| |
|
|
|
Parašė GABRIELA MISTRAL
|
 NOKTURNAS
Tėve mūsų, kurs esi danguje,
kodėl apleidai mane!
Tu, kurs vaisių vasario globoji,
kai jį rubino dengia žaizda —
mano pervertai širdžiai kraujuojant,
nebenori pažvelgt į mane!
Tu supi tamsią vynuogių kekę,
kai į vyną ją sunkti liepi
ir šakas topolių, apjuosęs
dvelkimu švelnaus vėjo, gaubi —
o nenori krūtinės prigniaužti
man juodosios mirties naktimi!
Pakeliuos gėriau vėjo kvapnumą
ir žiedus violečių mačiau,
ir nuleidau akis, nes matyt nenorėjau
nei balandžio nei sausio daugiau.
Ir sukandusi lūpas prakeikiau
neišreiškiamų posmų dainas.
Rudens debesį sunkų praplėšęs,
Tu nenori sugrjžt prie manęs.
Mane išdavė tas, kurs bučiavo
mano lūpas pavėsy žaliam.
Aš eilių savo kūną ir kraują,
taip kaip Tu, ant skaros jam daviau.
Mano sodų nakty jis virpėjo
ir už baimę ir laimę jautriau.
Taip atėjo nuovargio naktys
(į akis įsmigo man jos),
aštrus nuovargis dienai praėjus,
nesulaukus ryto aušros, —
iš dangaus kaip švinas jis liejos,
iš dangaus platybės baisios.
Nukankinta, erškėčiuos parklupus
aš prašau — užmigti man leisk.
Ir šaukti pro naktį paklydus,
maldos šauksmą keliu į Tave:
Tėve mūsų, kurs esi danguje,
kodėl Tu apleidai mane!
ALBRICIAS*)
PELĖ
Pelytė bėga pas elnią,
elniai pas jaguarą,
jaguarai pas buivolą,
o buivolai j jūrą ...
Gaudykit, gaudykit juos!
Pagaukit pelytę, pagaukite elnią,
pagaukit buivolą ir jūrą!
žiūrėkit, pelytė, kuri bėga priešais,
baltą audeklėlį neša ant kojyčių.
Aš tą audeklėlį išrašysiu raštais,
ir jį apsivilkus, eisiu į bažnyčią.
Vykite, vykite, nesustodami,
gaudykit, gaudykit neuždusdami
sužadėtinės rūbelį,
Ir vainiką ir vualį.
Tegu gaudžia varpai visuos katedros bokštuos
per mano skambias vestuves!
ŠIAUDELIS
Tai buvo vaškinė mergaitė;
bet tai nebuvo vaškinė mergaitė,
tai buvo varpa sustingus erdvėj.
Bet tai nebuvo varpa sustingus,
tai buvo gėlė stebuklinga.**)
Nebuvo tai nė gėlė pamėlus,
tai buvo langą plakantis saulės spindulėlis.
Tai ne spindulėlis palangėj išsitiesė,
tai buvo šiaudelis mano akytėse.
Ateikit, pažiūrėkit, kaip mano Velykų
rytas ašaroj sunyko!
----
*) A I b r i c i a — laime, dovana, atlyginimas, šiuo vardu Mistral tėviškije, Elqui slėnyje, buvo vadinami vaiku žaidimai, kurių prisiminimas įkvėpė poetę parašyti eilėraščių ciklą. "Aš galiu paneigti savo mintyse ir kalboje visa tai, ką išmokau brendimo, jaunystes ir subrendimo amžiuj, bet negaliu su šaknimis išrauti ekspresingos vaikystės prisiminimų" — sako poetė komentaruose "Albricias" eilėraščių ciklui.
**) "Stebuklinga gėle" čiliečiai vadina saulėgrįžį.
MOTINOS POEMA
— Viena popietę bevaikščiodama skurdžia Tamuco gatvele, pamačiau paprasta moterį, besėdinčią prie savo lūšneles durų. Buvo netoli gimdymo, o Josios veidas rodė jos gilų kartelį.
Pro ją praėjo vienas vyras ir jai tarė užgaulų žodį, nuo kurio ji paraudo. Tą akimirką aš pajutau visą savo lyties solidarumą, begalinę užuojautą moters moteriai, ir atsitolinau galvodama:
— Viena mūsų turi pasakyti (nes ligi šiol vyrai nepasakė) apie tos skausmingos ir dieviškos būsenos šventumą. Jeigu meno paskirtis Ją apvilko grožio drabužiu, kodėl mes neparodome profanams tos būsenos kilnumo?
Ir beveik su religine intencija parašiau šitą poemą.
Kai kurios tų moterų, kurios norėdamos pasilikti skaisčios, turi užmerkti akie tikrovei, žiauriai, tačiau fataliai, — tą poemą paniekinamai komentavo. Tatai mane liūdnai nuteikė dėl jų pačių. Netgi mane prašė ją išjungti iš knygos.
Šiame egotistiniame veikale, mano pačios akyse sumenkejusiame dėl to egotizmo, ši žmogiškoji proza, galimas daiktas, bus vienintelė, kurioje apdainuojamas pilnutinis gyvenimas. Kaip aš galiu jį išjungti?
Nei čia ji pasilieka, pašvęsta moterims, sugebančioms matyti, kad gyvenimo šventumas prasideda motinystėje, kuri dėl to yra šventa. Tegul jos jaučia gilų švelnumą, su kuriuo moteris, žemėje gananti svetimus vaikus, žiūri i viso pasaulio vaikų motinas!
MANE PABUČIAVO
Jisai mane pabučiavo — ir jau esu kita; dėl tvinksėjimo, kuris dvigubas plaka mano gyslose; kita dėl alsavimo, kurį jaučiu savo alsavime karštį.
Mano Įsčios yra jau kilnios, kaip kad mano širdis. Ir netgi savo kvėpavime juntu gėlių kvapsnį; visa tai per tą, kuris, kaip kad rasa ant žolės, ramiai ilsisi manyje.
KOKS BUS?
Koks bus? Aš ilgai žiūrėjau į rožės lapelius ir pasigėrėdama juos čiupinėjau: norėjau šito švelnumo jo skruosteliams. Ir žaidžiau su erškėtkrūmio pynėmis, nes man patiktų tokie jo plaukai, tamsūs ir susiraizgę. Bet nesvarbu, jeigu bus paskrudę tom sultingom rausvo molio spalvom, kurias taip m,ėgsta puodžiai, ar jeigu jo lygūs plaukai turės viso mano gyvenimo paprastumą.
Žiūriu į kalnų lūžius, kai jie pradeda apsitraukti migla, ir iš miglos sudarau mergaitės šešėlį, labai švelnios mergaitės: nes taip pat ir tai galėtų būti.
Bet labiau už viską noriu, kad jis žiūrėtų tuo švelniu žvilgsniu, kuris spindi jo akyse ir kad turėtų jo lengvai virpantį balsą, kai su manim kalba, nes tame, kuris ateina, noriu mylėti tą, kuris mane pabučiavo.
IŠMINTIS
Dabar žinau, kam mane nušvietė dvidešimties pavasarių šviesa ir kam man buvo leista skinti laukų gėles. Gražiausiomis dienomis save klausiau, kam ši karštos saulės ir svaigios žolės stebuklinga dovana?
Kaip melsvą vynuogių kekę, mane pervėrė šviesa saldumui, kuri perteiksiu.. Tas, kuris yra manyje ir iš mano gyslų auga lašas po lašo, yra mano vynas.-
Už jį aš meldžiaus, kad Dievo vardu jam perduočiau savo molį, iš kurio jisai išaugo. Ir kai virpančia širdim jam skaičiau posmą, mane nudegino lyg grožio liepsna, kad jis pasiimtų neužgesinamą mano kūno karštį.
ŠVELNUMAS
Dėl miegančio kūdikio, kurį savyje nešioju, mano žingsnis tapo atsargus. Ir kai pradėjau nešioti paslaptį, įtikėjo visa mano širdis.
Mano balsas švelnus, lyg būtų meilės alsinamas, nes bijau jį pažadinti.
Dabar akimis ieškau kitų veiduose įsčių gėlos, noriu, kad kiti matytų ir suprastų mano skruostų baltumą.
Su meilinga baime sklaidau žoles, kur putpelės suka lizdus. Per laukus einu tyliai, atsargiai: tikiu, kad medžiai ir daiktai turi miegančius kūdikius, prie kurių palinkę budi.
SESUO
Šiandieną mačiau vieną moterį kasant vagą. Josios klubai buvo padidėję, kaip kad mano, iš meilės; ji dirbo pasilenkusi prie žemės.
Aš paglamonėjau josios juosmenį ir ją nusivedžiau su savim. Ji gers riebų pieną iš mano stiklo ir džiaugsis mano namų pavėsiu, nes ji nėščia meilės nėštumu. Ir jeigu mano krūtys nebus taurios, mano kūdikis priartins savo lūpas prie josios apsčių.
PRAŠYMAS
Bet ne! Kaip Dievas paliks bergždžią mano krūties pumpurą, jeigu Jis pats palaimino mane? Jaučiu savo krūtinę tyliai kylant, lyg vandenį plačiam tvenkiny. Ir jos pakilimas meta pažado šešėlį ant mano įsčių.
Kas bus vargingesnė už mane slėnyje, jeigu mano krūtis pasiliks sausa?
Lyg kad ąsočius, kuriuos moterys stato surinkti nakties rasai, taip aš save statau prieš Dievą; Jį šaukiu nauju vardu, vadinu jį Pripildy-toju ir jį prašau gausių gyvybės sulčių. Mano kūdikis ateis ištroškęs ir jų ieškodamas.
JAUTRIOJI
Aš jau nebežaidžiu pievose ir bijau suptis su mergaitėmis. Esu lyg šaka su vaisiais.
Esu silpna, taip silpna, kad rožių kvapas šią popietę, kai nuėjau į sodą, apsvaigino mane, ir skandino mane gėloje paprasta daina, ateinanti su vėju, ar kraujo lašas, kurį vakaras savo paskutiniam atodūsy parodo dangaus skliaute. Nuo vieno mano vyro žvilgsnio, jeigu jis man būtų šį vakarą šaltas, galėčiau numirti.
AMŽINAS SKAUSMAS
Nubalstu, jeigu jis kenčia manyje; vaikštau skausme nuo jo paslėpto spaudimo, ir galėčiau mirti nuo vieno judesio to, kuris yra manyje ir kurio nematau. Bet kol aš jį laikau savyje, jis manęs nei sulaužys, nei susisuks mano viduriuose. Jei vėjas siausdamas plaktų jį, pirma sudraskytų mano kūną, o jo riksmas išsprūstų pro mano burną. Mano rauda ir mano juokas prasidės tavo veidelyje, mano kūdiki!
DĖL JO
Dėl jo, kuris miega, kaip vandens latakėlis po žole, nekenkite man, nevarginkite manęs. Atleiskite man viską: mano nepasitenkinimą paruoštu stalu ir kad nepakenčiu triukšmo.
Jūs man apsakysite namų skausmus, neturtų ir rūpesčius, kai aš jį suvystysiu į vystyklus.
Kur tik mane paliestumėte, į kaktą, į krūtinę, visur jis yra ir tuoj pravirktų, atsiliepdamas į užgavimą.
RAMYBĖ
Jau nebegaliu vaikščioti vieškeliais: gėdijuos savo plataus juosmens ir gilių poakių. Bet man atneškite ir šalia manęs padėkite gėlių pintines, ir ilgai skambinkite cintra: dėl jo noriu prisigerti grožio.
Dedu rožes ant savo įsčių, amžinus posmus byloju apie tą, kuris miega. Valanda po valandos atokaitoje renku deginančios saulės spindulius. Kaip vaisių, noriu įsunkti jos medų į savo vidurius. Pinijų vėjas man pučia į veidą. Šviesa ir vėjai nudažo ir nuplauna mano kraują. Taip jį nuplaudama, neturiu neapykantos, nemurmu, bet vien tik myliu! Nes toje tyloje, toje ramybėje aš audžiu kūną, stebuklingą kūną, su gyslomis ir veidu, žvilgsniu ir tyra širdimi. .
BALTI DRABUŽĖLIAI
Aš mezgu mažytes kurpeles, karpau švelnias drobes: viską noriu padaryti savo rankomis.
Ateis jis iš mano gelmių, atpažins mano kvaptį. Minkšta avies vilna: šią vasarą tave nukirpo jam. Aštuonis mėnesius ji augo ant avelės, o sausio mėnulis nubaltino. Ji neturi dagio adatėlių nei erškėtrožės spyglių. Toks švelnus yra buvęs mano kūno guolis, kuriame jis miegojo.
Balti drabužėliai! Jis į juos žiūri mano akimis ir juokiasi iš laimės, atspėjęs juos esant tokius minkštus . . .
ŽEMĖS PAVEIKSLAS
Anksčiau nebuvau mačiusi tikro žemės paveikslo. Žemė išrodo kaip moteris su kūdikiu ant rankų (su savo vaikais sterblėje).
Pradedu suprasti motinišką daiktų jausmą. Kalva, kuri mane žiūri, taip pat yra motina, ir vakarais migla žaidžia kaip vaikas ant jos pečių ir kelių.
Dabar prisimenu vieną slėnio daubą. Gilia jos vaga dainuodama bėgo srovė, kurios per krūmokšnius dar nematyti. Aš esu kaip dauba: savo gelmėse jaučiu dainuojant tą mažyti upeliuką ir, kaip krūmokšnius, jam daviau savo kūną, ligi jis pakils į šviesą.
VYRUI
Dabar mylėk, mylėk mane labiau! Aš, tokia maža, duosiu tau antrininką. Aš, tokia neturtinga, duosiu kitas akis, kitas lūpas, kuriomis džiaugsies pasauliu. Aš tokia trapi, kaip indas, suskilsiu iš meilės, kad šis gyvenimo vynas ištekėti iš manęs
Atleisk! Esu nepaslanki eiti, nepaslanki tau patarnauti, betgi tu man suteikei tą keistumą, su kuriuo judu tarp daiktų.
Labiau negu bet kada, būk man meilus. Mano kraujo nejaudink godžiai, nesmarkink mano alsavimo.
Dabar esu vien tik šydas, visas mano kūnas yra šydas, po kuriuo miega kūdikis!
MOTINA
Mano motina atėjo aplankyti manęs. Atsisėdo šalia manęs ir pirmą sykį mūsų gyvenime buvome dvi seserys, kurios kalbėjosi apie baisią akimirką. Jos rankoms prisilietus, man pasirodė, kad lapų gležnumu prasivėrė mano viduriai ir kad į mano krūtis kyla pieno srovė.
Paraudusi, sumišusi, jai kalbėjau apie savo skausmus ir apie savo kūno baimę. Puoliau ant jos krūtinės, ir vėl tapau maža mergaitė, kuri josios glėbyje raudojo dėl gyvenimo baisumo!
MAMA, PAPASAKOK ...
Mama, papasakok visa, ką žinai apie savo išgyventus skausmus. Papasakok, kaip gimsta ir kaip ateina jo kūnelis.
Duok dabar man, mama, savo meilės mokslą. Išmokyk mane naujų mylavimų, švelnesnių, daug švelnesnių už vyro.
Kaip vėliau valysiu jo galvelę? Ir kaip jį suvystysiu, jam nepakenkdama?
Išmokyk, motin, dainuoti lopšinę, su kuria tu mane supai. Lopšinė geriau už kitas dainas jį užmigdys.
AUŠRA
Visą naktį kentėjau, visą naktį mano kūnas purtėsi, besistengdamas atiduoti savo dovaną. Mirties prakaitas ant mano smilkinių, tačiau tai nėra mirtis, — tai gyvenimas!
Ir dabar Tave vadinu Begaliniu švelnumu, Viešpatie, kad švelniai jį atskirtumei.
Tegul gimsta, ir mano skausmo riksmas tekyla į aušrą, susipynęs su paukščių giesmėm!
ŠVENTASIS ĮSTATYMAS
Sako, gyvybė apmirė mano kūne, kad mano gyslos išsiliejo kaip spaustuvuose.
Giliai atsidususi, aš jaučiu krūtinę palengvėjus.
— Kas aš esu, sakau sau, kad turėčiau kūdikį ant savo kelių? Ir pati sau atsakau:
— Viena tų, kurios mylėjo ir kurios meilė, priimdama pabučiavimą, prašė amžinybes.
Su šituo kūdikiu ant rankų, į mane žiūri Žemė ir mane laimina, nes jau esu vaisinga ir pašvęsta, kaip kad palmės ir vagos.
Išvertė P. Gaučys
LEONARDO DA VINCI APYBRAIŽA |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
