Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MERKELIS GIEDRAITIS arba LIETUVA DVIEJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
8. Vilniaus jėzuitų nuomonė apie krašto religinę, padėtį. Jėzuitai dar tik šeštus metus tegyveno Vilniuje. Tada (1575 m.) respublikoje tebuvo pradėjusios veikti tik penkios kolegijos: Braunsberge (1564), Pultuske (1566), Vilniuje (1570), Poznanėje (1571), Pioeke (1571). Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje tie naujakuriai vienuoliai dar niekur daugiau nebuvo suspėję įkelti kojos. Iš sostinės tačiau jie greitai aptiko Lietuvos religinio gyvenimo trukumus ir klaidas. Į akis krintančias negeroves jie gana įdomiai aiškino.

Netrūko atskirų plačių mišinių pranešimų. Juose būdavo aprašomi papročiai ir prietarai, piktinantis žmonių tamsumu. Vienas tokių iš 1583 m. liečia Ukmergės sritį (ne Žemaičius, o Žemaitkiemį) ir duoda mokslui labai vertinga medžiagą ("Aidai", 1950, Nr. 3, p. 111). Tokios medžiagos, tik jau nebe taip detalizuotos, pasitaiko "Annuae Litterae" tada spausdintose knygutėse, t. y. jėzuitų ordino centro leidžiamuose kalendoriuose, kurių M. Giedraičio laikotarpiui susidarė dvidešimt devyni tomeliai. Lietuvos jėzuitai vis mėgo paliesti Lietuvos kultūrinius bei religinius santykius ir savo smulkmeniškose Vilniaus kolegijos įsikūrimo istorijose. Romos jėzuitų archyve jų yra žinomos penkios. Jos visos rašytos įvairių autorių Vilniuje jau po 1575. Tokiose istorijose jėzuitai ryškiai apčiuopdavo tas kliaudas.

Vienoje iš tokių Vilniaus kolegijos istorijų, nežinomo autoriaus rašytoje 1619 m. (Jėz. Arch., Polonia, vol. 50, f. 48r-50v), štai skaitome:
"Nors Lietuva jau prieš 232 m. krikščionių tikėjimą priėmė, jos liaudis tačiau dėl dviejų priežasčių nebuvo užtenkamai pagrindinių tikėjimo tiesų išmokyta. Pirmiausiai dėl to, kad niekur nebuvo kunigų, kurie mokėtų lietuviškai, kaip tada anas Didysis Lietuvos Kun-tis Jogaila, kuris buvo išrinktas Lenkijos Karaliumi. Jis pats tikėjimo tiesas aiškino. Klebonai, kurie buvo kaimuose ir miestuose skiriami, buvo lenkai, nemoką krašto kalbos. Ir todėl nei išpažinčių nebuvo klausoma, nei Dievo žodis nebuvo aiškinamas žmonių kalba. Ne tik sodžiuose per parapijas nebuvo nieko, kas (iš kunigų) mokėtų lietuviškai, tačiau net pačiame Vilniuje, kuris turi 18 katalikų bažnyčių, dvasininkais apsodintą katedrą ir keturių ordinų vienuolius, nebuvo nieko, kas sugebėtų, iki jėzuitams atvykstant, ta kalba pamokslauti. Todėl vargšė liaudis buvo pasmerkta pasilikti senuose pagoniškuose prietaruose, ir, be krikšto, nieko daugiau apie Kristų ir tikėjimo paslaptis nežinojo. Kita, ne menkesnė priežastis buvo, kad parapijos buvo labai retos . . ." Šitoji autentiška Vilniaus  kolegijos  istorija (iš 1619 m.) vaizduoja santykius, kokius jėzuitai aptiko Vilniuje ir kitur. Ji rašyta žmogaus, kuris betarpiškai pažino Lietuvos religinius reikalus. Ji parodo, kaip iki tol lietuvių kalba Lietuvos bažnyčiose buvo paniekinta. Tokius faktus patvirtina ir kiti 16 amž. galo ir 17-tojo amž. pradžios šaltiniai. Jie bus pateikti detaliai, kai eis kalba apie Lietuvos kultūrinį paveikslą dviejų amžių sąvartoje.
Čia mums tačiau turi rūpėti patirti, ar Vilniuje įsikūrusieji ir ten nors laikinai užvyku-sieji jėzuitai jau buvo spėję iki 1575 metų kur nors tuo klausimu pakelti savo balsą, surašyti savo pirmuosius įspūdžius? Ar jie jau buvo nors kiek įžvelgę į Lietuvos vidaus santykius, kai ėjo varžybos dėl Medininkų vyskupijos? Juk nuo šių santykių pažinimo galėjo priklausyti ir pačių jėzuitų nusistatymas Lietuvos hierarchijos atžvilgiu.

Kai 1569 m. rugsėjo 18 d. į Vilnių su pora jėzuitų tėvų atvyko viceprovincijolas Pr. Sunyer, jis savo keliuose ilguose laiškuose pirmiausiai smulkmeniškai aprašinėjo gautus įspūdžius, patį Įsikūrimą, sunkenybes, ateities galimybes (Ep. Germ. vol. 150, 281r—283r). Domėjosi jis tada ypač vietos stačiatikiais, kurių gyventojų ir jų cerkvių, palyginti, labai didelis skaičius Vilniuje jam krito į akis (ibid. 262—263). Į lietuvius tačiau atkreipė dėmesį kitais metais Vilniun atvykęs pats Austrijos provincijolas Laurynas Magius (ital. Maggio).

Žinome, kad jau nuo 1564 metų buvo įkurta Austrijos provincijai priklausanti Lenkijos vice-provincija. Į ją įėjo ir Lietuvos plotas. 1575 m. Lenkijos viceprovincija buvo atskirta ir padaryta nepriklausoma nuo Vienos jėzuitų. Lietuvos jėzuitų kolegijų skaičius padaugėjo, narių skaičius priaugo. Tad pagaliau po ilgų aiškinimusi (nuo 1597 metų) ir daugelio lenkų jėzuitų priešingų balsų ir nuomonių (Jėz. Arch., Fondo Jesuitico, Nr. 84/1453, Coli. Lithuan.), vistik buvo 1608 m. sudaryta atskira Lietuvos provincija. Jai priklausė ne tik visos Lietuvos valstybės plotas, bet dar buvo pridėta Livonija, Rytprūsiai   (Braunsbergas),  Mozūrija   (Varšuva).

1570 m. tačiau dar tik vienintelis Lietuvoje jėzuitų punktas Vilnius buvo Austrijos provincijos valdžioje.
Pačiame vidurvasaryje (VII. 4) 1570 m. atvyko Vilniun provincijolas L. Magius ir dalyvavo formalaus kolegijos atidarymo iškilmėse. Protasevičiui įsiteikianti provincijolo kalba ir įdomus vyskupo atsakymas žinomi iš Rostowskio (1877, p. 38 sqq.). Lygiai plačiai tos reikšmingos iškilmės buvo aprašytos žymiai anksčiau (Fr. S a c c h i n o, Histor. Soc. Jesu, Pars III sive Borgia, 1649, p. 249). Kolegijos rektoriumi buvo paskirtas lenkas konvertitas, labai aukšto humanistinio išsilavinimo vyras, St. Varševickis (St. Bednarski, S. J.; Stan. Warszewicki, Studja z dziejow Kultury Polskiej. Red. H. Barycz i Jan Hulewicz, 1949, 243 p.).

Šviesus vyras L. Magius, kuriam buvo tekę beveik visą Europą apvažinėti ir apie kurį Jurgis Radvila užrašė savo dienraštyje, kad tai "mokyčiausias vyras ir mokąs daug kalbų" ("Kwart. Hist.", 1935, 351 p.), pirmą kartą pamatė Gedimino miestą ir ta proga rašė jis (1570. VII. 7) savo generolui Pranciškui Borgiai (žymus šventasis 1671, pop. Aleksandro VI-jo proanūkis) iš Vilniaus (Ep. Germ. vol. 151, f. 203r):
"Nėra čia tokios barbarijos, ir kraštas nėra taip tamsus, kaip daugelis samprotauja. Netgi tokį draugiškumą visur patiriame, kurio Italijoje dažnai neužtinkame . . ." Tačiau toliau provincijolas pereina į aiškinimus ir Lietuvos lyginimus su misijų kraštais. Rodos, tik pirmasis jis ir pavartojo tą vaizdingą posakį -— "Lietuva — Šiaurės Indija". Tas posakis, gal būt, tik jo pasiskolintas iš Vilniaus jėzuitų lūpų, vėliau taip dažnai Lietuvoje veikusių jėzuitų raštuose bei laiškuose buvo vartojamas. Provincijolui Magiui Lietuva — "mūsų šiaurės Indija" ("India aquilonaris") esanti reikalinga mišinio krašto pastangų. Kaip žinome, Pranciškus Ksaveras pirmasis buvo atidaręs (1541—52 m.) jėzuitams didelę veikimo dirvą plačiose misijų šalyse Indijoje—Kinijoj e—Japonijoje. Valingasis tretysis jėzuitų generolas Borgia tokias misijas kituose kontinentuose skatino visa savo energija. Kai Lietuvai iš jėzuitų lūpų nukrito "Šiaurės Indijos vardas", tai čia vis buvo prisimenami tie sunkūs pastoraciniai uždaviniai, kuriuos būtinai reikėjo Pabaltijyje atlikti.

Pirmą kartą tad pačiame Lietuvos centre susidūręs su vienintelės ten kolegijos reikalais ir jai statomais sunkiais uždaviniais,  L. Magius energingai juos išdėstė generolui Borgiai, pabrėždamas, kad čia siaučianti pagonybė, erezija ir bedievybė. Prieš pusę gi metų (1569. XII. 10) vienas iš pačių pirmųjų jėzuitų Vilniuje, čekas Baltazaras  Hostovinas,  buvo  rašęs  generolui, įrodinėdamas, kad ten reikia pamokslininko lietuvių kalba. Jis dėstė (Ep. Germ. 151, 376): "Vartojamoji išlavintų ir kilmingųjų kalba yra lenkų, užsieniečiai kalba vokiškai, o kaimiečiai — lietuviškai.   Tad reikėtų pagal kalbas ir (atitinkamų) pamokslinnikų. Kas liečia lietuvių kalbą, ji turėtų būti vietoje išmokstama, kadangi kitur negalima tos kalbos mokytis. Šituose lietuviuose sutinkamas toks tamsumas, šiurkštumas ("ru-dita") ir paprastumas, kad yra tiesiog gaila į juos žiūrėti, ir bus Dievo garbei atliktas geras darbas, juos pamokant bent kiek krikščioniškų dalykų. O jie jų klausosi labai noriai. Pasakojama, kad 12 mylių nuo čia (Vilniaus) yra žmonės, kurie garbina gyvates. O už 20 mylių yra dar tokių, kurie garbina kažkokį didelį akmenį..."

Praėjo pora metų, ir 1572 didysis jėzuitas — gener. Pr. Borgia, kurio vardas įrašytas Vilniaus kolegijos įkūrimo istorijon, mirė. Jo įpėdinį — gen. Eberhardą Merkurijaną tuoj apie Lietuvos Dadėti iš Vilniaus painformavo du žymūs jėzuitai. Jiedu bus — atrodo — veikę sutartinai. Jaudinančiais ir ilgais laiškais jiedu prašė ką tik išrinktą generolą atsiųsti naujų jėgų į Lietuvą. Tiedu jėzuitai buvo du lenkai: St. Varševickis ir P. Skarga.

Buvo praėję jau lygiai treji metai nuo atmintino Vilniaus kolegiios įkūrimo, kai jos rektorius (1573. VII. 17) rašė iš Vilniaus naujam generolui (Ep. Germ. 153 vol., 141r), vadindamas Lietuvą Sarmatiia ir taip pat "India Septentriona-lis" ("Šiaurės Indija"). Prašydamas paramos ir dėstydamas, kas turi būti skubiai daroma, Varševickis prideda:
"Pagaliau būtų labai naudinga, jeigu, laikui bėgant, kokia nors galimybė susirastų, ypač jei būtų įmanoma, padidinti (Lietuvoje) kunigų ir (jėzuitų) tėvų skaičių. Turime vilties, kad tai turės įvykti ilgai nelaukiant, ir šitaip galės būti per Lietuvos kaimus, su lietuviais berniukais, pasiųsti keletas jėzuitų. Jie galės tamsesnius pamokyti, ne tik krikščioniu mokslo, bet ir parapijose pamokslus sakyti, išpažinčių klausyti, paklydusius (=eretikus) į tikėijmą grąžinti. Šitokiam darbui vyskupas (=Protasevičius) visada mielai suteiks leidimą . . ." Šitaip jau kalbėjo apie Lietuvos dvasinius rūpesčius svetimtaučiai jėzuitai ir tais reikalais sielojosi.   Galima dar paminėti, šalia Magio ir Varševickio, ir trečią liudininką. Dvejus metus praleidęs šalia Lietuvos Pultusko kolegijoje, štai 1573 m. vasario mėn. pirmą kartą į Vilnių atvyko jaunas (38 m.) ir jau garsėjąs Lenkijos jėzuitas Petras Skarga. Per penkis mėnesius sostinėje jis spėjo prisirankioti žinių apie viso krašto religinę padėtį, ir 1573 metais liepos 17 d. jėzuitų generolui Merkurijanui rašė "ašaromis laistytą" laišką.  Lietuvoje  esanti tokia liūdna Bažnyčios padėtis, kad čia reikią veikti ne tikėjimui palaikyti, ne jam stiprinti, bet iš viso jam naująjį ižiebti (Fondo Gesuitico 263, Nr. 1652, 13).

Pirmo įspūdžio prislėgtas Skarga dėstė, kad liaudis tikėjimo dalykuose nenusimananti; beveik visai nesą kunigų, ir Skarga, kaip ir Varševickis, prašė generolo iš kitų jėzuitų provincijų skubiai atsiųsti tėvų. Lietuvoje — sako Skarga— esą tiek daug darbo, kad jis to krašto negalįs kitaip vadinti, kaip tik Šiaurės Indija.

Sielodamasis ("iki ašarų") apskritai dėl Lietuvos, Skarga tada pirmasis rašė ir apie:
"kaimyninę Žemaitiją, kurioje yra randama pagonybės garbintojų . . . Kai visa tai ap-svarstome, matome ir nuolat girdime, susijaudinimas (mus) kremta iki gelmių..." Šį žymų laišką, kaip nežinomą, jau buvome (J. Kleintjenss'o,   S.   J.   teigimu)   išspausdinę Kaune "Athenaeum'e", t. IX, sąs. 1 (1938, pp. 98 —100). Tačiau jį prieš tai, pasirodo, jau buvo paskelbęs E. Šmurlo (Rossija i Italija, t. I, vyp. 2, 1911, 173—176), tik klaidinga data (VII. 15). Tą pačią dieną — VII. 17 (St. Bednarski, S. J., per klaidą nukėlė į VII. 27, Geneza Akad. Wi-lenskiej   1929, 4 p.)   nemažiau  jaudinamai  P. Skarga rašė provincijolui  L.  Magiui   (J.   S y-ganski, S. J.: Listy ks. P. Skarga, 1912, 55 p.). Čia vėl vaizdingai Skarga kalbėjo:
"Stebėdamas šio krašto vargus, jaudinuosi iki širdies gelmių.   Tiek   daug  tūkstančių apleistų katalikų čia be kunigų, be duonos, kurios mažutėliai prašo, nes kai kurie yra priversti vykti dvidešimt mylių kelio, kad Vilniuje galėtų išpažintį atlikti. Neieškome nei Rytų nei Vakarų Indijos. Tikra Indija yra Lietuva ir Šiaurė ..." Šitaip Lietuva ne vienam jėzuitui tada (1570 —1573) dar atrodė lyg toji krikščionybės pirmųjų misininkų vos paliestoji Rytų Indija.

Tuose spalvinguose aprašymuose, kaip vėliau juos lygindami su kitais šaltiniais dar turėsime progos įsitikinti, buvo perdėjimo, stipraus patempimo į blogąją pusę. Jeigu kokiame krašte aptinkamos blogybės, tai pirmu įspūdžiu visada jos atrodo didesnės. Bet skelbiant kokią kovą ir ieškant sau joje talkininkų ir naujų jėgų, netikslinga būna, žinoma, iš karto darytis optimistu blogus reiškinius per menkai įkainoti. Jėzuitai Lietuvos religinę bei kultūrinę padėtį įvertino kuo liūdniausiai ir, norėdami daugiau jėgų ir paspirties, jie nematė reikalo jos švelninti.

Kada jie atvyko Lietuvon, tiesa, pati didžioji protestantizmo vilnis didikų rūmuose jau buvo sugurėjusi. Juk jau buvo sugrįžusios kai kurios įtakingos šeimos (pirmiausia Našlaitėlis) katalikybėm Turintiems ryšių ir labiau išprususiems kilmingiems žymiai daugiau buvo galimybių apsispręsti ir, žinoma, surasti kelią atgal. Šitokioje sujauktoje religinėje padėtyje daug liūdnesnė buvo padėtis nerangios bei labai prietaringos ir visų užmirštos liaudies. Joje geriems kunigams išsijuosus reikėjo apaštalauti. O tas darbas reikalavo tvirtų dvasininkų — tikrų asmenybių.

Nors patys jėzuitai savo garsiosiose kolegijose tada beveik išimtinai teužsiėmė bajoraičių mokymu ir auklėjimu, tačiau jie neišleido iš akių ir bendrų krašto pastoracinių reikalų. Jų pirmųjų kelių dešimtmečių raštuose Lietuvoje vis nuolat kalbama apie Lietuvos religinį pakrikimą, vis pakartotinai nurodoma į nesukrikščionintą, tamsią, geroka dalimi net pagonišką liaudį. Jėzuitai, kaip matėme ryškiai iš Vilniaus kolegijos istorijos (Polon. vol. 50, f. 48), labiau apčiuopė ir tai, ko kiti nepaisė, ar pražiūrėjo. Jiems atrodė, kad į liaudį reikia eiti, jos pačios kalbą pavartojant. Šiandien tai yra savaime suprantamas dalykas. Lietuvoje anais lakiais tai reiškė didelę reformą, kada kai kurie ankstybieji svetimtaučiai jėzuitai (pav., ispanas Vega) mokėsi "žemaitiškai" ir ta kalba M. Giedraičio vyskupijoje misijas atlikinėjo. Žinoma, toji kalba jėzuitams buvo tik pastoracinė priemonė. Ir jeigu kita kalba jiems negalėjo geriau tarnauti pastoracijai, kaip nurodė ir jų pačių statutai, tai jie turėjo pirmoje vietoje statyti vietinę, t. y. tą kalbą, kurią liaudis labiausiai suprato. Ir čia atskiri jėzuitai, kaip 16 amž. galo pavyzdžiai rodė, savo veikimo pradžioje, besimokydami lietuvių kalbos, yra parodę nuostabios energijos ir atsidėjimo.

Kovose su protestantais, kai šie vietinę liaudies kalbą ėmė pirmoje vietoje statyti, atsirado ir katalikų tarpe, pirmiausia jėzuituose, platesnis ir aiškesnis galvojimas. Į vietinę kalbą imta kreipti daugiau dėmesio. Štai ir Livonijoje jėzuitai, kai ten, po Stepono Batoro laimingų karų su Jonu Žiauriuoju, įkėlė koją, tuoj jie susidomėjo latvių ir estų kalbomis. Vokietis jėzuitas Hermanas Tolgsdorffas (t 1620), vos tik paskirtas Rygon (1582), tuoj uoliai mokėsi latviškai, paskui kitus tos kalbos mokė, latviškai sakė pamokslus ir išvertė pirmąjį katekizmą (P. Kanizijaus) latviškai (Jėz. Arch. Polonia Necrol. vol. 68, f. 125-7; J. Kleintjenss (11950), Fontes Hist. Latviae Soc. Jesu, II, 1941, p. IX, XIV, 297— 300).

Jėzuitai taip pat čia prisidėjo ir prie Cesio (Vendeno) vyskupijos sutvarkymo. Buvo nemaža panašumo su Medininkų atveju. Kai mirė lenkas vysk. P. Niedeckis (fl587), turėjęs beneficijų Lenkijoje ir Lietuvoje, Livonijoje taip pat galėjo kilti varžybos, kaip dėl Žemaičių. Užbėgdami kitoms galimybėms už akių (jau taikstėsi kandidatas iš Krokuvos) Livonijos kunigai ir pareigūnai (1587. IX. 24) prašė paskirti jėzuitų auklėtą Otoną Schenkingą, "kuris kalbą ir papročius krašto gerai pažįsta, ir yra iš skaičiaus tų kunigų,  kurie pirmieji buvo atsiųsti Livonijon; o čia su nemažu pasisekimu  darbavosi"   (A. Thei-ner: Mon. Pol. et Lith. III 6 p.). Keliuose   laiškuose   i  popiežių   ir   nuncijų (Nunz. Pol. vol. 27, 135 rv, 147r; Theiner: o. c. III 103 p.) vis buvo kalbinama, kad latviškai mokąs Schenkingas butų paskirtas. Jis tapo 1587 m. vyskupijos administratorium,   o 1589 m.   Cesio (Vendeno) vyskupu. Savo ganytojiškoje veiklo-ie ir jis paprastai vartojo liaudies (latvių) kalbą, dare vyskupijos vizitacijas, atliko du sinodus. Šitas Merkelio Giedraičio amžininkas ir toliau daugeliu atžvilgių buvo panašus į Medininkų apaštalą. Tik jo amžiaus galas buvo skirtingas. Kai švedai (Gustavas Adolfas) 1621 m. užėmė Cesj ir Rygą, Schenkingas išbėgo Lenkijon (1T637).

Vilniaus universitetas   Observatorijos kiemas

Ir Merkelio Giedraičio ir Otono Schenkingo atveju vietinės kalbos mokėjimas buvo padarytas lemiančiu argumentu tinkamumui į vyskupus. Vadinasi, su jėzuitų atvykimu Lietuvon ir Livonijon atsirado anų kovų metu su protestantais daug platesnis galvojimas. Ne mūsų temon Įeina klausimas, ar jau tas galvojimas buvo visuotinis Bažnyčioje.
Lietuvoje jėzuitai pirmieji davė gerus jo pavyzdžius. Kaip kitur, taip ir Vilniuje erezijai ir žmonių tamsumui jie siekė dėti kirvį prie šaknų. Tad, be savo pirmaeilių uždavinių auklėti jaunimą kolegijoje, jie tuoj uoliai vykdė mieste pastoraciją, organizavo viešus disputus, vaidinimus, rengė daug iškilmingesnes pamaldas, siuntinėjo vieną kitą tėvą į kaimus misijoms ir t. t. Bet neužteko to! Reikėjo plačiau veikti. Reikėjo tobulinti Lietuvos Bažnyčią organizaciniu atžvilgiu.

9. Jėzuitų pastangos Lietuvoje sustiprinti bažnytinę hierarchija. Gedimino mieste jėzuitai rado susenusį ir nuo padagros paliegusį 65-rių metų Protasevičių. Daug gražių žodžių per kolegijos įkurtuves jam pasakė Pr. Macius, Austrijos provincijolas. Ilgai jį savo raštuose jie vis garbino kaip didžiausią geradarį. Matydami tačiau fizines senio negalias, ieškojo išeities — surasti jam jauną koaujutorių. Šviežiai buvo atsivertę Radvilai, Juodojo sūnūs. Įvairių priemonių reikėjo griebtis protestantizmui įveikti. Išaukštinimas vieno iš tų sūnų galėjo žymiai padėti kovoje prieš eretikus. Be abejo, ir pati Radvilų konvertitų gimine siekė Vilniaus vyskupo sosto poauksčio. ritai jėz. P. Skarga nedviprasmiškai rašė iš Vilniaus (1574. IX. 7) savo generolui į Romą: maršalas Radvila (Našlaitėlis; savo asmenišku laišku ir savo parašu Skargai garantavęs, jog jis dovanosiąs Vilniaus kolegijai DvariŠKių (Uworzyszcze, Lydos srityje) dvarą, "jeigu jo brolis ponas Jurgis bus padarytas Romoje Vilniaus koadjutoriumi..." (.Sy-ganski o. c. 57 p.).

Pravesdami Jurgį į Vilniaus koadjutorius, jėzuitai visokeriopai daug laimėjo. Dar tik pradėjus procedūrą, maršalas — visos giminės vyriausias — savo žodį ištesėjo. Prieš pat Kalėdas (XII. 22) Skarga rašė generolui Merkurijanui, kad jau lapkričio 5 dieną "Ponas Maršalas Radvila savo žemes, kurias buvo vyskupui (Protasevičiui) kolegijos naudai įkeitęs ("in pignus"), lapkričio 5 d. amžinai padovanojo Kolegijai. Toji do-nacija gali būti vertinama 10,000 auksinų (florinų)" (Syganski o. c. 73 p.) Šitas abiejų pusių interesų sutapimas pasirodė labai naudingas  katalikybės atgaivinimui. Vysk. Jurgis pasidarė uolus kovotojas prieš protestantizmą. Greitai  (1583) vėl, ne be jėzuitų veiklios rankos, jis buvo išaukštintas — padarytas kardinolu.

Jėzuitams besirūpinant sustiprinti Vilniaus vyskupo poziciją, kur jiems niekas neprieštaravo, sakytume, pačiu laiku numirė Medininkų vyskupas Jurgis Petkevičius. Prie šitos geros progos jėzuitai taip pat negalėjo savo rankos nepridėti. Ir Lietuvos senatorių norai, atremti į politinius jų nusistatymus, ir jėzuitų pastangos, einančios iš pastoracinių interesų, susibėgo krūvon. Net patys Vilniaus jėzuitai lenkai (Varše-vickis, Skarga) kaip tik dėjo pastangas pravesti lietuviškai kalbantį į Žemaičius. Aname svarbiame klausime — panaudoti vietinę kalbą kaip pastoracinę priemonę, — kaip minėta, jie buvo savo samprotavimuose toli pralenkę kitus lenkų dvasininkus ir dignitorius. Atvykę naujai į Vilnių, visų tų bažnytinių negerovių akivaizdoje, pačioje pradžioje sostinės jėzuitai sutartinai rodė daug sveikos reakcijos prieš vietinės kalbos niekinimą. Jeigu jie vėliau (17-18 amž.) tuo atžvilgiu ėmė pamažu aptilti, tai čia daug reikšmės turėjo ir ta aplinkybė, kad jie vėliau taikėsi vis labiau prie didikų ir bajorų nusistatymų. Bet ir tada iš Lietuvoje veikusių jėzuitų katalogų ir nekrologų matyti, kad daugelis jų liaudžiai vis sakydavo lietuviškai pamokslus (Jėz. Archiv., Lithuan. Necrologia, vol. 61-65).

Vilniškiai jėzuitai jau buvo spėję pažinti vietos kapitulos narį — kustošą Giedraitį. Kolegijos vadovybė buvo su juo susidraugavusi ir buvo aukštos nuomonės. Sujaukta Žemaičių krašto padėtis religiniu atžvilgiu jiems taip pat šiek tiek turėjo būti žinoma. Iš kitos gi pusės Vilniaus jėzuitai, ypač tie, kurie buvo iš Lenkijos atvykę, turėjo pažinti primo Uchanskio giminę ir siūlomo kandidato vertę. Pats Jokūbas Uchanskis buvo simpatizavęs Lenkijos protestantams, draugavęs su abejotinais humanistais ir reformatoriais, net rėmęs tautinės Lenkijos bažnyčios reikalą tiek stipriai, kad primo kapitula įspėjo jį liautis santykiauti su eretikais (K. Voelker: Kirchengeschichte Polens, 1930, 135, 164, 197). O kaip amžininkų abejotinai buvo vertinamas jo seserėnas Jokūbas, bus dar kalba vėliau.

Šitaip, susidėjusių politinių ir religinių santykių akivaizdoje, iš tiesų pačioje Lietuvoje neatsirado nė vieno veiksnio, kuris palaikytų aną seserėną. Medininkų vyskupijai po silpno Petkevičiaus ganyto j avimo buvo reikalingas tvirtas Bažnyčios darbininkas. O tokiu, matyti, Vilniuje Giedraitis buvo laikomas. Nežinoma mums yra 1575 metų Vilniaus kapitulos sudėtis. Bet, galbūt, jis vienintelis ten bemokėjo tinkamai ir lietuviškai. Vietinės kalbos akcentuotojams jėzuitams toji ypatybė pasidarė vertingas įrodymas, tiesiog svarbus ginklas, veikiant prieš įtakingus dignitorius pas pačius didžiausius autoritetus Romoje.

Štai, viską suvedus krūvon, mums ir pasipiršo, atrodo, tikrovei labai artima mintis, jog anie du raštai popiežiui (Medininkų kapitulos ir Vilniaus vyskupo) ir nuncijui (Vilniaus vyskupo) buvo sostinėje surašyti, vietos jėzuitams artimai bendradarbiaujant arba, jų iniciatyva, vienai rankai visus tuos raštus redaguojant. Kiek plačius ryšius turinčių jėzuitų įtaigos siekė paties Giedraičio apsisprendimus ir veiksmus, neįmanoma to laipsnio nustatyti. Ar jis pats įsisąmonino, ar jėzuitai atkreipė jo dėmesį, kad vis reikia nepamiršti visuose raštuose įrodinėti apie savo mokėjimą lietuviškai, palieka atviras klausimas. Abi pusi, matyti, toje srityje labai sutarė. Giedraitis išėjo už 20-ties metų kaip didysis lietuviško rašto puoselėtojas. Pradžia lietuvių kalbai gerbti jau buvo tač;au padėta 1575 m. Bet neaišku, kiek paties Giedraičio žingsnius Vilniaus jėzuitai tada nustatinėjo.

Daug drąsiau galima kalbėti apie jėzuitų geradarį Protasevičių, kuriam senatvėje vilniškiai tėvai vis patarinėjo. Apie vyskupo pastangas palaikyti savo vyskupijoje lietuvių kalbą iki tol nebuvo tekę užtikti ne žodžio. O jis juk daug svariau už visus kitus kalbėjo apie reikalą ją ganytojui mokėti (Nunz. di Pol. 8, 289r; 298r). Popiežiui vysk. Valerijonas akcentuoja, kad Giedraičio "žemaičių kalbos" mokėjimas esanti reikšminga savybe, nes padėsianti geriau bendrauti su žmonėmis, juos mokyti. Be to, ji būsianti naudinga per išpažintis tokių atvejų, kurie vyskupui yra palikti. Nuncijui vyskupas taip pat primena tą įrodymą. Kustošas yra "visų mylimas ir moka žemaičių kalbą, kurios pagalba tarp savo avelių su didesne
nauda galės darbuotis."

Galime pakartoti tik tuos pačius samprotavimus: tokie posakiai buvo įteigti bei pakišti tų, kuriuos vysk. Valerijonas prieš šešerius metus buvo įkurdinęs. O šie, kaip yra žinoma iš kitų aplinkybių, savo entuziastišku veikimu nustebinę Vilnių, greit sugebėjo paimti savo įtakon gyvenimo naštos ir ligos suvargintą vyskupą.

Jėzuitai tačiau ne vien tik kitus dirigavo ir įteigė ar kurstė. Jie ir patys šį tą veikė. Tam patvirtinti yra išlikę Romos jėzuitų archyve jų pačių du plunksnos įrodymai. Ten yra taip pat ir M. Giedraičio rašto originalas jėzuitų generolui, minėtieji du raštai — Vilniaus vyskupo ir Lietuvos luomų. Žinant, kokius negandus yra nuo 1774 metų pergyvenęs centrinis jėzuitų archyvas Romoje, galima tarti, kad raštų dalis bus dingusi. Bet ir likusieji raštai parodo jėzuitų uolumą Giedraičio reikalu. Keliais atvejais minėtasis Pr. Sunyer 1575 m. liepos 4 d. iš Braunsbergo rašė itališkai generolui apie Giedraitį:
"Melchior Giedroitz, Vilniaus kustošas, karaliaus nominuotas Žemaičių vyskupu, yra doras ir kilnus kunigas. Jis atliko mūsų rekolekcijas, ir — manau — Jums, Tėve, jis jau buvo mūsiškių rekomenduotas iš Prancūzijos. Jeigu, Tėve, Jūs turėtumėt progos paminėti apie jį Jo Šventenybei ar kitiems, tai reikia žinoti, kad jis (=M. Giedr.) čia visų yra laikomas geru žmogumi. Todėl tikiu,   kad   iš   Poznanės   anie   (=jėzuitai) Jums,   Tėve,   parašys   aiškiau..."    (Epp. Germ. t. 155, 123r). Matyti, Poznanės jėzuitų kolegijos tėvų tarpe buvo tokių, kurie, begyvendami Vilniuje, buvo labiau susibičiuliavę su Giedraičiu, negu laikinas svečias P. Sunyer. Iš Vilniaus iškeltas tos kolegijos vicerektorius buvo buvęs Giedraičiui gana artimas. Bet apie jokius iš kitur rašytus laiškus jau pėdsakų nebėra.

Gana rūpestingai nominatą Merkelį palaikė žymus lenkų humanistas, šviesus jėzuitas Stan. Varševickis, pirmasis jėzuitų kolegijos rektorius Vilniuje. Kritiškas lenkų jėzuitų istorikas St. Bednarski, S. J. nespėjo apie jį baigti savo didelės monografijos. (Žuvo Dachau kacete 1944). Lenkų istorikai teišspausdino tos vertingos studijos (1949) vos vieną lanką .Bet jos gražią santrauką iš Bednarskio palikimo yra davęs jėzuitas J. PoDlatekas (Przeglad Powszechny, 1948 m. t. 226. 61-72 p.).

Nors Eednarski tespėjo apžvelgti Varševickio studijų metus (Pil. Melanchtono studentas Vit-tenberge, Paduvoje), tačiau žinome, kad pirmasis Vilniaus kolegijos rektorius sostinės ir kaimo religiniams reikalams rodė didelio rūpestingumo. Jis rašė savo generolui Merkurijanui 1575 m. rugpiūčio 28 d. laišką. Iš jo matyti, kad jau anksčiau Varševickis Romon buvo rašęs. Tik pėdsakų neliko. Bet pirmasis rašymas bus buvusi ana proga, kai nominatas mums žinomus raštus siuntė į Romą. Šitame gi savo laiške rektorius pirmiausiai dėstė, kodėl nominatas pats negalįs atvykti Romon konfirmacijai. Viena, graso maskviečiai; antra — esąs priverstas pasilikti namie dėl vykstančių seimų elekcijos reikalu. Esą juk labai svarbu užbėgti kelią, kad eretikai į karaliaus sostą nepasodintų ko nors iš savo tarpo. Toliau Varševickis dėstė (Ep. Germ. t. 136, II, 356r)::
"Kaip jau anksčiau Jums, Garbingasis_ Tėve, esu rašęs, yra tai labai doras ir dėl to visų gerbiamas vyras; o taipgi ir mūsų vienuolijai nuoširdžiai prietelingas. Nenujau-čiu kito tokio, kilusio iš Didž. Lietuvos Kunigaikštystės, ir vertingesnio už jį vyskupo pareigoms. Be to, tikrai žinau, kad ir Senatas, kuris tuojau po nominavimo priėmė jį pagal krašte esančią tvarką į savo tarpą, taip pat ir garbingoji diduomenė didžiuojasi jo privalumais, lygindama jį su tuo varžovu, kuris, nebūdamas čiabuvis, prieš krašto įstatymų tvarką stengiasi prasiveržti į sostą".

Varševickis toliau pataria per popiežių Grigalių XIII sugėdinti Jok. Voronieckį, nepaisantį Senato ir didikų teisių bei laisvės. Kaip ir vysk. Protasevičius, rektorius primena, jog ano lenko įsileidimas ne tik skaudžiai pakenktų Apaštalų Sosto vardui ir autoritetui Lietuvoje. Iš to kiltų ir kitokių blogybių, kenkiančių Bažnyčiai ir atgimstančiam Lietuvoje katalikų tikėjimui. Minėdamas toliau Senatą, rektorius teturi galvoje tik Lietuvos senatorius:
"Argi gali žeminti savo garbę Senatas, kuris jau kartą Garbingąjį Melchiorą priėmė į savo tarpą, kaip teisėtai nominuotąjį. Argi pridera didikams paniekinti savo teises ir laisvę.

Aš Jums, Garbingasis Tėve, pranešu tai, ką iš Vilniaus vyskupo patyriau. Apie tai jis ir Šviesiausiam Como Kardinolui (=Galli) laišku yra parašęs." Šitiek žinome apie jėzuitų pastangas. Sustiprino Vilniaus vyskupiją hierarchiniu  atžvilgiu. Jurgis Radvila turėjo patraukti paskui save kitus didikus  Į katalikybę.   Tada  jėzuitai  savo  apdairumą   panaudojo   ir   Medininkų   diecezijos reikalu. Į Merkelį Giedraitį jie žiūrėjo jau kitu žvilgsniu — kaip į būsimą apaštalautoją gimta kalba. Būsimame jų pastoracijojs darbe Žemaičiuose jiems buvo ne vistiek, kas sėdės Varnių   soste.   Ir   šitaip  —  net  Vilniuje   veikią lenkai jėzuitai — dėjo pastangas, kad krašto reikalų nepažįstantis ir jo kalbos nemokantis į Medininkus nepatektų. Pats Giedraitis taip pat nestovėjo kampe neveiklus, kai ėjo tokios rimtos varžybos.

10. Paties Merkelio Giedraičio laiškai. Ką nominatas nuvežė karaliui Henrikui į Paryžių, nežinome. Nacionalinėje bibliotekoje tačiau yra daug medžiagos iš anų metų. Tad — yra vilties — gali dar koks naujas dokumentas atsirasti. Romon konfirmacijos reikalu yra patekę trys Merkelio raštai (popiežiui, Varšuvos nuncijui ir jėzuitų generolui).

Apie raštą popiežiui (Nunz. Pol. t. 8, 291 rv) esame jau kalbėję. Jis ėjo Romon per jėzuitų rankas. Už keturių dienų (1575. VII. 27) rašė Giedraitis laišką respublikoje tiek daug galinčiam nuncijui Laureo (ten pat 297rv). Drauge buvo siunčiami mums žinomi Vilniaus vyskupo ir Žemaičių kapitulos rastai, kurių originalai yra Vatikano archyve. Drauge Giedraičio pasiuntinys vežė Varšuvon ir Henriko Valois išduotą nominacijos dokumentą (originalą), prašydamas tarpininkauti ir visa tai "teiktis padėti prie Jo Šventenybės kojų". Įdomu, kad to nominacijos rašto Vatikano archyve nėra. Nuncijus, žinoma, jį laikė negaliojančiu, nes pats anksčiau buvo išrūpinęs to paties karaliaus nominaciją Voroniec-kiui.

Primindamas, kad kreipiasi Vilniaus vyskupo ir kolegijos rektoriaus (=Varševickio) pa.a-rimu, nominatas Merkelis, be k.tko, jautriai ir patriotiškai rašė (t. p. 297r):
"Nieko daugiau netrokštu,  kaip tik siekti Dievo garbės ir gero vyskupijai ir kraštui, kuriame užaugau ir darbui pasirengiau, kuris tačiau dabar Dievo garbei ir sielų išganymo reikalams gerokai yra atšalęs." Žadėdamas amžinai būti dėkingas, G.e^raitis prie laiško siuntė ir priedą — "mažą lietuvišką dovanėlę"    ("exiguum  Lithwanicum  munuscu-lum").  Kas toji Lietuviška dovana, niekur daugiau nepaaiškinta, ir gal toji paslaptis liko težinoma tik dviem, būtent, Giedraičiui ir Laureo. Gal dar ir Vilniaus rektoriui!

Nepaisydamas jaudinančio laiško ir pastangų palenkti savon pusėn, veiklus nuncijus, matyti, norėjo tesėti ankstyvesnius savo pažadus. Tiesa, V. Laureo buvo, kaip pats Romai rašė, visus tuos raštus pateikęs Uchanskiui, ir jį įspėjo, jog nesąs tinkamas laikas tuo metu kelti didesnius religinius sąmyšius, nes Voroneckio skyrimo atveju Lietuva grasina atsakyti paklusnumą Šv. Sostui. Primas tačiau išdėstė, kad nuncijus tegali elgtis tik teisėtai, t. y. patenkinti Lovičio kleboną. Nuncijus tad turėjo duoti Romai savo plačius samprotavimus, kaip reiksią Vilniaus veiksnius pastatyti prieš įvykusį faktą, nes Vo-ronieckio nominacija jis davęs eigą, rekomendavęs popiežiui, kai apie kustošo nominavimą dar nežinojęs. Laureo apdairiai tačiau prideda: jeigu ne respektas prieš Uchanskį, kurio nuopelnai ten katalikybei ir Šv. Sostui esą dideli, tai lietuvis kustošas tame krašte, iš kurio jis kilęs, Bažnyčiai tarnautų geriau ("per servigio di quel-la chiesa fosse meglio il custode" ). Siųsdamas tuos dokumentus į Romą, nuncijus palieka abejingas. Sakėsi dar lauksiąs Vilniaus vyskupo atsakymo. Bandysiąs ieškoti sunkiai suderinamuose dalykuose išeities (Wierzbowski, o. c. 242-243 p.). Atrodė, kad visais atžvilgiais rimtas pastoracinis reikalas gali pralaimėti prieš galingų asmenų remiamą nepotizmą.
Už mėnesio (VIII. 29) "Melcior Giedroic nominatus et postulatus Samogitiae" rašė savo trečią laišką. Tas laiškas buvo skirtas jėz. generolui. Merkelis, kaip matome, kai tik grįžo iš Prancūzijos, visur titulavosi elektu bei nominalu. Šitą titulą jis vartoja pasirašinėdamas po politiniais aktais (Wizerunki i roztrząsania nauk. Wil. t. 49, 68 p.).

Jėzuitų generolui E. Merkurijanui nominatas taip pat minėjo, kaip jis labai norėjęs pats atvykti Romon, gauti konfirmaciją, pasveikinti patį jėzuitų generolą. Valstybiniai reikalai, esą, tai sukliudę. Išdėstydamas savo reikalą ir prašydamas užtarti pas valstybės sekretorių (Gaili) ir pas patį popiežių, Giedraitis sako (Ep. Germ. 136, II, 357r):
"Aš gi, jausdamas (jėzuitų) Vienuolijai didelę padėką, pasižadu ir toliau Jums, Garbingasis Tėve, ir Vienuolijai kuo galėdamas padėti."
Ir čia jis primena taip pat, kad, tapdamas vyskupu, teieško tik Dievo garbės ir vyskupijos naudos. O lietuvių kalba jam esanti gimtoji ("quae mihi est nativa").

Dar tada nominatas Merkelis nė iš tolo nenujautė, kad iš tiesų tarp jo ir jėzuitų visam jo amžiui pasiliks glaudūs ryšiai. Jie apaštalaus kartu. Jėzuitus jis tuoj kviesis savo pagalbininkais, kai lankys Medininkų vyskupijos pagoniškąsias vietas. Jis tuoj keliais atvejais prašys jėzuitų pagalbos įsteigti kunigų seminarijai (Polonia Epist. 80, 18 v.). Vos po 10-ties mėnesių nuo Merkelio rašto generolui, jau rašys šiam į Romą P. Sunyer (1576. VI. 28) iš Vilniaus, kaip jėzuitas Mikalojus Sedcovius su nauju vyskupu lankė vyskupiją. Tas faktas, iki šiol niekur neminėtas, bet dviejuose Sunyer laiškuose su smulkmenomis pa-Rudytas (Ep. Germ. 137, II, 244r), rodo, kad nuo pat Merkelio vyskupavimo pradžios jau jėzuitai talkininkaus savo bičiuliui. Pats tėvas Mikalojus iš tos savo kelionės po Žemaičius davė pačius ankstybiausius iki šiol rastus jėzuitų įspūdžius tame krašte (Jėz. Arch. Polonia. Epistolae, vol. 80, 18r—19r). Šitą jo misinę kelionę akcentuoja ir kiti (ten pat, 33r, 78r). Paskui tokių mišinių važinėjimų bus daugiau, ir apie jų kai kuriuos įdomiai rašo jėzuitų ordino spausdinti "Annuae Litterae" (žiūr. pav., Romoje ir Florencijoje leistus "Annuae Litterae", 1591 metams, p. 198 —200; 1592 metams — p. 93—94).
Merkelis tada nežinojo, kad tie patys jėzuitai rūpinsis Vilniuje Medininkų kapitulos nario M. Daukšos paruošto lietuviško katekizmo spausdinimu ir platinimu (Ep. Germ. t. 174, f. 108, 175, 221, 223). Jie bus kviečiami anuo garsiuoju Giedraičio laišku, rašytu iš Viduklės 1587. IV. 3, pastoviai Žemaičiuose įsikurti. Bet apie visą š:tą bendradarbiavimą, kuriam Romos archyvai atskleidžia nemaža ir naujos medžiagos, dar kalbėsime skyrium. Ten bus paliestas ir minėtųjų pranešimų pats turinys.

Iš Giedraičio trijų laiškų gauname įspūdį, kad jis į Medininkų vyskupo vietą pats nesiveržė, bet buvo kitų raginamas ir prikalbinėjamas. Nominatas pats nuncijui rašė, kad jį paraginęs Vilniaus vyskupas ir kolegijos rektorius, su kuriuo ir nuncijus palaikė bičiulystę. Giedraičio kuklumas ypač žinomas iš vėliau. Štai vienas pavyzdžių.

Dažnai į Medininkų vyskupus patekdavo Vilniaus kapitulos nariai. O kai Vilniaus sostas jau likdavo laisvas, tai Medininkų vyskupas keldavosi j sostinę. Toks buvo kelias daugelio vyskupų 17—18 amž., nes Vilniaus vyskupija buvo daug turtingesnė, garbingesnė, be to, aukštesnė, vieta Senate. Giedraitis, jau beveik 20-tį metų vyskupavęs Varniuose, nesidavė sugundomas iš ten į Vilniaus sostą pabėgti. Galbūt, jis ir 1574-5 m. turėjo būti prikalbinęjamas. Šito kunigaikščio kuklumą ir paprastumą paliudys dar ir kiti faktai. Jėzuitai jo asmenyje tačiau tematė vienintelį tinkamą kandidatą į apleistą vyskupiją. Tad reikia samprotauti, kad jie po Petkevičiaus mirties rodė iniciatyvos, numatant kandidatus.
Nors, kaip matome, pačioje Lietuvoje Vilniaus prelato naudai buvo uoliai veikta ir, kur tik buvo pasiekiama, užsuktos spyruoklės, tačiau byla dar rimtai tempėsi, vyskupo paskyrimas dar pusę metų buvo vilkinamas, ir kustošo laimės galimybės vis dar svyravo . . .

11. Gniezno primo seserėnas galutinai parengiamas į Medininku vyskupus. Tuo pat laiku, kai naujasis nominatas su diplomu iš Paryžiaus skubiai plušėjo Vilniun, net nespėdamas padaryti vingio į Romą, Lovičio klebono Voronieckio byla riedėjo toliau, jam gana pageidaujama linkme. Nuncijus energingai vedė reikalą. Tarp kitų skubių pranešimų iš Varšuvos 1575 m. birželio 16 d. nuncijus Laureo ir šituos reikalus pranešė valstybės sekretoriui, kardinolui B. Gaili (Nunz Pol. t. 10, 158r; Wierzbowski: 219 p.):
"Jūsų Šviesybei jau rašiau, kad karalius buvo sutikęs Gniezno arkivyskupo seserėną, Lovičio kleboną, nominuoti į Žemaičių vyskupus. Šis asmuo yra didelis katalikas, ir nusimanąs literatūroje, ir gerų papročių. Nežiūrint viso to, vienas iš lietuvių pasiuntinių, (būtent) Vilniaus vyskupijos kusto-šas, su daugelio lietuvių ponų malonės laiškais ir įrodinėdamas, net apgaudamas (mano pabr.) karalių, kad šitos vyskupijos priemonėmis karalius galėtų laimėti lietuvių bajoriją, iš karaliaus irgi gavo nominacijos aktą."

Toji žinia, matyti, išgąsdino naujos elekcijos rūpesčiu užimtą arkivysk. J. Uchanskį, ir jo maldaujamas nuncijus galėjo prašyti tik vilkinti Romoje. Tad nuncijus toliau dėsto prašydamas:
"Užtat arkivyskupas labai prašytų Jo Šventenybę, kad (konfirmacijos dokumentų) išsiuntimą teiktųsi atidėti iki tol, kol geriau paaiškės tas reikalas, ir ypač todėl, kad čia nėra tikrumo, kaip gerai minimas kustošas yra persiėmęs religijos dalykais." Gniezno arkivyskupo  lūpose   keistai  turėjo skambėti šie žodžiai, nes kaip  tik  jam pačiam buvo daryti priekaištai, kad jis buvo bičiulia-vęsis su protestantais — humanistais, dar neseniai buvo buvęs tautinės Lenkijos bažnyčios šalininkas (žr. K. Voelker: Kirchengesch. Po. 197 p.; J. Korytkowski: Pralaci i kanon. Katedry Gniezn. IV, 1883; T. Wierzbowski: J. Uchanski, 1895). Nuncijus Laureo pats galėjo dar daug padaryti prieš antrąjį nominatą, ir jo bylos eigą galėjo delsti. Jis savo įdomų pranešimą baigia:
"Aš dar įsitikinau, jog, kol bus galima duoti eigą Romon, jis (-—kustošas) turės dar pasiekti nuncijų, egzamino (=Processus ca nonicus) ir kitų būtinų  dalykų  reikalais. Tačiau aš labai geidžiu (jau) dabar, kad būtų galima   patenkinti   minėtą   arkivyskupą, ir (norėjau) padaryti Jūsų Šviesiausiam Ponui dėl paties dalyko (svarbios) rūšies pranešimą" (Nunz. Pol. 10, 158r). Raštai į Romą iš   respublikos   tada   eidavo maždaug 4-5-6 savaites. Como kardinolas, dar vos tik gavęs tą reikšmingą skubos pranešimą, tuoj (1575 m. liepos 16 d.) rašė nuncijui i Varšuvą (Nunz. Pol. t. 171, 543v):
"Kas liečia dvi nominacijas, kurios buvo atliktos Į Žemaičių vyskupus, iki šiol tuo reikalu (Romon) dar nebuvo pristatytas joks ženklas. Bet, kaip Jūsų Malonybė sakote, pirmiausiai turi (kandidatai) pasirodyti pas Jus, kad būtų galima padaryti procesą (^tinkamumo egzaminą). Ir suprantama, kad Jūs viską turėsite (paruošę), o paskui duosite reikalingą pranešimą (Romon)."

Vadinasi, iš Romos Kurijos į nuncijaus rankas buvo įduotos stipriausios kortos. Tas laiškas į Laureo tačiau dar buvo Alpių kalnuose, kai Lietuvos ir jėzuitų kandidatas atsiuntė nuncijui savo laišką, kitus dokumentus ir anas "lietuviškas dovanėles" (Nunz. Pol. 7, 8, 297rv). Koks visų tų pastangų poveikis? Užtenkamą atsakymą duoda naujas nuncijaus laiškas iš Varšuvos (1575 m. rugpiūčio 16 d.) vis tam pačiam valstybės sekretoriui, kard. Gaili (Nunz. Pol. t. 10, 175r;  Wierzbowski:   241-2 p):
"Prabėgusiais   mėnesiais   Jūsų  Šviesybei buvau davęs žinią, kad karalius nuo praeitų metų (r=1574) lapkričio mėn. arkivyskupo (Uchanskio) ir mano įtaigomis į Žemaičių vyskupiją buvo nominavęs Lovičio kleboną, seserėną to pono arkivyskupo, asmenį nusipelniusį. Vėliau gi Vilniaus kustošas, kada buvo nuvykęs Prancūzijon  Lietuvos  ponų vardu, nieko man apie tai visai nepranešda-mas, gavo tai vyskupijai nominaciją." Čia reikia pastebėti, kad nuncijus, tarp daugybės visokių kitokių reikalų ir informacijų, nevengė aiškiai pakartoti tą patį dalyką, kad užimtam valstybės sekretoriui anie dalykai neišdiltų iš atminties. Turime čia ir mes  priminti, kad Henrikui Valois skubiai išbėgus Prancūzijon perimti sosto, iš ten greit buvo vėl atsiųstas karaliaus įgaliotinis — jau Lenkijoje buvęs Henriko dvaro patikėtinis,  veiklus  juristas  de  Pibrac. Apie jį 1575 metų nuncijaus reliacijose pilna žinių. Jis vis dar karaliaus vardu atlikinėjo daugybę reikalų. Po šitos paaiškinančios įtarpos bus labiau suprantami tolimesni įdomūs žodžiai Como kardinolui:
"Ponas de Pibrac viename savo laiške birželio mėn. (=1575 m.) man dar tvirtino, jog karaliaus nusistatymas buvo, kad pirmoji nominacija būtų įvykdyta minėto klebono (-- Voronieckio) naudai. Jis (de Pibrac) prašė manęs, kad aš pas Jo Šventenybę atsiprašyčiau už karalių, nes (Henrikas Valois) antrąją nominaciją padarė iš užsimiršimo." Greičiau čia buvo ne užsimiršimas, bet noras lietuviuose dar neaiškioms ateities galimybėms palaikyti sau tolimesnes simpatijas. Pats nuncijus tai buvo prieš du mėnesiu pabrėžęs (Nunz. Pol. 10, 158r). O de Pibrac turėjo vikriai aiškintis ir sukaliotis. Šiaip ar taip nuncijaus rankose buvo didelės galimybės. Valstybės sekretoriaus Gaili nurodytas, jis veikė toliau Uchanskio giminaičio naudai, ir atrodė jau viskas laimėta. Tai liudija jo paties laiško tąsa. Jis atliko kanonišką procesą (scrutinium), apklausinėdamas kelis asmenis, pažįstančius kandidatą Voronieckį. Nuncijus rašo:
"Todėl aš jau išteiravau liudininkus ir užbaigiau viską  klebono   (Lovičio)   reikalu. Tas gi diena iš dienos laukia, kada galės į Romą paleisti skubų pasiuntinį, kad šis nugabentų to egzamino duomenis ir paskubintų (popiežiaus) konfirmacijos atsiuntimą." Baigia nuncijus, sausai ir santūriai painformuodamas apie jo remiamojo varžovą  (Nunz. Pol. 10, 175rv):
"Šiomis dienomis minėtasis kustošas man rašė. Drauge jis atsiuntė savo naudai Vilniaus vyskupo ir Žemaičių kapitulos raštus. Jis prašė, kad aš jo reikalą rekomenduočiau popiežiui ..." Nuncijus Laureo tačiau buvo susirišęs pažadais su arkivyskupu ir įtikėjęs į savąjį kandidatą. Tad jis nieko daugiau nepaisė. Buvo juk tokie akivaizdūs įrodymai, kad lietuviškai gerai mokąs ir aukštų moralinių vertybių prelatas Giedraitis, kaip sakė dviejų jėzuitų (Sunyer ir Varševickis) rekomendacijos, buvo tinkamiausias į tą tikro apaštalo alkstantį kraštą. Šiaipjau daug apdairumo ir diplomatinio sumanumo rodąs nuncijus šį kartą elgėsi gana vienašališkai. Jis nieko, pav., nesakė Como kardinolui apie tų dviejų gautųjų laiškų turinį. Jis neminėjo, kad Medininkų kapitula Giedraitį jau buvo išsirinkusi. Jis nė žodžio neprasitarė, kad abu raštai kėlė svarbumą toje vyskupijoje mokėti vietos kalbą. Visa tai buvo praleista negirdomis! Nutylėta buvo taip pat ir apie pridėtąją nominaciją iš Paryžiaus. Vinc. Laureo nesigilino į pastoracinius respublikoje pačios biedniausios katalikų vyskupijos klausimus. Jis labiau žvelgė bendru diplomatmio bažnytinės politikos atstovo akiračiu, ir todėl jis daug svarbiau laikė patenkinti Lenkijos-Lietuvos Bažnyčios aukščiausio hierarcho ir drauge bekaralmečio vyriausios galvos prašymus. Tik, komentuodamas tada (VIII. 16) ilgoje "depešoje" Jono K. Chodkevičiaus ir kitus laiškus, nuncijujs pripažino, kad į vyskupus Lietuvoje labiau tiktų Giedraitis (Wierzbowski: o. c. 243 p.).

Nemalonu, tiesa, buvo aukštiesiems Varšuvos dignitoriams, kad jų pastangas guviai painiojo ne tik kustošo laimėtoji nominacija, bet ir pati kapitulos elekcija ir vyriausio Lietuvos vyskupo labai taiklus ir palankus užtarimas. O, be to, savo keliu Vilniaus jėzuitai visada galėjo pradėti Romoje per genrolą aktyviau veikti už Merkelį. Bet apie šitą kelią kustošas, žinoma, nuncijui nė pusės žodžio nebuvo minėjęs, kaip jis nebuvo taip pat anksčiau nieko nuncijui pranešęs, kai vyko į Paryžių (Nunz. Pol. 10, 175r). Žodžiu, abi pusės vedė savo politiką, ir vyko įdomus žaidimas. Dangus tačiau Giedraičiui pamažu blaivėsi.

Kaip jau rudenop (1575) buvo žiūrima į tuos reikalus Romoje, parodo mums du raštai Varšuvos nuncijui, išėję iš paties kardinolo plunksnos. Vatikano archyve yra likę jų juodraščiai, ir šiuose matyti kita ranka prierašai laiškų gale. Prierašai laikomi paties valstybės sekretoriaus kard. Gaili rašyti. Išeitų, kad pats Como kardinolas, perskaitęs juodraštį, kuriame buvo suminėta eilė kitų reikalų, kita plunksna ir kitu rašalu prirašė skubotą pabaigą vien Medininkų reikalu (1575 m. IX. 10):
"Vilniaus bažnyčios kustošas karaliaus yra nominuotas į Žemaičių vyskupus, ir čia (jis) atsiuntė raštus konfirmacijai. Bet Jūsų Malonybė  gerai žino, kad yra reikalinga ir (kanoniškasis) procesas ir tikėjimo išpažinimo aktas. O to jis nėra atlikęs. Tačiau, jeigu jis atvyks, ar pasiųs per Tamstą, kad padarytumėte procesą, neatsisakykite jį patenkinti ir (tą bylą), paliudytą ir užantspauduotą,  atsiųskite  čia"   (Nunz.  Pol. t. 171, 545v; t. 172, 226v). M. Giedraitis, reikia pastebėti, yra paskutinis Žemaičių vyskupas, kurio kanoniškasis procesas (scrutinium)  nėra išlikęs. Nuo vysk. Merkelio įpėdinio Mikai. Paco — 1610 m. (Proces~us Con-sist. t. 12, 104r) iki  pat vysk.  M. Valančiaus (Proc. Consist. t. 250, 737r) ir, žinoma, toliau, kiek teko patirti, visos Žemaičių vyskupų infor-matyvinės arba kanoniškosios bylos (4-6-8 liudininkų apklausinėjimai apie vyskupijos padėtį ir kandidato į vyskupus asmenį)   yra Vatikano archyve. Vilniaus vyskupijai tokios pat bylos čia aptinkamos nuo 1600 m. — nuo Benedikto Vainiaus-Voinos (Proc. Consist. t. 11, 455r), ėmu-sio vyskupauti po to didžiojo konflikto.

Kuriuo būdu buvo atliktas kustošo proceso liudininkų apklausinėjimas, nieko nežinome, nes niekur nėra tuo klausimu jokios žinutės. Gal iš viso jis buvo toliau Varšuvoje vilkinamas; bet juo labiau tos tolimo Bažnyčios užkampio ir nežymios diecezijos vyskupo reikalas darėsi viešes-nis,   kalbų, ginčų   ir   svarstybų   objektu.   Štai
1575 m. spalių 22 d. iš popiežiaus sekretarijos (Kard. Gaili) nuncijui Laureo Varšuvon išsiųstame rašte, be kitko, skaitome (Nunz. Pol. 172, 228rv):
"Jo Šventenybe (jau) nugirdo tai, ką Jūsų Malonybė rašote apie nominatus į Žemaičių vyskupiją, ir jam labai nemalonu ("li rincresce molto") dėl to ginčo, kuris atsirado."

Tos varžybos, žinoma, nebūtų taip nusitęsusios, jeigu nuncijaus kandidatas ir šio dėdė, ku-riedu galėjo veikti, remdamiesi pirmumą turinčia Voronieckio nominacija, būtų buvę užtenkamai ryžtingi. Matyti, juodviejų buvo norima, Lietuvos perdaug nepykinant, pusiau geruoju, įsodinti Lovičio kleboną į Medininkus. O laikas kalbėjo jo nenaudai, nes Lietuvos veiksniai parodė daugiau ryžto.

Kard. Gaili toliau tęsia savo įdomų laišką: "(Jo Šventenybė) nemažai stebisi, kad arkivyskupo  sesers sūnus,  būdamas pirmasis, ir jau daug laiko kaip nominuotas, tiek ilgai delsė neprisiųsdamas ( savo dokumentų) konfirmacij ai." Tokiu atvejuj, žinoma, Roma, būtų išvengusi jai nereikalingos painiavos.   Sekretorius baigia tą nemolanų reikalą bendrais nurodymais (Nunz. Pol. 172, 228 v.):
"Jeigu Jūsų Malonybė bus suradęs priemones juos (kandidatus) nuraminti, kad (būtų galima) išvengti triukšmo ir paskalų, kurios iš to galėtų kilti, bus tikrai geras dalykas."
Kandidatų varžybos buvo pasidariusios perdaug viešas reikalas. Aplenkiant sekretorių Gaili, buvo painformuotas pats pop. Grigalius XIII.

Nuo 1575 m. rudens Romoje ėmė reikštis santūresnė orientacija Lietuvos bažnytinėje painiavoje. Kas gi galėjo čia prisidėti? Gal Lietuvos luomų naujas raštas, apie kurį kalba jėz. K. Niesiecki (Herbarz Polski IV 85 p.). Jo pėdsakų niekur neradome. Niesiecki tačiau rašo, kad 1575.VIII. 10 Vilniuje susirinkusieji Lietuvos luomai dar kartą pasisakė prieš J. Voronieckį, kaip neturintį Lietuvos pilietybės (indigenatus) ir dar kartą stojo už Giedraitį, surašydami prašymą Romon. Niesiecki sakosi apie tai skaitęs Lietuvos jėzuitų provincijos archyve Rozrazevijaus rankraščiuose (MS Rozrazevian.). Po 1774 m. ordino panaikinimo iš Vilniaus Lietuvos provincijos archyvo dalis (per Polocką) pateko į Krokuvos jėz. archyvą. Ten reikėtų ieškoti ir to reikšmingo rašto nuorašo. Šalia tokio ano meto Lietuvos visuomenės rašto buvo tačiau dar ir kitų svarbių veiksnių, kurie padėjo nulenkti Romą.
    (Bus daugiau)

ELENA DOCIENĖ            GALVUTĖ
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai