Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJA KNYGA APIE LIETUVIŲ TAUTINĮ ATGIMIMĄ PDF Spausdinti El. paštas
Praėjusiais metais Balstogėje pasirodė lenkiškai parašyta knyga, kurios lietuviškas pavadinimas yra toks: Lietuvių tautiniai kultūrinis judėjimas XIX a. (iki 1890). Knygos autorius yra lenkų istorikas Jurgis Ochmanskis (gimęs 1933 m. ir nuo 1963 m. docentaująs Poznanės univ. — Red.). Be įvado ir turinio santraukos lietuvių kalba, knyga turi 6 skyrius: 1. Tautinio Lietuvos atgimimo istoriografija. 2. Lietuvių tautos nykimas feodalinės santvarkos metu XVI -XIX a. 3. Lietuvių tautinio atgimimo pirmtakai bajorai nuo XVI a. pabaigos iki 1863 m. 4. Atgimimo sąjūdžio priežastys ir pradžios 1864-1882.   5.   Lietuvos   Mylėtojai (1883-1890). 6. Iš lenkų - lietuvių santykių "Aušros" laikotarpyje.

Lietuvių tautiniai kultūrinį sąjūdį autorius skirsto į keturis laikotarpius: pirmas nuo Mikalojaus Daukšos iki XIX a.; antras — nuo XIX a. pradžios iki 1863 m. sukilimo; trečias — nuo 1863 m. iki 1883 m.; ir pagaliau ketvirtas — nuo 1883 m. iki 1890 m.

Aplamai tenka pažymėti, kad autorius dalyką pažįsta labai gerai, ką rodo ir apžvalga literatūros tuo klausimu pirmame skyriuje. Autorius žino, kas tuo klausimu parašyta ne tik kitomis kalbomis, bet ir lietuvių, ne tik seniau, bet ir dabar tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Jis panaudojo ne tik tokius leidinius kaip Commentationes Balticae, bet ir tokius kaip V. Kavolio (red.) Lietuviškas liberalizmas ar tremtinių stovyklose Vokietijoje ėję laikraščiai žiburiai bei Naujasis gyvenimas. Savo darbui autorius panaudojo net ir prof. Z. Ivinskio rankraštį "Lietuvių visuomenės diferenciacijos bruožai nuo 'Aušros' iki Steigiamojo seimo". Tai bene pirmas sintetinis darbas, aprašantis visą lietuvių tautos kultūrinį brendimą bei tautinį sąmonėjimą nuo pat pradžios iki kone XX amž. Su šiuo darbu galima lyginti nebent tik Mykolo Roemerio Litwa (1908), kuri iki šiol buvo bene geriausia ir objektyviausia tuo klausimu knyga, parašyta taip pat lenkiškai.

Reikia taip pat pripažinti, kad Ochmanskio knyga parašyta aplamai objektyviai, teisingai suvokiant lietuvių tautinio atgimimo pobūdį bei jo siekimus, žinoma, leidžiama komunistų valdomoj Lenkijoj ji negalėjo neatiduoti bent kelių sakinių pagyrimo duoklės ir "socialistinei santvarkai". Tokia duoklė yra, pavyzdžiui, teigimas, kad "tautinis klausimas socialistiniuose kraštuose . . sėkmingai išspręstas lygiateisiškumo ir draugystės dvasioje" (10). Autorius, be abejo, žino, koks yra lygiateisiškumas tarp rusų ir lietuvių Sovietų Sąjungoje, kai prieš 25 m. ištremtieji į Sibirą lietuviai dar ir šiandien toli gražu nevisi grįžę, arba kai keli šimtai tūkstančių baltiečių (pagal pačių rusų statistiką), gyvendami už savo kraštų ribų "plačiojoj tėvynėj", neturi nė vienos mokyklėlės gimtąja kalba, o rusų mokyklų Baltijos kraštuose kiek nori. Tokią pat duoklę "vyresniajam broliui" atiduoda autorius teigdamas, kad lietuviai e-migrantai tyrinėtojai "ne visuomet skiria antitautinę caro režimo bei didžiarusių šovinistų politiką nuo rusų tautos pagrindo" (20), ar darydamas priekaištą Mykolui Roe-meriui, kad nepakankamai aiškų skirtumą daręs tarp "nutautinančios caro politikos Lietuvoje ir rusų liaudies" (23).

Šią tezę, kad įvairias tautas Rusų imperijoj persekiojo ne rusai, o caro režimas, dabar labai mėgsta populiarinti dabartinis rusų režimas Sovietų Sąjungoje. Čia reikia pažymėti, kad rusų tauta ar liaudis niekuomet neturėjo galimybių tarti savo žodį už ar prieš, kad už ją seniau kalbėjęs caristinis, o dabar komunistinis režimas visada buvo ir tebėra rusų režimas, visada tautines mažumas kaip spaudė, taip ir tebespaudžia, kartais net daug žiauriau nei caro režimas. Kaip kitose šalyse, taip ir Rusijoj pasitaikė paskirų inteligentų, kurie užtarė skriaudžiamas tautas Rusijos imperijoj, bet tokių buvo nedaug, ir dėl to jų identifikuoti su rusų tauta ar liaudimi neįmanoma. Be abejo, tai žino ir knygos autorius. Bet "liaudies respublikos" gyvenimo sąlygomis vargu jis galėjo kitaip rašyti.

Lietuvių tautinis atgimimas vyko tam tikroje santykių įtampoje tarp lietuvių iš vienos pusės ir rusų bei lenkų iš kitos. Autorius savo knygoje parodo, kad tam atgimimui buvo priešingi tiek rusai, tiek ir lenkai. Tipingą rusų pažiūrą į lietuvius išreiškė Varšuvos dienraščio (Varšavskij Dnevnik) redaktorius ščebalskis 1884 m. teigdamas, jog lietuvių tauta yra per maža, kad galėtų išsilaikyti, ir dėl to nereikią lietuvių išmirimo ar nutautimo proceso trukdyti, o tik jam pagelbėti, kad tai įvyktų be skausmo žmonių labui (149). Tuo pat metu lenkų Poznanės dienraštis (Dziennik Poznahski) šitaip žiūrėjo į lietuvius: "šiandien politiškai ir tautiškai lietuvius suprantame kaipo kitaip (kita kalba) kalbančius lenkus" (182).

Autorius teisingai sako, kad "lenkų visuomenė Lietuvoje (ir Lenkijoje L. D.), įpratusi laikyti šį kraštą Lenkijos dalele, nesuprato jauno lietuvių sąjūdžio esmės, nesuvokė jos istorinio dėsningumo ir nepripažino lietuviams teisės į atskirą tautinį gyvenimą" (128, 189). Dėl to, anot autoriaus, nepaisant lietuvių - lenkų bendradarbiavimo "natūralių sąlygų" (bendro Rusijos jungo, istorinių tradicijų, didelės lenkų kultūros įtakos Lietuvoje), negalėjo būti kalbos apie lenkų lietuvių susipratimą. Neturint sąjungininkų, lietuviams beliko pasitikėti vien savo jėgomis. To tautinio atgimimo darbo galėjo imtis tik lietuvišku patriotizmu užsidegęs jaunimas (128). To jaunimo pastangų dėka "Lietuva 1890-1905 m. atgimė, iškilo nauja buržuazinė lietuvių tauta, kuri 1905 m. revoliucijoj parodė nepalaužiamą valią kovoti dėl   nepriklausomybės" (199). Autorius keliose vietose (19, 26) pažymi, kad nepriklausomybė ir buvo pasiekta 1918 metais.

Knygos autorius sakosi laikąs anų laikų lenkų-lietuvių ginčo priminimą naudingu dalyku "ypač šiandien, kada lenkų-lietuvių nesusipratimo šaltiniai nebegrįžtamai pašalinti ir taip neseni ginčai tarp abiejų tautų priklauso praeičiai" (180). čia norėtųsi autorių paklausti, kaip tai galėjo įvykti, kad tie "nesusipratimų šaltiniai", egzistavę iki pat abiejų respublikų su-žlugimo, staiga išnyko? Ar juos panaikino tas faktas, kad Lietuva ir iš dalies Lenkija vėl pakliuvo po Rusijos jungu? Mes nemanome, kad nesusipratimus tikrai gali pašalinti kokia trečioji jėga, o ne pačios tautos, tarp kurių jie vyksta. Nesusipratimai tikrai gali išnykti, kai abi tautos pačios pasiryžta juos pašalinti. Tam, žinoma, reikia, kad viena kitą geriau pažintų ir suprastų, ypač didesnioji mažesniąja. Kad lenkų tarpe būtų buvę daugiau tokių, kaip seniau Mykolas Roemeris ar dabar Jurgis Ochmanskis, santykiai tarp lietuvių ir lenkų laikotarpy tarp dviejų Pasaulio karų būtų buvę kitokie. Norėtume tikėti, kad lenkams pradedant suprasti atgimusios Lietuvos situaciją, kaip ją supranta šios knygos autorius, praeities klaidos nebesikartos. Jų išvengimas būtų naudingas abiem kraštam. Autoriaus knyga tam gerai pasitarnauja, ir už tai jam turi būti dėkingi ne tik lenkai, bet ir lietuviai.

Jerzy Ochmahski, LITEWSKI RUCH NARODOWO - KULTURALNY W XIX WIEKU (DO 1890 R.), 201 p., Bialystok 1965. Balstogės Mokslo Draugijos leidinys nr. 5. Knyga dedikuota "Lietuvos Mylėtojams 1883-1963".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai