Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. Daumantas: PARTIZANAI UŽ GELEŽINĖS UŽDANGOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   
J. Daumantas: PARTIZANAI UŽ GELEŽINĖS UŽDANGOS. Išleido Lietuvių Katalikų Spaudos Draugija. Chicago, 1950. 398 p.
Sunku ramia širdimi rašyti apie šią partizanų knygą: joje teka mūsų tautos kraujas, iškyla gyvybinė mūsų žemės kova šiais skaudžiais ir neteisingais laikais, atsiskleidžia veidai ir žygiai tų vyrų ir moterų, kurie aukojasi šviesesniajai tėvynės ateities dienai, ir galop čia sprendžiasi visų mūsų likimas, šiuose lakštuose praskamba darbai ir žygiai, kurie puošia mūsų žemę, iškelia jos vardą į skaisčiausiąją šviesą ir su tylia šlove įeina į istorijos lakštus. Šioji kovų valanda, šie žiaurūs ir kruvini metai savo didybe ir savo auka lygsta ir pranoksta garsius mūsų praeities paveikslus. Tragedija, kurią išgyvena mūsų motina Lietuva, yra neapsakoma ir nepalyginama, nes šioji yra gyvybės ir mirties grumtis. Priešas atėjo pavergti mūsų tautos, ją sumindžioti, paniekinti, išblaškyti ir galop visai sunaikinti.

Prieš tą siaubingą negandą, prieš tą piktą, šlykščią, klastingą, be garbės, kruviną jėgą, gąsdinančią didžiąsias šalis, išdrįso stoti ir kautis jie — ramūs ir šviesūs mūsų žemės sūnūs ir dukros, šiame veikale regime juos veidas į veidą — ir jų kovą, ir jų gėlą, ir jų mirtį, ir jų išniekinimą, ir tikėjimą, kad nušvis teisybės ir laisvės aušra viršum Vilniaus bokštų ir viršum visos mūsų tėvų žemės.

Mus apima nuostabos, pagarbos ir meilės jausmas šiems mūsų dienų didvyriams, kurie tokiu paprastu nuoširdumu ir tokiu geležiniu ryžtumu stojo savo šalies ginti. Yra tai tie patys vyrai ir moterys, kuriuos kadaise pažinojome kasdieniniame gyvenime ir kurie neskambėjo kokiais garsiais šūkiais. Kuklūs, paprasti, pilki ir sykiu aiškiaregiškai matydami savo atsakomybės ir kovos svorį, jie stojo į tėvynės gynėjų gretas ir savo atsidavimu, ištverme, grumtimi ir pačia mirtimi išaugo į ąžuolus-galiūnus. Jie, šie pilkieji girių kovūnai, yra mūsų garbė, pasididžiavimas ir šviesioji žvaigždė šiais visuotinio aptemimo metais.

Knygoje autorius partizanų būtį pasakoja paprastai, aiškiai ir dažniausiai su humoro priemaiša. Jo žodis teka gyvai ir natūraliai, ir tas natūralus pasakojimas kaip tik suteikia svorio pačiam veikalui ir prabyla į mūsų širdis stipriau, negu kad tai padarytų koks patosas, ku-rin kaip tik lengva įpulti panašios rūšies raštuose. Pirmiausia čia yra paties autoriaus atsiminimai. Jam teko dalyvauti visuose partizanų sluogsniuose, ir dėl to knygos apimtis yra plati ir įvairi: matome pirmuosius žingsnius tarp partizanų, jų organizaciją, kasdieninį jų gyvenimą ir pasiruošimus, susidūrimus, kovas, laimėjimus ir mirtį. Vieni epizodai yra papasakoti lengvai, kiti mus prislegia savo tragizmu ir kančios didybe. Iš šių tragiškųjų atsitikimų, kaip jie atsispindi šios knygos lapuose, vėliau rašytojai semsis medžiagos ir įkvėpimo naujiems veikalams, nes čia dar sykį pasikartoja ir Pilėnai, ir Živilės, ir patys atšiaurieji mūsų istorijoj susigrūmimai. Visiems tiems atsitikimams pavaizduoti autorius daugiur išlaiko nuosaikų epinį toną, ir visai geras tokio epinio pasakojimo pavyzdys yra paskutinieji lapai, kuriuose patiriame apie partizanų būrelio (tarp jų buvo ir autorius) kelionę per Suvalkiją ir Rytprūsius į Lenkiją, iš kur jau atsivėrė vartai j laisvąjį pasaulį. Štai mažas gabalėlis iš to paskutinio žygio:
"Mūsų nelaimei, Kariūnui, beper-bėgant, priešo sprogstama kulka pataikė į dešinę koją. Pasigirdo jo paties balsas: "Kariūnas sužeistas." Du iš mūsų pribėgo prie jo apžiūrėti, žaizda buvo labai sunki. Kulka buvo išplėšus raumenis ir sutraiškius kaulą. Pradėjo temti. Rusų ugnis aptilo. Kariūnas smarkiai dejavo. Baltas sniegas pasruvo nuo kraujo. Perrišti žaizdos čia buvo neįmanoma, nes mūsų kalvą jau supo priešas. Reikėjo skubiai trauktis. Gi Kariūnui nuo didelio kraujo nutekėjimo išseko jėgos ir viltis išlikti gyvam. Tai matydamas, jis ir pats sutiko atsiskirti. Su giliu skausmu širdyje turėjome jį atsisveikinti amžinai. Jis palinkėjo mums laimės ir paprašė neužmiršti jo motinos. Visi skendėjcme begalinėj klaikumoj, nepajėgdami sulaikyti ašarų. Pradėjus vis arčiau griausti rusų kulkosvaidžiams, palikome savo draugą, bekeliant aukštyn susisprogdinti paruoštą granatą" (380 p.).

Tokiais kukliais, bet sykiu ir įspūdingais žodžiais apsakoma partizano mirtis.
Šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas laisvėje esantis lietuvis, ir tai daryti ne dėl kokio smalsume, bet savo dvasioje regėdamas, kad šiuose lakštuose atsiskleidžia mūsų gyvybinės kovos istorija ir kad juose prieš mus iškyla tieji žmonės, kurie šiandien yra mūsų tautų garbė, budėtojai ir viltis.
Aug.  Raginis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai