| |
|
|
|
Parašė Vytautas Volertas
|
|
Veikla
Gyvastingumo gausa ir energijos kiekis nebūtinai yra sveikatos požymiai. Gyvastingumas gali pražudyti, kaip vėžio liga.
Visuomenės aktyvumas ir jos sėkmė ne visuomet sutampa. Prieštaravimo pavyzdžiais gali būti pilietiniai karai (kiek čia aktyvumo!) ir vidinės nesantaikos tautoje. Pozityvus aktyvumas yra išminties vaisius (Thomas Fuller), tačiau aktyvumo prieky dažnai eina ne išmintis, bet trimitų vilionės. Taigi veikla pati savęs neįrikiuoja tarp vertybių. Ji tik tada susvarbėja, kai atsiremia į gerų tikslų, logiškų priemonių ir galimos sėkmės pagrindą. Dirbtinis problemų kūrimas, kad, jas sprendžiant, būtų kuo užsiimti ir pasirodyti, yra ne veikla, bet išsiniekinimas. Turėdami spąstus, pelių tyčiomis neveisiame, kad būtų ką gaudyti.
Tautiniai gyvas, pareigos spiriamas, o dažnai ir agresyvesniųjų raginamas, ar net sugėdinamas mūsų žmogus nusiskundžia, kad baigia susidėvėti. Yra tampomas gausos sambūriukų, dažnų renginėlių. Ištraukiami pinigai, dėl kurių mažiau graudinamasi, bet plėšte išplėšiamas laikas, vertingiausias turtas. Šiose nelengvose sąlygose dar užgriūva kultūrininkų rūstumas, — kenčia neskaitytos knygos, rūdyja nevartomi žurnalai, tyli nedeklamuota poezija. Jei nereikėtų miegoti, šis pareigingas žmogus liktų pakenčiamu piliečiu, gal net vidutiniu šviesuoliu. Jei galėtų atsisakinėti ir renginiams atiduotų tik kas antrą savaitgalį, neišsisemtų.
Tiems, kurie mato, girdi ir bando reaguoti, mūsų veikla didelio, bet nepagrįsto spaudimo metu prilygsta džiunglių gyvybės gausai, susivijusiai, be plano susipynusiai. Tolėliau atsistojusiems ji, uždarai verdanti, bet nespinduliuojanti, neturi įtakos. Verkiama, pykstama ar iš nuostabos aikčiojama tik dėl po tolumas aidinčių reiškinių. St. Helens kalnas Washingtono valstijoje, kol viduje kaito, buvo užmirštas. Savo turinį padangėn sviedęs, išgarsėjo. O jei vietoje pelenų būtų pažėręs sidabrinių pusdolerių, ar bent varinių centų?
Mūsų darbuose užtenka judesio, bet stinga krypties. Tų darbų nemaža dalis nesijungia į išeivijos tikslus, bet lieka atsitiktiniai iškrikusiais, greitai blunkančiais taškeliais. Jei toliau nepasklinda šviesa, nekyla dundėjimai, tokie drėgnais žabais maitinami židinėliai užsineša pelenais. Užsinešę išblėsta.
Nepaneigiama tikrovė
Lietuvių išeivija, Antrojo pasaulinio karo svetur išstumta, rado begales problemų. Jų skaičius ir kai kurių uždavinių (pvz., tautinės gyvybės pratęsimas) gigantiškumas apstulbino. Bet šito dar neužteko. Ji statėsi naujus spąstus, gal kad darban įpintų ir pluoštelius pramogų. Šimtai statutų ir organizacijų, nelengvi tarppartiniai santykiai, skausmingi reprezentacijos klausimai buvo veikla ir gyvastingumas tos mūsų visuomenės dalies, kuriai patiko triukšmas. Kitiems šis energijos lašinimas atrodė mažiau vertingas. Čia nesijungė platesnio akiračio asmenys; atstu laikėsi pasiruošę gelbėti, jei reikės, tačiau patys nerodą vadovaujančios iniciatyvos; miegojo savimeiliai, miegui sutverti; oponavo viskam ir visada prieštaraują.
Tautinio išlikimo rūpestis, pats didžiausias, buvo perleistas lituanistinėms mokykloms. Nesubarta, kad jų reikia, bet taip pat nesisielota, kokių reikia. Ateitininkams liko tik nuo krikščionių demokratų ir LF atkritęs dėmesys. Lietuviai skautai gavo tai, ko reikėjo ALTS ir kitiems, vidury bei truputį kairėje stovintiems sambūriams. Tėvai nepastebėjo, kad sūnūs ar dukros pastoviniuoja gatvių sankryžose, šliaužia į pigias užkandines, vietoje buvoję lietuvių tarpe. Šeimose pokalbiams tarp jos narių stigo laiko. Vasaros stovykloms kai kas pagailėjo išlaidų, nors jos būdavo ir pigios, ir patogios.
Čia turbūt tinka susidomėti, kokios liko pasekmės, dėl vienų rūpesčių užsibėgiojant, kitus ramybėje paliekant.
Turime dvi enciklopedijas, vieno leidėjo, kelių redaktorių ir daugelio bendradarbių bei prenumeratorių vaisius. Viešumon išėjo gerų leidinių mūsų kalba. Manyland Books ir Lit-huanian Library Press davė medžiagos angliškai, nors abejotina, ar daug jos pasklido už mūsų pasaulio. Išsilaikė Lituanus, labai reikšmingas žurnalas. (Prieš septynerius metus vienoje su mumis ryšio neturinčioje kolegijoje priėjo Liberal Arts dekanas ir užklausė, ar aš lietuvis esąs. Gavęs atsakymą, prisipažino, kad tai pirmas, jo sutiktas, šios tautybės žmogus ir išgyrė Lituanus, kurio medžiagą jis naudojas. Dabar šis asmuo yra kolegijos prezidentas kažkur Michigan valstijoje). Reikšmingi Vardžio, Klimo, Sabaliausko, Senno, Geručio, Kaslo, Tamošaičių darbai. Apskritai, skaitinių apie Lietuvą ir lietuvius svetimomis kalbomis žymiai pagausėjo, ir jie yra rimta medžiaga — ne skubomis sumestos brošiūrėlės. Gal net tiktų pagalvoti, ar neverta, kelis pačius geriausius leidinius atrinkus, juos perredaguoti ir, pinigų sukaupus, su finansine jėga, kaip daro komercijoje įpratę leidėjai, mesti rinkon. Pilnos sėkmės užtikrinti negalima, bet gudriau apsisukti nemėginę, žvaigždžių krintant nesulauksime.
Šiuos aptartus "paminklus" daugiausia surentė atskiri žmonės, išeivijos visuomenė, jos paskata ir kartais pagrindine finansine parama tikėję. Tačiau daug pastangų virė posėdžiuose ir salėse. Buvo manoma, kad jos tvarko kitus mūsų reikalus.
Kentėjome ir kasdien vis daugiau kenčiame nuo mišrių vedybų. Jos prasidėjo gana anksti, pirmiausia kurtos persididžiavusio jaunimo. Jam atrodė, kad kitatautis ar kitatautė buvo aukštesnės klasės. Ir ne vienas apsiriko: tuo metu, kai atvykėlis plovė lėkštes, amerikietis jau taisė televizorius ar automobilius; po kelerių metų plovikas buvo inžinierius, o mechanikas iš garažo tik pensijon išėjo. Įkliuvo kryžgatvininkai daugiausia nelaimių, juokaujant kilusių, priversti. Nebuvo kaip kitaip elgtis nuo mūsų pasaulio pabėgusiam, nes čia jis nieko nepažinojo. Pasiklydo tie, su kuriais bendrauti tėvai stokojo laiko. Buvo ir tyros meilės vedybų.
Neniekinamos šeimos nei kitakalbiai žmonės. Tik apgailestaujamas nuostolis lietuviškai išeivijai, nes beveik visos tos šeimos kažkur nuskendo. Tik viena kita liko misa. tarpe, atsivedusi savo gyvenimo bendrininką, ir iki Šiol labai pozityviai, kartais net išskirtinai gražiai reiškiasi.
Mišrių vedybų skaičius iš mebj į metus didėjo, o šiandien jau net baugu apie jų procentą kalbėti. Kažkodėl gyva veikla — minėjimai, valdybų rinkimai, jų vertimai — čia buvo bejėgė.
Antra skaudi nelaimė — imigrantų vaikų pamėgtos maskuotės. Universitetus baigusieji dėl darbų turėjo išvažinėti po nuošalias JAV vietas. Likę arčiau lietuviškųjų telkinių, kėlėsi į nuošalius priemiesčius. Ir priverstieji krikti, ir savanoriai atsitraukėliai didele dalimi su išeivija pametė ryšius. Aplanko tėvus, retkarčiais pasirodo Šokių ir Dainų šventėse, tačiau gyvenimo neseka, jokia parama neprisideda, net centrinėje JAV LB apylinkėje nesiregist-ruoja. Grynos lietuviškos šeimos išsislapstė pogrindžiuose. "I don't care any more about that Lugan deal". esu girdėjęs išsireiškiant 35-45 metų amžiaus žmones, garbingų tėvų Naikus, gerai auklėtus ir mokslintus, daug vilčių teikusius. Ir kodėl? Juk kietuviškumas jiems tik tiek įkyrėjo, kad vyraujant sveikai nuotaikai šeimoje ir visuomenėje, išragino į aukštuosius mokslus. Tasai "don't care" kilo turbūt iš sušykštėjimo ir suprovincialėjimo, draugų tarpe užsidarius. O gal per daug apsileido, gal ir pasileido, kas jaučiama iš skyrybų ir susimetimų su bendradarbių bei kaimynų žmonomis bei vyrais.
Graudi yra kalbos padėtis. Geri, kasdieniniuose reikaluose lietuviškai puikiai susipranta jaunuoliai, savo tarpe suėję, ar telefonu susisiekę, tik angliškai tariasi. Lietuvių kalba palikta susižinoti su tėvais ir jų pažįstamais. Ja nieko neskaito, nieko nepavarto, o praeitis rodo, kad mūsų tautoje tie, kurie tėvų kalbą prarado, prarado ir jų dvasią, išskyrus retokas išimtis. Lituanistinės mokyklos siaurėja savo tinklu ir mokiniais. Tai mišrių vedybų, nepareigingų lietuviškų šeimų ir madingai sumažėjusio prieauglio vaisius.
Šie sukrypimai labai praskiedė mūsų skaičių. Išleidžiant įspūdingas Šokių ir Dainų šventes, jaunesniųjų pamėgtas ir gal net gausėjančias, kitų renginių lankytojai susitraukė iki trečdalio. Jau neskiriama, kur verta eiti, jau atmetamas net pasirinkimas. Lemia dranga ar gražus oras su nesvarbiais asmeniniais reikalais. Yra suprantama, kad minėjimų ir koncertėlių gausa bei jų turinio vienodumas čia daug reiškia. Bet daugiausia atsiliepia visuomenės sumažėjimas ne dėl mirčių, bet veikiant dvasiniam irimui.
Keliais žodžiais palieskime dar vieną mūsų gyvenimo kampą.
Lietuvos politinius reikalus, tarsi palikimą, savo glėbiuose ilgai laikė geri, bet išradingumu jau nesidomėję, ar jam duomenų stokoję žmonės. Minėjimų rezoliucijos buvo mūsų kova. Praėjo keliolika stagnacijos metų, kol įsitikinome, kad Lietuva nyksta iš politinio žodyno. Susigriebus JAV LB, atsiradus LK Bažnyčios kronikai, blykstelėjus Kalantos ir Kudirkos įvykiams, kilus didesniam pasipriešinimui okupuotoje Lietuvoje, padėtis žymiai pagerėjo. Tačiau stokojame apsvarstyto plano, ramstomės atsitiktiniais darbais, tarsi žvalgomės, ko griebtis, kad būtų kas nors daroma. Šios rūšies pastangos prilygsta degtukų žybčiojimams. Kol dega, yra matomi, net pirštus nusvilina, jei pavėluotai numetami. Bet kiek rūkas nuo jų skaidrėja? Kiek susišildome? Iki dabar dėmesys atiduodamas VVashingtonui, nors žinome, kad spaudos, TV ir aukštųjų mokyklų darbuotojai savo nuomones patvariau išlaiko ir jos gal net reikšmingesnės, kaip Valstybės departamento. Tačiau jų įtaigoti nesistengiame (žinoma, tai sunku), ir kai po Afganistano užpuolimo buvo išskaičiuojamos SSSR nuodėmės, Lietuva su Latvija ir Estija nepakliūdavo į sąrašus.
Pasaka yra liūdna. Nors jos galo nesimato, bet skliautai apniurę. Kad galas toli — mūsų laimė.
Kažkokie sukrikimai
Nuo išeivijos kamieno pasitraukusieji šia padėtimi nesidomi. Gal ja net džiaugiasi. Taip yra ramiau, taip sąžinė greičiau aptils. Gyvieji žino. kokia stati pakalnė laukia, bet lenkiasi pralaimėjimui ir teisinasi:
"nieko negalima padaryti". Todėl nenori apie tai galvoti, patys nekalba ir nemėgsta kalbančiųjų.
Bet kas gi pasidarė? Juk šiose sąlygose pateko inteligentijos prisotinta išeivija. Net darbininkas, mažažemis ūkininkas, ribotą išsilavinimą gavęs amatininkas, per 4-5 metus Vokietijos stovyklose šalimais miegodamas su vaistininkais, agronomais ir ministrais, nuo ryto iki vakaro vykstant įvairiausiems kursams, gerokai pasistiepė. Šiose sąlygose įstrigo gydytojais, inžinieriais, profesoriais, administratoriais Ameriką praturtinusi, gerai įsikurti gebėjusi grupė, kurios retas jaunuolis vengė universiteto. Ji yra iš gajos tautos, kurią net suklikęs Hitleris, tik vokiečiams pripažinęs teisę egzistuoti, laikė "šiokios tokios kultūros žmonėmis", vertais gyventi, o Stalinas ryžosi sunaikinti iš baimės, kad trys milijonai, su estais ir latviais susitarę, nesutrupintų Sovietų Sąjungos. Ši išeivija atkilo iš tos pačios tautos, kuri pernešė Sibiro ir okupacijų grėsmes, stribus, iki šiandien išliko vakarietiška, yra pavydžiai, baugiai su neapykantos atmieša okupanto gerbiama ir stebima ten už-kliūvančius laisvojo pasaulio žurnalistus.
Šis išeivijos pagrindas nerišamas su tolima istorija, kurios įtaka per šimtmečius galėjo susidėvėti, bet su ranka pasiekiamu laiku, su jo tiesioginiais randais. Pasitraukė nepriklausomybės laikotarpį patyrę, prisiekdinėję Lietuvos kariuomenėje, organizacijose; rėmę vyriausybes, kovoję prieš jas; švietę jaunimą, ūkiuose įvedę naujas javų pamainas. Išbėgo bolševikų kalėjimus matę, Sibiran ištremtųjų giminės. Jie išsivedė vaikus ar juos jau išeivijoje pagimdė ir išaugino — tai jie ir tie jų vaikai šiandien turėtų būti mūsų ramstis.
Kas iš tikrųjų pasidarė, kad partijos priešus sekusieji laiku nesusekė sūnų ir dukterų paslydimų? Kaip buvo, kad prieš vyriausybę išsitarusius areštais tildę gailėjo sudrausminti vaikus? Kodėl pasiaukojimą, ištikimybę, moralę dėsčiusieji nepaveikė savo jaunimo?
Buvo tautų, kurių žmonės, įmig-ruoją į JAV, žymia dalimi nežinodavo savo amžiaus, žmonos mergautinės pavardės, nemokėdavo skaityti. (Šitai patyrė juos registravę.) Dėl jų sunykimo didele nuostaba neiš-siveržtume. Bet lietuviai, trumpu nepriklausomybės laiku stebinę savo pažanga . . .
Įvyko kažkoks sutrikimas logikoje. Susipainiojo siūlai.
Vakarų pasaulio atmosfera yra užteršta. Veikia egoizmas, labai pavojingas nuodas. Įtaigauja apžlugusi ir kasdien žemyn slystanti moralė. Žaloja pareigos niekinimas ten, kur sau naudos nėra. Bet didžiausias kovotojas prieš šiuos kenkėjus yra protas. Mūsų galvose jis kažkodėl skiedžiasi.
Rūpestis
Iš V. Sruogienės "Lietuvos istorijos" (Tėvynės mylėtojų draugija, Chicago, 1956, p. 429) žinome, kad apie 1550 m. grupė lietuvių bajorų patriotų įteikė Žygimantui Augustui savotišką memorandumą lotynų kalba — "Mykolo Lietuvio 10 fragmentų apie totorių, maskvėnų ir lietuvių papročius", kuriuo valdovas paakinamas dėl augančio pavojaus iš Maskvos pusės ir nurodomos lietuvių silpnybės bei jų priežastys: bajorų moralės smukimas ir tėvynės meilės stoka. Rašte pabrėžiama, kad maskvėnai ir totoriai esą už lietuvius pranašesni, nes karingi ir blaivūs, kai tuo tarpu mūsų bajorai jau esą netekę senų blaivybės, saikingumo dorybių ir kariškos dvasios; jie pernelyg pamėgę puošnumą, patogumus ir jau nuo pat ryto, dar lovoj gulėdami, šaukia: "vyno! vyno!" Čia pat vaizduojamos santvarkos ir teismų negerovės, nurodomas reikalas kelti švietimą, kurti mokyklas, grąžinti bajorams senas protėvių dorybes ir t.t.
Tai didelio rūpesčio išraiška, matant pavojų. Ji vaisių gal nedavė, tačiau autoriai savo pareigą atliko. Šiandien išeivijai maskvėnai su totoriais vartų negriauna, bet vis plačiau įsigali silpnybė — jei žūstame, žūkime tyliai, nesipešę su pažįstamais ir vaikais, bet taikingai svetimkalbiams vaikaičiams palikimą testamentavę. Ši silpnybė verčia ašaroti. Reikia Mykolo Lietuvio įspėjimo, tik ne karaliui adresuoto, bet mums patiems.
Prieš dešimtmetį buvo kilusi mintis suburti lietuvių filosofus ir so-cialogus, kad jie, gerai pasvarstę, bendra nuomone išsitartų dėl lituanistinio švietimo, jaunimo globos, kultūrinio gyvenimo ir politinio darbo krypčių. Tikslas — mūsų išlikimas. Deja, ši mintis neįsipilietino, ir tvarkėmės, kaip papuolė. Padėtis pablogėjo.
Šiandien gerų, rimtų specialistų jungtinis žodis dar labiau reikalingas — gelbėkime mūsų vertingą palikimą! Misionieriavimas tarp at-kritėlių nebus sėkmingas. Jei kas grįš, grįš atsitiktinumų dėka. Daugiau jų susirinktų tik tada, jei po naujo pasaulinio karo išlikusiems lietuviams kokia nors UNRRA pradėtų dėvėtas kelnes dalinti. Susirūpinkime tuo, ką dar savo rankose turime. Yra gabaus jaunimo, ir jo praradimas mus pasmerktų.
Vytautas Volertas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
