Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SENEKA PDF Spausdinti El. paštas
Devyniolika šimtmečių nuo romėnų moralisto mirties

Lucijus Anėjus Seneka (Lucius Annaeus Se-neca) gimė apie ketvirtuosius metus prieš Kr. Kordovoje, Ispanijoje, kuri tais laikais priklausė Romos imperijai. Tėvas — turtingas romėnų aristokratas, o motina — žymios šeimos ispanė. Sūnui sukakus dvejus metus, šeima persikėlė į Romą ir įsijungė į sostinės aristokratinį gyvenimą.

Tėvas užsiėmė retorikos, arba iškalbos, mokymu. Savo retoriką rėmė sveiko proto logika. Nemėgo fantastinių ir filosofinių dalykų. Turėjo nuostabią atmintį: galėjo pakartoti ta pačia eile du tūkstančius išgirstų žodžių.

Motina, vardu Helvija, pasižymėjo dideliu kilnumu ir kuklumu. Viename savo laiške sūnus apie ją atsiliepia: "Tu niekad nedažei veido. . . Vienintelis tavo papuošalas buvo meilė, kurios negali sunaikinti amžius. Ypatingą tavo garbę sudarė pastebimas tavo skaistumas".

Vaikystėje sūnus Seneka buvo silpnos sveikatos, bet motinos, o ypač jos sesers Paulinos rūpestingai globojamas, atlaikė visokių ligų antpuolius. Pasiliko tik astma, kuri visą gyvenimą jį kankino. Galvojo net nusižudyti, nepakeldamas šios ligos skaudžių momentų, bet nuo to jį išgelbėjo nuolatinė Paulinos globa ir meilė.

Seneka turėjo du brolius: jaunesnysis vadinosi No vatas, vyresnysis — Mela. Pats Seneka amžiumi užėmė vidurį tarp jų. Abu šie broliai savo mokslo metus buvo daugiau pašventę iškalbos meno teorijai ir praktikai. Novatas pasidarė labai geru deklamuotoju bei kalbėtoju. Matyt, savo iškalbingumu jis labai patiko oratoriui Galionui, kad jis jį įsūnijo ir davė jam savo pavardę. Suaugęs jis tapo Achajos prokonsu-liu. Einant šias pareigas, žydai buvo atitempę pas jį nuteisti šv. Povilą. Seneka vėliau jam, mylimiausiam savo broliui, iš pagarbos ir prisirišimo dedikavo tris savo raštų "Apie laimingą gyvenimą" knygas. Antrasis brolis Mela nedalyvavo valstybiniame gyvenime, bet visą laiką buvo atsidavęs retorikos menui. Jo garbė kultūros istorijoje remiasi tuo, kad jis išliko žinomas kaip Lukano, žlungančios Romos imperijos poeto, tėvas. Deja, šis Lukanas, "Farsalijos" poemos autorius, buvo įtartas dalyvavęs Pisono sąmoksle prieš Neroną ir drauge su tėvu pasmerktas mirti. Tuo tarpu Novatas (prokonsulis Galionas) pats nusižudė, ištiktas panikos, kurią buvo sukėlęs sąmokslas.

Retorikos pagrindus Senekai buvo suteikęs pats tėvas, iškalbos mokytojas, bet lakiai sūnaus dvasiai buvo to per maža: jis palinko į filosofiją, per kurią greit susipažino su kilniausia senovės minties srove stoicizmu ir pasidarė uoliausias jos sekėjas bei aiškintojas.

Iš savo mokytojų Seneka mini du: pitagorietį Sotioną ir stoiką Atalą. Sotionas buvo persiėmęs Pitagoro mokslu metempsichoze, skelbusia, kad po mirties žmogaus siela pereina į kitus daiktus. Ši doktrina, be kita ko, draudė valgyti mėsą. Jos įtakoje Seneka tapo vegetaru. Tuo metu imperatorius Tiberijus buvo ištrėmęs iš Romos sekėjus tų svetimų religijų, kurios praktikavo pasninkavimą. Senekos tėvas, bijodamas, kad sūnų gali palaikyti krikščioniu ar žydu, griežtai uždraudė jam laikytis vegetarizmo.

Pitagorietis Sekstas išmokė Seneką daryti sąžinės sąskaitas, užbaigus dienos darbus. Savo knygoje "Apie pyktį" Seneka sako: "Aš irgi laikausi šio įpročio ir kasdien teisiu save, kai šviesa pašalinama (iš miegamojo) ir kai mano žmona, kuri dabar žino mano įprotį, nutyla. Aš rūpestingai apsvarstau širdyje visą dienos eigą ir kruopščiai įvertinu savo darbus bei žodžius".

Tačiau žymiausias jo mokytojas buvo minėtas Atalas. Seneka iš pat pagrindų pasisavino stoicistinį jo mokslą ir džiaugėsi, girdėdamas, kaip jis smerkia žmonių ydas, giria neturtą, skaistumą, saikingumą. Matyt, jo įtakoje Seneka pasinešė į asketišką gyvenimo būdą: atsisakė nuo minkšto guolio, vyno, kvepalų. Žodžiu, ėmė gyventi pagal stoicizmo steigėjo Zenono doktriną, kuri ir suformavo jo charakterį bei pasaulėžiūrą. Nors senesniame amžiuje atsisakė kai kurių šios filosofinės srovės griežtumų ir kraštutinumų, tačiau visą gyvenimą išlaikė papročių paprastumą, nežiūrint, kad tuo metu Romoje viešpatavo didžiausia prabanga ir dorinis palaidumas.

Turėdamas gerą pasiruošimą retorikoje, Seneka pasidarė advokatu Romoje. Netrukus jis vedė, bet žmona, kurios vardas nežinomas, anksti pasimirė, palikdama jam du sūnus: vienas jų mirė vaikystėje, kitas irgi tėvo nepragyveno.

Senekos vaikystė prabėgo valdant imperatoriui Augustui, jaunystė — viešpataujant Tiberijui, o vyresnis amžius — imperatoriaujant Kaligulai. Pastarasis valdovas labiau mėgo, kad žmonės būtų ydingi, negu dori. Jis net aštriai kritikavo Senekos raštus, laikydamas juos "smėliu be kalkių". Nežiūrint to, Seneka tapo kvestoriumi. Netrukus pastebėjęs didelį Senekos iškalbingumą, Kaligula ėmė jam tos dovanos pavydėti ir įsakė nužudyti savo kvestorių. Seneka išvengė egzekucijos tik per imperatoriaus rūmų tarno užtarimą. Tarnas pasakė Kaligulai, kad Seneka esąs labai silpnos sveikatos ir kasdien gęstąs kaip lempa; jis numirsiąs pats. Imperatorius patikėjo. Tuo tarpu išsigandęs Seneka pasitraukė iš kvestoriaus pareigų bei viešojo gyvenimo ir atsidėjo rašymui: "Nė vienos dienos nepraleidžiu be darbo. Net dalį nakties sunaudoju studijoms ... Aš dirbu palikuonims: rašau dalykus, kurie gal bus jiems naudingi".

Seneka laisviau atsikvėpė tik tada, kai 41 po Kr. buvo nužudytas Kaligula. Imperatoriumi dabar pasidarė Kaligulos dėdė Klaudijus. Deja, ir pastarajam valdant, Seneka pateko į nemalonę ir netrukus dėl kažko buvo pasmerktas mirti. Bylai sudaryti prieš Seneką, manoma, pasitarnavo imperatoriaus trečioji žmona laisvoji Mesalina, kuri moralus skelbiančio filosofo baisiai nekentė. Tačiau dėl literatūrinių jo nuopelnų ar dėl kokių kitų priežasčių, greičiausia,, užtariant Agripinai, ketvirtajai Klaudijaus žmonai, mirties bausmė buvo pakeista ištrėmimu į Korsikos salą.

Viename laiške jis aprašo šitą salą taip: "Nei duonos, nei šventos ugnies, nei gaivios bangos. Nieko čia nėra, išskyrus tremtį ir tremtinio kapą!" Baigiantis pirmiesiems tremties metams, jis parašė savo motinai Helvijai guodžiantį laišką, kuris yra vienas gražiausių jo kūrinių. Viena to laiško vieta byloja: "Kiekvienas gali surasti laimę, jeigu jos ieško ne išoriniuose dalykuose, bet savo sieloje". Kitoje to laiško vietoje: "Nėra krašto, kur žmogus negalėtų gyventi; nėra krašto, kur jis negalėtų pakelti akių į dangų. Kur mes bebūtume, atstumas tarp to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška, yra tas pats". Jis prašo motiną neverkti dėl jo likimo: "Atsimink, kaip Kornelija, netekusi dešimties vaikų, užuot verkusi dėl mirusių savo sūnų, dėkojo likimui, kad jis padarė jos sūnus Grachais". Tremtinys Seneka ragino motiną grįžti prie filosofinių studijų, kuriose rasianti suraminimą nuo liūdesio.

Antrąjį laišką iš tremties parašė filosofui Polibijui, imperatoriaus studijų vadovui. Jo turinys daugiau filosofinis: mirtis — neišvengiama, krimtimasis — nenaudingas; mes visi gimę rūpesčiams. Be kita ko, laiške aiškiai matyti ir pataikavimas Klaudijui: Seneka tikėjosi per Po-libijų suminkštinti nekenčiamo imperatoriaus širdį, kad leistų jam sugrįžti iš tremties. Tačiau tai neįvyko. Pats Polibijus prarado gyvybę per Mesalinos intrigas. Imperatoriui esant Ostijoje, Mesalina ištekėjo už kažkokio Silijaus. Tai supykino Klaudijų, ir ji netrukus buvo priversta nusižudyti. Klaudijaus žmona dabar tapo Agripina, Nerono motina. Ji tuojau atitaisė Senekai padarytą skriaudą, atšaukdama 49 po Kr. jį iš tremties. Ji padarė imperatoriui tokią įtaką, kad jis bematant adoptavo jos sūnų. Netrukus Agripina pradėjo daryti visokias intrigas, kol pagaliau nunuodijo patį imperatorių.

Sugrįžęs iš tremties Seneka vedė antrą žmoną, kurios vardas buvo Paulina, kaip ir jos tetos. Agripina dabar paskyrė jį kvestoriumi ir sūnaus mokytoju. Ištisus penkerius metus Seneka lavino jauną imperatorių. Nerono nebūta be talento: jis ėmė net rašyti visai pakenčiamas eiles. Filosofo auklėjamas, jis pasidarė kuklus valdovas. Seneka jam parašydavo valstybines kalbas, iš kurių stiliaus senatoriai atpažindavo, kieno tai kūriniai. Iš tikro, dabar valdė ne Neronas, bet per jį Seneka. Tai buvo idealaus valdymo laikotarpis, trukęs penkerius metus. Deja, į valstybės reikalus pradėjo kištis Nerono motina Agripina. Prieš sūnaus norą ji net ėmė įsakinėti nužudyti nepatinkamus valstybės pareigūnus. Agripinos nuodai pašalino ir Nerono brolį Britaniką. Tada jis nusprendė atsikratyti baimę ir mirtį sėjančia motina. Pirmiausia bandyta ją nuskandinti, bet nepavyko. Chaldėjų žyniai kadaise jai buvo išpranašavę, kad jos sūnus tapsiąs imperatoriumi ir ją nužudysiąs. O ji atsakiusi: "Occidat, dum imperet" (Tegu nužudo, kad tik taptų imperatoriumi). Jai nužudyti buvo pasiųstas iš imperatoriaus rūmų aukštas valdininkas. Anicetas. Paskutinieji jos žodžiai, pasakyti žudikui, buvo: "Kirsk per pilvą, nes jis pagimdė Neroną".

Po to Neronas parašė senatui viešą laišką, paaiškindamas, kad jo motina buvusi nubausta mirtimi dėl pasikėsinimo prieš jo gyvybę ir kad Agripinos mirtis esanti palaima valstybei. Laiške išvardyta daug tikrų ir išgalvotų Agripinos apkaltinimų. Neįtikėtinas dalykas: šį laišką Neronui buvo surašęs Seneka. Tai buvo jo, kaip pretoriaus, tikriau ministro pirmininko, paskutinis viešas aktas, bet drauge ir jo moralinio smukimo nadiras.

Išganinga Senekos įtaka jaunam imperatoriui pasibaigė. Priešų intrigomis buvo atleistas iš tarnybos. Apsigyveno nuošalume ir atsidavė rašymui filosofinių bei draminių kūrinių.

Tuo metu ant Romos miesto sienų pradėta rašinėti pajuokos jambai, skelbią, kad Neronas, Orestas ir Almeonas — motinų žudikai. Forume buvo net pametami vaikai su įrašais lentelėse: "Atsisakau tave auginti, kad nenužudytum motinos". Tai labai suerzino Neroną, ir jis ėmė galvoti apie kerštą.

Staiga Romą ištiko gaisras, nusiaubęs šventoves ir rūmus, sunaikinęs rinktinius senovės raštų bei literatūros rankraščius, meno kūrinius bei puošnius paminklus. Žuvo daug žmonių. Nerono tada nebuvo mieste. Jis sugrįžo į Romą, tik kai liepsnos ištiko jo rūmų galerijas. Pasklido gandas, kad Neronas, gėrėdamasis degančios Romos vaizdu nuo tolimos užmiesčio vilos stogo, dainavęs, pritariant arfai, apie liepsnojančią Troją. Žmonių pasipiktinimas   buvo   begalinis.

Tuo tarpu gi Neronas kaltę dėl gaisro suvertė krikščionims ir ėmė juos deginti bei kryžiuoti. Tai darė ne tiek iš keršto dėl gaisro, kiek dėl neapykantos žmonėms, kurie anksčiau iš jo juokėsi. Istorikai mano, kad dėl gaisro kaltas pats Neronas.

Buvo sudarytas sąmokslas nužudyti Nero-nui. Istorijoje šis sąmokslas žinomas Pisono sąmokslo vardu. Atidengus sąmokslą, Pisonas tuojau nusižudė, persipiaudamas venas. Tarp kitų buvo suimtas ir Senekos brolio sūnus poetas Lu-kanas. Mirdamas jis deklamavo iš savo poemos "Farsalijos" tą vietą, kur buvo vaizduojama tokia pat vieno herojaus mirtis, kaip dabar jo paties. Neronas tuojau įsakė nužudyti ir Seneką, užsitraukusį imperatoriaus neapykantą. Išgirdęs ištarmę, Seneka, kaip tikras filosofas, pareiškė su ironija: "Kas jam beliko, jeigu ne nugalabyti savo mokytoją ir auklėtoją, nužudžius motiną ir brolį?".

Prieš mirdamas Seneka apkabino savo žmoną Pauliną ir prašė neliūdėti. Bet ji pareiškė norą mirti kartu. Tada abu atvėrė savo rankų venas. Nenorėdamas regėti žmonos skausmų, jis paliepė jai išeiti į kitą kambarį. Imperatorius, išgirdęs, kad Paulina irgi kartu miršta, įsakė ją išgelbėti, skubiai sustabdant kraują ir apri-šant žaizdas. Tai buvo padaryta, ir ji dar gyveno keletą metų. Tuo tarpu mirštąs Seneka sutrumpinti skausmui paprašė gydytoją Stati jų Enėjų duoti jam išgerti nuodų (tų pačių, nuo kurių ir Sokratas mirė). Pasirodė, kad nuodai nebeveikė, nes organizmas jau buvo apstingęs. Tada jis buvo nuvestas į šiltą vonią ir ten baigė numirti. Paskutiniuosius mirštančio Senekos žodžius užrašė tam tikri sekretoriai (amanuenses), bet jie iki mūsų laikų neišliko. Tai atsitiko 65 m. po Kr. Po trejų metų žuvo ir pats imperatorius Neronas.

Seneka paliko reikšmingų veikalų. Filosofinius jo raštus sudaro savotiški dialogai ir laiškai, būtent: "Apie Apvaizdą", "Apie išminties pastovumą", "Apie pyktį", "Apie laimingą gyvenimą", "Apie laisvalaikį", "Apie dvasios ramybę" "Apie gyvenimo trumpumą", "Suraminimas Marcijai", "Suraminimas Helvijai", "Suraminimas Polibijui", "Apie gailestingumą", "Apie geradarybę" ir "Moraliniai laiškai Lucilijui" (iš viso 124 laiškai).

Iš mokslinių Senekos veikalų yra žinomos septynios knygos "Gamtinių klausimų", kuriuose nagrinėjama vėjų, žaibų, griaustinių kilmė. "Apokolokintosis" (sumoliūginimas) — satyrinis veikalas išjuokti imperatoriui Klaudijui, parašytas, norint prisigerinti Neronui. Tai rodo, kad Seneka kartais turėjo sikofantiškų užmačių.

Seneka buvo ne tik filosofinių, tiksliau moralinių, raštų kūrėjas, bet ir dramaturgas. Jis paliko devynias tragedijas: "Įsiutęs Herkulis", "Herkulis Etojietis", "Trojietės", "Finikietės", "Medėja", "Fedrą", "Edipas", "Tiestas" ir "Agamemnonas". Bene geriausios jo tragedijos yra "Trojietės" ir "Medėja". Jam darė įtakos Euripidas, bet toli gražu Seneka neprilygsta Euri-pidui. Tačiau jo tragedijose yra gražių vietų bei monologų, sukurtų su psichologine įžvalga. Senekos tragedijos — tai tiltas tarp graikų ir moderniųjų dramų. Norint suprasti Corneille, Racine ir Šekspyrą, reikia pirma pažinti Senekos tragedijas.
Moralinių Senekos raštų stilius aiškus, be išpuošimų. Tuo tarpu draminiuose jo veikaluose žymu retoriškumas.

Idėjiniu atžvilgiu moraliniai Senekos veikalai atspindi romėniškai pervilktą stoikų filosofiją. Net kai kurie Bažnyčios tėvai (Tertulijonas, Laktancijus, Augustinas) jais žavėjosi, nes juose rado minčių, labai artimų krikščionybei.

Senekos raštuose apstu sentencinio pobūdžio išsireiškimų. Kaip jis galvoja apie turtą, galima matyti iš šių žodžių: "Išminčius nemėgsta turto, bet jam atiduoda pirmenybę. Neatiduoda jam savo sielos, bet jį priima į savo namus. Jį valdo, bet netampa jo vergu". Arba: "Nėra laisvas tas, kas yra kūno vergas". Taip pat įdomus paradoksinis jo posakis: "Blogai gyvena tas, kas nemoka gerai numirti". Filosofiją Seneka laiko sielos vaistu.

Sentencijų pribarstyta ne tik moraliniuose jo raštuose, bet ir tragedijose. Antrame "Medėjos" veiksme skaitome: "Likimas bijosi drąsių, spaudžia bailius". Arba dar: "Kas neturi vilčių, tas niekuomet dėl nieko nenusivils". Pagal Seneką, didžiausia gyvenimo vertybė — dora. Išminčius, kurs ją turi, nereikalingas nei žmonių, nei likimo malonės.

Moralinės Senekos mintys nenustojo reikšmės iki šių dienų. Didieji mąstytojai visais laikais jomis domėjosi. Ir po devyniolikos šimtmečių nuo jo mirties verta atkreipti dėmesio į jo raštus.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai