauge mindžiojome ir kuri mums buvo taip miela ir gera. Tai reiškia — likau vienas, kaip pirštas. Kito tokio draugo neturėjau ir jau niekad į jį panašaus nesutiksiu. Tai buvo daugiau negu draugystė, tai buvo gyva poezija, prieš kurią mūsų abiejų parašytoji tėra tik blankus šešėlis. Mano poezijos vienintelis įkvėpimo akstinas buvo gyvi žmonės: Juodelis, broliai Miškiniai, Binkis ir dar vienas kitas. Kai jų netekau, jaučiau, kad mano poezijai daugio stigo, o stigo kaip tik tų žmonių, su kuriais tikėjausi vėl sparnus atgauti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai