Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PERŽENGUS 200 NUMERIŲ PDF Spausdinti El. paštas


Redaktoriaus pokalbis su skaitytojais

Dėl pamirštos žurnalo sukakties

Prieš kurį laiką "Draugo" kultūrinis priedas priminė, kad pereitais metais liko nepaminėta "Aidų" dvidešimties metų sukaktis.

Kaip atsitiko? Tik pašaliniams pasitaiko neatsiminti sukakčių. O pats žino savo laiką kiekvienas. Tačiau ir savo pačių laiką pradedame skaičiuoti tik sulaukę atitinkamo ("jubiliejinio") amžiaus. Užtat ir dėl mūsų žurnalo dvidešimtmečio pamiršimo galėtume atsakyti: savo metų neskaičiuojame, nes dar nesirengiame jų baigti. Dar rūpinamės kovoti už ateitį, o ne praeitį skaičiuoti.

Tai tiesa, bet tik iš dalies. Visiškai pamiršti redaguojamo žurnalo laiką sunku, nes kiekvieną numerį tenka atžymėti ne tik eiliniu mėnesio, bet ir bendru viso meto numeriu. Negalėjo prieš akis nestovėti, kad jau artėja "Aidų" 200-tasis numeris. O šis numerių skaičius ne tik rodo, kiek metų jau tesėta, bet ir liudija, kiek tie metai buvo pripildyti. Todėl ir prisimename "Aidų" laiką ne dešimtiniu metų, o šimtiniu numerių skaičiumi.

Nors numerių skaičius rodo ir metų skaičių, nes beveik visą laiką žurnalas ėjo reguliariai, tačiau tikslumas verčia padarytį pora pastabų.

Pirma, patikrinus žurnalo komplektą, pasirodė, jog jau dešimt metų vienas numeris lieka nepriskaičiuotas. Tuo būdu dabar tenka jubiliejinį 200-tąjį numerį peršokti: nors pereito (balandžio) mėnesio numeris buvo atžymėtas kaip 199 nr., faktiškai jau jis buvo 200 nr. Su šiuo numeriu jau pradedame trečiąjį šimtą.

Antra pastaba dar labiau tikslina "Aidų" laiką. Dabartinė žurnalo numeracija tęsiama nuo 1947 balandžio mėn., kai jis iš naujo pasirodė. "Iš naujo" dėl to, kad jau anksčiau buvo pasirodę "Aidų" kaip kultūros žurnalo dvylika numerių. Dr. V. Bieliauskas savo anksčiau pradėtą leisti informacinį leidinį nuo 1946 sausio 15 pavertė kultūros žurnalu. Kai po dvylikos nr. tų pačių metų spalio 12 šis žurnalas sustojo, susidarė naujas iniciatorių būrelis kultūros žurnalui leisti. Kad nereiktų žurnalui naujo leidimo, dr. V. Bieliauskas perleido savo turimą leidimą. Tuo būdu ir naujas kultūros žurnalas po pusmečio pasirodė tuo pačiu "Aidų" vardu.

Pagal tai ir turime "Aidų" istorijoje dvi datas: 1946 sausio mėn., kai pirmą kartą jie pasirodė kultūros žurnalu, ir 1947 balandžio mėn., kai jie vėl buvo pradėti leisti. Vienaip ar antraip, "Aidai" yra jau peržengę 20 metų ir 200 numerių.

 Tolimesnė "Aidų" istorija yra paprasta, nes visą   laiką   žurnalas   ėjo   reguliariai,   išskyrus 1949 emigracinio sąjūdžio metus. 1947 m. balandžio mėn. atgaivintas žurnalas ėjo kas mėnesį, ir tuo būdu 1947 išėjo 9 numeriai, 1948 — 12 numerių. Prasidėjus didžiajai emigracijos bangai, 1949 bebuvo galima išleisti tik 5 numerius. Tai iš viso ir sudaro 26 numerius:~4949 spalio 4 "Aidų" leidimą perėmė pranciškonai, ir nuo 1950    pradžios žurnalas eina JAV kas mėnesį, išskyrus du vasaros mėnesius (taigi 10 nr. per metus). Per 17 metų ir 4 mėn. JAV išėjo 174 numeriai. Pridėję Vokietijoj atgaivintų "Aidų" 26 numerius, nuo kurių numeracija tęsiama, ir turime 200 numerių.

Po dr. V. Bieliausko leistų "Aidų" sustojimo atgaivinto žurnalo leidėjas buvo Jonas Sakevičius. Redagavo Kazys Bradūnas, kuris buvo jau drauge su dr. Bieliausku redagavęs "Aidus". Jam talkino Antanas Pauliukonis. Neoficialų "užnugarį" sudarė J. Griniaus, Z. Ivinskio, A. Maceinos ir J. Girniaus kolektyvas. Emigracijos bangai išjungus leidėją ir redaktorių, 1949 tris numerius (22-24) išleido P. Gaučys ir du numerius (25-26) P. Jurkus. Tuos penkius numerius suredagavo J. Grinius su P. Jurkumi. Paskutiniuosius du žurnalo numerius, išėjusius dar Vokietijoje, jau globojo pranciškonai, sutikę toliau žurnalą leisti JAV.

Tuo metu, perimant "Aidų" leidimą ir perkeliant iš Vokietijos į JAV, pranciškonams vadovavo provinciolas T. Justinas Vaškys. Jis įtvirtino žurnalą naujame krašte. Didelės paramos nauji leidėjai susilaukė iš prel. Pr. Juro, kurio vadovauta Lietuvių Darbininkų Sąjunga perleido pranciškonams savo spaustuvę Bostone. Kitais metais ta spaustuvė buvo perkelta į Brooklyną. Ilgametis jos vedėjas — T. Pranciškus Giedgaudas.

T. J. Vaškiui pasitraukus iš provinciolo, tas pareigas ilgą laiką ėjo T. Jurgis Gailiušis ir metų protarpį T. Viktoras Gidžiūnas, o nuo 1964 — T. Leonardas Andriekus. Visi jie gerai suprato kultūros žurnalo reikšmę lietuviškajai išeivijai, laikė jo leidimą svarbiu uždaviniu pranciškonų veikloje ir dėl to nesigailėjo visų pastangų, kurių reikėjo "Aidams" išlaikyti jau aštuoniolikti metai. Kas pasakyta apie provinciolus, tas galioja ir aplamai visiems lietuviams pranciškonams. Jų dėka "Aidai" eina, nugalėdami sunkias lietuviškosios spaudos sąlygas.

Šian kraštan perkeltus "Aidus" penkiolika metų (1950-64) redagavo rašytojas Antanas Vaičiulaitis. Kaip techninis redaktorius jam talkino T. Leonardas Andriekus. Be jų, redakciniame kolektyve dar ilgą laiką (nuo 1952 rudens) buvo J. Girnius ir A. Nyka-Niliūnas, kurių talka faktiškai ribojosi tik retais posėdžiais. Menine priežiūra iš Toronto talkino T. Valius. Ilgalaikis žurnalo administratorius — T. Benvenutas Ramanauskas. Nuo 1965 pradžios "Aidų" redagavimą iš A. Vaičiulaičio perėmė dabartinis redaktorius.

Džiaugiantis nužengtu keliu
Džiaugiamės, kad jau daugiau kaip 20 metų "Aidai" be pertraukos eina. Aplamai tai kuklus skaičius. Tačiau mūsų spaudos istorijoje jis yra reikšmingas. Joks kitas akademinio lygio kultūros žurnalas nesulaukė tokio amžiaus. Nepriklausomybės metais ėjusius kultūros žurnalus užgniaužė okupantas. O senojoj išeivijoj visi bandymai leisti aukštesnio lygio leidinius taip greitai suduždavo, jog galima sakyti, kad panašaus žurnalo ir neturėta. Aiškinama, kad senajai išeivijai tokio žurnalo ir nereikėjo. Bet ar ne dėl to inteligentinės pajėgos (o jų nemažai išugdė ir senieji išeiviai) ir dingdavo iš lietuviškosios bendruomenės? Iš tiesų, nebuvo kam jas draugėn telkti.

Kiek buvome "Aidų" reikalingi, akivaizdžiai liudija, ką jie per 20 metų sutelkė į savo jau apie 10.000 puslapių. Daug paskelbta studijinių straipsnių, kurie nebūtų buvę parengti, jei nebūtų buvę kur atspausdinti. Visą laiką stengtasi duoti gilesnių analizių ir aktualiaisiais lietuviškosios bendruomenės klausimais. Taip pat rūpintasi savo skaitytojus supažindinti su mūsų rašytojų ir dailininkų kūryba.

Be abejo, visus siekimus buvo galima ištesėti tik pagal sąlygas — realių galimybių ribose. Dažnai kartojama, kad sąlygos nieko neišteisina, nors ir kiek būtų norima jomis pasiteisinti. Tai tiesa, vertinant atskirą kūrinį — svarbu tik tai, kas pajėgta sukurti, ir nesvarbu, kokiose sąlygose kurta. Tačiau sutelktinis darbas visada neišvengiamai atspindi ir sąlygas — kiek kam turima pajėgų ir kokio lygio yra tos turimosios pajėgos. Vienu pavyzdžiu kalbant: jei aplamai savo tarpe neturime dailės kritikų, tai bergždžia jų laukti ir "Aiduose". Deja, tokių pavyzdžių būtų galima nemaža priskaičiuoti. Tai visa ir riboja žurnalą, matant trūkumus, bet negalint jų nugalėti.

Tačiau, šiaip ar taip, "Aidai" yra pagrindinis šaltinis, kuriame atsispindi mūsų pastarųjų 20 metų kultūrinė buitis. Tai sakydami, nepamirštame, kad turime ir kitų leidinių. Bet jų vieni trumpą laiką tesirodė, antri aplamai retai rodosi, treti lieka labai kuklios apimties. Gi "Aidai" jau per 20 metų eina kas mėnesį, telkdami mūsų turimas kūrybines pajėgas.

Dvejopai savo uždavinį vykdo mūsų žurnalas. Iš vienos pusės jis liudija mūsų kultūrinę gyvybę, iš antros — ją stiprina ir žadina. Savo ruožtu, nors ir skirtinga prasme, tai galioja tiek bendradarbių, tiek skaitytojų atžvilgiu.

Kai mokslinei ar apskritai intelektualinei knygai pasirodyti išeivijoj galimybės yra labai aprėžtos, tai akademinio lygio žurnalui tenka dar didesnis vaidmuo, negu nepriklausomybės metais turėjo panašūs kultūros žurnalai. "Aidai" neabejojamai buvo reikšminga paskata reikštis mūsų lituanistams ir kitiems intelektualams. Šalia enciklopedijos "Aidai" teikė daugiausia galimybių viešumoj pasireiškimui (kitas reikalas, kad ir šis "plačiausias laukas" faktiškai yra labai ribotas).

Galima dar pridurti, kad savo kūrybinę paskatą "Aidai" vykdė ir premijomis, kurių už mokslo veikalus paskirta 8, už grožinę kūrybą — 6 (skirta pamečiui 1952-65, bet išimties keliu 1957 buvo premijuoti 3 mokslo veikalai, o 1962 literatūros premija liko nepanaudota). Už mokslo veikalus "Aidų" premijas gavo (chronologine eile) A. Maceina, Z. Ivinskis (du kartu), J. Girnius, J. Grinius, A. Šapoka, L. Damb-riūnas, J. K. Karys, už grožinę kūrybą — J. Aistis, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas, Alb. Baranauskas, B. Brazdžionis ir N. Mazalaitė.

Liudydami mūsų kultūrinę gyvybę, "Aidai" drauge ją žadino. Mūsų žurnalą skaito ne turtingesnieji ar "garsesnieji", o gyvesnieji. Bet savo ruožtu ir pats žurnalas padeda savo skaitytojams išlaikyti gyvą dvasinį interesą ir tuo būdu jiems patiems išlikti gyvais žmonėmis. Priešingai, kas liko be "Aidų", nevienas jau tiek dvasiškai suprimityvėjo, kad iš tikro joks aukštesnio lygio leidinys nebegali jo dominti. Turiu mintyje vyresniuosius, ypač tuos, kurie nebepajėgė įsigyventi į gyvenamojo krašto kultūrinį pasaulį. Jaunesnieji, likdami be "Aidų", nukenčia kitu, lietuvybės, atžvilgiu: nesekant lietuvių kultūrinio gyvenimo ir jan neįaugant, neišvengiamai ryšys su lietuvybe lieka seklus ir dėl to nieko daug nebereiškiąs.

Rūpinantis ateitimi
Be abejo, džiaugiamės "Aidų" per 20 metų išvarytu baru mūsų kultūriniame gyvenime. Tačiau visų pirma žvilgį kreipiame ne praeitin. Dėl to nebuvo imtasi nė šią sukaktį "jubilie-jiškai" švęsti — neorganizavome šiam numeriui nei atsiminimų, nei sveikinimų. Visų pirma žvilgį kreipiame ateitin, tikėdami mūsų žurnalo prasme ir vėliau.

Kreipiame žvilgį ateitin, nes dar ne laikas lietuviškajai išeivijai pradėti fatalinį blėsimą.

Ir mūsų žurnalas nesiruošia skaičiuoti, kiek dar metų jam skirta. Tačiau ateitis kelia rūpesčio, nenorint savęs migdyti. Padėtis vis sunkėju tiek bendradarbių, tiek skaitytojų atžvilgiu.

Per laiką netekome tokių nuolatinių žurnalo bendradarbių, kaip prof. K. Pakštas ar prof. S. Kolupaila, istorikai dr. A. Šapoka ir dr. J. Matusas, dr. Julius Kaupas ar Bronius Stočkus. Daugelio kitų kūrybinį pajėgumą pradeda sekdinti metai. O naujų kūrybinių pajėgų daug nepriauga ir, reikia pabrėžti, negali daug priaugti.

Kūrybiškumas yra ne su diplomu įsigyjamas, o visų pirma yra prigimties dovana (nors ir reikia mokyklos šiai dovanai išplėtoti). Mūsų bendruomenės skaičius yra per mažas, kad galėtume tikėtis pakankamai pakaitų vyresniosios kartos kūrybinėms pajėgoms, kurios buvo iškilusios iš visos tautos.

Antra, dauguma mūsų jaunimo studijuoja vad. tiksliuosius mokslus, kurie pačia savo prigimtimi yra anttautiniai. Tuose moksluose turime kūrybingo prieauglio. Galime šiuo prieaugliu didžiuotis, bet jam sunkiau įsijungti į lietuvių kultūrinį pasaulį.

Trečia, ir toms jaunosioms pajėgoms, kurių priauga, stokoja "motyvacijos" daugiau angažuotis lietuviškajam reiškimuisi. Kai amerikiečių (ar kitoj) spaudoj reiškimasis teikia "kreditų" kilti savo profesijoje, tai lietuvių spaudai rašymas nieko šiuo atžvilgiu nereiškia. O kadangi savo profesijoje pirmyn žengimas neįmanomas be atitinkamo atsidėjimo, tai mažai lieka ir laisvalaikinio laiko susigundyti jo paskyrimu lietuviškajam įnašui. Juo labiau, kad už įdėtą darbą netenka laukti nė simbolinio atlyginimo. Tokioj visoj padėty redaktorius į bendradarbius tegali apeliuoti tokiu "keistu" (nenormalios padėties) kvietimu: kviečiu rašyti, kol dar yra kur lietuviškai rašyti.

Be abejo, tokiam kvietimui tinkamai suprasti ir jo paklausyti reikia nebeeilinio idealistinio nusiteikimo ir nebeeilinio lietuviško patriotizmo. Nėra ko stebėtis, kad tik dalis jaunųjų kūrybinių pajėgų parodo tokio lietuviško idealizmo. Bet tik jie ir teikia pagrindą ateities vilčiai.

Sunkėja ir su prenumeratoriais, net su jų minimumo išlaikymu. Kasmet ištisą eilę prenumeratorių išskiria mirtis. Neišvengiamai eilė kitų atkrinta dėl dvasinio numirimo anksčiau, negu fizinė mirtis ateis paliudyti, jog nebe gyvas žmogus, o tik buvusio žmogaus šešėlis dar džiaugėsi saule ar kentėjo dėl artrito. Norint bent patį prenumeratorių minimumą išlaikyti, kasmet reikia iškritusius prenumeratorius pakeisti naujais. Kitais žodžiais, reikia balanso tarp laidotuvių ir vestuvių. Biologiškai jis yra, bet, deja, nebe lietuviškuoju atžvilgiu. Taip visur, taip ir mūsų žurnalo atveju. Nėra ko laukti, kad "Aidais" susidomėtų jaunieji, kurie savo tėvų namuose jų nematė. Bet ir tie tėvai, kuriems patiems "Aidai" buvo savi, laiku nepasirūpina, kad vaikai, pradėdami savarankiškai gyventi, neliktų be šio žurnalo. Daug, labai daug atvejų, kur net iš gausios šeimos (trijų - penkių mokslus baigusių vaikų) nesulaukiame nė vieno naujo skaitytojo — tėvams mirštant, niekas jų prenumeratos nebeperima. Ir kai tokie atvejai kasmet kaupiasi, tenka noromis nenoromis rūpintis ateitimi.

Aišku, tai bendras visos lietuviškosios spaudos rūpestis, ir negalime sudaryti išimties. Tačiau mūsų atveju rūpestis yra didesnis negu dėl kitos lietuviškosios spaudos. Laikraštinė spauda laikysis dar ilgesnį laiką: nesunku ją perversti, o vis tiek smalsu kronikoje pasiinformuoti apie pažįstamus ar peržvelgti savo vietovės korespondencijas. Lietuviškosios gyvybės blėsimo pirmos aukos bus aukštesnio lygio leidiniai, nes juos reikia ne tik perversti, bet ir skaityti, kad jų prenumeravimas būtų prasmingas. Blėstant gilesniam lietuviškajam domesiui, šie leidiniai bus lengva širdimi numojami kaip "prabanga", pasiteisinant, jog ir šiaip lietuviškos spaudos yra per daug. Ir dabar nevienas lieka be mūsų žurnalo sakydamas, kad negali spėti visą lietuvišką spaudą perskaityti.

Yra pagrindo kelti klausimui, ar iš tiesų lietuviškosios spaudos nesilpnina neracionali jos gausa. Tačiau yra nesusipratimas dėl šios gausos nuvertinti aukštesnio lygio leidinius. Nėra jokios logikos kam nors ir mūsų žurnalo neskaitymą teisinti, kad skaito visą laikraštinę spaudą, nes ši spauda negali pakeisti ir nepakeičia "Aidų".

Žinoma, būdami akademinio lygio leidinys, "Aidai" negali į visus kreiptis. Kam jie yra "per aukšti", tam savaime jų ir nereikia. Kitas reikalas, kada savo kalte nejučiomis dvasiškai apkiaustama ir save degraduojama į diplomuotus tamsuolius.

Ne aukotis, o savęs neskriausti
"Aidų" ateities rūpesčiais dalijamės šioje vietoje su visais skaitytojais, nes pagrindinis leidėjas yra patys prenumeratoriai. Galima buvo ištesėti 20 metų tik dėl to, kad pakankamai buvo skaitytojų, kurie žurnalą laikė sau reikalingu, o ne "prabanga". Tikime, kad tiems skaitytojams rūpi, kad ir ateityje žurnalas galėtų kas mėnesį išeiti, kaip ligšiol.

Formaliai iš savo skaitytojų negalime nieko daugiau laukti, kaip savo prenumeratos laiku pratęsimo. Daug skaitytojų ne tik tai atlieka, bet ir kasmet paremia žurnalą priedine auka. Ši parama ypač reikšminga ir dėl to, kad vis atsiranda ir tokių skaitytojų, kuriems tenka prenumeratą nutraukti dėl skolos nesumokėjimo.

Bet tai visa priklauso administracijai, o ne redakcijai. Ir jei šioje vietoje keliame klausimų, priklausančių administracijai, tai dėl to, kad į juos žvelgiame savu redakciniu žvilgiu.

Be abejo, administracinis ir redakcinis žvilgiai yra skirtingi. Administracijai rūpi pakankamai turėti pastovių ir sąžiningų prenumeratorių, redakcijai — pajėgių ir paslankių bendradarbių. Tačiau šis pareiginis atribojimas yra reliatyvus, nes bendras interesas sieja abu žvilgius. Ir administracijai svarbu, kad būtų kuo skaitytojus dominti. Savo ruožtu ir redakcijai svarbu, kad bendradarbių įdedamas darbas neitų veltui, o kiek galint plačiau pasiektų tuos, kuriems jis skiriamas.

Tuo pagrindu šioje vietoje ir apeliuoju į skaitytojus ateiti talkon žurnalo skaitytojų skaičiui išplėsti, kad "Aidų" ateitis būtų užtikrinta ir kitam dvidešimtmečiui.

Išstudijavus žurnalo prenumeratorius įvairiose vietovėse, aiškiai matyti, kad lengvai jų skaičius galėtų bent padvigubėti. Galima gi prileisti, kad "Aidų" lygio kultūros žurnalas turėtų dominti kunigus, mokytojus ar profesorius, gydytojus, inžinierius ar kitus aukštojo mokslo profesionalus, pagaliau tuos, kurie pas mus vadinami kultūrininkais pagal savo kūrybinį reiškimąsi ar pagal savo veiklą kultūrinėse organizacijose, fonduose etc.

Deja, toli gražu bent ligi didesnės jų dalies susidomėjimo. Yra, nors nedaug, ir svetur gimusių kunigų, kurie skaito mūsų žurnalą. Bet dar daugiau be jo lieka ir iš naujai atvykusiųjų kunigų. Aišku, ne dėl žurnalo katalikiškos krypties . . .

Nuo seno žinoma, kad profesionalai perdaug nesiveržia į intelektualus. Tačiau bent iš tų, kurie atsideda moksliniam darbui, laukiama mažesnio užsidarymo tik savo specialybėje. Skaitant apie mūsų žmones, prasiveržusius į medicinos, inžinerijos ir kt. profesorius, norisi jų sulaukti ir mūsų žurnalo šeimoje (kas nesidomi pačiu žurnalu, liks neprisikviečiamas ir jame bendradarbiauti). Ypač sunku suprasti tuos, kurie lieka nuošaliai, būdami humanitarinių mokslų atstovai (literatūrų ir kalbų dėstytojai, pedagogai, psichologai etc).

Bet ir dėl pačių profesionalų: ar taip jau ir reikia savo domesį aprėžti tik specialybe? Turime tarp žurnalo skaitytojų nemažą nuošimtį Ohio valstybės gydytojų ar Bostono inžinierių, tai nekartą žmogus ir pagalvoji, kodėl tiek pat negalėtų būti ir iš New Yorko ar Čikagos gydytojų, iš Detroito ar Los Angeles inžinierių.

Džiaugiamės turėdami žurnalo šeimoje (su "normaliomis" išimtimis) pajėgiuosius mūsų rašytojus, muzikus, dailininkus. Bet gal žurnalas būtų pravartus ir daugeliui kitų (ne žurnalo kaltė, kad ne visų kūrybinis pajėgumas yra lygus, ir dėl to sunku lygiai visiems "įtikti").

Pagaliau drįstu manyti, kad ir fondų parėmimo netenka laikyti atsipirkimu nuo savo pačių domėjimosi lietuviškuoju kultūriniu gyvenimu. Būtų nesusipratimas ugdyti fondus ateičiai, bet savo asmeniniu abejingumu dabarties kultūrinėms pastangoms žlugdyti tos ateities viltis.

Žinoma, tai visa sakydami, nemanome patetiškai teigti, kad kiekvieno yra pareiga mūsų žurnalą skaityti, kas tik atitinka jo lygį. Daug yra reikalų, kurie į mus apeliuoja lietuviškosios pareigos vardan. Bet kaip tik dėl to jokios iš šių pareigų ir netenka taip absoliučiai visuotine skelbti, lyg ji būtų jau matas pačiam žmogui vertinti. Svarbiausia, ir tai, kas tikrai sudaro pareigą, negali būti suprasta be atitinkamo atliepio pačiame žmoguje, be atitinkamo įvertinimo.

Turime ir kitų tokio pat lygio leidinių. Tik gie yra metiniai ar šiaip reti. O "Aidai" yra vieninteliai, kurie iš akademinio lygio leidinių kas mėnesį išeina. Todėl, kas mano, jog mūsų kultūrinės gyvybės ateičiai yra svarbu tokį žurnalą išlaikyti, tas ir stovi prieš apeliavimą: reikia susidomėti "Aidais", kol dar jie eina; reikia prenumeruoti, kol dar yra ką prenumeruoti.

Administracija tą apeliavimą vykdo visą laiką. Bet, gal būt, pravartu jį vykdyti ne tik administraciniu, bet ir redakciniu atžvilgiu. Kai administracija rūpinasi rasti naujų prenumeratorių, savo kreipimąsi paprastai ji paverčia maldaujamu prašymu "paremti". Redakciniu žvilgiu toks kreipimasis atrodo kone nusivertinimu, savęs nužeminimu. Pagrindinio mūsų kultūros žurnalo užsisakymas tai dar joks "aukojimasis", o tik savo kultūrinio domesio, patenkinimas. "Aidus" (ar kitus leidinius) skaityti — tai ne aukotis, o tik jais naudotis; ne ką nors remti, o tik savęs pačių neskriausti.

Rašau šiuos žodžius giliai įsitikinęs, kad reikia "Aidams" plačiau pasiekti lietuviškąją išeiviją visų pirma ne žurnalo rėmimui, o pačių žmonių labui. Nežadindami savo kultūrinio domesio, jie nejučiomis, bet neišvengiamai pradeda dvasiškai atbukti ir primityvėti. Faktiškai jau pats jų nuošaliai likimas liudija dvasinį stabarėjimą, nes dėl jo, o ne dėl kitų tariamų motyvų liekama be žurnalo.

Besiekiant "nepasiektųjų"
Tikrai daugelis yra šykštūs kultūriniams reikalams, bet daugiausia ne dėl neturtingumo, o dėl kultūrinių poreikių nebejutimo. Netenka kalbėti apie neturtą bent tų, kuriems jau per prasta atostogas praleisti ne Bahamų salose (ar kitur užsienyje) ar kuriems nieko nereiškia savaitgalio pasislidinėjimui iš Čikagos nuskristi į Colorado.

Toks pat reikalas ir su "laiko stoka". Pirma, netenka laiko stoka skųstis dėl to, kad viskam kaip tik dabar turime laiko, kol dar gyvi ant šios žemelės. Antra, visiems duota laiko lygiai. Klausimas tėra, kas kam savo laiką naudoja. Žinoma, negali laiko kam kitam rasti tas, kas nori visą nuo darbo laisvą laiką skirti tik miesčioniškam pramogavimui.

Neteisus yra teisinimasis ir lietuviškos spaudos gausumu, kai dažniausiai šį motyvą išranda tie, kurie beveik aplamai lietuviškos spaudos neskaito. Tokios pat rūšies yra ir lietuviškosios spaudos neįdomumo motyvas, kai jo griebiasi ir tie, kurie patys galėtų mūsų spaudą padaryti įdomesnę. Neišvengiamai mūsų spauda atspindi mūsų pačių pajėgas. Bet tai ne pagrindas nuo jos gręžtis ir tuo būdu jos sąlygas dar labiau apsunkinti. Kur gi pasaulyje tėra tokie redakcijų "štabai", kaip pas mus? Kur gi kitur ir tokį, kaip mūsų žurnalą, redaguoja vienas žmogus laisvalaikiu ar puse laiko?

Nuoširdžiausi gal būt yra tie, kurie ne dėl neturto ar laiko aimanuoja, ne lietuviškos spaudos gausumu ir neįdomumu savo jai abejingumą motyvuoja, o paprasčiausiai kaltina neprisirengimą. Šiuos žmones ir galima pasiekti (jų nuoširdumas liudija dar ir jų gyvumą). Gi jų yra gana daug, nes lietuviams nėra lengva "prisirengti". Paprasto administracijos kvietimo labai nedaugeliui pakanka, nes taip lengva lietuviškam laiškučiui pradingti kasdien gausiai gaunamose amerikiečių reklamose.

Už administraciją sėkmingiau žurnalo neskaitančiuosius savo pažįstamus gali sudominti patys skaitytojai. Bičiuliškas žodis visada giliau žmogų pasieks negu krepšin nusviedžiamas administracijos laiškutis.

Vienu atveju galima žurnalu sudominti, pozityviai su juo supažindinant, į tuos ar kitus straipsnius atkreipiant dėmesį. Nors numerį kitą visi bus per laiką kur nors pervertę, bet ne iš atskiro numerio galima spręsti apie tokio pobūdžio žurnalą, kaip mūsų. Kada kreipiamasi į visas sritis, yra nemaža įvairavimo: tas pats numeris vienam gali būti nuobodus, o kitą dominti. O kadangi žurnalo straipsniai aplamai yra nemažos apimties, ir dėl to numery jų negausu, tai iš vieno numerio sunku spręsti ir apie žurnalo bendradarbius. Tik kas pats eilę metų skaitė žurnalą, gali jį vertinti".

Antru atveju gali būti žurnalu sudominama, išsklaidant kai kuriuos prietarinius "mitus". Sakysime, kadangi "Aidus" leidžia vienuoliai pranciškonai, tai kartais ir įsivaizduojama žurnalą esant perdėm religiniu leidiniu. Iš tiesų gi, kaip skaitytojai žino, toks įsivaizdavimas neturi pagrindo. Be abejo, būdami krikščioniškos krypties, "Aidai" nesibaimina ir religinių problemų, bet dėl to dar nepraranda savojo kultūros žurnalo pobūdžio. Galima dar pridurti, kad visą laiką "Aidus" redaguoja pasauliečiai, ir leidėjai niekada nėra nė manę kėsintis į redaktorių krikščioniškosios atsakomybės laisvę.

Arba vėl: kadangi "Aidai" yra katalikų kultūros žurnalas, tai pagal įsisenėjusį nelemtą nesusipratimą "kataliko" žodį pas mus vartoti srovine prasme daugelis įsivaizduoja ir "Aidus" tesant vienos organizacijos leidiniu. Žurnalo skaitytojai patys žino ir gali kitiems paliudyti, kiek yra nesusipratimo šiame įsivaizdavime. Kaip patys pranciškonai nėra susiję su viena kuria organizacija, taip su jokia atskira organizacija nėra susiję ir jų leidžiami "Aidai". O kiek yra "Aidai" krikščioniškos dvasios žurnalas, juos lygiai gali savintis visi, kuriems ši dvasia yra sava, ar jie patys dalyvauja vienoj ar kitoj organizacijoj.

Pagaliau žurnalo skaitytojai taip pat žino, kad "Aidų" krikščioniškoji kryptis niekada nereiškė uždarumo ir kitų įsitikinimų žmonėms bei jų darbams. Priešingai, visą laiką buvo stengiamasi kiek galint atviriau tarnauti lietuviškosios kultūrinės gyvybės ugdymui. Kaip tik dėl to visada tarp savo bendradarbių ir skaitytojų turėjome nemaža ir tų, kuriems asmeniškai žurnalo kryptis daugiau ar mažiau yra svetima. Kur kokių skirtybių bebūtų, žurnalo šeimoje visi jo bendradarbiai ir skaitytojai yra lygiai savi ir lygiai brangūs.

Nėra abejonės, kad pačių žurnalo skaitytojų žodis galėtų paspartinti "Aidais" susidomėjimą tuose, kurie ligšiol liko neprisirengę jų užsisakyti. Bet pats paveikiausias  "prirengimas" būtų mūsų žurnalo užprenumeravimas kaip vienokios ar kitokios progos dovana savo artimiesiems bičiuliams. Lietuviškajam vaišingumui plačiai dabar klestint, dažnai juk tenka net galvą pasukti, kokią dovaną sugalvojus. Jei bent dalis skaitytojų, kurie šiuos žodžius skaitys, sutiktų su šia sugestija ir atitinkamai papildytų savo dovanų sąrašą, nereikia sakyti, kiek tai sustiprintų mūsų žurnalą.

Ypač žurnalo ateičiai svarbu įjungti jo šeimon kiek galint gausiau jaunų žmonių. Nemažiau tai svarbu ir jiems patiems. Dėl savo amžių baigiančiųjų galima daug ir nesijaudinti: vis vien jie liks, kas buvo, nors ir apstabarėję ir suprimityvėję. Kitaip yra su jaunais žmonėmis, kurie dar kuria savo ateitį. Lemiamai svarbu juos susieti su kultūriniu mūsų gyvenimu kiek galint daugiau ryšių. O aukštąjį mokslą baigusiems tokių ryšių tarpe reikšmingą vietą turi "Aidai". Tiesiog nesuprantu tų tėvų, kurie iš pradžių rūpinasi savo vaikų lietuviškuoju auklėjimu, bet paskui per nesusipratimą patys leidžia šio auklėjimo vaisiams sunykti. Vaikui bręstant, reikia brandinti ir jo lietuvybę. Pradėjus vaikams universitetines studijas ar bent jas į-pusėjus, ateina laikas į namus pasikviesti ir "Aidus" (jei net patiems tėvams jų nebūtų reikėję ir nereikėtų). Gi išleidžiant vaikus į savarankišką gyvenimą, ypač jau sukuriant naują šeimą, reikia pasirūpinti, kad neliktų be "Aidų". Daug svečių sukviečiama sutuoktuvėms, daug dovanų sunešama. Bet labai retai kas nors atsimena (ar išdrįsta) į dovanas įjungti ir lietuvišką spaudą. Todėl ir tenka skaudžiai apgailestauti, kad net žymių lietuvybės kovotojų vaikų kuriamų šeimų nebepasiekiame. Sunku ką sakyti dėl pačių vaikų rūpinimosi tik indais ir baldais, kai kitokio rūpesčio neparodo nė jų tėvai ir kiti artimieji. Telieka apeliuoti, kad reikia jaunąsias šeimas jungti ne tik indais ir baldais, bet ir "Aidais", kaip lietuviškojo kultūrinio domesio simboliu.

Dalijomės mūsų žurnalo ateities rūpesčiu su skaitytojais, nes ši ateitis visų pirma priklausys nuo jų pačių. "Aidų" skaitytojų šeima yra susitelkusi iš įvairių srovių šviesiųjų žmonių, kurie patys turi gyvo kultūrinio domesio, o ne tik iš vadinamos pareigos "remia kultūrą". Pasitikime "Aidų" ateitimi, pasitikėdami savo skaitytojais. Tikiu, kad ir šiame pokalbyje reikštasis kreipimasis padėti žurnalui pasiekti daugiau žmonių susilauks atgarsio.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai