Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAPINSKAS, STEMPUŽIENĖ IR VAZNELIS PLOKŠTELĖSE PDF Spausdinti El. paštas

Neseni laikai, kada Amerikoj buvo jaučiamas lietuviškų muzikos plokštelių badas. Tą badą kentė ypač mūsų radijo valandų vadovai, kurie norėjo pakelti savo programų kultūrinį lygį. Ilgesnį laiką verstasi M. Hofmeklerio orkestro įgrotom lietuvių melodijom ir A. sabaniausko įdainuotom mažosios scenos dainom, kurių Lietuvoj perdaug rimtai nevertinom. Svetimam krašte, palyginę su kitų kraštų to pobūdžio balsais ir muzika, įsitikinom, kad M. Hofmeklerio ir Ant. sabaniausko atliktas darbas turi savo vietą.

Per keliolika metų ir šie mūsų aruodai, nors ir ne su kaupu perpildyti, vis dėlto susilaukė vertingų indėlių. Plokštelėsna nemažai dainų ir arijų įdainavo visa eilė mūsų dainininkų, savo dainas įstipresni chorai bei atskiri balsų ansambliai (pvz., vyrų kvartetai ar oktetai), įgrota pluoštas lietuviškos kamerinės muzikos (Iz. Vasyliūnas), betrūksta tik simfoninės muzikos (turime vertingos, tik jos įgrojimas reikalauja stambių išlaidų).

Greta viso to, kas išleista Amerikoj, nemažai lietuviškos muzikos plokštelių atkilo iš Lietuvos. Nors ten plokštelių gaminimo technika nėra tokia tobula, kaip Vakaruose (tai liudija gauti pavyzdžiai), bet atskirų solistų įdainuotos lietuvių kompozitorių ir liaudies dainos, J. švedo vadovauto ansamblio ir Filharmonijos choro dainos, atliekamos profesinių chorinių vienetų, yra bendras lietuvių tautos kultūrinis turtas (nekalbant apie "socialistinį realizmą" ir muzikos me, kurio vienas kitas gabalas neišvengiamai turėjo patekti net ir į liaudies dainų plokšteles). Jokūbas Stukas parvežė iš Lietuvos į magnetofono juostas įrašytos lietuvių muzikos ir čia, Amerikoj, išleido porą plokštelių, o V. Tysliavienė pargabeno ir išleisdino pilną Vyt. Klovos operą Pilėnus.

Rengiamos ir naujos plokštelės. Netrukus pasirodys St. Baro įdainuotų arijų plokštelė, savo eilės laukia ir kiti iškilūs balsai. Sudėjus viską krūvon, atrodo, kad savo muzikos plokštelių bado metus mes jau beveik išgyvenom.

1965 m. susilaukėm dviejų itin vertingų plokštelių: boso Jono Vaznelio Dainų ir arijų rečitalio ir mezzo-soprano Aldonos Stempužienės — komp. Dariaus Lapinsko Dainų. Pabandykim į tas plokšteles pažvelgti, pradėdami nuo tos, kuri pasirodė praėjusių metų pabaigoj.

D. Lapinsko "Mergaitės dalios" premjera Reutlin-gene 1965 m. Dainuoja A. Stempužienė, groja Stutt-garto radiofono simfoninio orkestro dalyviai, diriguo­ja D. Lapinskas

 

Retas, tikras ugnies paukštis mūsų muzikos plokšteliniam pasauly yra Dariaus Lapinsko - Aldonos Stempužienės Dainos — Lithuanian Songs, D. Lapinskui diriguojant, įdainuotos su Stuttgarto simfoniniu orkestru. Plokštelę pagamino ir platina Fine Music Records, atmušė RCA Victor'o divizija, vadinasi, darbas techniškai atliktas patikimų rankų.

A. Stempužienės - D. Lapinsko Dainos savo visuma yra kompozitoriaus D. Lapinsko kūrybinių pastangų vaisius. Didžiuma plokšte-lėn įrašytų kūrinių yra jo darbai. J. Gruodžio, K. V. Banaičio, Ant. Račiūno ir St. Šimkaus dainų orkestracija taip pat yra D. Lapinsko darbas. Tik VI. Jakubėnas plokš-telėn įrašytas jo paties išbaigtom dainom — soline partija ir orkestru.

Darius Lapinskas yra jaunas kompozitorius, išėjęs ne savą, bet svetimą mokyklą. Kai kurie patyrimai ir nūdieninės mūsų jauniminės problemos lyg tartų, kad iš tokio vyro sunkoka būtų laukti ryžtingesnio atsigręžimo į tą versmę, iš kurios gelmių jis pats yra kilęs. Tačiau D. Lapinskas į lietuvių muziką, į lietuvių liaudies dainas atsigrįžo ne tik veidu, bet ir širdimi, ne tik poetine ir muzikine nuovoka, bet ir susižavėjimu.

Lietuvių liaudies dainos yra įvairus, spalvingas, beveik žmogaus visą gyvenimą aprėpiantis dainynas. Berods, komp. St. Šimkus vienas pirmųjų pastebėjo, kad mūsų dainų ritmai anaiptol nėra monotoniški, kad savo melodija trumpa mūsų daina ritmiškai yra itin kaprizinga, siekianti net moderninės muzikos ritmiką. Pažvelkit, pvz., į St. Šimkaus harmonizuotą liaudies dainą "Vai, kur nužėgliuos, vai, kur  nuliūliuos   rausvo   vario laivelis baltų šilkų žėglelis", — ir pamatysit, kad beveik kiekvienas dainos taktas yra žymimas kitu ritmu.

Teoriškai tos medžiagos mes dar beveik nenagrinėjom, iš tikro, tik liaudies dainų poetika yra susilaukusi gilesnių studijų (dr. J. Balio, B. Sruogos ir kt. darbai), taigi D. Lapinskui pačiam teko paslapčių dangtį atvožti — mūsų liaudies dainų melodikoj ir ritmikoj susigaudyti. Ir parodė jis čia išprusintą skonį, gilią muzikinę nuovoką, taiklų pasirinkimo žvilgsnį. Jo plokštelėj negirdim nei "bijūnėlio žalio", nei "pas močiutę augau" (nors ir tos dainos nėra menkos), bet senas, retas, įdomias ir žymiai rečiau girdimas melodijas. D. Lapinskas milžiniškoj medžiagoj nepasimetė, jis iš ten atkasė tai, kas gal dar ilgai būtų tūnoję archyvuose.

Plokštelės pirmoji pusė D. Lapinsko pavadinta Mergaitės dalia. Tai dvylikos liaudies dainų ciklas, apdainuojantis mergautinę ir aplamai moterišką lemtį, pergyvenimus, nuotaikas ir jausmus. Ypačiai įdomi ir muzikiniu požiūriu spalvinga yra to ciklo architektūra, čia kompozitoriui nesunku buvo palinkti į vienodo pobūdžio dainas — daugiau lėtų ar daugiau greitų ritmų dainas,' tačiau D. Lapinskas tą pastatą statė labai rūpestingai, jo ciklas yra vientisas, betgi ir tiesiog margas: lėtesnio tempo dainą seka judraus ritmo daina, bet cikle dar yra ir kažkas trečia — tarpinė daina tarp lėtųjų ir greitųjų dainų. Savo visuma, savo polėkiu ir užmanymu tai yra tikrai įdomi ir vertinga lietuvių liaudies dainų pynė.

Tradiciniu žvilgsniu žiūrėdamas į liaudies dainas, galėtum tikėtis, kad tų dainų orkestracija turėtų skambėti, kaip klasikinės ar nors romantinės muzikos orkestrai. D. Lapinskas mūsų liaudies dainas aprengė naujovišku muzikiniu drabužiu. Naujovišku ir savo harmonija, ir orkestravimo technika, ir sąskambių šviežumu. D. Lapinsko
orkestracijos būdingi bruožai, man atrodo, yra šie: įsijautimas į orkestruojamą liaudies dainą, — tikslūs ir griežti ritmai, apstas beveik mozartinio grakštumo ir žaismingumo. Ir tiesiog staigmena — lietuvių liaudies daina tame moderniškam drabužy atskamba nesužalotu gyvumu ir autentiškumu. Harmonizuodamas ir orkestruodamas tas senas dainas, D. Lapinskas nepasviro nei į italų bei canto, nei į čigoniškų romansų sentimentalumą, kurį taip mėgsta rusai, nei | vokišką Lieder stilių. Kai kas tarė, kad D. Lapinskas yra giminingas Bartokui, o aš galvoju, kad ir Mergaitės dalioj, ir kitose dainose jis yra savaimingas, nesgi su pasitikėjimu atsirėmė į grynai lietuvišką medžiagą.

Antroj plokštelės pusėj girdimos keturios D. Lapinsko harmonizuotos bei orkestruotos liaudies dainos — Eglele žalioji, Unčių tupi trys pulkeliai, Ievaro tiltas ir Išbėg iš Rusnės kaimo, J. Gruodžio Alyvos, K. V. Banaičio Gieda gaideliai, Ant. Račiūno Už stalo sėdau, VI. Jakubėno Plaukia antelė ir Piemenų raliavimas, St. Šimkaus Lopšinė. Iš tų dainų originaliniai kūriniai tėra tik du — J. Gruodžio Alyvos ir St. Šimkaus Lopšinė, visos kitos yra liaudies dainos, taip pat rečiau girdimos, įdomios savo melodiniu ir ritminiu charakteriu.

VI. Jakubėnas pats yra parašęs savo dainų orkestracija, kuri pasižymi jakubėninės muzikos taurumu, monumentalumu, žymiai tirštesniu orkestro skambesiu.

St. Šimkaus Lopšinės orkestracija (kaip Gruodžio, Banaičio ir Račiūno dainų) parašyta D. Lapinsko. Jis sakė, kad ta daina žavėjosi Stuttgarto simfoninio orkestro muzikai. Man rodosi, jei galėtų iš Anapus atkilti, Lopšinės orkestracija džiaugtųsi ir pats St. Šimkus. D. Lapinskas įsijautė į Lopšinės romantinį pobūdį, savo darbu atitiko jos dvasią. Be abejo, Lopšinė yra vienas dailiausių St. Šimkaus kūrybinio palikimo žiedų.

Solistė Aldona Stempužienė jau anksčiau buvo pažįstama kaip ypačiai jautri lietuvių liaudies dainų interpretatorė. Sodriu ir dailaus tembro mezzo-sopranu, gero dainavimo technika, gyvu ir jautriu temperamentu, įgimtu muzikinės kalbos jautimu lietuvių liaudies dainas ji dainuoja su vidine šiluma, atitinkančia tų dainų dvasią.

Liaudies dainų dainavimas anaiptol nėra pramoga ir kasdieninės duonos raikymas — tai yra ypačiai subtilus ir delikatus menas. Gal nederėtų abajoti, kad į liaudies dainų kultūrą A. Stempužienė turėjo progos įsijausti tada, kai dainavo Čiurlionio ansambly, Alf. Mikulskio vadovybėj. Tačiau tiesiog apčiuopiama yra ir jos pačios muzikinė prigimtis.

Kaip dainininkė, A. Stempužienė šiuo metu pergyvena brandžiausią savo laikotarpį. Tą liudija ir dabar įdainuota plokštelė. Čia ji turėjo įveikti visą eilę nemenkų sunkumų — melodinių ir ypač ritminių, turėjo nepaklysti modernių sąskambių orkestracijoj, būti ypačiai tiksli kiekviename įstojime, ne vienu atveju sinkopiniame ir gana kebliame. A. Stempužienė savo uždavinį įveikė ir pasireiškė kaip iškili ir tikrai nuoširdaus pagyrimo verta dainininkė.

Žinoma, yra skonio dalykas, bet man daugiau patinka A. Stempužienės dainuojamos lėtesnių tempų dainos, kuriose gali girdėti didesnį kiekį balsinio žvilgesio ir dainininkas vidinės šilumos. Iš tokių dainų Lapinsko Mergaitės dalioj pažymėtinos E, mudvi; Tai gražiai gieda lakštingalėlė; Oi, griežle, griežlele; Oi, po giružėm; Ar vėjai pūtė (ypačiai įdomi daina savo ritmais ir melodija) ir Kad jau saulutė. Suprantama, tuo nenorima pasakyti, kad greitų ir žaismingų ritmų dainos yra menkesnės ar neišraiškiai padainuotos. Gal net priešingai — solistei jos ir buvo tas kietasis riešutas.

Antroj plokštelės pusėj išskirčiau J. Gruodžio ir K. V. Banaičio dainas, D. Lapinsko — Eglele žalioji, Unčių tupi trys pulkeliai (tik paklausykit tos dainos ritmų!), ypačiai puikią mažlietuvių dainą Išbėg iš Rusnės kaimo (savo melodika tokią lietuviuką, bet ritmu labai iš tolo atskambančią valsą), abi VI. Jakubėno dainas ir St. Šimkaus Lopšinę. Visų tų dainų atlikimu A. Stempužienė įrodė savo solistės pajėgumą.

D. Lapinsko - A. Stempužienės Dainų plokštelė yra neabejotinai naujas akordas lietuvių muzikinėj kūryboj. Norėdamas daryti savo pasisakymo kokį nors apibendrinimą, gal neturėčiau nutylėti ir tokio savo įspūdžio: dainų plokštelėj A. Stempužienė kartais man atrodo, kaip laki paukštė, uždaryta auksiniam narve. Griežti, preciziniai orkestro ritmai, nelengvi solistės įstojimai palieka ją gilesniame fone, neleidžia jai sparnų ištiesti ir pilnu balsu pragysti. Galimas dalykas, dėl to plokštelėj lietuvių liaudies daina yra tokia tikra ir autentiška! Betgi mes turime ir platesnių melodijų, ir individualių galimybių tomis melodijomis pasmaguriauti. Nuoširdžiai linkiu, kad komp. D. Lapinskas kitame liaudies kainų cikle atidarytų auksinių virbų narvą ir leistų A. Stempužienei daugiau pavokalizuo-ti, daugiau parodyti, "kaip gražiai gieda lakštingalėlė".

Deja, plokštelėj dirigentas nėra regimas, todėl apie šį D. Lapinsko talentą nelengva išsamiau pasisakyti. Gal tik tiek, kad Dainų plokštelės kūriniai yra rūpestingai ir kruopščiai surepetuoti, tvirtai valdomu orkestru įgroti, taigi ne tik dėl to, bet ir dėl anksčiau minėto "egzotiškumo" yra tikrai verti mūsų visuomenės dėmesio ir prielankumo.

Dainų plokštelę puočia dailus ir meniškas Žibunto Mikšio aplankas.

Jonas Vaznelis — dainingo dzūkų krašto sūnus, bičiuliško, jautraus ir mielo būdo vyras. Tie jo vidaus bruožai atsispindi ir jo dainavime. VI. Jakubėnas, jį apibūdindamas, teisingai pastebi: "Jonas Vaznelis, šiuo metu į pirmąsias eiles iškilęs dainininkas, yra apdovanotas ne tik malonaus tembro, skambiu bosu, bet ir giliu muzikalumu bei klausytojus veikiančia interpretacijos dovana. Jo menišką asmenybę charakterizuoja ne tik įgimtas talentas, bet ir kruopštumas bei sąžiningumas, tiek detalėse, tiek kūrinio visumoje".

J. Vaznelio Dainų ir arijų rečitalis pasirodė 1965 m. vasarą. Savo muzikiniu turiniu ir to turinio atlikimu tai yra įdomi ir vertinga plokštelinė naujiena.

Dainų ir arijų rečitalį sudaro šie Vaznelio dainuojami kūriniai: J. Dambrausko Augo girelėj, St. Šimkaus Tamsiojoj naktelėj, VI. Jakubėno Nejaugi vėl, o Dieve (žodžiai St. Santvaro), ir G. Verdi arija iš operos Don Carlos — tai pirmoji plokštelės pusė. Antrojoj pusėj girdime A. Vanagaičio - VI. Jaku-bėno Dzūkų kraštą (žodžiai L. Giros), J. Tallat - Kelpšos Žaliojoj lankelė j, J. K. Loewe's Baladę apie laikrodį, F. Schuberto Klajūną ir G. Rossini Don Basilio ariją iš Sevilijos kirpėjo.

J. Dambrausko dainos "Augo girelėj" nebūtų galima pavadinti gryna liaudies daina, nes jos har-monizatorius medžiagą gerokai perkeitė, formą praplėtė. Tai atskiras ir savaimingas kūrinėlis, gana patogiai solistui parašytas, savo spalvom liaudiškas ir lietuviškas.

Tamsiojoj naktelėj — St. Šimkaus būdingai harmonizuota lietuvių liaudies daina, grakšti savo ritmais, melodinga, turinti ypačiai gracingą fortepijono akompanimentą.

VI. Jakubėno kūrinys "Nejaugi vėl, o Dieve", — kupinas plačių frazių, gilus, savitas, dramatiškas savo muzikine kalba ir forma — tai tiesiog didelė ir įspūdinga koncertinė arija. Dainininkui, dainuojančiam šį VI. Jakubėno kūrinį, jau tikrai yra kas veikti. Be abejo, ši daina ilgesnį laiką išliks mūsų iškiliųjų vokalinių kūrinių sąraše.

G. Verdi arija iš operos Don Carlos, pajėgiųjų bosų iki šiol su pomėgiu dainuojama, yra vienas iš tų puikių muzikos gabalų, kurį italų muzikinis genijus sukūrė. Arija yra pilna vidinės įtampos, suskambanti tai giliu dramatizmu, tai vėl plačiom lyrinėm frazėm. Iš tikro, tai ištisas nelaimingo Ispanijos karaliaus Pilypo II sunkių pergyvenimų monologas, savo visuma itin nelengvai įveikiama medžiaga kiekvienam solistui bosui.

"Dzūkų kraštą" J. Vaznelis dainuoja savo gimtąja tarme — dzūkiškai. Dainos autorius Ant. Vanagaitis buvo apdovanotas neabejotina melodijos dovana, kuri gyvai reiškiasi ir šiame kūriny. Pasakytum, jog liaudies daina, o tačiau joje plazda Vanagaičio dvasia, jo ritmai ir melodija. Kūrinys, matyt, buvo neišbaigtas, tad čia yra duota VI. Jakubėno perkomponuo-ta versija. Gana sunkiame, bet spalvingame Jakubėno akompanimente daina skamba solidžiai ir įspūdingai.

J. Tallat-Kelpšos žaliojoj lanke-lėj — to paties pobūdžio daina, kaip J. Dambrausko Augo girelėj (liaudies daina kompozitoriaus čia panaudota tik kaip žaliava. Mūsų dainininkai šią J. Tallat-Kelpšos dainą iki šiol tebemėgsta, tik ne visada gerai padainuoja. J. Vaznelis yra išimtis — jis duoda išbaigtą ir dailų dainos paveikslą.

J. K. Loewe (1796 - 1869) — vokiškų baladžių kompozitorius. Jo baladė apie laikrodį vaizduoja žmogaus gyvenimą ir lemtį. Muzikiniu požiūriu kūrinys nėra sudėtingas, bet savo baladine dvasia, gal — tiksliau — vokiečių muzikinės baladės dvasia, yra įdomus ir maloniai klausomas.

Fr. Schuberto Klajūnas yra ypačiai spalvinga ir daili daina, apdainuojanti likimą žmogaus, kuris keliauja iš krašto į kraštą, ieškodamas laimės, kol įsitikina, kad laimė gyvena tik ten, kur jo nėra. Schuberto muzikos mėgėjams ši puiki daina bus neabejotinai atgaiva.

J. Vaznelio plokštelinis rečitalis baigiamas plačiai pažįstama G. Rossini Don Basilio arija apie šmeižto ir melo galybę iš Sevilijos kirpėjo. Kaip regim, plokštelės repertuaras yra įvairus, rūpestingai atrinktas ir įdomus.

J. Vaznelis plokštelėj reiškiasi kaip subrendęs, pajėgus ir kultūringas dainininkas. Jis turi sodrų, laisvai skambantį, gražaus tembro — lyrinio atspalvio taurųjį balsą.

Jo dainavimo mokykla, atremta į tvirtai valdomą alsavimą, yra artima itališkajam "bei canto".

Ypačiai iškeltina yra J. Vaznelio lietuvių kalbos tartis, besireiškianti grynu balsių ir ypač priebalsių tarimu (priebalsiai, o ne balsiai, faktinai ir sudaro gero tarimo pagrindą). Vaznelio dainuojami tekstai yra aiškūs ir. suprantami, tiesiog ausin įdedami. Tuo atžvilgiu J. Vaznelis galėtų būti ne vieno dainininko mokytojas. Jis jaučia lietuvių kalbos grožį, atrodo, kartais tiesiog žaidžia žodžio žvangėjimu. Aišku, plokštelės muzikinė vertė nuo to anaiptol nenukenčia, atvirkščiai — ta gera ir gryna kalba tik padidina jos meninį svorį.

Ir muzikinės kultūros, ir vokalinio meno požiūriu J. Vaznelis yra mūsų tautinės nedalios — tremties bei emigracijos — nepalankiose sąlygose išaugusi ir subrendusi pajėga. Turtingą vokalisto prigimtį, be abejo, jis gavo Dainavoj, savo gimtoj Dzūkijoj. Visa kita susirankiojo tremtinio pakelėse. Jo dainuojama muzikinė frazė yra nemeluota, pergyventa ir išjausta, kupina vidinio virpėjimo, techniškai gerai atliekama. Jis gyvai jaučia muzikos stilius, neskaldo atskiro kūrinio vientisumo. Muzikiniu ir vokaliniu požiūriu J. Vaznelio dainuojami kūriniai yra išbaigti, nesuforsuoti ir neiškankinti. Reikėjo didelės vokalinio meno meilės, atkaklaus pasiryžimo, kad tose varganose aplinkybėse tokie laimėjimai būtų pasiekti. J. Vazneliui belieka tik palinkėti, kad jo balsą plokštelėj išgirstume simfoninio orkestro fone.

Muzikos meno patirtis iš senų laikų pažįstama — kiekvienas jaunas talentas įsigyja meistriškumą tik prityrusio ir gero mokytojo mokomas bei prižiūrimas. Aleksandras Kučiūnas, kuris J. Vaznelio plokštelėje yra "prie fortepijono" — mūsų gyvenime iškilo kaip dirigentas ir mokytojas. Berods, daugumas Čikagos lietuvių operos solistų yra išėję Al. Kučiūno muzikos kūrinių interpretacijos mokyklą. Ir, nereikia to slėpti, visi jie tuo atžvilgiu yra stiprūs. Ar tai nėra mokytojo nuopelnas?

Ir J. Vaznelio dainavime yra akivaizdi Al. Kučiūno muzikinė elegancija ir kultūra. Ne lakiu komplimentu, bet įsijautimu galėtų būti paliudytas ir meistriškas Al. Kučiūno fortepijoninis pritarimas J. Vaznelio rečitaliui.

Techniškai J. Vaznelio plokštelė yra pagaminta neblogai, atmušta Polymax medžiagoj, kuri padidina balso perdavimo grynumą ir netraukia dulkių. Kaip plokštelės gamintojas pažymėtas J. B. Ralis. Iš visų dainuojamų dalykų — du skamba gerokai iš tolo, tai karaliaus Pilypo ir Don Basilio arijos, kurios plokštelėn įdėtos iš viešo J. Vaznelio koncerto. Tai, žinoma, kiek silpnina plokštelės technikinę gamybą. Plokštelės išleidimą finansavo J. Karvelis. Skoningai sukomponuotą jos aplanką darė Kazys Veselka. Repertuaro komentarus aplanko nugaroj parašė komp. VI. Jakubėnas.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai