Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Antikristinis šventųjų pagerbimas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Mc   

Savo "Pasakojime apie antikristą" Solovjovas mini, kad antikristas buvęs ne tik žmonių draugas, "bet ir gyvulių. Jis buvo vegetaras. Todėl uždraudė vivisekciją ir palenkė skerdyklas griežtai priežiūrai. Gyvulių globos draugijos buvo jo remiamos kiekvienu atžvilgiu". Iš sykio šis antikristo bruožas mūsų nė kiek nenustebina. Mes jį kildiname iš švelnios jo sielos, iš visos estetinės jo povyzos, nes Solovjovo antikristas buvo ne tik išmintingas, bet ir gražus. Tačiau atsiminę, kad šis žmogus, tapęs pasaulio imperatoriumi, leido burti-ninkiškais savo tarno Apolonijaus žaibais užmušti popiežių Petrą II ir ortodoksų vyskupą senelį Joną; kad jis įsakė išžudyti dešimtis tūkstančių jam nepaklusnių žydų ir krikščionių; kad jis Kristui ištikimus žmones ištrėmė į dykumas, uždrausdamas jiems apsistoti miestuose ir apskritai gyvenamose vietose; visa tai atsiminę, mes ' pajuntame stovį prieš kažkokią mįslę. Tuomet anti-kristinis gyvulių globojimas pasidaro mums prasmingas ir net nuostabus. Antikristui yra gaila skerdžiamo gyvulėlio, bet jam negaila tūkstančių jo paliepimu žudomų žmonių. Antikristas globoja gyvulius ir lesina pastogės neturinčius paukštelius, bet tremia į negyvenamas dykumas Kristaus šalininkus. Antikristas nevalgo mėsos, bet gardžiuojasi šiltu kankinių krauju, šitos lygiagretės kelia mums kažkokią "niekšybės paslaptį", apie kurią kalba šv. Povilas ir kuri veikia pasaulyje (2 Tesi. 2, 7).

Kraštelis šios paslapties atsiskleidžia, paskaičius Walter Nissen straipsnį šv. Pranciškaus Asyžiečio šventės proga (4 spalių), pavadintą "Meilė kiekvienam gyvam padarui yra tikroji religija" (Die neue Zei-tung, 1950 m. spalių 5d.). Iš šio straipsnio patiriame,-kad tarptautinė „"gyvulių globos draugija yra pasirinkusi šv. Pranciškaus dieną sava diena, o jį patį savo globėju. Ir čia mums staiga nušvinta ryšys tarp Solovjovo antikristo nusistatymo ir šių dienų gyvulių globojimo, jungiant jį su šv. Pranciškumi. Kad šv. Pranciškus buvo didelis gamtos draugas, kad jis nuoširdžiai vadino gamtos padarus savo broliais ir seserimis, to niekas paneigti negali. Priešingai, ši visuotinė — kosminė simpatija pasauliui padaro šv. Pranciškų nuostabiu šventuoju, nuostabiu ne ta prasme, kad jis būtų kažkoks originalas tarp visų kitų altoriaus garbe apvainikuotų asmenų, bet ta, kad jis kaip tik iškelia aikštėn aną gilų jausmą, kurį krikščionybė turi gamtai ir kuris yra visuotinio Kristaus atpirkimo dalis. šv. Pranciškus buvo gamtos išganymo šauklys.

Tačiau šis jo bruožas kilo jam ne iš jo asmeninio pergyvenimo, ne iš jam bendro nusistatymo su egiptiečiais ir indais, kaip nori W. Nissen, bet iš pačios krikščionybės, kuri yra viso kosmo atpirkėja. Jau pas šv. Povilą skaitome šiuo atžvilgiu labai prasmingus žodžius: "Sutvėrimas su išsiilgimu laukia Dievo vaikų garbės apreiškimo. Sutvėrimas juk buvo pavergtas tuštybei ne savo valia, bet to, kuris jį pavergė su viltimi, kad ir pats sutvėrimas bus išlaisvintas iš sugedimo vergijos į Dievo vaikų garbės laisvę" (Rom. 8, 19—21). Romano Guardini, aiškindamas šiuos žodžius, pastebi, kad visa kūrinija yra nukreipta į žmogų. "Jos būsena yra laukti, ir jos dėmesys krypsta ne tiesiog j Dievą, bet į žmogų, nes daiktų kelias į Dievą eina per jį. Jame jie turi rasti savo širdį ir savo protą; jis turi juos atvesti prie Dievo; jame turi būti palaiminta visa kūrinija. Tačiau jis nusigrįžo nuo Dievo ir patraukė daiktus su savimi. Tuo būdu jį ištikęs prakeiksmas palietė ir daiktus, nustūmė juos nuo Dievo, palenkė juos praeinamumui bei niekingumui ir padarė, kad į klausimus: iš kur, į kur, kodėl, kam — nebėra jokio atsakymo. Gamta nebuvo kalta pati, nes ji negali būti kalta. Ji yra žmogui ir todėl iš jo semia savo prasmę. Todėl iš jo atėjo ir jai negandas. Dabar ji laukia, kad jame įvyktų išganymas ir kad per jį ir ji atpirkime dalyvautų. Todėl iš visų pusių krypsta į jį nebylūs, baimingi gamtos lūkesčiai" (Drei Schriftaus-legungen, 38 p. Wuerzburg 1949).

Kitaip sakant, žmogaus atpirkimas turi virsti ir gamtos atpirkimu. Vykdydamas išganymą savyje, žmogus tuo pačiu vykdo ir gamtos viltis. Todėl meilė gamtai giliausia savo esme yra meilė atpirktajai, Kristaus krauju išvaduotajai būčiai. Gamtos globojimas, jos saugojimas, jai simpatija turi religinės prasmės, kaip visuotinio išganymo išraiška. Nuosekliai tad ir šv. Pranciškus, būdamas ankštai susijęs su Kristumi ir net jo žaizdų ženklus nešiodamas savo kūne, jautė išganymo visuotinumą, jautė savo atsakingumą už gamtos pavergimą ir todėl mylėjo gyvulius, mylėjo paukščius ir akmenis, nes šita savo meile jis kaip tik norėjo išvaduoti kūriniją iš pavergimo tuštybei ne jos pačios, bet žmogaus valia. Brolis vilkas, sesuo ugnis ir saulė šiam Asyžiaus Pavargėliui iš tikro buvo brolis ir sesuo, nes juos laikė jis ne tik to paties dangiškojo Tėvo padarais, kaip ir jis pats, bet ir dalyviais savoje nuodėmėje ir sykiu savame išganyme.

Ar šitokią prasmę teikia tarptautinė gyvulių globos draugija, pasirinkdama šv. Pranciškų savo globėju ir savo švente padarydama jo šventę? Anaiptol! Antgamtinis, iš Kristaus kilęs šio šventojo gamtos meilės pobūdis čia yra visiškai užtrintas. Dar daugiau, jis yra iškreiptas ir apverstas kojomis aukštyn. Minėtojo straipsnio autorius W. Nissen rašo, kad "Pranciškus Asyžietis parodė, kaip galima nuo gyvulio meilės prieiti prie žmogaus meilės". Tuo tarpu Asyžiaus šventojo kelias kaip tik buvo atvirkščias: nuo Dievo meilės jis priėjo prie žmogaus meilės ir nuo žmogaus meilės prie gamtos meilės. Žodelytis "nuo" čia reiškia, be abejo, ne laiko eigą, bet pagrindą. Dievo meilė yra pagrindas ir žmogaus ir gamtos meilei. Ne atvirkščiai! Šv. Pranciškus nebuvo sentimentalus natūralistas, kuris verktų dėl sužeisto paukščiuko, o užtrenktų duris alkanam vaikui, kaip tai daro šimtai gyvulių globos narių, besimokydami "nuo gyvulio meilės prieiti prie žmogaus meilės". Šv. Pranciškus buvo krikščionis giliausia šio žodžio prasme. Todėl jis visų pirma mylėjo žmogų, kaip Viešpaties paveikslą ir panašumą, o tik dėl ankštų puolimo ir atpirkimo ryšių su kūrinija jis išplėtė savo meilę ir gamtai. Gyvulio meilė šv. Pranciškui buvo ne kas kita, kaip žmogaus meilės projekcija į kūriniją. Ji nebuvo jam laiptas, ant kurio pasistiebęs jis mokytųsi ir išmoktų mylėti žmogų. Gyvulys jam nebuvo rodyklė į žmogų, bet nekaltas dalyvis žmogaus likime. Todėl laikyti šv. Pranciškų pirmuoju dabartinės gyvulių globos skelbėju, išsirinkti jį šios globos patronų ir bažnytinę jo šventę padaryti gyvulių globos diena reiškia nutraukti Šio šventojo krikščioniškąjį gamtos pergyvenimą į grynai profanines sritis ir tuo būdu jį pažeminti. Tai reiškia antgamtiškumą išskirti iš šv. Pranciškaus būties ir padaryti ją grynai prigimtosios tvarkos dalyku. Būdinga tad, kad W. Nissen niekur Pranciškaus Asyžiečio savo straipsnyje nevadina šventuoju: jis jam yra tik "vienuolis, gyvenęs 12 šimtmetyje". Taip pat būdingas yra ir pats straipsnio pavadinimas: "Meilė kiekvienam gyvam padarui yra tikroji religija". Autoriui, o su juo ir visai tarptautinei gyvulių globos draugijai, atrodo, kad gyvulio — ne Dievo ir ne žmogaus — meilė yra religijos pagrindas ir kad šv. Pranciškus kaip tik yra šitokios meilės didvyris. Jam atrodo, kad jeigu šv. Pranciškus yra laikomas šventuoju, tai kaip tik todėl, kad jį pašventė gyvulio meilė. Todėl šią meilę jis ir laiko tikrąja religija.

Tačiau ar nejaučiame čia glūdinčio gilaus krikščionybės išjuokimo ? Kristus yra pasakęs: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras gi į jį panašus: Mylėsi savo artimą, kaip pats save. šitais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai" (Mat. 22, 37—40). Tuo tarpu ateina naujieji pranašai ir paskelbia, kad gyvulio meilė yra tikrosios religijos įstatymas. Dar daugiau, jie pradeda krikščionybės šventuosius taip interpretuoti, tarsi šie būtų šios gyvulio meilės, ne Dievo ir ne artimo, šventieji. Jie pasirenka juos savo globėjais, jie kelia aikštėn prigimtąją jų pusę, bet ne tam, kad parodytų, kaip dieviškoji malonė joje brendo ir ją keitė, o tam, kad Dievo malonės veikimą užtemdintų, paslėptų ir neleistų jos žmonėms paregėti.

Kuo šv. Pranciškus darosi būdingas pasaulio akims, pastatytas tartpauti-nės gyvulių globos draugijos patronu? Ar tuo, kad jis nepaprastai giliai pergyveno Kristų kaip kenčiantį bei vargstantį, kaip prisiėmusį ant savęs ne tik pasaulio nuodėmes, bet ir žemiškojo buvimo netikrumą bei vargą? Ar tuo, kad savu gyvenimu jis kaip tik išreiškė šį Kristaus bruožą? Ar tuo, kad jis atsisakė turto ne tik jo turėjimo, bet ir jo naudojimo atžvilgiu? Ar tuo, kad lauko lelijų palyginimą jis laikė ne poetine figūra, bet tikru krikščioniškojo buvimo matu? — Viso to pasaulis neregi šv. Pranciškuje, jeigu jis yra padaromas gyvulių meilės šaukliu. Gyvulių meilė buvo tik mažytis skyrelis didžioje Asyžiečio dramoje. Tačiau šis skyrelis šiandien mėginamas taip išryškinti, kad jis pridengia visa kita, paslėpdamas tuo būdu nuo žmonių akių šv. Pranciškų, kaip šventąjį, kaip Kristaus mažiausiąjį brolį, o iškeldamas jį kaip gamtos bičiulį, gyvulių draugą ir jų globos pirmataką.

Tai yra antikristinės pastangos iš esmės. Antikristas niekados neneigia krikščionybės, kiek ji yra gamtinės tvarkos dalykas. Priešingai, Šia prasme jis ją kelia aikštėn, pabrėžia, paremia, ja žavisi ir šioje šviesoje ją pasauliui rodo. Tačiau visa tai jis daro tam, kad paslėptų ir užtrintų antgamtinį jos pobūdį, kad išskirtų iš jos Kristų, kaip tikrąjį jos turinį bei pagrindą. Naivūs krikščionys dažnai nepastebi šių antikristinių užmačių ir todėl lengvai duodasi suviliojami bei apgaunami. Jie sulipa ant paaukštinimo, kaip ir anie Solovjovo minimi visų trijų konfesijų atstovai, ir susėda antikristo sosto pavėsyje. Jie susižavi tuo, kad antikristas garbina krikščioniškąsias vertybes, nepastebėdami, kad šis garbinimas savo gelmėse yra tiktai šių vertybių išjuokimas. Į šią tad antikristinių išniekinimų eilę yra patekęs mūsų dienomis ir šv. Pranciškus. Ir tai yra ženklas, kad niekšybes paslaptis iš tikro pasaulyje veikia.    A. Mc.


 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai