VLADAS ŠLAITAS -JUOZUI KĖKŠTUI
Žmonės,
vargo išvarginti,
rašo geriau negu tie, kurie vargo nematė
(aš kalbu apie tuos,
kuriems tenka gyventi ir skursti be savo krašto).
O,
Kėkštai!
Tavo poezijoj
aš užsimerkęs galiu atpažinti širdies dalelytę,
kuri lygiai ir man priklauso,
nes po šiai dienai
man,
panašiai kaip ir tau,
tenka gyventi ir skursti be savo krašto.
Ai, limon limonero! Verdes olivares!
Lakštingalų dainos!
(panašiai tu rašei viename eilėrašty)
Ak!
lakštingalų dainos,
kurios šautuvo šūvių sukruvintoj žemėj nualpot.
JUOZAS KĖKŠTAS - VLADUI ŠLAITUI
Tu Londone, aš Varšuvoj, bet mes abu
Tą patį vargą velkam.
Abiem mum širdys (kaukdamos net) verkia
(Aš apie ilgesį ir skausmą mirtiną kalbu).
Kalbu apie neišsipildžiusius sapnus,
Svajones pilną žmogišką gyvenimą gyventi.
Praradus viską, teko mums pasenti,
Palaidoti svajones ir džiaugsmus visus.
Džiaugsmą palaidojus, vien laukti tenka
Kol blakstienos akmeniu užspaus akis.
Granito kalnas nuo širdies nenusiris,
Ir atsisveikinsim, paspaudę ranką
Šio margo svieto daliai nepalankiai,
Pasaulio, kuriame lyg negyvenom.
Nesuoš nė ąžuolas, savo galvą seną
Ties kapais nežinomais palenkęs.
1966, kovas
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
