Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MATO GROSSO KRAŠTE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Petras Babickas   
(Iš spausdinamos knygos "Brazilija")

Vaikštau Paragvajaus pakrantėmis. Kokia rami atrodo šiandie ši plati upė, kurios kitame krante vos įžiūriu milžinišką karvių kaimenę. Matyti, ten esama geros fazendos. Piemenys, girdą žirgus aname krante, atrodo nedidesni už nykštį, tačiau girdžiu jų balsus ir šūkavimą.

Pasuku į mišką. Čia kadaise buvo daug stambių medžių, dabar tik atžalynas, gausiai ataustas krūmais, kartais labai dygiais. Nemaža vijoklių ir lijanų, įmantriai įsirangiusių į pat medžių viršūnes.

Matau iš toli aikštelę, kurios vidury dunkso tamsus namelis. Į kokį ūkį dabar čia mano pataikyta? Ne ūkis. Kapai. Nors čia amžino poilsio atgulusių yra nemažas būrys, tačiau nematau nė vieno kryželio aukštesnio kaip pora sprindžių. Argi taip kuklūs žmonės čia? Parašai visur prasideda vienodai: Aqui esta os ręstos mortaes . . . (Čia yra mirusio palaikai. ..)

Gyveno žmogus. Ar jis buvo laimingas ar kankinosi, kaip daugumas, kovodamas, keliaudamas, laimės ieškodamas? ..
Kuo tu dabar esi — aš buvau, Kuo tu būsi — aš dabar esu, — atsimenu parašą tėviškės kapuose, kuris kadaise mane, dar vaikėzą, be galo buvo paveikęs . . . Keturios dešimtys metų! Skaudžių ir linksmų, ramių ir audringų — bet vis įdomių, — neįstengia štai ištrinti iš mano sąmonės žodžių, primenančių mirtį, visų mūsų nelaukiamą, bet neišvengiamą.

"Na, o čia guli koks turtuolis", — galvoju artėdamas prie paminklo, tamsiai nudažyto, kuris man iš tolo atrodė trobelė, ir nustebęs skaitau: Aqui esto os restos mortaes de
VINCENTE PETNIŪNAS
 .. . 1943. XI. 25...

Brolis lietuvis! Čia — kažkur pasaulio gale! Prie Vilties uosto!
Pašte, kuris čia yra visų žinių centras, sužinau, kad velionis Vincas buvo naras (escafan-deriste).

*
Vos sutemus, vienintelis didelis sandėlis netoli uosto jau apgultas minios. Nutariu pasinaudoti senio kvietimu. Eidamas pagalvojau: "O gal tai tik conversa fiada? (tuščias pasikalbėjimas). Tačiau apsirikau: senis stovi prie durų ir jau iš tolo išmetė tris kartus dešinę į priekį. Lietuvoje toks pasveikinimas reiškia: "Eik šalin! Ko čia lendi!", bet čia yra Brazilija, vadinas, visa atvirkščiai, — todėl čia reiškia: "Skubėk greičiau, eik arčiau!"
—    Ko taip pavėlavai? Nebėr vietų atsisėsti,— šaukia senis ir tapšnoja man per nugarą taip stipriai, kad aš nutariu atsikeršyti ir taip pat sudro-žiu jam keletą kartų per nugarą. Brazilijoj tai vadinamasis abrago — apsikabinimas, atseit, draugiškiausias pasisveikinimo būdas.

Vos beįsispraudžiau pro duris ir tai dviejų vyrų dėka. Jie išslinko oran parūkyti. Salėj, tvankioje kaip pirtis, jau eina programa. Scenoje švaistosi keletas berniokų — vaidinimas. Aš daugiau žiūriu į sausakimšai prikimštą "salę". Beveik visų žiūrovų veidai tamsiai kavinės spalvos ar dar tamsesni. Tik kur ne kur, nelyginant ramunėlė degimuose, švyti šviesiaplaukė moteris. Scenoje artistai visi juodukai. Žiūrovai nepaprastai domisi vaidinimu. Kai kurie jų, spėju, artistų tėvai, labai jaudinasi. Uždanga krenta, kyla katučių audra.
—    Viu! .. Puxe! .. (Matai!), — trina rankas patenkintas senis.
Užsikrečiu ir aš jo susižavėjimu, tokiu nuoširdžiu ir nekaltu.

Triukšmingai griežia vietinis orkestras: dvi gitaros, viena banjo, smuikas ir būgnas — puikiai susigroję.
Uždanga vėl pakyla. Choras — mišrus. Visi baltučiais drabužėliais — beveik visų Brazilijos pradžios mokyklų tokia uniforma. Pora dešimčių mokinukų užtraukia dainą. Balsai skamba drąsiai ir džiugiai. Aiškiai matyti, kad jie puikiai moka šią dainelę, skelbiančią šios šalies vėliavos gražumą, žydrą Brazilijos dangų dieną ir paslaptingas naktis, kada viršum šios palaimintos žemės žėruoja Pietų Kryžius.

Scenoje mažytė mergytė pradeda sakyti eilėraštį. Jaudinančiai, nuoširdžiai, ištiesdama, tai vėl nuleisdama rankytes, ji moko savo nematomą draugą ir pataria jam:
"... jei tu eisi giria, didele, žalia giria ir pamatysi kilpoje stirną — išleisk ją, tegu džiaugias ji gyvenimu . . . Laisvė yra džiaugsmas! . . . Jei tu eisi giria didele, žalia giria ir sutiksi žmogų, kuriam badas aptemdė akis, — atiduok jam savo duoną, nors tik vieną kąsnelį jos turėtum... Meilė žmogui — yra laisvė!"
Tokias mintis dėsto mažoji burtininkė. Daugumas klausytojų šluostosi ašaras. Šie grubūs milžinai — raumeningi uosto krovėjai, variniais veidais kaboklai, rūstūs žvejai ir darbščios jų žmonos, suvargusiais veidais, visi šie žmonės, užburti poetiško žodžio, prabilusio į jų širdį nekalto vaikučio balseliu, atrodo man dabar tokie malonūs, brangūs ir artimi, tarytum tai būtų mano kraujo broliai — lietuviai!...
 
J.  PENČYLA   BOGOTA ŪKANOSE

Nuostabiai tyli ir šilta naktis. Svečių viešbuty beveik nėra. Durininką vėl kankina maleita. Siūlau jam eiti pailsėti ir pažadu budėti prie viešbučio durų, ligi traukinys ateis. Iš aukštos verandos matau krantą ir sidabrinį mėnulio taką upės viduryje.

Kažkur balsas vedžioja dainą, gitarai pritariant. Liūdna meilės daina.
Nuo upės retkarčiais atskrenda žvejų kalba ir tinklo plekštelėjimas į vandenį.
Pakrantėje po dideliu medžiu rengiasi gultų žmogus. Tai tas pats, kuris prieš dvejetą dienų, iš kažkur atėjęs, įkėlė savo maišą į medį ir dingo. Dabar jis vėl grįžo. Ar ilgam? Niekas čia jo nepažįsta. "Rei da estrada" (klajūnas) — pasakė durininkas, kai jo paklausiau.

Toli pasigirsta būdingas ūžesys. Artėja traukinys. Štai jis jau išniro iš krūmų, žvilgantis stogo žvynais ir auksiniais vagonų langais tarsi žaltys mėnulio šviesoje — keistas ir gražus po ilgų kibirkščių kuodu.
Sustoja.
—    Porto Esperanca! Ponto finai! — piktai kažkas nusijuokia apačioje prie uždarytos kar-čiamos ir daužo kumštimi į duris.
—    Atidarykit. Duokite išgerti!
Bet nesulaukęs nieko gero, nueina piktai murmėdamas.

Užkėlęs lagaminą į lentyną, lengvai atsikvepiu. Mano vagonas beveik tuščias — taip maža žmonių keliauja iš Porto Esperanca. Ši geležinkelio linija buvo Brazilijos vyriausybės pastatyta grynai kariniais sumetimais, nes šios Mato Grosso dalies padėtis yra tokia, kad be geležinkelio ją tebuvo galima pasiekti tik Paragvajaus upe, kurią kontroliuoja Argentina ir Paragvajaus respublika. 1864/65 metų kovose netoli šių vietų buvo sutelkta nematytai daug priešo kariuomenės — paragvajiečių, kurie, atkirtę brazilams kelius upe, pergalingai žygiavo Cuiabos link.

Kaip tik šiuo metu istorija užrašė Antonio Joao Ribeiro didvyrišką žygį. Teturėdamas dešimtį kovotojų, Joao Ribeiro bevelijo nusižudyti, negu patekti priešams. Savo pranešime Mirandos komendantui šis kuklus karys taip pasiteisina — ".. . mano ir mano draugų kraujas tebūnie iškilmingu protestu prieš svetimųjų įsibrovimą į mano tėvynę". Ar tai neprimena Pilėnų?

Prieš pajudant traukiniui, atbėga prie vagono lango durininkas ir atkiša ranką, kurioje matau porą gabalų labai kvapios keptos žuvies:
—    Paimk kelionei, — sako jis uždusęs, — tik ką šį rytą draugas pagavo.
Mane nustebina jo toks rūpestingumas. Atsisveikinu su juo ir kitais, kurie pasilieka perone. Tokiame "miestely" mes seniai pažįstame, bent iš matymo, vienas kitą.

Juo toliau, juo keleivių gausėja. Jau daugiau kaip pusė vietų vagone užimta. Daugumas keleivių apsirengę labai plonai, bet nešasi rankose didelius apsiaustus, gaubtus su vaurais. Tai labai patogus išmislas šiose laukinėse vietose. Apsaugo nuo lietaus. Naktį, miegant miške, gerokai šildo. Gaila, kad civilizacija nutrynė nuo jų visas spalvas, palikdama tik peleninę. Kas kita Bolivijoje, kur kiekvieno skurdaus aimaro (indėno) pončo atrodo, kaip valdovo mantija.
Pravažiuojame Mirandos stotį. Netoli nuo jos esanti fazenda turi žemės ... 8 milijonus akrų! Joj auginami raguočiai, daugiausia zebu veislės.

Netrukus priešais mane atsisėda žmogus ypatingai sučiurusiais marškiniais, kurių apikaklė beveik plyšta nuo trumpo galingo sprando, palaikančio nedidelę apskritą galvą, juodais, smulkiai rangytais, trumpais plaukeliais.
Jo kavinės spalvos veide įsmeigtos žvitrios akys. Labai storos lūpos, trumpa priplota nosis man iš karto primena vaikystėje matytą paveikslą.

"Tikras bušmėnas" galvoju aš, truputį nepatenkintas tokia kaimynyste, ir žiūriu, kur jis pakiš didžiulį maišą, pilną kažkokių dėžučių ir net butelių. Tačiau jam tai atrodo mažiausia problema — meistrišku mostu jis kiek maišą pamaigo ir pakiša jį po suolu. Tik dabar jis, garsiai atsipūtęs, pažiūri į mus ir pasako — Boa tardė (Labas vakaras). Mano kaimynas — jaunas, labai balto veido fazendierius (važiuojąs į Campo Grande pas gydytoją) vėl ima kalbėti apie tai, kad kai kuriose Mato Grosso vietose upės teka į priešingą pusę, o taip negali būti — upės turi tekėti tik į vieną pusę — į pakalnę.

Klausau jo išvedžiojimų ir tuoj prisimenu mano draugo Kaune vaikutį, kuris, ilgai stovėjęs ties žemėlapiu, staiga priėjo prie tėvo ir paklausė: "Kodėl visos Lietuvos upės teka aukštyn?"

Netikėtai Bušmėnas (tebūnie man leista jį taip čia vadinti, nes jo vardo nežinau) išsitraukia vieną varinį kruzeirą ir kreipiasi į fazendie-rių: "Matei šį daiktą? Aišku, matei. Bet ar matei šitą?
Ir jis kantriai ima rodyti kiekvieną kalnagūbrį, kurį galima įžiūrėti tokiame mažučiame reljefiniame Brazilijos žemėlapyje, koks jis yra atmuštas ant kruzeiro monetos.

—    Štai kalnų virtinės: viena, kita, trečia. Mes dabar esame šioje vietoje. Štai dešinėje — Atlantas. Čia Amazonė. Ji teka aukštyn. O čia štai — Paragvajaus upe — ji teka žemyn. Visa tai dėl to, kad, nors čia ir atrodo lygi vieta, betgi žemės nuolinkis yra taip pat. Ar žinai, kur Andų kalnai?
—    Nao, senhor, aš iš Aquidavanos ... Bušmėnas šyptelėjęs pažiūri į mane ir vėl kantriai ir labai vaizdžiai ima kalbėti fazendie-riui apie žemės apvalumą, trauką, lietaus kilmę. Prieina ir daugiau keleivių pasiklausyti. Bušmėnas tuo, matyti, labai patenkintas ir ima kalbėti dar gražiau. Pagaliau fazendierius pavargsta nuo didelio įsitempimo ir užsnūsta. Bušmėnas nutyla, tik klausytojams išsiskirsčius sako man, lyg sąmokslininkui: "Kaip nemalonu ginčytis su nemokytu žmogumi."

Imu daryti išvadas, kad driskius yra gerokai mokytas arba bent labai apsiskaitęs. Visi jo teigimai yra pagrįsti. Sudomintas jo kai ko paklausiu, o vėliau ir jis pats pasisako daug apie save. Buvęs radijo mechanikas, tačiau šios profesijos nemėgsta. Ypač nemėgsta darbo kambary, o dar tokio beprasmiško, kaip radijo taisymas. Jis norėtų, kad radijas mažiau būtų išplitęs. "Pirma reikia duoti interioro (provincijos) žmogui duonos, vaistų, mokyklų, ligoninių, knygų, o tik paskum — radiją, per kurį kas minutę koks kvailys vis naują prekę giria"'.

Pamilęs savo tėvų žemę, jis iš gimtosios Pa-raibos nutarė išvažiuoti pažinti daugiau žmonių. Įstojo į laivą. Nepatiko. Pasisamdė šoferio padėjėju ir vežiojo prekes skersai išilgai platųjį Brazilijos kraštą. Nors daug vietų aplankė, bet visur pastebėjo, kad vienodai visur kenčia vargšas ir visur vienodai nuobodžiauja turtuolis. Ieškojo to priežasties — nerado. "Kodėl tiek daug skurdžių šiame krašte, kuris yra pertekęs žemės turtais?" klausė savęs, bet atsakymo nesurado. "Kodėl šioje šalyje, kur nėra nei žemės drebėjimų, nei didelių gamtos katastrofų, nei gyvačių, tiek kiek Indijoj, — tiek daug žmonių serga ir tiek daug vaikų miršta?
—    Va, jūs, senhor, esat užsienietis, bet nesu toks kvailas, kad spėčiau jus esant vokietį ar amerikietį, — ką jūs manote apie tai?
Atsakau, kad kaip tik dėl to, kad esu užsienietis, man sunku atsakyti į tiek pagrindinių jo klausimų, nors jie, galima tarti, pritaikytini ir kitiems kraštams, nebūtinai Lotynų Amerikoje. Atvirai pasakius, nenoriu įsileisti su juo į šias kalbas, nes negaliu suprasti, kas jis per žmogus! Mintis dėsto labai nuosekliai, bet jose yra po truputį visko: ir Markso ir Šv. Augustino ir.. . mažytės juodukės burtininkės iš Vilties Uosto.

*
Kalėdų pirmoji diena mane užklumpa prie Rio Verde nedidelėj stotelėj, kurioj tegaunu tik juodos kavos. Grįžtu suerzintas į savo vietą, nes nuo vakar vakaro nieko nevalgiau. Staiga Bušmėnas išsitraukia iš po suolo savo maišą ir sako man:
—    Resolví vir embora! (Nutariau išlipti!) Skubiai ima traukti iš savo maišo baltos duonos bandeles ir ima jas dalyti keleiviams, linksmai šūkaudamas: "Aš esu Kalėdų Senelis! Priimkite dovanų!"
Visus apdalijęs, jis užsimeta palengvėjusį maišą ant pečių ir iššoksta laukan. Paėjęs pora žingsniu atsisuka, šypteli, parodęs dvi eili baltų dantų, ir dingsta.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai