Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS LAISVES KOVOS 1940 -1980 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JULIUS VIDZGIRIS   
Atkurti savarankią valstybę yra dabartinis mūsų
uždavinys, kuriam jungiasi visos mūsų pastan-
gos. Tai politinis uždavinys tikrąja šio žodžio
prasme.
Antanas Maceina
Nematyti galo kovai dėl Lietuvos laisvės, bet dėl to netenka jos išsižadėti.
Juozas Girnius

1
Jau 40 metų, išskyrus vokiečių okupacijos trimetį, Lietuva drauge su bendro likimo kaimynėmis Estija ir Latvija velka sovietinės nelaisvės jungą. Ši liūdna ir slogi sukaktis paakino kitoje Baltijos jūros pusėje laimingesnio likimo kaimynų švedų liberalinį dienraštį "Dagens Nyheter" pasiųsti savo korespondentą į Pabaltijo respublikas ir vietoje patikrinti, ar tebėra gyvas šiose tautose laisvės ilgesys, apie kurį Vakaruose nesiliauja kalbėję gana gausūs ir įtakingi Pabaltijo išeiviai. Savo reportaže iš Lietuvos "Dagens Nyheter" specialus korespondentas Staffan Teste gana vaizdžiai išryškino du dalykus: įspūdingą Lietuvos katalikų kovą už pagrindines žmogaus teises ir lietuviškojo tautinio savitumo gynybą (DN, 1980. VI.22).

Švedų dienraščio paieška ir jo korespondento radinys turi gilią prasmę vienu požiūriu: šiandieninės mūsų laisvės kovos nėra tokios akivaizdžios, kad nekeltų jokių abejonių, bet joms išsklaidyti užtenka net labai paviršutiniško žvilgsnio, jei tik stebėtojas nėra šioms kovoms visiškai abejingas ar aklas.

Bet koks pažinimas reikalauja susidomėjimo ir pastangų. Jei šiandieninės Lietuvos laisvės kovos per mažai žinomos pasaulyje, tai ne dėl to, kad tauta jau būtų susitaikiusi su jungu ir nebekovotų, bet dėl to, kad per mažai rodome pastangų ir noro šią kovų istoriją pažinti. Todėl keturias-dešimtmetinė sukaktis — geras akstinas pralaužti vyraujantį abejingumą ir nežinojimą. Visų pirma tai akstinas ir mums patiems neatitrūkti nuo lietuviškosios tikrovės. Reikia nuolat mintimis grįžti į artimesnę ir tolimesnę praeitį, kad mūsų sąmonėje labiau išryškėtų gyvenamojo laiko prasmė ir uždaviniai ir kad geriau suprastume tai, kas dabar vyksta.

2
40 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės praradimo yra reikšmingas laiko tarpas ne tik pavieni žmogaus, bet ir visos tautos gyvenime. Per tolų laiką daug kas tautoje pasikeičia su besikeičiančiomis kartomis ir nepastovia kovos laime. Apie šį naujausią Lietuvos laisvės kovų laikotarpį nebegalima kalbėti tik 1939-40 metų įvykių šviesoje. Norint jį žvilgsniu aprėpti, nebepakanka laiko perspektyvos, kuri atsiveria 1918 m. su Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiu. Praslinkęs keturiasdešimtmetis yra visos tautos istorijos dalis ir turi būti matomas jos šviesoje.

Visa ligšiolinė lietuvių tautos istorija yra vientisas valstybingumo įrodymas: arba turėjome savo valstybę, arba dėl jos atkakliai kovojome. Tik vėlyvaisiais viduramžiais istorijoje įrašiusi savo vardą Nemuno šalis, spaudžiama iš visų pusių, savo valstybinę galią pakreipė mažiausio pasipriešinime linkme, užvaldė didžiulius rytinių slavų kraštus sukūrė Lietuvos didžiąją kunigaikštiją. Susijungusi su Lenkija, senoji Lietuvos valstybė kone pusę tūkstantmečio buvo Europos galybė, užtikrinusi taiką, tvarką ir jėgų pusiausvyrą Rytų Europos erdvėje.

Naujausiais laikais lietuviškasis valstybingumas, istorinio likimo ratui pasisukus, reiškiasi nesiliaujančiomis pastangomis atgauti savo valstybę. Tokia padėtis jau trunka beveik du šimtmečius. Išskyrus nepriklausomą dvidešimtmetį šiame amžiuje, nuo XVIII a. pabaigos nešame svetimos valstybės jungo pančius, iš kartos į kartą perduodami neišblėstančią laisvės viltį ir ryžtą gyvent savoje valstybėje. Tai kiekvienoje kartoje įžiebia lietuviškojo pasipriešinimo kovų ir laisvės žygių gaisrus.

Naujausias Lietuvos laisvės kovų keturiasdešimtmetis, kurį pažymime, yra reikšminga grandis ilgoje istorinių kovų grandinėje. Ji prasidėjo Kosciuškos sukilimu Lietuvos - Lenkijos paskutinio padalijimo išvakarėse, tęsiama Napoleono laikų kovotojų, 1831 ir 1863-64 m. sukilėlių, draudžiamosios spaudos laikotarpio knygnešių ir Vargo mokyklos, aušrininkų, varpininkų, sargiečių, 1905 m. nenuoramų, Vasario 16 Akto signatarų ir Nepriklausomybės karių savanorių-kūrėjų.

Šioje permainingų laisvės kovų grandinėje Lietuva, gindama savo istorinį valstybingumą, XIX amžiuje tautiškai atgimė ir subrandino naują tautinės valstybės idealą, už kurį jau didesnę dalį šio besibaigiančio XX amžiaus ryžtingai kovoja. Be ankstesnių kovų, pralaimėjimų ir laimėjimų nebūtų įmanomos ir įsivaizduojamos šiandieninės mūsų kovos.

Atsitiktinis kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos susilpnėjimas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje sudarė palankias istorines sąlygas iš dalies įgyvendinti nepriklausomos Lietuvos valstybės siekimą. Gyvybiškai svarbios Lietuvos valstybės problemos, liečiančios sostinę Vilnių ir uosto miestą Klaipėdą, dar nebuvo patenkinamai išspręstos, kai komunistinės Rusijos įvykdyta Lietuvos okupacija 1940 birželio 15 pasuko istorijos ratą atgal.

Vėl įsiliepsnojo kova dėl Lietuvos valstybingumo, o jos galo dar nematyti, nors jau praėjo 40 metų. Tai taip pat tęsinys anos 120 metų užtrukusios kovos, bet drauge ir visiškai naujas istorinis tarpsnis. Istorinio tęstinumo šviesoje išryškėja būdingieji naujausio laikotarpio bruožai, kuriais jis išsiskiria iš kitų, yra nepakartojamas, savaip pratęsia susidariusią politinės kovos tradiciją.

Jau antrą šimtmetį kovojame dėl savo valstybės su tuo pačiu rytų kaimynu — Rusija. Tai tas pats ir ne tas pats priešas. Anuomet per 120 metų teko gintis nuo Rusijos, kuri rėmėsi caro patvaldyste, stačiatikybe ir atviru rusinimo siekiu. Šiandien tenka gintis nuo raudonosios Rusijos, kuri carinę patvaldystę iškeitė į totalistinės partijos diktatūrą, stačiatikybę į bedievybę, o rusinimo kėslus rūpestingai slepia. Nors tai visai kita Rusija, tačiau mums jos grėsmė iš esmės nepasikeitė.

Mums ne taip svarbu, ar Lietuvos valstybingumas varžomas carinės patvaldystės ar komunistinio totalizmo. Mums ne tiek svarbu, ar lietuviškoji katalikybė bei tikybinė pakanta slegiama rusiškosios stačiatikybės ar bedievybės naudai. Mums ne tiek svarbu, ar kėsinamasi mus surusinti atvirai ar klastingai. Bet mums be galo svarbu, kad slopinamos mūsų brangiausios vertybės: valstybingumas, tikėjimo laisvė, lietuvybė. Kaip pasikėsinimas į svarbiausias mūsų vertybes šiandieninis komunistinis Maskvos jungas nesiskiria nuo carinio. Jeigu tad Lietuva, būdama daug silpnesnėje padėtyje, per 120 metų nesiliovė priešintis rytų kaimyno jungui, tai kaip ji būtų galėjusi nesipriešinti per pastaruosius 30 metų, būdama daug tvirtesnė ir geresnėje padėtyje negu anuomet?

Prievarta įjungta į Sov. Sąjungą, Lietuva neprarado visiškai savo valstybingumo, kaip carų laikais. Išliko formalūs valstybės požymiai. Veikia sava vyriausybė, nors ir klusnus Maskvos įrankis. Teritorijos vientisumo požiūriu padėtis dar net pagerėjo: nuo 1945 m. Vilnius ir Klaipėda po ilgų atskyrimo amžių dalijasi tuo pačiu likimu su kitomis Lietuvos sritimis bendroje, tegu ir nesavarankiškoje, respublikoje. Vienašališkas Maskvos įtakos įsigalėjimas mūsų geopolitinėje erdvėje padėjo neutralizuoti Lenkijos ir Vokietijos pretenzijas į Vilnių ir Klaipėdą, prieš kurias nepriklausoma Lietuva buvo bejėgė. Pagaliau ir tauta, tik neseniai atgimusi ir patyrusi nepriklausomybės palaimą, yra sąmoningesnė.

XIX amžiuje lietuvių tauta buvo priėjusi kone žlugimo ribą. Tirpte tirpdama kaimyninėse tautose, ji leidosi nutautinama ir lengvai slydo nutau-timo keliu. Šiandien Lietuvos padėtis yra kitokia. Išskyrus rusinimą, kiti aktyvaus nutautinimo veiksniai (lenkinimas, vokietinimas) nebesireiškia. Paslėptam sovietiniam rusinimui sėkmingai priešintis padeda ne tik sustiprėjęs lietuviškasis atsparumas, bet savotiškai ir oficiali sovietinė ideologija, pripažįstanti "socialistinio turinio tautinę formą".

Pirmame dabartinės okupacijos dešimtmetyje dėl stalininio masinio teroro ir nacių siautėjimo Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų. Antrame dešimtmetyje šalis atsigavo po demografinės katastrofos ir keturiasdešimtmečio gale netgi kiek prašoko gyventojų lygį, buvusį 1940 metais. Gyventojų sudėtyje lietuviai išlaikė savo vyraujančią padėtį, sudaro 4/5 visų gyventojų. Be to, jie daug geriau atsispyrė demografiniam rusinimui negu mūsų kaimynai. Latvių ir estų nesėkmės šioje srityje padeda lietuviams geriau įžvelgti šį pavojų ir nuo jo gintis. Bet rūpestį kelia pastaruoju metu smarkiai sumažėjęs gimimų skaičius. Tai silpnina, iš vidaus tautos biologinį atsparumą.

Priešas iš esmės tas pats, jo tikslai mums labai aiškūs. Lietuviškojo valstybingumo pradai gi šiandien gerokai tvirtesni negu netolimoje praeity -Abi šios aplinkybės buvo labai palankios mūsų kartų vedamai tautinio pasipriešinimo kovai. Bet yra aplinkybių, dėl kurių šiandieninė kova geroka: sunkesnė. Tai priklauso ir nuo priešo, ir nuo mūsų.

Carinė Lietuvos pavergimo ir rusinimo politika nebuvo giliai pergalvota ir tokia sisteminga kaip sovietinė. Ji buvo grynai reakcinio pobūdžio, paremta kerštu ir padiktuota kovos įkarščio. Keršydami už 1831 m. sukilimą, caro pareigūnai užgniaužė Lietuvos kultūrinį gyvenimą, o po 1863-64 m. sukilimo pasikėsino savaip pertvarkyti ir Lietuvos visuomeninę sąrangą, pasinaudodami bau-

džiavos panaikinimu.

Savarankių valstiečių padėtį gerindami, caro politikos vykdytojai siekė galutinai atplėšti lietuvius nuo lenkų ir drauge patraukti rusų pusėn. Carinė priespauda prasidėjo grynai politinėje srityje ir palaipsniui, savotiškai iššaukta lietuvių pasipriešinimo, išsiplėtė kultūrinėje ir visuomeninėje srityje. Tuo tarpu totalistinis komunizmas parūpino senajai rusiškojo imperializmo politikai tobulą užkariavimo ir priespaudos įrankį. Raudonoji Maskva nuo pat pirmos įsigalėjimo dienos okupuotoje Lietuvoje, visai neišprovokuota jokio pasipriešinimo, iš karto pradėjo sutelktinį puolimą visais frontais. Tai ji daro šaltai, apgalvotai, vykdydama totalis-tinę ideologiją, paremtą materialistine pasaulėžiūra ir smurtu. Jokia svarbesnė tautos gyvenimo sritis nepaliekama ramybėje. Jas visas spaudžia galingas priespaudos aparatas. Nedidelei tautai priešintis tokiam koncentruotam ir sistemingam puolimui daug sunkiau. Šiuo požiūriu dabartinė Lietuvos laisvės kova vyksta daug sunkesnėse sąlygose, negu caro laikais.

Pažymėtina ir kita aplinkybė. Caro laikais Lietuvoje buvo labai maža kolaborantų, padėjusių Maskvai vykdyti savo politiką. Juos buvo galima tiesiog ant pirštų suskaičiuoti. Dabar gi — nuo pat pirmos sovietinės okupacijos dienos Maskvai talkininkauja daug didesnis lietuvių nuošimtis Tai taip pat smarkiai keičia tautinio pasipriešinimo galimybes.

Tiesa, kad tikrovėje, ypač ilgesnį laiką užtrukus svetimųjų okupacijai, pasipriešinimo ir kolaboravimo ribos pasidaro mažiau ryškios. Didelėje Lietuvos partinių ir komjaunuolių armijoje yra nemažai sąmoningų tautinio pasipriešinimo kovotojų, (gyvasis deglas Romas Kalanta taip pat buvo komjaunuolis). Senosios Lietuvos kovose prieš kryžiuočius Konradas Valenrodas buvo Adomo Mickevičiaus kūrybinės vaizduotės padaras. Šiandieninėje Lietuvos laisvės kovoje Konradas Valenrodas yra daugelio apsimetusių partinių įgyvendinta tikrovė. Okupacijos pradžioje vadinamos "Liaudies vyriausybės" statytinis premjeras V. Krėvė-Mickevičius tada save irgi vadino Konradu Valenrodu. Šio tipo kovotojai perkelia pasipriešinimo kovą į pavergėjiško aparato vidų. Kaip tik dėl to šiandieninis pasipriešinimas atrodo sunkesnis, sudėtingesnis ir dramatiškesnis negu caro laikais.

3
Trumpai chronologiškai aprėpti praėjusį Lietuvos laisvės kovų keturiasdešimtmetį šiuo metu beveik neįmanoma. Kova tebeina. Nėra kada rašyt istorijos. Rašytinė istorija remiasi ne gyvais įvykiais, bet įvykių įrašais, aprašais, užrašais, aktais, dokumentais, šaltiniais. Nėra šaltinių, nėra istorijos. Ką surašo ir paskelbia priešas, tai atspindi tik jo pastangas veikiau susidoroti su lietuviškuoju pasipriešinimu. Kovų istorijoje paprastai daugiau už-dokumentuotų pėdsakų palieka nesėkmės ir pralaimėjimai. Sėkmingi slapto pasipriešinimo laimėjimai pasilieka neatskleista paslaptimi, kurią nusineša su savim visuomet negausūs sąmokslininkai. Daryti įrašus ir kaupti dokumentus konspiruotos kovos sąlygose negalima. Tokiu būdu ne visi pasipriešinimo veiksmai, net patys reikšmingiausi patenka istorijon. Negana dokumentus rinkti. Iš surinktųjų atrinktini tie, kurie tikresni, svarbesni patikimesni, geriau atspindi tikrovę.

Negalima teigti, kad mūsų laikų laisvės kovotojai būtų visiškai nesirūpinę palikti rašytiniu savo veiklos pėdsakus. Nuo pat pradžios pogrindžio spauda naudojama kaip vienas veiksmingiausių ginklų kovoje už Lietuvos laisvę. Tai labai vertingas šaltinis. Tačiau ją surinkti ir išsaugoti dažnai nėra sąlygų. Medžiagos rinkimu ypač rūpinosi partizaninės kovos dalyviai, bet daugelis jų archyvų pateko į priešo rankas ir pražudė ne vieną kovotoją. Bario Gajausko nesenas pavyzdys rodo, kas laukia to, kuris šiandien Lietuvoje mėgina rankioti laisvės kovų dokumentus. Nepavojinga atrodo rašyti apie tai užsienyje, bet čia dar labiau jaučiama dokumentų ir šaltinių stoka.

Vis dėlto tai nėra visiškai neįmanomas dalykas. Tai rodo 1964 m. JAV-se išleista N.E. Sūduvio knyga "Vienų vieni 25-rių metų rezistencijoje", iki šiol vienintelis tos rūšies mėginimas, kurį šiandien jau reikia papildyti penkiolikos pastarųjų metų apžvalga.

4
Pasipriešinimo pradžioje buvo nesipriešinimas: 1940 birželio 15 Lietuvą Raudonoji armija užėmė be pasipriešinimo. Tuometinė mūsų vyriausybė įsakė "kariuomenei ir gyventojams netrukdyti Sov. Sąjungos kariuomenės judėjimo Lietuvos teritorijoje", Ministrų kabineto daugumai nepriėmus Respublikos prezidento A. Smetonos pasiūlymo simboliškai pasipriešinti ginklu, prezidentas pasitraukė į užsienį. Tai buvo išmintingas politinis veiksmas, atėmęs pavergėjams galimybę panaudoti prezidentą smurto priedangai, tačiau kaip protestas tebuvo privatus veiksmas, nes Smetona jokio viešo pareiškimo nepadarė.


Žymių asmenybių, kaip V. Krėvės-Mickevičiaus, E. Galvanausko, gen. V. Vitkausko ar gen. S. Raštikio dalyvavimas marionetinėje "liaudies vyriausybėje" ar su ja bendradarbiavimas, daugiau negu mėnesį trukusi Lietuvos diplomatinių misijų užsienyje tyla, drausminga visuomenės laikysena, vykdant vyriausybės nurodymą laikytis rimties ir tęsti darbą — visa tai tautoje paliko kankinantį kaltės įspūdį, kuris ir po 40 metų nėra visiškai išnykęs, nors pradinį pasidavimą be šūvio ir be garsaus protesto savo krauju tuojau po metų atpirko pora tūkstančių sukilėlių.

Anomis dienomis iš tolo Prancūzijoje stebėdamas nepriklausomos Lietuvos agoniją, poetas Jonas Aistis priekaištingą sąžinės balsą išreiškė tokiais posmais:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai —
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,
Liko netesėti mūsų pažadai ...

Vienui vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai —
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netesėti mūsų pažadai. . .

Netenka imti poeto žodžių paraidžiui, kad "vienui vienas žodis" būtų anuomet galėjęs apginti Lietuvą nuo sovietinio agresoriaus, tačiau šie žodžiai įtaigiai išreiškia susitvenkusią tautos širdgėlą dėl pradinio nepasipriešinimo. Juk rimtų įspėjimo balsų tragedijos išvakarėse netrūko. Gūdžiai pranašiškai skambėjo Antano Maceinos įspėjimo žodžiai 1940 m. pradžioje:

Tauta, kuri negina savo nepriklausomybės, pasiteisindama, kad vis tiek neapsigins, yra neverta gyventi. Nepriklausomybės netekimas kovoje yra istorinis pagrindas jai atgauti.
Nepriklausomybės išsižadėjimas be kovos yra istorinis argumentas jai niekados nebeatgauti.
(XX Amžius, 1940.11.10)

Taika nėra aukščiausia gyvenimo vertybė. Tautos laisvė, jos galimumas kurti ir išsivystyti yra didesnės vertybės, kurios negali būti aukojamos taikai išlaikyti. Garbinga mirtis yra vertingesnė už negarbingą taiką, po kurios paprastai eina ir mirtis — tik jau negarbinga.
(XX Amžius, 1939.XII.28)

Kiek anksčiau — 1939 m. tuojau po Klaipėdos praradimo — Lietuvos kariuomenės vadas karius ir tautą tikino:

. . . Mes gerai žinome, kad nepriklausomybė yra brangiausias tautos turtas, kuris turi būti ginamas visomis priemonėmis, tai yra ir ginklu. Šioje kovoje geriau yra garbingai žūti ar net tą ginkluotą kovą prieš stipresnį priešą garbingai pralaimėti, bet tik bejėgiškai nepasiduoti.

Kodėl? Todėl, kad tokioje kovoje pralietas kraujas bus naši dirva, iš kurios išaugs naujos jėgos ir nauji argumentai kovoje už savo tautos laisvę ir nepriklausomybę. Štai kodėl mes neabejojame dėl savo nepriklausomybės ir nebijome viešai ir atvirai pasakyti, kad jei pavojus liestų dabartines mūsų žemes, jokiu būdu neatiduosime...
(S. Raštikis, Kovos dėl Lietuvos, I, 546)

Šiuos ir panašius žodžius turėdamas galvoje, poetas Aistis galėjo karčiai skųstis — "nors visi žadėjom mirti už tėvynę, liko netesėti mūsų pažadai". Tokia buvo likimo ironija, kad lemiamą valandą buvęs mūsų kariuomenės vadas ne tik nesipriešino, bet kurį laiką vadavo krašto apsaugos ministerijos likvidacinei komisijai, nors netrūku-pasitraukė į užsienį ir įsijungė į besiorganizuojant pasipriešinimo sąjūdį.

Nepasipriešinimas Lietuvos pavergimui 1940 birželio 15 įėjo visiems laikams mūsų istorijon kaip šiurpus atgrasinantis pavyzdys, ką reiškia pradžioje neteisybei nesipriešinti. Visos vėlesnės aukos ir didvyriški žygiai neleidžia pamiršti šio fakto.

O vis dėlto pradinis nesipriešinimas buvo dėsningas reiškinys. Pirmiausia, tai atspindėjo tautos drausmingumą, tvarkos ir taikos meilę. Tai labai aukštos pilietinės dorybės, nors ir ne aukščiausios vertybės žmonių gyvenime. Antra, sovietinio agresoriaus klasta ir sugebėjimas pasinaudoti mūsų valstybinio gyvenimo netobulumais savo ruožtu skatino iliuzijas ir piršo pasidavimo bei bendradarbiavimo su priešu mintį. Beje, grąžindama Vilnių ir pridėtines Vilniaus krašto sritis. Sov. Sąjunga vaidino Lietuvos bičiulę. Trečia, agresijai buvo parinktas palankiausias laikas, kai Hitlerio karinė mašina triuškino Prancūziją ir grasino Anglijai. Pasaulis tomis dienomis buvo per daug sujaudintas įvykių Vakarų fronte, kad jam būtų rūpėjęs trijų mažų Pabaltijo valstybių likimas.

5
Pasidavimas buvo padiktuotas iš šalies ir iš viršaus. Pasipriešinimas kilo iš vidaus ir iš apačios. Jį iššaukė sovietiniai pavergėjai, labai greitai nusimetę kaukes. Spartus ir beatodairinis krašto sovietinimas, ypač represinių organų masinis teroras, veikiai įtikino, kad pasidavimas veda tautą pražūtį. Priespauda sužadino tautoje masinį pasipriešinimą, kuris gaivališkai reiškėsi visuose sluoksniuose, bet ypač jaunime.

Dar 1940 m. vasarą susidariusios įvairios pogrindžio grupelės pradėjo megzti tarpusavio ryšius, jungtis į stambesnius vienetus. Svarbų ryšininkų vaidmenį čia atliko studentai ir miškininkai. Spalio pradžioje jau buvo sudaryta vieninga pasipriešinimo organizacija, kuri netrukus pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF) ir pripažino jo steigėjo pulk. K. Škirpos autoritetą. 1941 m. pavasarį įsijungus į LAF veikliai Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, buvo sudaryta bendra kovos vadovybė ir plačiai išsišakojusi ryšių sistema su užsieniu ir krašto viduje.

Vieninga pasipriešinimo kovos organizacija LAF telkė pastangas svarbiausiam tikslui — pasiruošti ginkluotam sukilimui. Čia daug padėjo bendras įsitikinimas, kad tarybinei invazijai vartus atkėlęs Hitlerio - Stalino sąmokslas ilgai netruks. Nuojauta neapgavo. Nors masiniai trėmimai ir areštai paskutinėmis dienomis smarkiai apardė karinę sukilimo vadovybę ir pogrindžio ryšius, Vokietijos karo žygis prieš Sov. Sąjungą davė nekantriai lauktą ženklą sukilimui.

Nelaukdami vokiečių kariuomenės įžygiavimo, sukilėliai puolė Raudonosios armijos karius ir paskelbė Lietuvos laikinąją vyriausybę, kuri išsilaikė šešias savaites. "1941 sukilimas nuėmė nuo tautos kaltinimą, kad ji sava valia įsijungusi į Sov. Sąjungą ir nepasipriešinusi prieš valstybės grobimą. Sukilimas davė formalų valstybės atstatymo ženklą— vyriausybę" (Prof. J. Brazaitis-Ambrazevičius).

Pirmasis bolševikmetis lietuvių tautai buvo didelio lūžio laikotarpis. Lietuvos valstybės suverenumo panaikinimas, sugrąžinimas į Rusijos imperiją, totalistinė sovietinio komunizmo priespauda, masinis teroras ir trėmimai įtikino lietuvių tautos mases, kad taika tokiomis sąlygomis neįmanoma; pasidavimas ir bendradarbiavimas — tai dalyvavimas užpuolikų ir pavergėjų nusikaltimuose. Vienintelė garbinga išeitis — gintis ir priešintis.

Pavienės pasipriešinimo apraiškos savaime vedė į organizuotas pastangas: atsirado nauji vadai, kokių tautai reikėjo naujoje padėtyje. Bolševikinės priespaudos nuožmumas ir jėgų persvara iššaukė vieningą pasipriešinimo kovos organizaciją LAF, o pramatoma karo galimybė nukreipė ją ginkluoto sukilimo linkme. Bolševikmetis reiškė gilų sukrėtimą tautoje, pareikalavo didelių aukų, bet užsibaigė sukilėlišku tautos valios pareiškimu atgauti prarastą valstybinį suverenumą, kurį įkūnijo Lietuvos laikinoji vyriausybė.

6
Vokiečių okupacijos trimetis naujausioje mūsų laisvės kovų istorijoje aiškiai išsiskiria kaip atskiras laikotarpis, savito pobūdžio įtarpas. Kitoks priešas, kitokia priespauda, kitoks ir pasipriešinimas.
Hitlerinės Vokietijos nedraugiškumas Lietuvai buvo gerai žinomas. Tai liudijo ūkinis boikotas,
Klaipėdos atėmimas, Lietuvos perdavimas Sov. Sąjungos įtakos sferon. Tik bolševikinės okupacijos nuožmumas vertė Lietuvos žmones žiūrėti į žygiuojančius vokiečių karius, kaip į savo išlaisvintojus. Tačiau vokiečiai į Lietuvą žiūrėjo ne kaip į išvaduotą, bet užkariautą kraštą, atitinkamai elgėsi, nepripažino sukiliminės Lietuvo laikinosios vyriausybės, įvedė civilinę okupacinę valdžią ir pavertė Lietuvą Ostlando generalinio komisariato dalimi.

Žiaurus elgesys su gyventojais, ypač masinės žydų žudynės, galutinai atskleidė naujojo okupanto veidą. Laikinoji vyriausybė savo veikimą po šešių savaičių sustabdė. LAF, išėjęs viešumon, dar kurį laiką veikė. 1941 rugsėjo 20 memorandumu Reicho vyriausybei jis protestavo prieš civilfervaltungo įvedimą ir Lietuvos nepriklausomybės paneigimą. Kitą dieną LAF įgaliotinis L. Prapuolenis buvo už tai suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. Rugsėjo 22 LAF užsidarė.

Nacių okupacija Lietuvoje buvo lengvesnė, negu bolševikinė, iš dalies dėl to, kad išsiplėtusio karo sąlygose vokiečiai nepajėgė sutelkti pakankamai represinių jėgų neklusniems Lietuvos žmonėms nuslopinti. Ta aplinkybė atsiliepė ir į pasipriešinimo organizacijos vienybę. Nacionalistų partija dar kurį laiką mėgino viešai veikti. Nuo LAF atsiskyrusi LLKS spalio mėnesį paskelbė atvirą laišką tarėjams ir perėjo į pogrindžio darbą. Likusioji LAF dalis pasivadino Lietuvių frontu (LF Tas vardas pirmą kartą pasirodė viename atsišaukime rugsėjo gale.

Veikiai susikūrė stipri pogrindžio spauda, kuri per visą vokiečių okupacijos laikotarpį atliko labai svarbų vaidmenį: neleido ūkiškai apiplėšti okupuoto krašto ir atiduoti darbininkų vokiečių karo pramonei bei karių frontui. Bene didžiausias rezistencijos laimėjimas buvo SS legiono boikotas 1943 m. Po to pagriežtėjusios vokiečių represijos privertė pogrindžio grupes susiglausti ir atstatyti vieningi kovos vadovybę, kuri pasivadino Vyriausiu Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK).
Pirmame atsišaukime į tautą 1944 Vlikas skelbė:

. . . Suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Tarybų
Sąjungos, nei dėl dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusii, tik suvereninės valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas. 1940 m. birželio 15 d. Tarybų Sąjungos okupacijos ir tos okupacijos prievartoje padarytų kitų jėgos ir klastos aktų pertrauktas Lietsvos valsybės suvereninių organų veikimas 1941 m. birželio 23 d. Tautos sukilimu ir Laikiniosios Vyriausybės veikimu buvo laikinai atstatytas".

Lietuva vokiečių okupacijos metais buvo atkirta nuo pasaulio, tačiau iš dalies kaip tik dėlto čia išaugo begalinis pasitikėjimas Vakarų demokratijomis, ypač Atlanto chartos pažadais. Tuo pasitikėjimu rėmėsi pogrindžio organizacijų viltis,
kad karo eigoje gali pasikartoti panaši padėtis, kaip Pirmojo pasaulinio karo gale, kai nusilpus Rusijai ir Vokietijai, mažos tautos kėlėsi laisvai gyventi. Tuo tikslu kūrėsi įvairios karinės organizacijos. Ypač reikšmingas buvo 1944 m. pavasarį gen. P. Plechavičiaus su pogrindžio vadovybės pritarimu suorganizuotos Vietinės rinktinės sudarymas ir žlugimas. "Tų visų organizacijų buvo tas pats tikslas — kova dėl nepriklausomos Lietuvos.
Visų buvo panaši ateities vizija: karą vokiečiaipralaimės; kada jie trauksis, lietuviai turi būti pasirengę savo kraštą perimti, jame rimtį išlaikyti pereinamuoju momentu, apsaugoti nuo galimų sovietinių jėgų, tegul ir karo išvargintų, invazijos,,
(N. E. Sūduvis).

Lietuviškojo pasipriešinimo taktiką vokiečių okupacijos metais žymus rezistencijos veikėjas dr .A. Darnusis vėliau taip apibūdino: "Lietuvių padėtyje daug svarbiau buvo išlaikyti tautinį garbingumą ir savarankiškumą, paneigiantį barbariško nacizmo metodus. Tuo tikslu jaunimas buvo sulaikomas nuo nacių SS legiono. Ir jo Lietuvoje nepavyko suorganizuoti. Suniekinta buvo ir nacių rasės teorija. Okupantas aiškiai juto, kad lietuviai klauso ne jų potvarkių, bet pogrindžio spaudos".

7
Vokiečių okupacijai pasibaigus, ne visos Europos tautos atgavo savo valstybinę laisvę. Sunkiausia dalis teko Pabaltijo šalims, kurios, prievarta sugrąžintos į Sov. Sąjungos sudėtį, neturi nė tos išorinės autonomijos, kuri palikta kitoms Rytų Europos valstybėms.

Vokiečių okupacijos trimetis Lietuvoje sustiprino tautos pasitikėjimą savo jėgomis. Pradinio nesipriešinimo pamoka, ypač masinio bolševikų ir nacių teroro patirtis, nuteikė Lietuvos žmones aktyviai priešintis besitraukiančių vokiečių įkandin sugrįžtančiai sovietinei kariuomenei. 1944 m. vasarą lietuviai ją sutiko lygiai taip, kaip 1941 m. palydėjo — partizanų šūviais, nors vokiečiai, su-likvidavę Vietinę rinktinę, iki pat galo trukdė Lietuvos karinių pajėgų organizavimą. Keliasdešimt tūkstančių lietuvių 1944 m. prieš naują bolševikų okupaciją "pabalsavo kojomis", pasitraukdami į užsienį.

Pasipriešinimą nuo pirmos dienos antrajai sovietinei okupacijai lengvino visą kraštą apėmęs pogrindžio spaudos ir organizacijų tinklas. Ši kova iki šiandien nenutrūko. Nueitąjį kelią galima dalyti į tris laikotarpius.

1944-1956 m. — atviras ginkluotas pasipriešinimas;
1956-1968 m. — persiorientavimas ir prisitaikymas pakitusioms sąlygoms; nuo 1968 m. iki šiandien — viešas tikybos ir kitų pagrindinių žmogaus teisių gynimas.

Visi šie trys laikotarpiai savyje susiję, bet savaip sudėtingi ir atspindi daugeriopų vidaus ir išorės jėgų tarpusavio sąveiką.

Pirmajam pokario dešimtmečiui Lietuvoje buvo būdingas "miško brolių" ginkluotas pasipriešinimas, trukęs iki Stalino mirties, o galutinai užsibaigęs Vengrijos sukilimo metais. Tai buvo masinis sąjūdis, kurį pradžioje vienijo keturios pagrindinės, dar vokiečių okupacijos metais susikūrusios, pogrindžio karinės organizacijos: Lietuvos laisvės armija (LLA), Kęstutis, Geležinis vilkas ir pogrindžio šauliai. 1946 m. susidarė vieninga karinė ir politinė vadovybė, kuri 1949 m. galutinai pasivadino Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu (LLKS).

Partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai veikė visoje respublikos teritorijoje ir už jos. Sąjūdžio masiškumą liudija skaičiai: apie 50,000 žuvusiųjų ir keli šimtai tūkstančių išvežtųjų į Rusiją bei Sibirą. Sovietinė valdžia mėgino pasipriešinimą palaužti masinio teroro priemonėmis: miestų ir miestelių aikštėse guldė nukautųjų ir nukankintųjų kovotojų kūnus, jų gimines ir rėmėjus suiminėjo ir trėmė, negailestingai plėšė ir kolektyvizavo Lietuvos kaimą kuriame tuo metu telkėsi didžioji Lietuvos gyventojų dalis ir partizanų veikimo bazės. Vakarai tada buvo užsiėmę savo karo žaizdų gydymu ir visiškai abejingi sovietų savivalei išduotųjų Rytų Europos tautų atžvilgiu. Lietuva čia nebuvo išimtis. Išimtis veikiau buvo Lietuvoje bene ilgiausiai išsilaikęs ginkluotasis pasipriešinimas. Paskutinieji LLKS vadai: generolas "Vytautas" buvo suimtas 1953 m., jo įpėdinis generolas "Vanage — 1956 m. Antanas Kraujelis 1965 m. Utenos rajone saugumo organų nukautas, yra paskutinis žinomas kovoje žuvęs partizanas.

Vengrijos tragedija, kurią Lietuvos žmonės giliai išgyveno 1956 m. rudenį, numarino paskutinę viltį susilaukti kokios nors veiksmingos pagalbos iš Vakarų laisvės kovoje prieš sovietinę persvarą. Mūsų žmonės buvo per daug pasitikėję Atlanto chartos pažadais ir netikėjo Teherano, Jaltos ir Potsdamo sandėriais. Praliejus daug kraujo ir patyrus didelių nuostolių ginkluotoje pasipriešinimo kovoje, nors ji ir nebuvo visiškai pralaimėta, o svarbiausia neleido Suslovui Lietuvoje pakartoti tai, ką jis padarė su Stalinui nepaklusniomis Kaukazo tautomis, vis dėlto teko galop skaudžiai įsitikinti, kad maža tauta su ginklu rankoje viena negali ilgą laiką atsispirti prieš sovietinę imperiją.

Po 1956 m. lietuviškasis pasipriešinimas pakeitė savo taktiką iš pagrindų. Kilo nauji šūkiai: prisitaikyti prie tikrovės, savotiškai iš vidaus paimti prispaudėjų galybės įrankį — partiją ir tuo būdu pasiekti tai, ko neįmanoma buvo laimėti ginkluota kova. Su tuo susijo ir kiti to laikotarpio šūkiai: atvirai nesipriešinti, būti mažesniais už nupjautą žolę, bendradarbiauti su okupantu, daryti karjerą, užimti įtakingas vietas ir jose įsitvirtinti.

Tokio persiorientavimo tautoje pasiekti buvo juo lengviau, kai ir priešininkas savo ruožtu iš pagrindų keitė taktiką. Chruščiovas panaikino masinio teroro priemones, leido išlikusiems lagerių kaliniams ir tremtiniams sugrįžti namo. Nustalini-nimo atlydys po 1956 m. ir besitęsianti tyla iš Vakarų, kuriuos visiškai užbūrė "taikaus sambūvio" šūkis, irgi prisidėjo prie iliuzijos, kad galima išsilaisvinti, perimant iš vidaus kolaboravimo priedangoje okupacinės priespaudos aparatą. Sią iliuziją galutinai išsklaidė Čekoslovakijos įvykiai 1968 m. Bandymas išoriniai prisitaikyti prie režimo, "sutautinti" ir "sužmoniškinti" kompartiją ir, ja pasiremiant, atsipalaiduoti nuo Maskvos pasirodė bergždžias. Neišvengiamai teko ieškoti naujų pasipriešinimo kelių.

Tiesos vardan reikia pažymėti kad ir šiuo tarsi prisitaikymo laikotarpiu teberuseno aktyvaus pasipriešinimo židiniai.
Antai iki šiandien lageryje kalinamas Petras Paulaitis, 1958 m. nuteistas už tai, kad su septyniais studentais mėgino atgaivinti LLKS vadovybę. Kitas pavyzdys: iš tų pačių Jurbarko apylinkių, kaip Paulaitis, tuomet trylikametė moksleivė Angelė Račaitė (vėliau Paškauskienė) 1962 m. buvo saugumo įtarta patriotinių lapelių platinimu, ilgai žalota psichiatrinėse ligoninėse, padaryta širdies ligone ir saugumo iki šiandien varginama.

1956-1968 m. laikotarpį pogrindžio "Aušra" (Nr. 12) taip apibūdino: "Pasibaigus Lietuvoje partizanų kovoms, kurį laiką tarsi nusilpo pasipriešinimas okupantams. Katalikų Bažnyčios veikla irgi buvo lyg paralyžiuota. Bet kapų tylos nebuvo. Kaip tik Kauno kapinėse kasmet per Vėlines būdavo demonstracijos (tokią demonstraciją yra aprašęs V. Rimkevičius romane "Studentai")."

Apie 1968 m. protestų raštais prasidėjo naujas laikotarpis: vieša kova už pagrindines žmogaus teises. Kovotojai sąmoningai ir nuosekliai atsisako smurto. Jie kovoja įtikinėjimo, asmeninio pasiaukojimo ir dvasinio pranašumo ginklais. Priešas atsako apskaičiuotais bauginimo veiksmais, naudodamas rafinuotus individualaus dorojimo būdus, kaip uždarymas į psichiatrinę ligoninę, parodomosios bylos, kurios iš esmės skiriasi nuo tų, kurios vykdavo Stalino laikais.

Naujas šio laikotarpio reiškinys — tai gerokai pasikeitusi Vakarų laikysena. Pasaulio visuomenė, atsisakiusi savo ligšiolinio abejingumo ir tylos, pradeda užtarti aukas, ir neretai gana veiksmingai. Naujas reiškinys ir tas solidarumas, kuris užsimezgė tarp įvairių kraštų žmogaus teisių kovotojų, įskaitant ir rusus disidentus.

1947 m. kovojančios Lietuvos atstovai rašė popiežiui Pijui XII: "Mes mirštame, bet mirdami norime išgirsti Jūsų paguodos žodį ir pasaulio katalikų suraminimą, kad mūsų vaikai daugiau nebe-kentės dvasios vergijos" (Juozas Daumantas, Partizanai). Tie žodžiai nesulaukė atsakymo. Bet šiandieninis popiežius lietuviams rodo daug palankumo. Lietuva sulaukia gražių pasaulio katalikų solidarumo pavyzdžių (Nijolės Sadūnaitės atvejis). Bet visų svarbiausia, kad pokario mirštančiųjų malda išklausyta: jų vaikai, dabartinis Lietuvos jaunimas, negalvoja pakęsti dvasinės vergijos jungo. Tai paliudijo gyvieji liepsnojantys deglai.

1972 gegužės 14 Kaune liepsnomis tapo devyniolikmetis Romas Kalanta, šaukdamas "Laisvės Lietuvai!" Paskui tą jo širdį veriantį šūkį porą dienų kartojo tūkstančiai jaunų demonstrantų. Po keturių dienų — gegužės 18 — Varėnoje susidegino 24-metis Stonys. Gegužės 24 — trisdešimtmetis tarnautojas Cerneckis. Nuo jaunuolių neatsiliko vyresnioji karta: birželio 3 — šešiasdešimtmetis darbininkas Andriuškevičius, po jo — 62 m. darbininkas Zališauskas.. Gyvųjų deglų sąrašas nepilnas. 1976.VIII.10 susidegino devyniolikmetis Antanas Kalinauskas.

Dabartinio laikotarpio kovotojai aukoja savo, bet ne kitų žmonių gyvybę. Tuo jie skiriasi nuo kovojančių ginklu. Niekas negali abejoti jų pasiaukojimo valia.

Kiti kovotojai renkasi kitokį pasiaukojimo kelią. Tai tie, kurie nuo 1972 m. leidžia "LKB Kroniką", drąsiai skelbiančią valdžios cenzorių nenuslopintą tiesą. Kronika šiandien nėra vienintelis Lietuvos pogrindžio laikraštis. Nors tik nedidelė neoficialios spaudos dalis patenka į Vakarus, tačiau ji įspūdingai liudija tvirtą pasipriešinimo dvasią.

Viešos kovos už žmogaus teises priekyje stovi Katalikų Bažnyčia. 1979 m. pradžioje 522 Lietuvos kunigai ir du vyskupai pasirašė viešus pareiškimus nevykdyti sovietinių įstatymų, priešingų Bažnyčios mokslui ir nuostatams.

Kovojama ne tik už Bažnyčios ir žmogaus, bet ir už tautos teises. Gabus poetas ir mokslininkas Mindaugas Tomonis 1975 m. Sovietų Sąjungos KP 25-ame suvažiavime siūlė įvykdyti "žmoniškumo revoliuciją" — "pasmerkti neteisingus Stalino laikų užsienio politikos aspektus, kaip trijų Pabaltijo valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos - likvidavimą". "Mes, lietuviai, — pasak Tomonio, — ilgus metus turėję bendrą su Lenkija istoriją, nenorime kultūrinio pilnavertiškumo požiūriu gyventi blogiau už kaimynus lenkus ar negrus . . . Primindamas, kad iki šiol iniciatyvą valstybės valdymo reikaluose faktiškai turėjo tik aukščiausias valdantysis partijos aparatas, oficialiai pareiškiu, kad aš, kaip ir daugelis kitų mano tautiečių, nepripažįstu socialistinio Lietuvos TSR statuso. Remdamasis 15-ju LTSR Konstitucijos straipsniu, reikalauju įvykdyti referendumą dėl valstybinio Lietuvos statuso pakeitimo: sudarant atskiras valstybes arba Pabaltijo federaciją su nepriklausoma visų Pabaltijo respublikų vidaus santvarka už TSRS ribų".

Mindaugo Tomonio "žmoniškumo revoliucijos" prašymas užsibaigė jo asmenine tragedija. 1975.XI.5 jis buvo rastas negyvas ant geležinkelio bėgių. Bet jo idėjų traukinys nesuvažinėjo. Jas 1979.VIII.23 pakartojo 45 pabaltiečiai Maskvoje paskelbtu memorandumu, reikalaujančiu panaikinti Molotovo ir Ribentropo slaptų sandėrių padarinius Pabaltijo respublikose ir leisti lietuvių, latvių ir estų tautoms laisvai apsispręsti.

8
Praskrendančio paukščio žvilgsniu peržvelgėme pasipriešinimo ir laisvės kovų keturiasdešimtmetį. Tarp daugybės nesuminėtų įvykių pasilieka ir išeivijos lietuvių pastangos prisidėti savu indėliu. Kokia paviršutiniška ir nepilna bebūtų ši apžvalga, ji liudija nesiliaujančią Lietuvos pasipriešinimo ir laisvės kovą. Per pastaruosius 40 metų smarkiai pasikeitė pasaulis. Keitėsi mūsų pavergėjai. Keitėmės ir mes, mūsų pasipriešinimas, kovos organizacijos, priemonės ir būdai, formos ir pozicijos. Išliko neatitaisyta mūsų tautai didžioji skriauda, išliko skriaudos sąmonė, ryžtas nepasiduoti, noras būti lietuviais, lietuviškai gyventi ir kurti savoje valstybėje. Kova nebaigta, eina toliau. Nužengtasis keturiasdešimtmetis nėra tiktai nesibaigianti skaudžių pralaimėjimų virtinė. Jame daug nuostabių laimėjimų, kurie pakelia mūsų dvasią ir įkvepia naujus kovotojus už Lietuvos laisvę iki galutinės pergalės.

"Ramiai ir garbingai gali ilsėtis kapuose tie Lietuvos sūnūs ir dukros, kurie atliko savo pareigą Tėvynei. Ypač tie, kurie net gyvybę paaukojo. Rami sąžinė tų, kurie dėl jos kenčia kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. O mes visi turime rimtai savęs klausti: ar esu sąmoningas, doras lietuvis? Ar nedarau gėdos savo Tėvynei? Ar netalkininkauju okupantams ją nutautinti, subedievinti, doroviškai sužlugdyti? Ką esu paaukojęs ant jos laisvės iir garbės aukuro?" (Aušra, 15).





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai