Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NKVD TECHNIKA TARDANT PDF Spausdinti El. paštas
Maskvoje Vesnino gatvėje stovi didelis raudonų plytų namas, be jokio užrašo, dideliais geležiniais vartais, kurie atsidaro tik tada, kai kas nors, pabeldęs į juose esantį mažutį langelį, parodo pakvietimą ar tarnybos pažymėjimą. Tai yra "Eksperimentinės teismo medicinos institutas". Pirmajame jo aukšte yra administracijos patalpos, visi kiti aukštai skirti kalinių vienutėms ir bandymų kabinetams. Šio instituto uždavinys yra dvejopas. Visų pirma jis turi NKVD duoti žinių apie kalinio laikymąsi, jo psichinį stovį, jo atsakingumo laipsnį. Tai yra maždaug toks pat uždavinys, kokį teismas stato ir visų šalių šios rūšies institutams.

Tačiau Maskvos įstaiga turi dar ir kitą uždavinį, kuris yra nebe praktinis, bet jau mokslinis, būtent: surasti ir išvystyti metodus, kaip palaužti žmogaus valią, padarant jį NKVD užmačių įrankiu.
Institutas turįs padaryti, kad žmogaus asmenybė būtų suardyta, kad ji netektų centrinės kontrolės, pasidarytų visiškai atvira svetimai dvasiai ir klusni jos žodžiui.

Kaip jis tai pasiekia?
Instituto psichiatras, patyręs gydytojas ir geras psichologas, stebi jam pavestą žmogų ir pačiu šiuo stebėjimu ardo jo psichinį vieningumą. Atskiri veiksmai čia gali būti labai įvairūs.

Jau pats žmogaus suėmimas, ilgesnis laikymas vienutėje ar kalinių masėje, alkis, šaltis, brutalus pirmasis tardymas padaro jį jautresnį, negu paprastai. Atgabenus kalinį į institutą, pastanga jo jautrumą pakelti ligi aukščiausio laipsnio yra dar planingai padidinama. Kalinys jaučiasi nuolatos stebimas, sekamas, nors ir nieko nemato bei nepatiria. Kai dėl šio nuolatinio stebėjimo jis pasidaro nepaprastai jautrus, tuomet vieną dieną atsidaro jo celės durys ir įeina jam visiškai nepažįstamas ir niekad nematytas žmogus, būtent, psichiatras. Jis nieko kaliniui nesako, atsisėda ant prižiūrėtojo jam atneštos kėdės, sėdi ir tyli. "Ko jūs norite?" — klausia pagaliau iš kantrybės išvestas kalinys. — "Ar jums kelia neramumo, kad aš čia esu"? — savo ruožtu klausia psichiatras kalinį. — "Anaiptol! Man tik keista..."

—    "Jums visai nekeista! Jūs puikiai žinote, kad aš atėjau jus stebėti. Ir tai jums kelia nerimo, kad jūs negalite nuo manęs pasislėpti" — "Aš neturiu ko slėpti". — "Jūs ir vėl meluojate, ir jūs žinote, kad meluojate, žinoma, jūs stengiatės tai paslėpti. Tai aš suprantu. Bet pakanka pažvelgti į jus, ir tuoj matyti, kad jūs meluojate" — "Jūs galite žiūrėti į mane, kiek įmanydamas". Ir iš tikro psichiatras žiūri į kalinį, žiūri tol, kol kalinys neišlaiko, pakyla, pradeda vaikščioti po celę ir nervintis. — "Jaudinatės?" — "Ne! Nė trupučio! Kodėl aš turiu jaudintis?"

—    "Aš matau tai iš jūsų šypsenos. Jūsų šypsena jus visados išduoda".— "Nesuprantu, ką jūs norite tuo pasakyti!" — "O, jūs puikiai suprantate, ką aš noriu tuo pasakyti. Jūs tik nežinote, kad jūs turite tokią tipišką šypseną, kuri pas jus pasirodo kaip tik tada, kai jūs norite ką nors nuslėpti. Jūs turite ir daugiau tokių nuostabių savybių. Sakysime, jūs visados žvelgiate į tolį, sakydami netiesą. Tai aš jau pastebėjau, o toliau pastebėsiu dar daugiau. Meluoti jums nebus  lengva.   Geriau  nurimkite ir sėskitės. Ir vaikščiojimas išduoda jūsų jaudinimąsi". Kalinys atsisėda ir leidžiasi stebimas. Jis pradeda mėginti slėpti savo šypseną ir savo žvelgimą į tolį. Tačiau psichiatras tai pastebi ir kaliniui pasako, šis vis labiau pradeda įsitikinti, jog psichiatras teisingai aiškina jo judesius, jo mimiką, jo gestus, jo jausmus; kad jis vis labiau jį permato; kad jo pastabiai akiai niekas nepasilieka paslėpta, žaidimas vyksta kartais labai ilgai — ištisas savaites. Tačiau tuo būdu kalinys yra psichiatro suformuojamas. Jo aktyvioji sąmonė vis labiau pasiduoda šioj o įtakai. Kalinys darosi vis ner-vingesnis: jam pradingsta apetitas, atsiranda nemiga, galvos skausmai, jis darosi išsiblaškęs, neramus ir net bailus. Kartais jis mėgina pokalbio su psichiatru vengti ir tyli, bet šis ir tylą aiškina, kaip pastangas pasislėpti. Kartais pagauna kalinį priepuolis ir jis puola psichiatrą. Tačiau viskas NKVD yra numatyta: toksai puolimas baigiasi tik kalinio nenaudai. Tada ateina nusivylimas, ir kalinys esti pasiruošęs viską prisipažinti.

Pats prisipažinimas vyksta specialiame kabinete. Jo viduryje stovi metalinis viena koja stalas, pritvirtintas prie grindų. Abiejose jo pusėse stovi po du taip pat pritvirtintu suoleliu. Kambario trys sienos yra apstatytos veidrodžiais, kurie valiai palaužti turi ypatingos reikšmės. Kur tik kalinys žvelgia, visur jis mato jį atlydėjusį psichiatrą. Gali jis visaip sukinėtis, jo dvasios budelis visados stovi prieš jo akis. Kalinys jaučiasi tokioje padėtyje, kaip žmogus kokios nors didelės asmenybės — karaliaus, popiežiaus — laukiamajame. Jam susispaudžia gerklė, pradeda prakaituoti rankos, jis neranda žodžio tinkamai atsakyti į klausimus. Tada jam padeda psichiatras. Jis pataiso jo atsakymus, kuriuos kalinys patvirtina. Tardo paprastai NKVD valdininkas. Tačiau viso tardymo psichologinis vadovas yra psichiatras. Jis neleidžia valdininkui statyti bendro pobūdžio klausimų: klausimai turi būti visiškai konkretūs,

Šį metodą NKVD vartoja tik svarbesniems sovietų režimo priešams, kurie iš tikro yra planavę ar planuoja ką nors šiam režimui pašalinti ar jam bent pakenkti.
(Santrauka straipsnio 'Gestaend-nistechnik der NKWD' von M. de Smeth; 'Stimmen der Zeit' 1951 m. lapkričio mėn. Straipsnis parašytas, pasiremiant patikimų liudytojų paroparodymais).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai