| |
|
|
 Henrikas Radauskas: EILĖRAŠČIAI, 1965. Išleido Vytautas Saulius. 238 psl. Kaina $5.00
Henrikas Radauskas nėra vienas tų poetų, kuris skaitytoją stebintų savo kūrybos gausa. Fontaną, savo pirmąjį rinkinį, atspausdinęs prieš trisdešimt metų, dabar jis pasirodė su dviejų šimtų puslapių rinktine, kurion sutelpa ne tik dauguma ankstyvesnių eilėraščių (Fontanas, Strėlė danguje, Žiemos daina), bet taip pat ir naujieji, pirmąkart į vieną rinkinį sutelkti, Žaibų ir vėjų antrašte pavadinti kūriniai. Radauskas tad yra retas svečias. Nuostabiai turtingos vaizduotės, daug matąs ir turįs daug ką pasakyti, jis renkasi sunkų, didelių reikalavimų poetinį stilių ir menui nori atiduoti tik tą eilėraštį, kuris, svarus ir atbaigtas, liks nesugriautas nei laiko, nei kintančio literatūrinio skonio. Literatūroj Radauskas renkasi sverti kokybe, bet ne gausa. Tai jam diktuoja jo pažiūra į pačią poeziją.
Peržvelgus Eilėraščių rinkinį, ryšku, kad per trisdešimtį kūrybos metų Radauskas savo pažiūros į poeziją nėra pakeitęs. Jau pirmajame rinkinyje jis eilėraštį pavadina pasaka — ne tikrovės įtikinančiu aprašymu, ne savų jausmų išliejimu, ne minties įrėminimu, bet pasaka — šią savo mintį skaitytojui ne tik atvirai tardamas ("Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu"), bet taip pat ją savo kūryba iliustruodamas. Iš tikrųjų, Fontano eilėraščiai yra pasakos, nes juose mums pažįstami daiktai ir reiškiniai tampa kitokiais, naujais, magiškais, pasakiškais. Ant cementinės urnos parke gulintis lapas, poeto žvilgsnio paliestas, eilėraštyje plečiasi, auga ir pavirsta dideliu, geltonu rudeniu ("Fontanas"); skubus rytas, lyg atriedantis traukinys, keičiasi į saulę ir ne tik primena ar simbolizuoja gyvybę, bet iš tikrųjų tampa gyvastinga jėga: tamsuma pavirsta dangumi, mišku, peronu ("Rytas geležinkelio stoty"), ši nuostabi galia daiktus keisti juntama taip pat Strėlėj danguje, štai "Patefone" Violetos mirties daina, pradžioje suskambanti paprasta, sentimentalia muzikėle, veržiasi pasprukt iš banalių žmonių — miesčioniškos ponios ir pono — vulgaraus pasaulio ir riedančių žvaigždžių erdvėje suvirpa kančios agonija:
Už lango rieda žvaigždės, rudeninės,
sunkios,
O toji muzika pro plyšį sienoj
sunkias.
Tas balsas draskosi, prie lubų
pasikėlęs, —
Skambi agonija nežemiškų
kančių —
Upelis tragiškas jausmingos
muzikėlės
Pro erdvę liejasi lig tylinčių
žvaigždžių.
Kasdieninio gyvenimo detalės, Radausko užkalbintos, kitaip sušnabžda: plonas kiparisas danguje karščiu įsirėžia ("Karšta diena"), pilnatis upelin peiliu sminga ("Pilnatis"), pilkos vinys sakosi esančios aštriu skausmu:
Sugriuvo pilys, mirė pasakos.
Miestelis rudeniu patvinęs.
O krautuvėje — virvės, pasagos
ir vinys, vinys, vinys, vinys.
(Krautuvėlės pardavėja)
Keturis kartus paminėtos, vinys nebėra vinimis; jas juntame pasikeitus į geliantį, badantį, šaukiantį skausmą. Kartais atrodo, kad ne tik eilutėse aprašomi daiktai magiškai pasikeičia, bet visas eilėraštis tampa kažkuo kitu. "Dainos gimime" poetas kalba apie savo misiją: "Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,/ aš sėdžiu po šakom akacijos baltos". Palaipsniui popierin įrašytų žodžių prasmę užtemdo melodijos, ir paskutinės eilutės virsta ūžiančia, grojančia, nežemiška daina, kuri įkrinta skaitytojo sąmonėn giliau nei žodžių prasmės. Atrodo, lyg žodžių pynė Radausko iš tikrųjų būtų pakeičiama į dainą.
Šitokia regimųjų daiktų metamorfozė literatūroj neretai sutinkama. Iš tikro kiekvienas kūrėjas jį supantį pasaulį mato naujoje, jam būdingoje šviesoje ir ta prasme savo kūryba pasaulį transformuoja. Tačiau ši transformuojanti galia paprastai pavartojama tik išsakyti jausmui ar minčiai išaiškinti; įvaizdžiai, simboliai, metaforos tampa įrankiais poeto vidiniam pasauliui atidengti. Bet Radauskas pasuka visiškai kita linkme. Jis susitelkia ties pačia tikrovės metamorfoze ir savo kūryba veržiasi parodyti meno galią suteikti daiktams naujas savybes, formas, linijas; kitas spalvas ir kitą prasmę. Jis rašo taip, kad skaitytojas eilėraštyj susitiktų ne poetą, jo idėjas ir emocijas, bet kad jis matytų aprašomųjų daiktų kitimą, kad jis regėtų tikrovę atsiveriant nauja tikrove, tiek skirtinga nuo pirmosios, taip sunkiai įtikima, kad ji poeto pavadinama pasaka arba sapnu.
Tą pasaką Radauskas regi slypint daiktuose: "Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,/ Pro užrakintas geležies duris,/ Pro šaltą žiburį ... Atskrenda Pasaka" ("Pasaka"). Pasaka yra išburiama iš regimųjų daiktų, iš jų iškviečiama, pro juos pamatoma. Į šiuos daiktus Radauskas ir nukreipia skaitytojo žvilgsnį. Lyg tapytojas paveikslan, jis sukviečia eilėraštin visa tai, ką regi jo nuostabiai jautri akis: saulę, balandžius, vandenį ir vėją, linkstančius medžius, žydras žuvis, ledus ar sniegą, o taip pat ir visiškai realias detales, paimtas iš žmonių kasdieninio gyvenimo. Jis yra konkretus ir objektyvus; jo eilėraščiuose jausti fizinis, medžiaginis pasaulis, egzistuojantis suglaustoje erdvėje, o ne laike, lyg sustabdytas ir vienoj akimirkoj įšaldytas, patraukiantis savo grakščiomis linijomis ir spalvingu, plastiniu grožiu. Tačiau ne fizinio pasaulio apdainavime glūdi Radausko kūrybos esmė. Medžiaginis pasaulis jam atskleidžia medžiagą viršijančią tiesą, dėsnius, kurie galioja ne tik gamtai, bet taip pat ir žmogui, šių dėsnių Radauskas vardu nepavadina; apie juos abstrakčiomis sąvokomis jis nekalba. Jis greičiau tiki, kad regimieji daiktai, meno aštria šviesa nuskaidrinti, patys prabils, taps permatomi skaitytojui, lygiai kaip jie yra permatomi poeto intuicijai. Daina apie žemę virsta daina apie žmogui rūpiančias, nesikeičiančias visatos tiesas. Tada Radauskas taria: "Vaikščioju po rojų ir giesmes angelo paskui kartoju" ("Sapnas").
 Henrikas Radauskas
Kad regimieji daiktai poezijoj prabiltų, Radauskas jiems duoda savybes, kurių jie realiame gyvenime niekada neturi. Jo gėlės paukšteliu pragysta, jo kanarėlės pradeda geltonais žiedais žydėti, jo peizažai kalnais į upes ritasi. Ne tik neįprastos, bet visiškai priešingos savybės suteikiamos daiktams. Jei saulė paprastai yra šviesi ir šilta, Radauskas ją paverčia juoda ar ledine; jei medžiai realybėje stipriai į žemę įaugę, Radauskas jiems paliepia rutuliais dangaus mėlynėje riedėti. Kas tikrovėje nesuderinama — judesys ir pastovumas, šviesa ir tamsa, tas Radausko poezijoj yra suartinama ir visiškai suliejama. Priešybės viena kitos neneigia, kontrastai, nors ir stipriai pabrėžti ir kruopščiai išryškinti, vis tiek vienumon suteka: grožis atsiveria begaline tuštuma, džiaugsmas staiga suvirpa skausmu, gyvybė pradeda lieti klaikią mirtį. Tarp kontrastingų reiškinių Radauskas suranda paslėptus ryšius. Jais paremtos ne tik poeto įvairiaspalvės metamorfozės, bet, tur būt, visa jo kūryba. Tai lygiai pastebima ankstyvesniuose ir paskutiniuose Radausko eilėraščiuose.
Nors Radausko kūryba esmėje nesikeičia, šiandien ji vis tiek yra kitokia nei prieš trisdešimt metų. Kažin ar nors vienas žaibų ir vėjų posmas tiktų pirmųjų eilėraščių tarpán. Tiesa, staigių lūžių kūryboje nerandama, tačiau kiekvienas rinkinys, išsakydamas to meto nuotaikas ir atbaigdamas pasirinktąjį stilių, verčia poetą ieškoti naujų kelių ir kartais leidžia nuspėti būsimąją kryptį.
Tai pastebime pažvelgę vien į eilėraščių išorinę formą. Melodingi Fontano ketureiliai, klasiški savo taisyklingu ritmu ir rimu, antrame rinkinyje praturtėja subtiliau eiliuotais posmais, kurių trumpėjančios ar ilgėjančios eilutės, o taip pat ir mažiau griežti ritmai rodo Radauską krypstant į laisvesnę formą. Žiemos dainoj, šalia sueiliuotų posmų, atsiranda nemažai poetinės prozos. Jos lygiai gausu žaibuose ir vėjuose.
Eilėraščių motyvai bei jų sugrupavimas taip pat keičiasi. Kai pirmieji du rinkiniai daugiausia paremti gamtos vaizdais, kartais paįvairintais žmonių gyvenimo nuotrupomis, tai trečiasis ir ketvirtasis supina be galo įvairius ir sunkiai suderinamus motyvus. Išorinis daiktų pasaulis ir jų vidiniai atspindžiai, tikrovė ir sapnas ar pasąmonė, pilka kasdienybė ir egzotiški elementai, literatūra, mitologija ir menas — viskas yra Radausko pastebima ir poezijon įjungiama. Jo eilėraščiai pasipuošia nuostabiai originaliais vaizdais, kurių ryškūs, bet kartu suderinti kontrastai skaitytoją stipriai veikia, tiesiog žadą užima. Tačiau atsiranda posmų, kur kontrastai tik stebina; jie dirbtinai suskamba ar net užtemdo eilėraščio mintį. Todėl ne vienas skaitytojas, pripažinęs, kad Radausko vaizduotė ne tik neišsenka, bet nuolat plečiasi ir praturtėja, pasirinks tuos eilėraščius, kur vaizdų ir kontrastų gausa pakeičiama atviresniu, Radauskui neįprastu, paprastesnių ir tuo pačiu intymesniu pasisakymu. Tokio atvirumo Žaibuose ir vėjuose, ypač rinkinio proziniuose gabalėliuose, netrūksta.
Tur būt ryškiausi pasikeitimai randami Radausko nuotaikose. Ramios ir harmoningos pirmame rinkinyje, jos kaskart įgauna vis daugiau ir daugiau niūraus ar net siaubingo atspalvio. Fontane poetas tik skundėsi, kad viskas "sužaliuos, pražydės ir nuvys"; jis sakė savyje slėpęs nerimstančias, su nieku nesiderinančias gelmes, bet šių gelmių jis pilnai neatvėrė ir savo skundą švelnino žaismingais geros žemės vaizdais ir lygiai plaukiančiomis melodijomis. Strėlė danguje Radausko poezijon įveda naują, šiurkščią gaidą: "Rėmuos ima peizažai žviegti... Ritmas pradeda kambarį pliekti... visas butas žvengia ir žvanga" ("Bepročio šokis"), šitokių disonansų, tiek vaizduose, tiek ritminiuose sąskambiuose, dar daugiau Žiemos dainoj. Ankščiau džiaugsmingai giedojusi lakštingala dabar žiauri, isteriška: "Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą/ žiauri lakštingala isterišku balsu/ Nukrito juokdamos" ("Žiemos mirtis"). Fontano melodijos nutyla, įsijungia kietos, sukapotos, už gausių kirčių ir priebalsių už-kliūvančios frazės. Žaibai ir vėjai tęsia, ir net sustiprina, Žiemos dainos nuotaikas. Lūdesį ir melancholiją pakeičia siaubas, šiurpas, košmaras, vaizdai atskleidžiantys klaikią tylą, tuštumą, mirtį:
Medžio kraujas ima stingti.
Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra.
Naujagimiu pravirksta ąžuolinės šimtmetės durys. Pro geltoną rūką Ligonio akys mato: laumės juosta Kvatojančiom papūgom byra žemėn.
(Mirties Angelas)
Mirties, nykstančios gyvybės, sustingimo atvaizdavime Radauskui pavyksta pasiekti labai ryškių efektų, kuriuos sustiprina ir tai, kad autorius, vengdamas subjektyvumo, skaitytoją suveda ne su kūrėju, kuris išgyventų mirties grėsmę, bet jis mus veidu pastato prieš pačią mirtį. Niekeno nepajusta, niekeno neišgyventa, mirtis darosi tikrai šiurpi, siaubinga.
Yra poetų, kurių eilėraščiai, į vieną rinkinį sutelkti, vienas kitą paremia, vienas su kitu susijungia. Eilutės peršoka puslapių baltas paraštes ir įsilieja į vientisą poeto minčių ir jausmų grandinę. Tada knygoje susitinki patį poetą, kuriantį ar valandėlę sustojantį pailsėti. Kūrėją atpažinus, su juo pabuvus, lengviau sekti jo mintį, šitokiu vadu Radauskas nesisiūlo. Jo eilėraščiai hermetiški, savarankiški, gyveną savu gyvenimu, skiriami tiems, kurie mokės susitelkti ties pačiu eilėraščiu ir atpažins ne tik ką jis sako, bet ir kuo jis yra. Iš skaitytojo Radauskas daug reikalauja — lakios fantazijos, jautrumo ir ypač sugebėjimo girdėti ir regėti visa tai, kas yra aprašoma. Eilėraščių sutelktinis rinkinys nesutrauks didelio skaitytojų būrio. Tačiau tie, kurie Radauską yra pamėgę, dar kartą įsitikins jo jėga, originalumu, meistrišku žodžio valdymu, dinamika, brandžia forma ir turiniu. Radausko poezija niekada nenublunka, neatsibosta, nes ji ne tik suima, bet iš tikrųjų praplečia iki begalybės žmogaus pasaulio ribas.
Kai kuriais atžvilgiais Radauskas, tur būt, yra pasiekęs ribą. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti dar vieną rinkinį, kuris tęstų Eilėraščiuose išryškėjusią nuotaikų ir vaizdų komplikuotumo evoliuciją. Ar Radauskas pasuks nauja linkme? Skaitytojas nekantriai lauks penktojo rinkinio, tikėdamas, kad ryžtas išleisti visą trisdešimties metų kūrybą nėra poeto pasitraukimo ženklu.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
