Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITERATŪRINES KRITIKOS PRASME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANT. J ASM ANTAS   
Savo metu Oscar Wilde kėlė klausimą, kokia yra meninės kritikos nauda, kodėl kūrėjas nėra paliekamas vienas su naujais savo pasauliais, kodėl jis yra nuolatos trukdomas gaižių kritikos balsų. Ir šis jo klausimas nebuvo be prasmes. Iš tikro, pasižvalgę po buvsi ir esanti mūsų recenzijų margumyną, po priešingas ir net prieštaraujančias jų išvadas, po jų drąsą vienokiais ar kitokiais sprendimais pažymėti senuosius ir naujuosius rašytojus, galėsime suprasti Wilde norą pasilikti toli nuo šūkaujančios kritikos ir užsisklęsti savame pasaulėlyje. Ir tai nėra jo tik vieno troškimas. Tai, turbūt, troškimas visų rašytojų, nes labai dažnai kritika elgiasi, kaip ana pamote, kuriai posūnis ir koją ne taip stato, ir šaukštą re taip laiko, ir pasisveikinti nemoka. Todėl kritikos prasmes problema yra ne tik teorinis reikalas. Tai literatūrines kasdienos problema. Tai rašytojo vertintojo ir visuomenes santykių problema.

1. Kritika rašytojo akivaizdoje
Ernest Heilo savo knygoje "Žmogus" kalba apie mažąją ir didžiąją kritiką. Mažoji kritika mėginanti atsistoti aukščiau už kūrėją, vertinti jį savais metodais, spausti jį į savas normas bei schemas ir tuo būdu jį nužudyti. Todėl jos vaidmuo esąs smukdantysis. Ji apreiškianti, Jakšto žodžiais tariant, siauraprotystę literatūros srityje. Jos įsigalėjimas esąs literatūrinio nuosmukio ženklas. Tuo tarpu didžioji kritika nusilenkianti kūrėjui. Ji priimanti jį atvira širdimi. Ji semianti literatūrines vertybes iš jo paties. Ji surandanti literatūrinę tiesą jame pačiame. Kiekvieno talento ar genijaus švystelėjimas keliąs jai džiaugsmo, ir ji rodanti šią šviesą visuomenei. Todėl jos vaidmuo esąs statomasis. Jos įsigalėjimas esąs literatūrinio žydėjimo metas. Pasistiebusi aukščiau už kūrėją, kritika virstanti maža. Nusilenkusi jam, ji tampanti didžia.

Šiuo savo apibūdinimu Heilo kaip tik ir mėgina nustatyti santykį tarp kritikos ir rašytojo. Ir vienas iš pagrindinių šio santykio dėsnių yra kritikos nusilenkimas kūrėjui. Kritikas visados yra paskesnis už kūrėją. Jis yra tik šiojo šauklys, tik atradėjas, bet niekados ne apsprendėjas ir ne teisėjas. Kūrėjas kyla ne iš kritikos. Tiesa, ir ne teisėjas. Kūrėjas kyla ne iš kritikos. Tiesa, O. Wilde buvo linkęs manyti, kad kritika surandanti naujas literatūrines formas. Kiekviena kūrybą, jo nuomone, linkstanti pasikartoti. Todėl kritika neleidžianti kūrybinei dvasiai sustingti ir verčianti ją ieškoti vis naujų kelių ir vis naujų išraiškos būdų. Be abejo, galime sutikti, kad kritika esanti akstinas, kad ji raginanti kūrėjus neįsitaisyti palapinių užkopto Taboro atkalnėse. Tačiau ji nėra naujų formų, naujų srovių, naujų žanrų šaltinis. Literatūrines naujienos kyla ne iš kritiko, bet iš rašytojo. Rašytojo genijus yra jų autorius. Dažna kritika tik gana vėlai pastebi, kad kūryba jau yra pasukusi nauju keliu. Kiekvienas kūrėjas yra mažutė atšvaitą anos didžiosios Sp'ritus Creatoris, kuri dvelkia, kur panori. Kritikui belieka tik ja stebėtis ir ją pasekti. Todėl nusižeminimas kūrėjo akivaizdoje yra pagrindine kritikos nuotaika.

Bet kaip tik čia ir glūdi jos didybe. Paregėjusi talento ar genijaus kibirkštį, kritika turi įpūsti ją ligi gaisro. Talentas ir genijus skleidžiasi, kaip ir visi kiti prigimtieji šios žemės dalykai. Kritika tad ir turi būti šiuo skleidžiamuoju veksniu. Kritika turi ugdyti kūrėją. Pastabomis ir pamokymais, paraginimais ir pabarimais, nurodymais ir atskleidimais ji turi padėti kūrėjui susirasti patį save, išvengti šunkelių, atsitiesti iš klaidų ir paregėti tikrąjį kelią. Kritika kūrėjui yra tas pat, kas graikų turtuolių vaikams buvo vergai-paidagogos. Jie vesdavo vaikus į mokyklas ir patys juos mokydavo. Taip ir kritika. Ji turi vesti kūlėją į literatūros šventyklą. Kūrėjas yra išrinktasis ir pateptasis : jis yra šios šventyklos kunigas, ne kritikas. Tačiau kritikas atidaro jam duris, paduoda švęsto vandens ir tarnauja prie altoriaus. Čia mes suprasime, kodėl O. Wilde teigia, kad kritika reikalauja nepalyginamai daugiau kultūros, negu kūryba. Kūrėjas dažniausiai savaimingai skaito būtį ir savo įžvalga kelia aikštėn jos paslaptis. Tuo tarpu kritikas turi būti ne tik įžvalgus, bet ir išsilavinęs. Prigimtomis dovanomis kritikas stovi žemiau už kūrėją. Čia glūdi jo nusižeminimo pagrindas. Tačiau kultūriniu savo lobiu jis pralenkia kūrėją ir tuo būdu jam vadovauja. Čia glūdi jo didybes pagrindas. Kūrėją ugdyti gali tik tasai, kuris pats literatūros srityje yra subrendęs. Kūrėjui tarnauti literatūros šventovėje gali tik tasai, kuris ją gerai pažįsta.

Ieškodami pavyzdžio, kuris būtų apreiškęs gražų kritikos santyki su kūrėju, turėtume sustoti prie kan. J. Tumo-Vaižganto. Jis buvo deimančiukų medžiotojas. Jis rankiojo juos iš visur ir visur jais gėrėjosi. Tiesa, nevienas iš jų vėliau pasirodė esąs tik paprastas stikliukas. Tačiau Tumo vaidmuo literatūros kritikoje glūdi ne veikalo vertinime, bet kūrėjo pergyvenime. Prieiti prie veikalo Tumas buvo per silpnas. Užtat jis buvo nuostabiai stiprus suprasti kūrėją, įžvelgti į jo pastangas, pastebėti talento žiežirbas, jas paskatinti, įkvėpti drąsos ir pasitikėjimo. Santykis su rašytoju (ne su veikalu ir ne su visuomene) buvo tumiškosios kritikos pagrindas ir vedamoji gairė. Ir šito atžvilgiu jis gali būti pavyzdys kiekvienai kritikai. Tumiška nuotaika turi būti sudedamoji kiekvienos kritikos dalis. Pro kiekvieną knygą prabyla į kritiką kūrėjas. Ir šio balso kritikas niekad negali pamiršti. Jis negali nusisukti nuo kūrėjo-žmogaus ir atsidėti tiktai grynam jo veikalui. Kūrėjas niekad nėra baigtas: jis visados auga ir išsivysto. Todėl pedagoginė kritikos pareiga taip pat niekad nėra baigta. Kūrėjas nustoja augęs tik savo mirtimi. Tik mirtis užantspauduoja jo veikalus ir padaro juos baigtus. Todėl tik mirusiųjų kūrėjų atžvilgiu kritika yra laisva nuo pedagoginio savo uždavinio. Mums nebekalba savu klystančiu ir ieškančiu žmogiškumu Baranauskas ir Maironis. Bet mums juo kalba Brazdžionis ir Aistis, Ramonas ir Jankus, Bradūnas ir Jurkus. Todėl nagrinėdami jų raštus, mes sykiu nagrinėjame ir juos pačius. Ar gali tad kritika kada nors pamiršti stovinti laukiančio ir pasiilgusio rašytojo-žmogaus akivaizdoje? Todėl Heilo ir teigia, kad mažoji kritika žudanti: ji žudanti tuo, kad nevadovaujanti kūrėjui, visa pasinerdama tiktai negyvame veikale.

Taigi: nusižeminti kūrėjo akivaizdoje, vadovauti jam jo kelyje ir jausti jo žmogiškumą yra pagrindinės kritikos pareigos rašytojo atžvilgiu. Kritika yra kūrėjo atspėjimas. Kaip dailininkas, pasak Schopenhauerio, pastato savo peizažą prieš gamtą ir tarsi sako: "Argi ne to tu norėjai?", taip lygiai ir kritikas, atspėjęs kūrėjo lūkesčius bei viltis, suima jas į savo pastabas, jas išreiškia, pastato prieš rašytoją ir sako: "Argi ne to tu sieki, tiesa?". Kritikoje kūrėjas atranda pats save. Ir tuo kritika darosi didelė. Būti kūrėjo veidrodžiu yra pirmaeilė kritikos paskirtis.

2. Kritika veikalo akivaizdoje

Tačiau kritika turi reikalo ne tik su kūrėju. Ji turi reikalo ir su kūriniu. Ir net pirmoje eilėje su kūriniu, o tik paskui su kūrėju. Kūrinys yra pirmoji tikrovė, su kuria kritika susiduria. Ir tik pro kūrinį prabyla kūrėjas. Jeigu tad kūrėjo atžvilgiu kritikas yra vadovas, tai kūrinio atžvilgiu jis yra 70 priėmėjas. Kūrinys, kaip teisingai yra pastebėjęs Gundolfas, yra nebe tapsmas, bet bilsmas (das Sein). Jis yra baigtas ir šiuo savo užbaigimu kaip tik iškeltas viršum laiko. Kūrinys neišsivysto, neauga, nesiskleidžia. Todėl vadovavimo vaidmuo čia nebetenka prasmės. Kritiko santykis su veikalu jau yra kitoks, negu su rašytoju.

Būdamas ne tapsmas, bet būsmas, veikalas reikalauja priimamas toks, koks jis yra. Todėl kritika veikalo atžvilgiu visų pirma turi būti atvira. Be abejo, negalima paneigti literatūros žanrų, srovių, taisyklių, dėsnių. Visa tai yra. Tačiau visa tai turi kitokios prasmės, negu matematiniai dėsniai ar matematinės taisyklės. Literatūra priklauso dvasios sričiai, kurioje vyrauja ne tiek dėsnis, kiek prasmė. Todėl literatūriniai dėsniai neturi nei tokio pastovumo, nei tokio griežtumo, kaip matematiniai. Jeigu tad kritika atsistoja gamtos mokslų vietoie ir eina prie veikalo aprioriniais dėsniais nešina, jai gresia didelis pavojus praeiti pro šalį arba paneigti net ir didelius meno laimėjimus. Kai Ad. Jakštas savo metu "Draugijoje" rašė, kad už Mackevičiaus "Galvutę" galima atiduoti visus Čiurlionio kūrinius, jis kaip tik buvo toksai gamtininkiškas kritikas, kuriam meno dėsniai stovėjo toje pačioje plotmėje, kaip ir gamtos dėsniai. Literatūros kūrinys yra vienintelis savo rūšyje. Jis neturi egzempliorių, kaip gamta. Homero "Odisėja", Dantės "Dieviškoji Komedija", Miltono "Prarastasis Rojus", Donelaičio "Metai" nėra poemos rūšies egzemplioriai, kaip Sacharos, Nu-bijos ar Transvalio liūtai yra liūto rūšies egzemplioriai. Todėl literatūros kūrinį vadinamieji dėsniai apsprendžia ne iš viršaus: jie nėra dėsnių įvykdymas. Priešingai, dėsniai kyla iš jo: jis yra jų nešėjas. Pirmiau yra buvę kūriniai, o tik iš jų yra paskaityti ir proto formuluoti dėsniai. Tačiau šitie dėsniai galioja tik tam kūriniui, iš kurio jie buvo paskaityti. Kitam jie gali visiškai netikti. Todėl kritikas turi imti veikalą į rankas be jokių iš anksto susikurtų schemų, normų, taisyklių. Jis turi būti kūriniui atviras. Jis turi jame pačiame atskleisti meninį dėsningumą. Tik šitokiu būdu kritika gali paregėti, kas veikale yra nauja ir kas sena, kas vertinga ir kas nevertinga, kas laimėjimas ir kas pralaimėjimas. Kritikos atvirumas kūrinio atžvilgiu yra pagrindinė jos nuotaika. Uždara kritika, vadinasi, tokia, kuri yra apsistačiusi paveldėtais nuostatais, nepajėgia kūrinio priimti ir tuo pačiu nepajėgia jo suvokti. Uždara kritika gali prieiti tik prie tokių veikalų, kurie jos turimus nuostatus nešioja savyje. Boileau teorija pajėgia mus įvesti į klasikinius veikalus, bet ji pasidaro bejėgė romantinių, impresionistinių, simbolistinių veikalų atžvilgiu.

Atsivėrusi veikalui, kritika jį priima jo visumoje. Literatūrinis kūrinys nėra suma, sudėstyta iš dalių. Jis yra visuma, kurioje dalys yra tik šios visumos, šios, aristoteliškai kalbant, entelechejos išsiskleidimas. Suvokti tad šią entelecheją yra antroji kritikos pareiga kūrinio atžvilgiu. Todėl kritikas turi būti labai apdairus, kad atskiros dalys, atskiri elementai, atskiros idėjos jo nesuviliotų, nepatrauktų jo žvilgio ir tuo būdu jo nepaklaidintų. Dalių gundymai yra dažnai labai stiprūs. Nevienas literatūros kūrinys kaip tik todėl nebuvo suvoktas jo visumoje, kad kritikai buvo sugundyti jo dalių, nuvilioti į pašalį ir ten palikti. Putino "Altorių Šešėly" kritika gali būti ryškus tokios paklaidintos kritikos pavyzdys. Jeigu kas klaustų, kas gi yra ši veikalo entelecheją, kurią kritikas turi suvokti ir iškelti aikštėn, galima būtų atsakyti, kad tai yra pagrindinis, kūrėjo turimas būties pergyvenimas. Poetas, kaip ir metafizikas, tam tikru būdu pergyvena būtį ir šį savo pergyvenimą išreiškia konkrečiais veikalais. Atskleisti tad šį pergyvenimą kūrinyje ir yra kritikos uždavinys. Parodyti, kaip tas ar kitas kūrėjas prieina prie būties, kaip ji prabyla jo genijui, kaip jis pats atsako į jos slaptą balsą yra kritikos pareiga. Kartais net ir pats rašytojas ne-


BOTTICELLI     ZEFYRAI

žino; kaip jis santykiuoja su būtimi, nes jis kuria ne iš savo proto, bet iš savo įžvalgos, kuri nevi-sada iškyla jo sąmonės švieson. Čia yra pagrindas, kodėl kartais kritikai daromas priekaištas, esą, ji teigianti tai, ko autorius nė nemanė. Galimas daiktas, kad jis nemanė. Tačiau jis tai pasakė, nė nemanydamas. Sąmoningos autoriaus intencijos nevisados susiderina su jo veikalų tikrove. Tuo tarpu šita tikrovė kritikai kaip tik pirmoje eilėje ir rūpi.

Anasai pagrindinis kūrėjo pergyvenimas yra išreikštas kūrinyje vaizdais ir simboliais. Kritika su jais susiduria, juos pajaučia, suvokia jų prasmę ir ją apreiškia. Tačiau jos priemonės jau yra visai kitokios, negu kūrėjo. Kritika kalba jau nebe vaizdais, bet sąvokomis. Ji kalba ne tiek mūsų įžvalgai, kiek mūsų protui. Ką tad ji turi padaryti su ana kūrinyje glūdinčia entelecheja, su anuo būties pergyvenimu? Novalio žodžiais tariant, ji turi jį pakelti į principų aukštį. Kitaip sakant, tai, kas kūrinyje yra individualu, ji turi paversti bendrybe; tai, kas jame yra vaizdinga, įi turi paversti sąvoka; tai, kas jame yra tik nujaučiama, ji turi paversti suvokiamybe. Žodžiu, kritika pratęsia kūrinį į sąvokinę plotmę ir tuo būdu teikia jam principinės reikšmės. Tai daro kiekvienas skaitytojas, nes jis savaimingai jaučia, kad literatūrinės individualybės yra kažkas daugiau, negu tik individualybės; kad už jų stovi bendrieji būties principai, kad jie yra tik šių bendrų principų simbolinės išraiškos. Tačiau visu plotu šį literatūros veikalų principiškumą iškelti yra kritikos pareiga. Ir tai pati svarbiausia pareiga. Nuo jos vienokio ar kitokio įvykdymo priklauso, ar literatūros kritika iš tikro įsibrauna į veikalo gelmes, ar ji tik šliaužioja jo paviršiumi; ar ji suvokia pačią visumą ar esti paklaidinama gražiame dalių žaisme. Be abejo, ši pareiga yra gana sunki. Minėtas kritiko kultūringumas, jo metafiziškumas čia kaip tik atsiskleidžia visu svoriu. Kritikas savo esmėje visados yra literatūrinio meno filosofas. Ir kitaip nė būti negali, nes poetas taip pat yra savo esmėje filosofas. Jis savo kūriniuose apreiškia tą pačią būtį, kaip ir metafizikas: tik jo apreiškimo būdas yra kitoks. Jeigu tad kritikas nori suvokti poeto priėjimą prie būties, jis taip pat turi galėti šią būtį svarstyti, kitaip sakant, būti tam tikros rūšies filosofu.

3. Kritika visuomenės akivaizdoje
O vis dėlto kritikos uždaviniai tuo dar nesibaigia. Kritika stovi ne tik kūrėjo ir kūrinio, bet ir visuomenės akivaizdoje. Visuomenė laukia iš kritikos josios žodžio, ir kritika turi jį tarti. Bet kaip tik čia ir atsiskleidžia visuomeninių reikalavimų pavojingumas. Visuomenė reikalauja kritikos žodžio, bet tokio žodžio, kuris nuimtų nuo jos pečių mąstymo naštą. Ji reikalauja, kad kritika duotų jai aiškų ir neklystantį sprendimą: šis veikalas yra geras, anas blogas; šis autorius yra talentas, anas grafomanas. Tada visuomenė vieną knygą ima į rankas, o nuo kitos nusisuka; vieną autorių iškelia į padanges, o kitą nustumia į bedugnes. Argi literatūros istorijoje nėra atsitikę, kad šiandien pamiršti veikalai ir jų autoriai savo metu buvo pirmojo šviesumo žvaigždės literatūriniuose visuomenės horizontuose? Ir tai įvyko kaip tik kritikos dėka. Teisti, užuot vadovavus, ir vertinti, užuot atskleidus, yra visuomenės reikalavimas kritikai, kuri jam, deja, nesykį nusilenkia, virsdama tuo būdu visuomeninių įgeidžių tarnaite. O šitie įgeidžiai yra labai dažnai kaip tik literatūrai pašaliniai. Visuomenė reikalauja ne tik sprendimo, bet ji reikalauja dar ir šitokio ar anokio sprendimo. Ji reikalauja, kad kritika pasakytų, ar tas bei kitas veikalas yra religinis, ar jis yra dorovinis, ar jis yra patrijotinis, ar jis yra socialinis, ar jis žadina piliečių sugyvenimą ir t. t. ir t. t. Visuomenė domisi įvairiausiais literatūros kūrinio atžvilgiais, dažniausiai išskyrus patį pagrindinį — literatūrinį atžvilgį. Jeigu tad kritika paklūsta visuomenės balsui, ji paprastai išklysta iš tikrosios literatūrinės kritikos kelio ir nueina tarnauti svetimiems dievams. Gali šie dievai būti savyje geri. Gali visuomenės įgeidžiai būti savyje ir pateisinami. Galima V. Krėvę vertinti ir teologiškai. Tačiau visa tai yra ne literatūros menas. Įrodę, kad Ramono "Kryžiuose" Giružis yra Kreivėno sūnus, vadinasi, kad bolševizmas yra išaugęs iš pozityvistinio liberalizmo, tuo pačiu dar neatskleisime "Kryžių" literatūrinės vertės. Ir priešingai, įrodę, kad šis sūnus yra neteisėtas, vadinasi, kad bolševizmas iškreipė liberalizmo tezes bei praktiką, dar nenustumsime "Kryžių" į nereikšmingų veikalų eiles. Kritika, kuri užsiima šitokiais "ne savo reikalais", nėra literatūrinė kritika. Ji gali būti naudinga ir net reikalinga. Bet ji nėra ta, apie kurią čia kalbama.

Ar tai reiškia, kad kritika neturi jokių santykių su visuomene? Anaiptol! Visuomenė yra kritikos darbo laukas. Visuomenėje gyvena kūrėjai ir visuomenėje sklinda kūriniai. Todėl visuomenė yra būtinas veiksnys literatūros, tuo pačiu ir kritikos gyvenime. Tačiau šitas veiksnys čia yra labai savotiškas. Jeigu kūrėjas yra kritikos auklėtinis, jeigu kūrinys yra kritikos objektas, tai visuomenė yra kritikos klausytoja. Į ją kreipiasi kritika, vadovaudama kūrėjui ir nagrinėdamą kūrinį. Ir ji išgirsta kritikos balsą. Ji yra kritikos priėmėja, jos dirva, jos laukas, jos veikimo plotas. Tačiau kaip tik todėl kritika kalba jai, bet ne apie ją. Kritikos turinys yra ne visuomeniniai reikalavimai, bet kūrėjas ir kūrinys. Visuomenės tad akivaizdoje kritika turi atlikti dvi pagrindines pareigas: pristatyti naujus talentus ir pristatyti naujas formas.

Naujų talentų pristatymas išplaukia iš kritikos santykio su kūrėju. Būdama pašaukta kūrėjui vadovauti jo kelyje, kritika iš tikro jam vadovauja jo kelyje į visuomenę. Ji visuomenei praneša apie pasirodžiusį talentą. Ji domisi šio talento išsiskleidimu ir visuomenę informuoja apie jo linkmę, būdą, laimėjimus ar pralaimėjimus. Naujų formų pristatymas kyla iš kritikos santykio su veikalu. Būdama kūriniui atvira, kritika savaime pastebi, kuris veikalas atneša naujų formų, naujų kūrybos priemonių bei pavidalų, ir juos atskleidžia visuomenei. Kritika eina šauklio pareigas literatūros rūmuose. Ji garsiai ištaria vardus tų, kurie į šiuos rūmus įžygiuoja nešini kūrybine naujiena. Šiuo atžvilgiu kritika kaip tik ir auklėja visuomenę literatūriniu atžvilgiu. Ji ir čia darosi pedagogė, nors ir ne ta pačia prasme, kaip santykyje su kūrėju.

Baigiant šias santraukiškas pastabas, reikia dar pasisakyti dabar įsigalėjusios recenzijos atžvilgiu. Recenzija yra viena iš literatūrinės kritikos rūšių. Tačiau savo pobūdžiu ji patenkina tik visuomenę: ji pristato naujus talentus ir naujas formas. Bet ji beveik nevadovauja kūrėjui ir neatskleidžia veikalo. Viena kita citata, vienas kitas santraukiškas turinio papasakojimas dar nėra kūrinio entelechejos suvokimas ir jos pakėlimas į principų aukštį. Recenzija yra tik visuomenei, anai tingiai, nerangiai visuomenei. Bet literatūros gyvenime jos yra per maža. Literatūros kritika, kuri pasitenkina recenzija, yra pakeliui į nuosmukį. Tuo tarpu Lietuvoje ir ypač dabar tremtyje recenzija yra beveik vienintelė karalienė. Retai, labai retai pasitaiko literatūros kritikų tikrąja šio žodžio prasme. Bet tai yra ženklas, kad literatūrinis mūsų gyvenimas yra per daug su-kasdienėjęs, kad mes per daug žvelgiame į visuomenę, o per maža į kūrėją ir į kūrinį. Recenzija yra literatūrinė kasdienybė. Be abejo, ne kiekvienas veikalas yra vertas šventadienio. Tačiau be šventadienių mes pradedame dusti. Receptinis veikalo pasklaidymas yra greičiau jam pakenkimas, negu jo pristatymas. Tremtyje ir kūrėjų ir kūrinių turime nepaprastai maža. Jeigu tad mes ir tuos pačius panersime kasdienybėje, pasitenkindami tik recenzijomis, mes už-troškinsime ir juos ir užtrokšime patys. Literatūra yra gyviausias menas. Tautos siela jame labiausiai spindi. Todėl jau net ir tautinė yra pareiga pažvelgti giliau į literatūrinius mūsų laimėjimus, iš kasdieninių rercenzijų pereinant į tikrosios kritikos sritis. Be abejo, tikroji kritika, kaip buvo sakyta, reikalauja nuostabiai daug kultūros. Bet argi kitaip mes manome galėsią sukurti tikrųjų vertybių?
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai