Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIO SAVICKIO "RAUDONŲ BATUKŲ" KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Dambriūnas   
Savickio kalba bei stilius įdomūs ne vien stilistui. Kai kurie kalbininkai čia irgi turės progos pamąstyti. Ortodoksiniai gramatikos bei "taisyklingumo" gerbėjai galėtų Savickiui prikišti, kad jo kalba nevisai taisyklinga, "žmoniška". Rašytojas dažnai iš vieno moka padaryti kelis sakinius, jeigu, žinoma, sakiniu laikysime kiekvieną žodį ar jų grupę, iš abiejų galų išskirtą taškais. Jo knygoje dažnai tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio dedamas taškas, paprasta sakinio dalis skiriama ne tik kableliais, bet ir taškais ar skliaustais.

Norėdami kritikuoti tokį rašymo būdą, turėtume atsakyti į du klausimus: kas yra sakinys ir kcks pagrindinis skiriamųjų ženklų uždavinys aplamai, o Savickio knygoje specialiai. Neliečiant sakinio problemos, reikia pabrėžti, kad skiriamieji ženklai yra ne vien gramatikos, bet ir stilistikos priemonė. Ir būtent tada, kai rašytojui ne tiek rūpi, kiek šioje pastraipoje yra pagrindinių, šalutinių sakinių, sakininių grupių, sakinio dalių ir panašių gramatinių dalykų, bet kiek joje yra psichologiškai svarbių momentų, kuriuos autoriui kaip tik rūpi iškelti. Jeigu rašytojui svarbu specialiai pabrėžti šalutiniu sakiniu pasakomą dalyką, ties juo vienu sulaikyti skaitytojo dėmesį, jis išskiria tą sakinio dalį ne įprastine, bet specialia priemone — tašku. Tokiais pat sumetimais rašytojas išskiria ženklais kartais ir paprastas sakinio dalis, kurias skyrybos vadovėlis liepia neskirti. Pvz.:
Uošvis pikčiau berno mane laikė. Tik darbas, nuo tamsos iki tamsos (105). Kur užeidavai, niekas paso ir, ypač, užmokesčio nereikalaudavo (10). Dabar ji, tikriausiai, nesportuojanti (129).

Tačiau čia ir yra pavojaus pakliūti į kraštutinumą. Kai tokios pabrėžiamos vietos yra dažnos, kai vienas sakinys suskaldomas į kelis, tada tokius sakinius turime skaityti dažnai stabčiodami,  ir dėl to nenatūraliai. Tada gauhame nebe stilių, bet manierą. Taip ir atrodo, kad rašytojui rūpi neatidų, subtilių niuansų pastebėti   nemokantį   skaitytoją   nuolat skirtukais baksnoti, kad jis štai šio ar ano dalyko nepražiopsotų. Pvz.: Ponia irgi valgė sriubą, ir težiūrėjo į tą sriubą   (ir į jį). Ji niekur kitur nesižvalgė ir nepažiūrėdavo. Nei į dešinę, nei į kairę.   Ji  gražiomis  akimis  kartais pažiūrėdavo ir nusišypsodavo (savo vyrui).  Ir gėrė vandenį. (42) Šitoks rašymo būdas galima teisinti pripažįstant, kad raštas yra minčių eisenos, mąstysenos išraiška. Vadinas, kaip žmogus mąsto, kaip jam mintys plaukia, taip jis ir rašo. Juk stilius   tai    žmogus.  Tuo   atžvilgiu kiekvienas stilius gali būti pateisinamas.   Tačiau skaitytojų požiūriu — ne kiekvienas. Skaitytojai, mat, turi senų tradicijų, daugelio rašytojų įskiepytų   "natūralaus"   pasakojimo stiliaus supratimą ir skonį. Dėl to dažnas stabčiojimas, per taškų kelmus bei skliaustų   tvoras šokinėjimas, dažnas ji, ji, ji kartojimas ne visiems patiks.  Laimė, kad Savickis didelių kraštutinumų yra išvengęs.

Paliečiant kitas kalbines smulkmenas, galima nebent pastebėti, kad kartais rašoma: "nešinas buteliuką", kartais "duona vežini" ar "duonos bakanu ritini". Kitur "poetingi miškeliai", "tuolygios", "sodžionys", "betvarkė", "suokalbis", "šukosena", "ant visados" ir k. vietoj įprastų "poetiški miškeliai", "tolygios", "sodiečiai", "netvarka", "sąmokslas", "šukuosena", "visam laikui", šiaipjau knygos  kalba graži ir taisyklinga.
L. Dambriūnas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai