Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Poetas: Kristijono Donelaičio 200 metų mirties sukaktuvinis triptikas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazys Bradūnas   
1. DONELAITIS SUSITINKA SU KAIMYNU LIETUVNINKU

Susitiko jiedu netikėtai
Dvidešimto amžiaus pakrašty,
Erdvei lenkdamies žvaigždėtai,
Žemei, kaip nusilenkia aukšti,
Savo kaulus jon pakloję, medžiai.

Stovi jie dabar abu bežadžiai:
Kaip tikėt žolynais kruvinais? —
Čiagi mūsų tėviškė, o skradžiai
Rusais apkrėsta kaip amarais.

Kur lietuvininkai, tavo taip mylėti?
Kurgi vokiečiai, kur šveisteriai, prancūzai?
Juos tu žodžių botagu lupai.
O, Mažoji Lietuva, palūžai —
Dykumos, ubagija, kapai.

Į negyvo Pričkaus šaltą delną
Įrašyta lemtis.
Įpusėjom statų skausmo kalną,
O jį baigia įkopti mirtis.

Kristijonai!
Tu gi kunigas, poetas, tu žinai,
Ar čia visa tik akimirka, ar amžinai?
Ką daryt su giesme, su malda,
Kai krivūlės neatneš gal niekada?

Reik atversti Lazdynėlių akmenį,
Nusipraust Vištyčio ežere,
Reik atlaužti šventą rašto sakinį
Tartum duoną, nusidirbus vakare.

Laikas neguli lyg akmenėlis vietoj --
Ritas kaip saulelė per metus.
Baikim ašarų ir vargo pietus
Žegnone į keturis kraštus
.
Dėkim žodį tartum Dievo pirštą
Prie širdies, prie atviros žaizdos —
Lietuva dar ir dabar nemiršta,
Keliasi ir žengia be lazdos.

Ar kiekvieną jos įmintą pėdą
Lyg alsavimą krūtinėje jauti? . .
.........................................
Ant saulelė teka ir nusėda
Donelaičio rankose skaisti,

Į Tolminkiemį ateina ir sustoja
Prieš bažnyčios praviras duris,
Ir aukštai vėl bokšte suplasnoja
Varpas kaip didžiulis vyturys.

2. DONELAIČIO PAMOKSLAS PER SUKAKTUVIŲ MIŠIĄ

Tai susirinkote, brangieji,
Į mano jubiliejaus mišią,
Bet ne gimtadienio — mirties.
Iš kokių tolumų atėję!
Matau, jog esate nuplyšę,
Suėsti laiko, to paties,
Kurs ir mane graužte vis graužė
Du šimtmečiu be atvangos —
Kryžių lyg vėtrungę nulaužė,
Kad nebandyčiau niekados
Prieš vėją pūsti ir prieš laiką
Neičiau su atversta knyga,
Su ta, kuri mus gyvus laiko,
Kurioj nemirštam niekada —
Kai saulelė vėl atkopdama budino svietą,
Tai tiktai raidės remdamies atsikėlėm . . .

Bet argi man dabartės dera
Pradėti šitaip Dievo žodį
Nuo jūsų rūpesčių ir nuo savęs? —
O kas gi, Viešpatie, nuves
Ir tartum kūdikiui parodys
Kas bloga ir kas gera?
Kas jus ir kunigą — mane
Bandys kaip gintarą ugnia?

O mano broliai, mano būrai,
Pasimečiau ir pamiršau —
Juk mes jau amžinybės jūroj,
Kur viskas vyksta paprasčiau,
Ir Dievo mislys jau ne bedugniai mums pasirodo,
Kad mes kartais Jo veidan pasidrąsinę žiūrim.

O šiandien grįžom vėl į žemę.
Bet argi grįžom? —
Žemė juk mūsų pelenai,
Įminti jon sopagais, vyžom
Po akmeniu, po moliu, aklinai,
Kur šiandienos ir amžinybės durys
Privėrė man ir jums pirštus —
Štai Šventraštis krauju pasruvęs,
Nelaimės liejas per kraštus.
O džiaugsmo tik ...
................................

Kalbėjo ir kalbėjo Donelaitis,
Klausiau, klausiau, ką pasakys . . .
Atėjo dvi Tolminkiemio mergaitės.
Atsiklaupė, pakeldamos akis —

Ir saulė kyla, kyla, kyla,
Švinta vitražų atspindys,
Į pabaigto pamokslo tylą
Įsiveržia dundėdama širdis.

3. DONELAITIS ATSISVEIKINA PO PAMALDŲ
Jau po viskam,
Jau gęsta žvakės,
Ir Donelaitis atsisveikina paskutiniuosius,
Jau po viskam ...
Bet po velėna vėl subruzdo šaknys
Aplinkui sprogsta pumpurai,
Ir šlama šakos tartum rankraščiai,
Pavirsdami didžiuliais "Metų" puslapiais.

Po pamaldų įjuos pareina
Sunkiu, lėtu žingsniu
Lauras ir Kasparas,
Pavaro jaučius,
Įsmeigia noragą,
Jau kasdieniniais persirengus Gryta
Vėl skubinas į sukastąjį daržą,
Ir, kiek tik akys mato,
Į darbus bėga žmonės,
Jų pėdos driekiasi per baltą knygos popierių,
Kuris nuo saulės gelsta
Lyg plotai nokstančių laukų . . .

O ten šventoriuje
Dar vienplaukis klebonas
Mus laimina ir atsisveikina —
Pamokim jam žemėtom rankom . . .
..............................................

Ak, Donelaiti,
Grįžki dabar bažnyčion,
Atgulk į ąžuolinį karstą,
Ilsėkis ir sapnuok
Tolminkiemio ir Lietuvos Velykas:
Subėgę būrai nurita nuo kapo akmenį —
Prisikeliančioj o veidas tau pažįstamas!
Toks panašus į užmuštąjį Pričkų.
Toks panašus į mus . . .



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai