Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMUNIZMAS IR RELIGIJA ITALIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D r. J. Sav.   

Kai Italija pereitame kare kapituliavo, tuomet ypač šiaurinėje jos dalyje iškilo gana gyva partizanų veikla. Partizanai tuomet kovojo su Mus-solinio daliniais ir su vokiečiais, ku-i rie rengėsi stipriai laikytis šiaurinėje Italijos dalyje. Partizanai buvo ano meto didvyriai ir gana populiarūs. Tai buvo daugiausia komunistai. Jų veikla šiandie yra lukštenama, ir jie traukiami atsakomybėn už daugybę be teismo nužudytų italų. Tie žudymai buvo ne kas kita, kaip, turint rankose ginklą, atsiskaitymas su politiniais ir asmeniniais priešais. O išėję į laisvą kelią, komunistai prieš mases didžiavosi atlikę Italijai didelį pasitarnavimą. Už tuos "nuopelnus" jie buvo sodinami į atsakingas valdžios vietas ir ministerių kėdes. Komunistų partija anuo metu stojo į kitų partijų gretas ir ėmė verbuoti sau narius ir šalininkus būsimiesiems rinkimams. Kadangi Italija yra katalikiškas kraštas, komunistai gudriais manevrais ir pareiškimais stengėsi patraukti italų darbininkų mases ir nuraminti tikinčiųjų sąžines. Jie mokėjo gražiai pakalbėti ir apmulkinti mažiau kritiškus ir silpniau galvojančius italus. Todėl ir nenuostabu, kad paskutiniuose rinkimuose, nors ir nelaimėjo absoliutinės daugumos, vis tik surinko stebėtinai didelį balsų skaičių ir komunistų partija išėjo (drauge su kairiaisiais socialistais) po krikščionių demokratų stipriausia parlamento grupė.

Komunistai Italijoje turėjo pasisakyti ir religijos klausimu. Kai 1945 m. komunistų partijos centras buvo paklaustas, koks yra partijos nusistatymas religijos atžvilgiu, atsakymas buvo trumpas ir aiškus: "Italijos komunistų partija gerbia — ir turi noro taip pat ateityje gerbti — visų piliečių sąžinės, religijos ir kulto laisvę; įstoję į partiją gali liktis tikinčiais. Tarp komunizmo ir krikščionybės ne tik kad nėra nesuderinamų dalykų, bet net yra daugybė bendrų punktų, kiek komunistai ir katalikai siekia naujos gyvenimo santvarkos, paremtos aukštesniu gyvenimo lygiu". Kad neliktų jokios abejonės, pareiškėjas užtikrino, kad jei Sovietų Sąjungoje ir buvo imtasi represijų prieš tam tikrą dvasiškijos ir tikinčiųjų dalį, tai atsitikę ne dėl jų religinių įsitikinimų, bet dėl antivalstybines veiklos ("Unitą" 1945. V. 29).

Po tokių gražių pareiškimų atsirado katalikų italų tarpe tokių, kurie patikėjo komunistų gražiems žodžiams ir, stodami į jų eiles, manėsi galį suderinti savo religinius įsitikinimus su komunistų partijos programa. Susidarė netgi "katalikų komunistų" grupė, bene vieno kunigo vadovaujama. Reikėjo griežto šv. Sosto įsikišimo, kad ši nesąmonė būtų likviduota. Dar ir šiandien yra nemaža italų, tikinčių ano meto komunistų pareiškimui ir abejojančių, ar tūkstančiai kunigų, nužudytų ir ištremtų sunkiesiems darbams Lietuvoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, tikrai yra persekiojami kaip Bažny-čics nariai, ar gal tik kaip "sąmokslininkai" prieš liaudies respublikas ir jų santvarką.

Italijos komunistai iki Šv. Sosto ekskomunikos dekretų vis dar manevravo ir, palyginti, laikėsi santūriai religijos bei Vatikano atžvilgiu, tikėdamiesi ir toliau spekuliuoti neva religijos ir komunizmo suderinamumu. Tik kai šv. Sostas aiškiai įspėjo katalikus, kad tie, kurie priklauso komunistų partijai ar bet kokiu būdu remia jos veiklą, negali būti Katalikų Bažnyčios nariais, Italijos komunistai nusimetė kaukę ir visu atvirumu bei brutalumu ėmė pulti religiją ir' Vatikaną, operuodami tais pačiais šūkiais ir terminais, kuriuos vartoja Maskva, vadindami popiežių ir Vatikaną Trumano politikos ramsčiu bei katapitalizmo rengiamos kovos prieš Sovietų Sąjungą palaikytoju. Pulti popiežiaus asmenį Italijos komunistus sulaiko ta aplinkybė, kad popiežius yra Vatikano valstybės suverenas ir pagal Italijos įstatymus jo asmens puolimas ir įžeidimas yra baudžiamas italų įstatymais kaip ir kiekvieno suvereno įžeidimas. Tačiau religijos, tikinčiųjų ir visų religinio gyvenimo apraiškų juodinimas, šmeižimas, faktų iškraipymas yra kasdieninis reiškinys. Komunistų pyktis prieš Vatikaną yra tuo didesnis, kad po šv. Sosto ekskomunikos dekretų Italijos komunistų partija yra nustojusi kelias dešimt tūkstančių narių. Medžiagos komunistų pykčiui ir puolimams davė šventieji Metai, kada į Romą suplaukė milžiniškos minios iš viso pasaulio ne pramogauti, eks-kursuoti, bet pasimelsti, pelnytis atlaidus ir sustiprinti savo tikėjimą. Tur būt, nebus Italijoje vyskupijos, net parapijos, iš kurios tam tikras skaičius tikinčiųjų nebūtų atsilankę į Romą šventųjų Metų proga. Neseniai buvo suvažiavę šventųjų Metų atlaidų pelnytis visų Italijos miestų ir miestelių burmistrai ir kiti administracinio aparto pareigūnai. Komunistai šūkauja, kad tai yra sąžinės išprievartavimas, nes tokie suvažiavimai esą priverstini, ko iš tikrųjų nėra.

Išryškėjus italų komunistų tikrajam veidui religijos atžvilgiu, pamažu nukrinta ir patrijotinė kaukė, kuria jie iki šiol maskavosi. Po garsaus Togliati pareiškimo, kad Rusijai užpuolus Italiją, italai komunistai nepakels ginklo gintis, tikriesiems italų, net ir kairiųjų nusiteikimų patrijotams pasidarė aišku, nuo ko Togliati ir jo partija priklauso. Iš Maskvos einančios direktyvos vis labiau išryškėja Italijos komunistų veikloje. Iš tenai padiktuoti nurodymai praktiškajai veiklai yra lygiai tokie ir tokiomis pat priemonėmis siekiami, kaip ir kitų kraštų komunistų. Nors Italijos komunistai slepia savo priklausomybę nuo Maskvos ir bando vaidinti patrijotus, tačiau jų opozicinė veikla, nuolatinis politinio pobūdžio streikų organizavimas, prieš Europos gynybos pastangas pasisakymas, vis labiau rodo, kad Italijos komunistai neturi nei mažiausio savarankiškumo ir savosios tautos gyvybiniai reikalai yra palenkiami Maskvos planams.

Italijos katalikiška ir patrijotinė spauda šiandien visu intensyvumu demaskuoja gudrius komunistų manevrus ir veidmainiškus pareiškimus, parodydama tikintiesiems patrijo-tams tikrąjį komunizmo ir jo veiklos veidą. Tuo būdu italai vis labiau jsitikina, kad Italijos komunistų par-partija iš ten gauna smulkų veiklos planą. Maskvos nusistatymas religijos atžvilgiu yra privalomas ir Italijos komunistams. O medžiagos tam įrddyti šiandie yra pakankamai, nes Maskvos mestas šūkis — neapykanta prieš kapitalistinį pasaulį, kuris rengiąs naują karą prieš Sovietų Sąjungą — paskatino Maskvos komunistus nesilaikyti iki tol praktikuojamo atsargumo pasisakyti aiškiai ir religijos atžvilgiu. Be abejones, Maskvos balsas turės nuaidėti ir pasaulio komunistų partijos veikloje, čia Italijos komunistai atsidurs prieš alternatyvą: paklusti Maskvos linijai ir išeiti į viešą kovą su religija Italijoje, tuo būdu dar labiau atstu-miant nuo savęs mases, arba išsi-kreipti iš bendrosios linijos, kas reiškia Maskvos prakeikimą.

Koks gi yra Maskvos nusistatymas religijos atžvilgiu pagal paskutinį žodį? Į šį klausimą atsako Rusijos komunistų oficialus organas "Mas-kovskij Propagandist" 1950 m. 6 numeryje, kur uolus komunistas Sido-rov rašo: "Religija yra pavojingiausia kapitalizmo liekana; tai yra reakcine ideologija ir savo prigimtimi komunizmo priešininke." Savaime suprantama, kad šitaip apibūdinta religija turi būti naikinama ir su ja kovojama visokiais būdais. Sidorov savo "draugams" aiškina tokios kovos reikalą, išskaičiuodamas tas negeroves, kurias religija neša komunizmui. Esą, religija turi būti sunaikinta, nes ji "aprobuoja ir pašventina buržuazinį darbo supratimą, kuris esąs ne kas kita, kaip žmogaus pelnyta bausmė už jo nuodėmes". Religija, esą, "palaiko kapitalistinę sistemą, ji įkvėpia tikintiesiems neišvengiamo pasmerkimo, neveiklumo ir likimui atsidavimo jausmą, ji siekia palaikyti primityvias teorijas apie gamtos išsivystymą ir apie visuomenės santvarką." Religija yra "konservatyvinė, antimoksli-nė sistema, priešininkė visokio naujumo ir pažangos, užgniaužianti bet kokį bandymą pažinti teisingai pasaulį." Religija, esą, "ideologinės įtakos pats stipriausias įrankis rankose išnaudotojų mažumos, siekiančios valdyti darbo klasės sąžines ir valią."

"Išmintingasis" religijų palyginto-jas Sidorov, sugretindamas Šv. Raštą, Koraną, Talmudą ir kitas "šventas"  knygas,  tvirtina,  kad religija "kursto tautinę neapykantą ir aprobuoja žmogėdriškos rasės teorijas." Evangelija, esą, skelbianti "kruviną neapykantą tiems,, kurie išpažįsta kitą tikėjimą, persekiodama tuos, kurie nepasiduoda religinėms dogmoms." Ir kuo ta religija nekaltinama? Esą, ji "palaiko vyro ir moters nelygybę, visiškai pavergdama moterį, kurią vadina vyro tarnaite." Religija pagaliau "subordinuodama visokią žemišką veiklą sielos išganymo tikslams, palieka žmoguje dvasinę tuštumą, paraližuodama jo valią kovoje už komunizmą." Sidorov nurodo dar ir praktiškąjį motyvą, dėl kurio reikia kovoti su religija, nes ji "skelbia, kad reikia atleisti priešams ir juos mylėti, tuo tarpu kai Sovietų žmogus paneigia šitokią moralę, nes tikrasis žmogiškumas mokąs mylėti žmones, turi skelbti neišvengiamą neapykantą visiems žmonijos priešams, imperialistams, darbo žmonių išnaudotojams."

Kad šitokia yra komunizmo etika — paremta neapykanta, jėga, smurtu, liejanti kraujo ir ašarų upes, kad galėtų išsilaikyti valdžioje, — gal daugelis italų buvo girdėję, bet dabar bus įtikinti, kad taip iš tikrųjų yra, išgirdę autentiškus maskviškio komunisto žodžius, pasakytus su neginčijamu aiškumu ir tikslumu.

O kaip su katalikų religija, kurią Italijos komunistai 1945 metais žadėjo gerbti ir ateityje? Sidorov ir čia aiškiai pasisako: "Katalikų religija yra pats svarbiausias kapitalizmo ramstis. Romos popiežius ir Vatikanas yra Trumano sąjungininkai kovoje prieš komunizmą, taiką ir demokratiją." Katalikų Akcijos žmonės esą ne kas kita, kaip fašistai, klerikalinės partijos ir organizacijos esančios "finansuojamos Morgano ir prancūzų bei italų bankininkų."

Kaip matyti, komunizmas su religija kovoja dėl dviejų priežasčių: ?) dėl to, kad ji yra "katalikiška", t. y. visuotinė, "burianti aplink save visą kapitalistinį pasaulį kovon prieš Sovietų Sąjungą" ir 2) dėl to, kad ji yra "religija", t. y. "nesuderinama su materialistine, cikrai moksliška, teorija ir ideologija.' Taip aiškina kitas Maskvos agitatorius prof. Olešiak. komunistų mokytojų organe, 1949. XI. 26, nr. 23, straipsnyje "Religija— reakcinė ideologija".

Po viso to belieka, kad Italijos komunistai peržiūrėtų savo 1945 metų pareiškimą ir pasisakytų savo mokytojų žodžiais. Jie nervinasi, kai šie Maskvos mokytojų išminties "perlai" yra paskleidžiami italų spaudoje, nes jais katalikai bado komunistams akis.
Draugas Sidorov jau minėtame str. "Marksizmas-leninizmas ir religija", atrodo, pataiso Italijos komunistų partijos pareiškimą apie galimybę partijos nariams likti tikinčiais. Jis rašo: "Ar gali partijos narys likti tikinčiu? — prieš kelerius metus vienas amerikiečių žurnalistas yra paklausęs Stalino. Draugas Stalinas atsakė: "Tokie "komunistai" (kabutėse) neturi rasti vietos mūsų partijoje."

šitokių Maskvos komunistų partijos žmonių pasisakymų akivaizdoje galima vertinti Europos komunistų pasipiktinimą Šv. Sosto ekskomunikos dekretais, paskelbtais pereitais metais tiems, kurie bandys liktis komunistų partijos nariais, būdami katalikais. Juk tikintieji "komunistai" Stalino akyse yra jau ekskomunikuoti ir jokie komunistai. Taigi ir Katalikų Bažnyčia negalėjo jų laikyti "katalikais".

Vis labiau demaskuoti Italijos komunistai religijos nusistatymo atžvilgiu, vis labiau netekdami simpatijų tikinčiųjų italų akyse, paskutiniu laiku griebėsi kito metodo. Matydami, kad su suaugusiais bus sunku susikalbėti, kad tokie nėra patikimi partijos nariai, nes "išaugę po kunigo skvernu", ėmė į savo eiles vilioti italų vaikus. Įsteigta "ponie-rių" organizacija, mesta milžiniškos sumos propagandai ir visokioms vaikų vilionėms, žinant, kad Italijoje šeimos yra gausios, darbininkų tarpe daug skurdo, nenuostabu, kad į "pionierių" eiles įstojo nemaža italiu-kų, kur jie veltui gauna maisto, drabužių, saldumynų, žaislų, visokių pramogų, netgi vasaros stovyklavimas kalnuose ir pajūriuose — viskas veltui. Nesusipratę tėvai žavėjosi tokiu "pionierių" organizatorių dosnumu ir leido savo vaikus vien ekonominiais išskaičiavimais. Bet netrukus šalia gausios labdarybės pasirodė ir tikrieji komunistų siekimai — palaužti bet kokią moralę ir sužaloti jaunas sielas iš pat pagrindų, kad iš jų išaugtų jau "tikrieji" komunistai. Tokiu būdu tikimasi pasi-auginti būsimųjų narių, jau nebuvusių po "kunigo skvernu". Iš atvirų ir naivių vaikų, grįžusių iš "pionierių" sueigų, pasipasakojimų paaiškėjo skandalingų nusikaltimų prieš dorovę: būrio vaikų žiūrovų akivaizdoje "mokytojai" praktiškai aiškindavo lytinio akto techniką ir malonumus. Buvo vietų, kur vasaros stovyklose jaunuoliai 8—12 metų buvo stovyklos metui sutuokiami, poromis guldomi į palapines, o stovyklai pasibaigus vėl ištuokiami. Be praktikos, vaikai buvo mokomi ir teorijos, kurioje Dievas yra Stalinas, kunigai reikia išžudyti, nes jie darbininkų priešai ir t. t. Tokio auklėjimo vaisiai galima jau net viešai pastebėti nors ir tokios Romos gatvėse, kai būriai abiejų lyčių mažamečių jaunuolių laido replikas sutiktam kunigui arba susikibę atvirai ir begėdiškai vaidina "meilės" scenas.

Pirmieji, pastebėję pavojų, subruzdo Italijos vyskupai. Pasipylė ganytojiški laiškai, įspėjant tėvus, kad jie apsižiūrėtų, kam už duonos kąsnį parduoda savo nekaltų kūdikių sielas. Italijos spaudoje iškilo skandalingų vaikų gadinimo aprašymų, ir nemaža uolių "mokytojų" atsidūrė prie teismo stalo. Pagaliau įsikišo ir* šv. Sostas, paskelbdamas ekskomuniką tiems tėvams, kurie leidžia savo vaikus į "pionierių" eiles. Reikia tikėtis, kad šios efektyvios priemonės sulaikys beplintantį blogį ir išgelbės Italijos vaikus ir tuo būdu katalikiškos Italijos ateitį.

Iš šalies žiūrint į komunistų agresyvią veiklą, stengiantis kastis po valstybės, Bažnyčios, šeimos pamatais, kyla klausimas, ar krikščionys demokratai, kurie šiandie vairuoja Italijos politinį gyvenimą, ne perdaug atlaidžiai žiūri į komunistų kėslus, kai toji partija griauna valstybės ir šeimos pagrindus? čia tenka konstatuoti tasai faktas, kuris ryškiai matyti ypačiai Italijoje, kad katalikai, net ir turėdami valdžios vairą savo rankose, dažniausiai yra gynimosi rolėje, nes jie negali panaudoti su jų apsaulėžiūra nesuderinamų priemonių.
Net ir patys italai, eiliniai piliečiai, kelia sau klausimą, argi nebus kartą sudrausti komunistų darbai, ir pati partija paskelbta už įstatymų ribos. Bet tasai laikas Italijoje dar, matyt, nėra atėjęs.        D r. J. Sav.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai