| |
|
|
 Skansenas. šiaurinės Švedijos XVII a. klėtis
Kaip spauda (Elta) praneša, Lietuvoje organizuojamas oro, arba tėviškės, muziejus, ten vad. respublikiniu liaudies buities muziejumi. Oro muziejus yra parkas, kur gamtoje saugomi iš kitur atvežti ir iš naujo sustatyti būdingi senovės pastatai bei įrengimai su jų inventoriumi. Lietuvos oro muziejus bus prie Kauno jėgainės užtvankos. Švedų Skanseno pavyzdžiu, čia bus suvežta virš šimto senųjų kaimo trobesių iš visų Lietuvos etnografinių sričių.
Kas tasai Skansenas? Tai Stockholmo priemiesčio oro muziejus, kuriam neseniai suėjo 75 metai, ir jis yra pasiekęs pasaulinio garso ir stipraus poveikio panašiems muziejams kitur įrengti. Skansenas yra didžiojo švedų etnografinio Šiaurės muziejaus skyrius, atidarytas publikai 1891. Jo steigėjas mokytojas Arturas Hazelijus jau nuo 1872 sistemingai rinko etnografinius dalykus ir pirma pats privačiai įkūrė nedidelį etnografinį parką. Jo rinkiniai greit išaugo, apimdami visų visuomenės sluoksnių buitį nuo ankstyvųjų viduramžių iki 19-tojo amžiaus pabaigos. Tuo laiku išbujojęs patriotizmas ir provincinis romantizmas sudarė palankias sąlygas 1873 suorganizuoti Šiaurės muziejų ir vėliau Skanseną jau valdžios globoje, visuomenei remiant. Skansenas švedų kalboje reiškia kariškus apkasus su pylimais, arba "šancus", buvusius dabartinio etnografinio parko vietoje. Skanseno muziejaus pastatai buvo perkelti iš įvairių Švedijos vietų ir natūraliai išdėstyti kalvoto tereno 29 hektarų Djurgardeno parke. Skanseną aplanko per 2 milijonai žmonių kasmet, nors pačiame Stockholme nėra nė milijono. Turistai neišvažiuos, jo neaplankę, o ir patys stockholmiečiai čia dažnai atsilanko švenčių ir koncertų bei iškilmių progomis. Tačiau Skansenas nėra seniausias oro muziejus pasaulyje: Norvegijoje prie Oslo miesto jau 1874 buvo įkurtas oro muziejus, išaugęs iki 105 eksponatų — pastatų, bet Skansenas nustelbė jį savo reikšme ir garsu. Jame gyvai atkuriamos senosios švedų tradicijos "senovės dienomis", dainų, šokių ir žaidynių festivaliais, amatų demonstravimu, paskaitomis. Visuomeninės organizacijos čia rengia savo šventiškus susirinkimus, o šeimos ateina parodyti vaikams ne tik praėjusių amžių gyvenimo, bet ir Švedijos gyvūnijos, kurios čia surinkta kaip zoologijos sode.
Dabar Skansene yra apie 190 kaimo ir miesto pastatų su pilnu inventoriumi. Dalis jų sugrupuota į šešias ūkiškas sodybas taip, kaip jos atrodė senojoje krašto vietoje. Yra pačios šiaurės lapių stovykla. Tasai 16-tąjį amžių siekiąs trobesių rinkinys yra svarbus šaltinis etnografijai, namotyrai, kultūros ir liaudies meno istorijai, nes Švedijos provincijose tokių pastatų nebeliko, išskyrus dar apie 20 mažesnių oro muziejų. Skanseno kaimiškieji pastatai yra mediniai, suręsti iš gulsčių sienojų, panašūs į lietuviškuosius. Lietuviui visada bus įdomu palyginti švediškąsias klėtis ir pirtis su savosiomis, kokių Lietuvoje buvo gausu iki šių laikų. Kita Skanseno ekspozicijos dalis yra amatininkų trobesiai — dirbtuvės, kurių čia yra keliolika. Akmenskaldžio, girnakalio, dervininko, auksakalio ir kitokios dirbtuvės, vaistinė, spaustuvė, krautuvė ir ištisa miestelio turgavietė vaizdžiai liudija seną švedų civilizaciją. Miesčioniškoji ir dvariškoji kultūra parodoma vieno dvarelio pastatais su visais juose sukauptais meno turtais ir keliais miestiškais trobesiais. Jų tarpe yra išsaugotas steigėjo A. Hazelijaus namas. Dvi 18-tojo amžiaus medinės varpinės ir viena 1730 metų ręstinė bažnytėlė negausiai atstovauja šiaip jau turtingai Švedijos religinei architektūrai. Skanseno bažnytėlėje tebelaikomos pamaldos ir atliekama daug jungtuvių.
Skanseno jubiliejų prisimename ne tik dėl to, kad tik dabar organizuojamas panašus oro muziejus Lietuvoje. Skanseno poveikis Europoje ir Amerikoje ypatingai jaučiamas pastarajame dešimtmetyje, suskatus kurti etnografinius pastatų muziejus, kol dar galima rasti nesunykusių būdingų senųjų pastatų. Naujoji technologija sparčiai naikina senąsias kaimų ir mažų miestelių sodybas ne tik Lietuvoje, bet ir modernesnės technikos valstybėse. Norvegijoje ir Danijoje yra po keturius oro muziejus. Yra jų abiejose Vokietijose, Čekoslovakijoje, Belgijoje, Sovietų Sąjungoje, Ispanijoje. Lenkija jau turi 4 ar 5 tik pradėtus kurti oro muziejus. Rumunijos Sutului prie Bukarešto jau turi apie šimtą eksponatų. Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra gerai įrengtas oro muziejus Sturbridge, Mass., ir mažesni Vermonte, Kalifornijoje ir kitur.
Pabaltijy pirmiausia įkurtas oro muziejus Latvijoje dar 1924 prie Rygos, vad. Brivdabas. 70 hektarų plote surinkta apie 200 eksponatų iš 16-19-tųjų amžių, ir dar vis plečiamas, atvežant daugiau senųjų kaimo pastatų. Brivdabas muziejaus kūrėjas buvo arch. prof. P. Kundzinš, dabar gyvenąs Kanadoje. Estijos etnografinis parkas įsteigtas 1958 Saaremos saloje, panaudojus 'ten buvusią originalią kaimo sodybą, kelis vėjo malūnus ir papildant atvežamais eksponatais. Suomija turi "tikrą" oro muziejų Turku mieste, kur po didelių gaisrų išsaugotas senasis amatininkų kvartalas užkonservuotas kaip muziejus, ir amatininkai ten teberodo savo darbus. Helsinkyje yra Suerasaari oro muziejus, kur atvežta senųjų kaimo pastatų iš provincijos.
Lietuviams svarbus buvo prof. Ad. Bezzen-bergerio pastangomis 1913 Karaliaučiuje įkurtas vadinamasis "Rytprūsių tėvynės" oro muziejus. Penkių hektarų parke abipus Freigraben upelio vyraujančią vietą užėmė lietuviška šešių trobesių ūkininko sodyba (Litauisches Gehöft), perkelta iš Mažosios Lietuvos. Kitoje vietoje stovėjo lietuviškas žvejo namas, lietuviškos kapinės su krikštais. Karaliaučiaus oro muziejuje dar buvo Varmės, mozūrų ir pavyslio būdingų trobesių, medinė bažnyčia, varpinė, vėjo malūnas, amatininkų dirbtuvės — kaip koks mažas skansenas. 1940 tasai muziejus pradėtas iškelti į Allenšteiną, kur tam reikalui buvo suplanuotas 35 hektarų parkas. Karo metu sudegė visa, kas buvo likę Karaliaučiuje, o pokario metais sunaikinta ir Allenšteino, jau Lenkijos Olsztyno etnografinio parko pastatai. 1962 perėmus Olsztyno oro muziejų Mozūrų etnografinio muziejaus žinion, ten pastatyta keliolika senųjų kaimo pastatų rekonstrukcijų ir tasai etnografinis parkas, kaip jis dabar vadinamas, papildomas iš kitus perkeliamais trobesiais. Olsztyno oro muziejaus 1966 metų kataloge yra keturių lietuviškų trobesių fotografijos: troba, klėtis, tvartas, visa sodyba ir trobos planas. Tuo tarpu tie lietuviški trobesiai sudaro apie trečdalį viso oro muziejaus. Jie būdingi Klaipėdos kraštui, ne perkelti, bet rekonstruoti.
Lietuvos oro muziejaus pradžia reikia laikyti dar nepriklausomybės laikais, 1932-1934 Žemės Ūkio Rūmų pastangomis atkeltą senų kaimo trobesių grupę Kaune, Parodos aikštėje. Ten buvo sustatyta vienas žemaitiškas numas, trys klėtys, diendaržinis tvartas, dūminė pirkia ir keli mažesni objektai, su gausiu vidaus inventoriumi. 1936 metais perėmus oro muziejaus (tada pavadinto Tėviškės muziejumi) organizavimą V. D. Kultūros muziejui, buvo išrūpintas 14 hektarų plotas Aukštojoje Panemunėje, bet ten nespėta nieko konkretaus padaryti. Parodos aikštėje sustatyti trobesiai buvo apiplėšti ir sudeginti vokiečių ir sovietų okupacijoje karo ir pokario metais. Dabar viskas organizuojama iš naujo, ir jau atrinkti trobesiai kaimuose, kurie turės būti perkelti į naująjį oro muziejų.
 Skansenas. 1730 statyta medinė bažnyčia iš Vastergotlando provincijos atkelta j Skanseną.
Kyla klausimas, kuriuo vardu vadintinas Lietuvos oro muziejus. Vokiečiai juos vadina Freiluftmuseum, prancūzai — musėe en plein air, anglai — open-air museum. Lietuviškai nesakysime "atviro oro muziejus", bet nelogiškas ir "oro muziejus". Etnografo J. Lingio aptarimu Liet. Enciklopedijoje, tėviškės muziejaus sąvoka yra siauresnė negu oro muziejaus, ir šis pavadinimas labiau tiktų atskirų sričių ar apylinkių etnografiniams muziejams. Tad ir tikrinis Tėviškės muziejaus vardas netinka viso krašto oro muziejui. Pagaliau, ne visiems kaimas yra tėviškė, o kuriamajame muziejuje pirmoje eilėje bus sutelkti kaimų pastatai. Okupuotos Lietuvos spaudoje užtinkame visokių vardų tam pačiam reikalui: 1956 arch. F. Bielinskis rašė apie "tėviškės muziejų" mažąja t, kaip bendrinį vardą, o tame pačiame laikraštyje etnografas V. Milius rašė apie liaudies buities muziejų. Taip rašė ir arch. doc. E. Budreika 1959, o arch. V. Žemkalnis jau 1965 rašo apie "liaudies buities muziejų po atviru dangumi", arba trumpiau "muziejus po atviru dangumi". Lenkuose taip pat nenusistovėjęs oro muziejaus pavadinimas.
 Nurnas Kaune, Parodos aikštėj 1935. Atkeltas iš Telšių aps., Plungės vis., Varnaičiu k.
Olsztyno katalogo viršelyje parašyta "etnografinis parkas", o tekste randame atvirojo oro, liaudies statybos, senųjų sodybų muziejų, arba tiesiai skanseną — ir vis tam pačiam daiktui pavadinti. Skansenu mažąja raide vadina savo naujai kuriamą oro muziejų slovakai (Martino mieste). Ar nebūtų tinkamiausias etnografinio parko, arba lietuviškai — senovės buities parko vardas? Greičiausiai tuo klausimu dar bus nemažai padiskutuota, kol pagaliau atsivers Lietuvos senovės buities parko vartai lankytojams.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
