Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PAVERGTŲJŲ PASIPRIEŠINIMAS IR LAISVŲJŲ ILIUZJJOS ... PDF Spausdinti El. paštas


1941 birželio sukilimą minint

Tikėjimas, kad žmogaus laisvės troškimas laimės, paprastai yra grindžiamas dviem veiksniais: pavergtųjų pasipriešinimu ir viltimi į Vakarų kultūros kraštų paramą. 25-ių posukiliminių metų patirtis rodo, kad daugiau pagrindo laisvei laimėti yra pačių pavergtųjų pasipriešinime, jų vidinės dvasios rezistencijoje, negu paramoje iš laisvojo pasaulio žmonių. Pastarųjų spekuliatyviniai svarstymai ir iliuzijos dažnai išduoda už laisvę kovojantį žmogų. Tuo pagrindu po 25 metų žvelgiame į lietuvių 1941 metų sukilimą kaip tipingą pavergtųjų bei persekiojamųjų pasipriešinimo veiksmą, įvykdytą tinkamu momentu okupantui diskredituoti.

1941 metų sukilimas yra ypatingai reikšmingas istorinis faktas — jis liudijo sovietinės okupacijos užbaigą, jis atstatė — bent trumpam — suvereninę Lietuvos valstybę ir paskelbė jos laikinąją vyriausybę, jis perdavė visą krašto administraciją į lietuvių rankas dar prieš vokiečių kariuomenei atvykstant. Kitaip sakant, 1941 metų birželio 23 dienos sukilimas prieš visą pasaulį pareiškė lietuvių tautos valią gyventi laisvai ir nepriklausomai. Tai yra simbolinė diena, tai — lietuvių aktyviosios rezistencijos užuomazga. Sukilimo pradėta aktyvioji rezistencija antrosios sovietinės okupacijos metu išsivystė iki tokio laipsnio, kad net buvęs sovietinės žvalgybos MVD pulkininkas, liudydamas JAV kongresmano Kersteno komisijai, tvirtino, jog sovietai turėjo vartoti divizijas palaužti lietuvių partizanų pasipriešinimui. Su skausmu apgailime pernelyg didelę mūsų tautos kraujo duoklę, bet iš kitos pusės jaučiame, kaip "Į Laisvę" (1954 nr. 10) rašo: "Kraujo auka turi kilti kaip Čiurlionio paveiksle šviesiaisiais dūmais į Viešpaties sostą ir grūdinti žmonių gerą valią. Aštriais tirštais dūmais turi neraminti įdiržusias sąžines". Tuo atžvilgiu ir sukilimo, ir vėliau sekusios aktyviosios rezistencijos aukos atlieka ir atliks ateityje dar ilgai savo uždavinį.

Be abejo, būtų galėjęs būti ir kitoks pasirinkimas pagal dalies praktiškųjų žmonių pageidavimus — išvengus ginkluoto pasipriešinimo krašte, būtų "laimėtos" ilgesnės retežiais sukaustytųjų virtinės Sibiro sniego pusnynuose. Anuo metu, kai buvo ruošiamasi sukilimui, tiktai tokia nuolankaus metodo reali pasėka tebuvo numatoma. Švelnumu nė kiek malonės iš okupanto nesitikėta išmaldauti ir nebūtų buvę išmaldauta. O jeigu švelnumas būtų reiškęs visišką kapituliaciją, — tai kokia iš tų nuolaidų ir nauda!

Sukilimo priežastys buvo gilios. Lietuviškoji visuomenė turėjo aiškesnį ir, jos nuomone, vertingesnį apsisprendimą ir kryptį socialiniu, kultūriniu, politiniu, tautiniu atžvilgiais, negu okupanto propaganda siūlė. Be to, tos propagandinės pasiūlos visiškai nesiderino su gyvenimo praktika. Žmonių dvasia sukilo prieš melą, kuris begėdiškai buvo kartojamas kaip tiesa. Propaganda vis darėsi įkyresnė, suėmimai dažnėjo, fizinis ir dvasinis teroras vis augo.

Rezistencinė dvasia spontaniškai apėmė visą kraštą. Jaunimas buvo pilnas nuostabaus entuziazmo, tiesiog pašaukimo stoti savo krašto ginti. Susidarė pogrindžio grupės, ryšiai. Rezistencijos branduolius sudarė moksleivija, studentija, jaunoji profesūra, kariai, kaimo jaunimas, jaunoji darbininkija, taigi ne turtuoliai, ne įgudę įtakingieji, bet jauni veržlūs idealistai. Visur į rezistenciją buvo jungiamasi masiškai. Išimtys buvo retos. Raudonieji buvo žinomi, tereikėjo saugotis slapukų pataikūnų. Lietuvių Aktyvistų Frontui pradėjus rezistencinius branduolius jungti, visas kraštas buvo apjuostas penketukų tinklu. Visi buvo skatinami ginkluotis vietoj galimomis priemonėmis.

Iš esmės sukilimas pavyko, nes buvo vykdomas grynai idealistiniais pagrindais: jo nelydėjo asmeninių pozicijų atkovojimas, praeities režimo grąžinimas ar bet kuri kita nauda. Visiems tiktai viena  terūpėjo —  pakelti  ginklą prieš didelę niekšybę, dvidešimtojo šimtmečio moralinę ir fizinę vergiją.

Sukilimo vadovybė buvo vieninga, tikslas aiškus ir konkretus, planas tikslui pasiekti apgalvotas ir paruoštas, be to, politinis-socialinis vadovybės nusistatymas glaudžiai sutampąs su viso krašto politiniu-socialiniu nusistatymu.

Krašte Lietuvių Aktyvistų Frontą atstovavo jo įgaliotinis Leonas Prapuolenis. Be to, veikė Vilniaus ir Kauno LAF štabai, kurie buvo pasidaliję funkcijas ir turėjo įgaliojimus savo vietovėse pradėti ginkluotą sukilimą palankiausiu momentu. Kauno štabui sukilime teko aktyvusis vaidmuo.

Dalis sukilimo tikslo buvo pasiekta — pasauliui buvo pareikšta lietuvių tautos valia ir paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymas.

Tam daliniam tikslui pasiekti LAF Kauno štabas iš anksto sudarė slaptą planą pasinaudoti radiofonu ir tam sistemingai ruošėsi. Jeigu suardyto radiofono būtų nepavykę laiku sutvarkyti, buvo paruoštos dvi trumpų bangų stotelės, — jos būtų turėjusios užpildyti tą spragą. P. Naručio ir jo grupės konkretumo dėka nuostabiai pavyko gana gerai pergalvotą planą įgyvendinti. Daug prie pasisekimo prisidėjo J. R. ryšių grupė, kontroliavusi telefoną ir telegrafą; K. Ambrozaičio daliniai, užėmę policijos nuovadas; dr. J. Vėbros įsitvirtinimas radijo stotyje; brolių Bobelių, V. Garbenio ir kitų būrys laiku užėmęs ginklų sandėlius.

Sukilimo valandomis, beatodairine drąsa vykdydami svarbius kovos už tėvynės laisvę uždavinius, žuvo daug kovotojų. Pirmosios sukilimo aukos buvo stud. technikas A. Živatkauskas (žuvo iš LAF štabo bevykdamas į Senamiestį), buvęs policijos tarnautojas J. Savulionis (žuvo ant Vilijampolės tilto), atsargos leitenantas stud. technikas A. Norkūnas (žuvo Šančiuose, vadovaudamas geležinkeliečių daliniui, kuris sulaikė sovietus nuo persikėlimo iš Aukšt. Panemunės per Nemuną į Kauną), doc. inž. J. Milvydas (žuvo Aleksote, bevalant jo pakrantes nuo bolševikų), aviacijos leitenantas J. Dženkaitis (atskridęs iš Vokietijos lėktuvu ir nusileidęs Kauno aerodrome, buvo sunkiai sužeistas ir mirė nugabentas ligoninėn). Čia tepaminimi tik keli iš pirmųjų sukilimo aukų Kaune.

Iš Lietuvos ir Berlyno LAF ryšininkų žuvo aviacijos kapitonas evangelikas Albertas Švarplaitis. Jis buvo iš Vokietijos atvykęs su svarbiomis žiniomis Lietuvon; grįždamas pasieny pusbrolio išduotas, buvo sovietų suimtas, 6 mėnesius kalinamas ir žiauriai tardomas, bet neišdavė paslapčių; karui prasidėjus išvežtas į Minską ir ten kalėjime nužudytas (žr. Į Laisvę, 1961 nr. 27). Iš Vokietijos 1940 gruodžio mėn. atvyko Lietuvon kpt. Bronius Michelevičius užmegzti ryšiui tarp Vokietijos LAF štabo ir Lietuvos pogrindžio vadovybės. Grįžęs Vokietijon, 1941 birželio mėn. jis sėkmingai per sieną palydėjo du ryšininkus, kurie grįžo su paskutinėmis instrukcijomis pogrindžio vadovybei Lietuvoje. Iš Lietuvos į Vokietiją 1941 vasario mėn. ryšio tikslams buvo nuvykęs Vilniaus LAF štabo narys Mykolas Naujokaitis. Grįžtant buvo pastebėtas sovietų pasienio sargybos, sunkiai sužeistas ir kalintas ligi išsilaisvinimo prasidėjus sukilimui. Nepaisant žiauraus tardymo, sovietai nieko iš jo neišgavo, o laimingai per ryšininkus jam pavyko iš kalėjimo dalį žinių perduoti pogrindžio cantrui Kaune ir Vilniuje.

Prie sukilimo pasisekimo lemtingai taip pat prisidėjo tai, kad politinis ir socialinis vadovybės nusistatymas glaudžiai sutapo su krašto daugumos politiniu ir socialiniu nusistatymu. Politiniu atžvilgiu Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo visų lietuvių patriotų sąjūdis. Jis neturėjo jokio ryšio su buvusiu autoritetiniu režimu. Net, priešingai, LAF Vilniaus ir Kauno štabuose buvo visa eilė asmenų, kurie buvo to režimo nemalonėje, ir taip pat visa eilė tokių, kurie nors prieš jį, aktyviai ir nekovojo, bet ir jam nesimpatizavo.

Okupantas yra bandęs tvirtinti, kad sukilimas buvo įvykdytas nacių šalininkų, nors pats gerai žinojo, kad tai netiesa. Sukilimą ruošiant, sąmoningai krašte išvengta bet kokio kontakto su nacių agentais, kurių tinklas krašte veikė. Per patikimus savus ryšininkus palaikytas ryšys su K. Škirpa Berlyne, kuris buvo numatytas ministru pirmininku laikinojoje vyriausybėje (Į Laisvę 1954, nr. 3). Karo metu jis buvo patalpintas į namų areštą ir į Lietuvą vykti neišleistas. Numatytas vicepirmininkas J. Masiliūnas buvo išvežtas į Sibirą birželio 14-17 d. masinių išvežimų metu ir ten sunaikintas. Tada ministro pirmininko pareigoms buvo išrinktas Juozas Ambrazevičius. Šie faktai rodo, kad, nežiūrint skaudžių smūgių, kritusių ir iš sovietų ir iš nacių, sukilėliai atkakliai siekė savo tikslo.

Ne mažiau būdinga ir posukiliminė nacių gestapo subversinė pastanga. Dalis kraštutinių voldemarininkų, nacių saugumo remiamų, pareiškė griežtų pretenzijų į lietuvių tautos valios atstovavimą (Į Laisvę 1964 nr. 35). Pagrindinis jų motyvas buvo tas, kad jie savo politiniu autoritetiniu nusistatymu yra visai giminingi naciams ir todėl dabar esanti jų valanda; LAF štabuose, jų nuomone, esama asmenų, kurie netinka su naciais palaikyti ryšių kaip lietuvių reprezentantai.

Dabar tai skamba komiškai, bet anais laikais tai buvo reiškiama grasinamai. LAF štabas priėmė tai šaltai — grasinimų nepabūgo, pageidavimams nepakluso. Nacių saugumui remiant subversiją, pasitraukė į pogrindį. Išvengimas ideologinio bei politinio ryšio su okupantu pilnai sutapo su visuomenės daugumos nusistatymu.

LAF savo programoje akcentavo socialinį pažangumą. Tai buvo krašte dar labiau ryškinama, neribojant demokratinio principo vien politika, bet išplečiant jį į kultūrą ir net į ekonomiką. Sukilimui vadovavo jauni žmonės, išaugę nepriklausomos Lietuvos mokyklose, esmiškai demokratinio nusistatymo, sociališkai pažangūs, pasaulėžiūriškai subrendę, bet kaip jauni žmonės be politinės afiliacijos, su nuoširdžiu noru visų pozityviųjų jėgų vieningam bendravimui kovoje už laisvę. Tarp visos eilės kitų laisvės kovotojų jaunieji lietuviai katalikai, žinomi opozicionieriai autoritetiniam režimui ir, be abejo, marksizmui, LAF krašto vadovybėje natūraliai integravosi. Jų pačių tarpe brendo idėja partiniam-politiniam susigrupavimui ideologiniu pagrindu nesitenkinti. Todėl LAF savo dvasia atitiko jų nusiteikimą. Socialiniam pažangumui jie ir anksčiau dirbo, o dabar jį ypatingai kėlė ir rėmė.

Taigi 1941 birželio 23 dieną įvyko tikras dvasios sukilimas prieš melą ir neteisybes, kartu ėjęs į savo žmones su pozityvia ateities vizija. Sąžinės paskatintas, jis gimė atskiruose asmenyse ir spontaniškai išsiplėtė visoje pavergtoje tautoje. Pats sukilimas ir po jo sekusi rezistencija buvo ryškūs pavergtųjų pasipriešinimo veiksmai. Ir kitur pavergtas žmogus yra pateikęs pasauliui daug nuostabių pastangų išsilaisvinti, kaip, pavyzdžiui, Vengrijos sukilimas, Rytų Vokietijos darbininkų riaušės, Lenkijos religinio atsparumo veiksmai. Prie šios virtinės priskirtini ir rusų rašytojai, kurie, spausdindami savo kūrinius Vakaruose, iškėlė sovietinio gyvenimo negeroves ir žiaurybes. Visa teisminė tragikomedija, pasmerkusi du rašytojus, A. D. Ziniavskį ir J. M. Danielį 5 ir 7 metų kalėjimu, liudija, kad fiziškai žmogų galima sukaustyti retežiais, bet jo dvasia sunkiai sukaustoma — ji lieka gaji ir atspari. Ir daugiau yra pavyzdžių, kur vyrai kaip laisvės galiūnai drąsiai stoja prieš terorą ir vergiją, siekdami savo auka nuplauti dvidešimtojo amžiaus gėdą.

Viltis gauti paramos laisvės kovai iš Vakarų yra tuo tarpu sumenkėjusi, nes stiprios jėgos tą viltį griauna iš vidaus. Taikos šūkių iliuzijose nenorima girdėti pavergtųjų šauksmo ir dejonių. Laisvieji skuba ateities rūmus statyti ant nukankintųjų lavonų ir užsklendžia ausis persekiojamųjų skundams. Negana to, savo iliuzinėmis svajonėmis jie talkininkauja barbarui, kuris prievarta stengiasi pažeisti laisvės troškimą — vieną iš pagrindinių žmogaus idealų.

Gana intensyviai laisvajame pasaulyje kai kuriuose sluoksniuose kuriami mitai apie didžiųjų valstybių, kaip raudonoji Kinija ar Sovietų Rusija, teisę į jų įtakų sferas, į kurias, kaip suponuojama, natūraliai įeinančios mažosios pa-sieninės valstybės. Taigi atgaivinama, gal nesąmoningai, nacių "Herrenvolk", t. y. ponų tautos idėja — išrinktieji gali uždėti savo įtakos leteną ant silpnesniųjų. Tokia tendencija skatina komunistinių valstybių imperializmą. Politiškai nepatyrusieji, atrodo, yra įtaigojami politiškai įgudusiųjų originalumo iliuzija. Bet argi originalumas yra tokia vertybė, dėl kurios verta paneigti žmoniškumą bei teisingumą? Argi tai yra tikras idealas, kurio vardu galima išduoti pavergtuosius ir persekiojamuosius ir netiesti jiems pagalbos rankos? Argi tai tikras idealas, kurio vardu einama visad talkininkauti tiktai smurtininkui?

Taigi tokiose aplinkybėse pavergtųjų pasipriešinimas yra pagrindinis išsilaisvinimo veiksnys. Žmogaus dvasia yra to pasipriešinimo nenugalimas židinys. 1941 birželio sukilimas tepaskatina kiekvieną asmenį savo aplinkybėse tapti nenugalima laisvės tvirtove, į kurią barbariško teroro bangos sudužtų. Šiuo metu yra daug vilčių, kad atsiras ir Vakaruose daugiau vyrų, kurie atsispirs klastingoms jėgoms, išblaškys iliuzijas, sustabdys pataikavimą smurtininkams ir sustiprins žmogaus tikėjimą laisve ir gėriu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai