Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATEITIES SĄJŪDIS LAIKO PERSPEKTYVOJE PDF Spausdinti El. paštas

Dvejopos sukakties proga

Mūsų kultūros ir tautinės sąmonės vystymosi raidoje verta atkreipti dėmesį į sąjūdžius, išaugusius iš tam tikrų branduolių. Pirmasis toks tautinis kultūrinis sąjūdis Žemaičiuose susidarė iš vysk. Merkelio Giedraičio auklėtų bei sutelktų kunigų grupės. Prasidėjęs reformacijos metu, šis sąjūdis turėjo ir krikščioniškosios restauracijos tikslus. Šio sąjūdžio pirmoji banga, pradėta XVI a. pabaigoj, neišsibaigė su šios kartos kunigų mirtimi apie XVII a. pusę. Ji tęsėsi net ligi pačios XVIII a. pradžios — ligi trečiojo švedmečio, po kurio atėjęs didysis maras suparaližavo gyvenimą visoj Lietuvoj, o ypač Žemaičiuose. Po šio didelio smūgio minėtasis tautinis kultūrinis sąjūdis vėl atsigavo, ir to amžiaus pabaigoj matome tikrąjį jo įsibangavimą. Šios antros bangos viršūnė buvo pasiekta XIX a. pradžioje, kada aplink vysk. Juozą Arnulfą Giedraitį susitelkė keliolika gerai išlavintų kunigų ir visa eilė bajorų. Trečioji to lituanistinio kultūrinio ir kartu krikščioniško atgimimo banga ryškiai iškyla vysk. Motiejaus Valančiaus laikais pačiame XIX a. viduryje. Valančius toli gražu nebūtų išvystęs tokios kultūrinės dinamikos, jeigu nebūtų turėjęs užnugario, paruošto antrojo Giedraičio kartos, ir nebūtų turėjęs ištikimų bendraminčių. Šis sąjūdis, dėl paaštrėjusios rusų priespaudos, pasidarė žymiai labiau šakotas, kovingas ir praktiškai labiau veiksmingas.

Šioje sąjūdžių grandyje, kaip tęsinys, turėtų savo vietos ieškoti ir ateitininkai. Naujos aplinkybės šią ketvirtąją bangą padarė dar platesnę ir reikšmingesnę. Pirmose trijose lietuviškumas buvo neatskiriamas elementas nuo krikščioniškumo, nors kartais stipriau pabrėžiamas bei ryškinamas. Ateitininkams nebereikėjo lietuviškumo taip ryškinti, nes jis jau buvo vėl iškeltas "Aušros" pradininkų. Bet reikėjo labiau susirūpinti lietuviškumo deriniu su krikščionybe, kuris buvo pažeistas naujųjų srovių.

Kas iš tikro buvo ir yra ateitininkų sąjūdis, galima plačiau svarstyti ir vertinti tik dabar, kada jau yra didesnė laiko perspektyva. Dabar laikas ir plačiajai visuomenei blaiviau žiūrėti į šį socialinį mūsų tautos reiškinį, ko anksčiau dėl įvairių priežasčių stigo. O proga stabtelti ties ateitininkais yra dviguba: šįmet sueina 40 metų, kai Palangos konferencijoj (1927) trys skirtingu laiku išaugusios sąjungos sudarė Ateitininkų Federaciją, o kitais metais moksleivių sąjunga švęs 60 metų nuo pirmųjų savo įstatų redakcijos.
 
Sąjūdžio originalumas ir universalumas

Nors ateitininkai nebuvo pirmas bei paskutinis ryškesnis mūsų tautos sąjūdis, betgi jis yra vienintelis savo pobūdžiu. Kiti sąjūdžiai ribojosi daliniais tikslais, o ateitininkai iš karto ėmėsi plačių uždavinių, siekė visa įimti savin, visa suderinti ir nukreipti į dvasinį tautos atgimimą. Šiam posūkiui buvo istorinės priežastys.

Tautinis atgimimas buvo įsibėgėjęs, bet tautos dvasia gniužo nuo svetimų paraližuoj ančių įtakų. Tautinės jėgos skeldėjo idėjiškai, politiškai. Antra vertus, tauta brendo kultūriškai, siekė išsivaduoti iš slaviškų įtakų, ieškojo pilnesnio, idėjiškai pagrįsto savo kelio. Buvo įvairių inteligentinių katalikų jaunimo sambūrių jau devyniolikto amžiaus pabaigoje, bet jie nebuvo pasaulietiški. Juos, slaptus, kūrė kunigų seminarijų auklėtiniai. Buvo ir studentų bei moksleivių sąjūdžių, bet jie buvo nusigręžę nuo krikščionybės. Ateitininkai iškilo kaip pasauliečių jaunimo sąjūdis su universalinėmis krikščionybės idėjomis ir ryškia tautine forma.

Ateitininkai buvo pirmas mūsų tautos sąjūdis, kuris iš vakarų Europos siurbė dvasinio atgimimo idėjas ir ten mokėsi organizacinės technikos. Vakarų kultūros židiniuose jie pradėjo pirmuosius jungtinio darbo bandymus. Bet jie ir išsiskyrė iš daugelio vakarietinių katalikų sąjūdžių. Šie šakojosi socialiniais, karitatyviniais, apaštaliniais, net pamaldiniais uždaviniais. Nė vienas jų nesiekė tokių platumų, kaip ateitininkai. Ateitininkams artimi ar net giminingi vakarietiniai sąjūdžiai, kaip olandų Graalis (šiandien tarptautinis), austrų Neulandas, vokiečių Neu Deutschlandas ir Quikbrnas, prancūzų žesizmas (JEC), italų Pro Civitate Christiana ir Pro Mondo Megliore, ukrainiečių Obnova ir lenkų Odnowienie, amerikiečių christoforai, — yra vėlesnės kilmės ir formacijos padariniai. Net belgų JOC — žosizmas (dabar taip pat tarptautinis), kurį pop. Pijus XI pavadino klasišku katalikiškosios akcijos modeliu, gimė porą metų vėliau nei ateitininkai, o viešumoj išsiskleidė tik po I pasaulinio karo.

Ateities sąjūdis buvo originalus kūrinys ne tik mūsų tautos sąjūdžių grandyje, bet ir kitų tautų. Iš ateitininkų galėjo mokytis kiti, ir jais bus pasekę lenkų Odnowienie ir ukrainiečių Obnova, pasiėmę tą patį šūkį: Visa atnaujinti Kristuje! (Lenkuose Odnowienie sąjūdį, ateitininkų pavyzdžiu, pradėjo organizuoti kun. Justinas Staugaitis, vėliau Telšių vyskupas, kapelionaudamas gimnazijose Lenkijoje). Kiti vėliau gimę katalikų sąjūdžiai pasinešė panašiu keliu, tik pop. Pijaus XI paskatinti atnaujinti visas gyvenimo sritis pasaulietiniu apaštalavimu. Kiti gal ir negalėjo suvokti to meto padėties, kurią matė lietuviai, gyvendami tarp Rytų ir Vakarų, stebėdami priešiškas ideologijas ir jų formacijas šen ir ten.

Artimiausia grėsmė buvo jų pačių pašonėje, Rusijoje. Idėjinis Nihil, kuris subrendo rusuose ir grėsė Lietuvai, reikalavo atsakymo, kuriame atsispindėtų idėjinis Omnia. Ne atsitiktinis buvo dalykas, kodėl ateitininkai pirmoje savo deklaracijoje visu kategoriškumu pasisakė prieš nihilizmą ir paskelbė šūkį Omnia instaurare in Christo. Tai ir buvo tas jaunatviškai drąsus ir katalikiškos visuomenės požiūriu taiklus atsakymas, kuris šį sąjūdį padarė nepalyginamą jokiam ribotam sąjūdžiui. Ateitininkai ėmėsi uždavinio, kuris prašoko jų jėgas, pareikalavo iš jų didelių moralinių jėgų, bet kartu užtikrino dvasinį jų gajumą, patvarumą, tęstinumą.

Ateitininkų sąjūdis pačioj savo pradžioj iškėlė ir ekumeniškąjį principą, kuris tik po 50 metų pasidarė visiems artimas. Tai rodo pirmosios, Pr. Dovydaičio parengtos deklaracijos šie įspėjimai:

"Prieš išreiškiant mūsų santykius su krikščionybe ir katalikybe, būtinai reikia padaryti dvi sekančias pastabas. Viena, mes, regėdami tiesos atramą ir pagrindą katalikų Bažnyčioje, anaiptol tuo neišreiškiame, kad nekatalikiškoje krikščionybėje nėra jokio krikščionybės elemento, jokių krikščioniškojo gyvenimo vaisių. Anaiptol! Mes šiuo atveju visų nekatalikų ir nekrikščionių atžvilgiu tariame šv. Augustino žodžius: 'To aš nepasmerksiu, kuriame nors kiek rasiu Kristaus!' O antra, kaip kiekvienas, prisipažindamas prie Kristaus, tuo neprisipažįsta prie Jį išdavusiojo Judo nedorybės ir prie Jo išsigynusiojo Petro silpnybes, taip ir mes. Prisipažindami tikrais katalikų Bažnyčios sūnumis, tuo prisipažįstame ne prie jos mokinių niekšybės, ne prie laikinai-istoriškųjų Bažnyčios žemiškosios kelionės elgimųsi, ne prie tulų laikų bažnytinio darbo rezultatų, bet prisipažįstame prie Bažnyčioje apsireiškiančių dieviškųjų jėgų, prisipažįstame prie dieviškajai Bažnyčios misijai šviečiančių amžinųjų žvaigždžių, prisipažįstame prie gyvų bažnytinio tvėrimo šaltinių, kurie, turėdami savo pradžią ir pabaigą Kristuje — amžiname antgamtiniame gyvenime, niekados išsekti negali" (Trys pamatiniai klausimai, Ateitis 1911, nr. 1, p. 10).

Esminis sąjūdžio bruožas
Sąjūdis prasidėjo anksčiau negu susikūrė organizacija. Organizacija pradžioj turėjo nemaža trūkumų. Tik po 19 metų ji buvo ištobulinta ligi federacinės formos. Tačiau ir ši forma nebuvo pilnai įveiksminta ligi nepriklausomybės galo. Sąjūdis įsibėgėjo dar prieš gilesnį ideologijos ryškinimą. Ideologija buvo formuluota ir oficialiai priimta tik 1927. Kas gi šiam sąjūdžiui buvo esminga bent pradžioj, o gal iš viso?

Vysk. dr. Pranas Brazys, M.I.C. 1915.11. 18- 1967. VI. 9

Vos prieš pora metų džiaugėmės žinia, kad Europos lietuviams vyskupu paskirtas marijonų vienuolijos vicegenerolas dr. Pr. Brazys. Rašėme tada: "džiaugiamės, kad sulaukiame naujo lietuvio vyskupo, ir džiaugiamės, kad sulaukiame tokio vyskupo . . . Tikra Dievo bausmė yra kurios nors bendruomenės sunkiu metu palikimas be ryžtingos vadovybės. Lygiai tikra Dievo palaima yra pašaukimas vyrų, kurie ir beviltišku metu išlaiko tikėjimo ryžtą (Aidai, 1965 nr. 1,38).

Neilgai buvo skirta vysk. Pr. Braziui vykdyti aukštąsias ganytojo pareigas. Vos spėjęs savo apaštališkajai misijai suorganizuoti centrą ir pastoviai įsikurti, jis buvo pašauktas į Anapus. Kaip netikėta jo staigi mirtis ryto maldoje, taip neišsakomas mūsų liūdesys, jo netekus.

Didelėmis viltimis buvome jį sutikę, ir visas dėtas viltis jis kilniai išpildė.

Pasirinkęs savo šūkiu "Omnibus omnia", vysk. Pr. Brazys iš tikrųjų skleidė ekumeninio atvirumo dvasią. Gausiose savo kelionėse Europoje ir dvejose kelionėse po S. Ameriką, jis ieškojo ir rado kelią į visus savo nuoširdžiu paprastumu. Ir ne viena kuri grupė šiandien jo gedi, o visi tikintieji lietuviai.

Įjungdamas į savo vyskupinį herbą Gedimino stulpus, vysk. Pr. Brazys išreiškė savo nusistatymą krikščioniškumą sieti su lietuviškumu. Prieš oportunistinio kosmopolitizmo dangstymą krikščionybe jis ryškino krikščioniškojo patriotizmo reikalavimus. Juos išdėstė savo pernai religiniame kongrese Vašingtone skaitytoj paskaitoj "Mūsų pareigos persekiojamai Lietuvai", ši paskaita, išspausdinta mūsų žurnalo šių metų vasario numery, ir lieka jo testamentiniu žodžiu.


Pagrindinis ateitininkų bruožas buvo veiksmas, vėliau vadintas veiklumo principu. Veiksmas, atremtas į tiesą, kaip tai pabrėžė 1919 konferencijoje Pr. Kuraitis, arba tiesa, paversta veiksmu, kaip priminė 1921 St. Šalkauskis. Negatyviai šis veiksmas buvo nukreiptas prieš netiesą, kuri tais laikais dangstėsi naujovinės kultūros skraiste. Pozityviai jis siekė įkūnyti Kristaus tiesą savo tautos gyvenime.

Kristinis veiksmas buvo pagrindinė šio sąjūdžio gairė. Bet jis skyrėsi nuo to veiksmo, kuris vadinamas bažnytiniu. Ateitininkų veiksmas buvo visuomeninis - kultūrinis - tautinis. Jau 1909 studentų atsišaukime pabrėžtos trys to veiksmo plotmės: katalikybė, tautybė ir kultūra. Ateities deklaracijoje 1911 ypatingai iškeltas kultūros ir visuomenės atnaujinimas kristinėje dvasioje.

Krikščionybės įveiksminimas tautoj, visuomenėj ir kultūroj reikalavo iš ateitininkų dviejų dalykų: būti stipriems intelektuališkai bei morališkai ir apaštalauti. Nebuvo laiko nei vadų ruoštis, nei tam reikalui kurti tokią sistemą, kaip žosistai. Šie neskubėjo eiti į viešumą; kurį laiką ruošėsi uždaruose studijiniuose rateliuose. Ateitininkai iš karto ėmėsi viešos kovos ir apaštalavimo.

Pradžioj jie nekalbėjo apie apaštalavimą, tik apie kovą. Bet jų kova faktiškai buvo apaštalavimas. Tai pastebėjo jau 1913 ateitininkų oponentas J. Kubilius. Jo žodžiais, ateitininkai be reikalo apaštalauja viešumoje. Pasaulietinis apaštalavimas tada buvo iš viso naujas dalykas. Dėl to piktinosi ne tik viltininkas J. Kubilius, pats katalikas. Piktinosi ypač kairieji, nes viešai reikšti savo ištikimybę Bažnyčiai jiems atrodė kažkas klerikališka, netgi hipokritiška.

Pasaulietinio apaštalavimo linkmė buvo nauja ne tik mūsų tautoje. Krikščioniškasis pasaulis tai išgirdo tik 1921 iš pop. Pijaus XI enciklikos "Ubi arcano Dei". Enciklika prisimena Vilnių ir Aušros Vartų Dievo Motiną. Būsimasis popiežius ne kartą lankė Vilniaus vyskupą Jurgį Matulaitį, šios apaštalinės linkmės ypatingą skatintoją. Ar iš jo popiežius buvo ką nors girdėjęs apie naują ateitininkų sąjūdį, sunku patikrinti. Gana to, kad šis sąjūdis atspėjo Bažnyčios vadovų mintį bent dešimčia metų anksčiau. Lygiai prieš dešimt metų Ateitis viešai ir iškilmingai deklaravo ištikimybę Kristui — ištikimybę Bažnyčiai.

Pirmasis ateitininkų dešimtmetis ne be reikalo vadinamas išpažinimo dešimtmečiu. Kristus buvo viešai neigiamas, Bažnyčia viešai puolama. Ateitininkai išpažino Kristų, gynė Jo Bažnyčią. Savo išpažinimą ateitininkai plačiau įveiksmino tik antrąjį ir tretįjį dešimtmetį — įvairiomis formomis, įvairiose srityse: spaudoj, mokslų baruose, literatūroje, visuomeninėj veikloj. Atskiri ateitininkai jungėsi į pilietinį darbą, kurio reikalavo besikurianti valstybė.

Ateitininkų įnašas Lietuvos gyvenime buvo šakotas, ir tai galėtų plačiau įvertinti atskira studija. Bet ne patys darbai išskyrė šį sąjūdį iš kitų, o charakteris ir dvasia. Ateitininkai buvo krikščioniškoji druska Lietuvos gyvenime. Buvo lyg tas raugas, kuris smelkėsi į gyvenimą, jį pamažu formavo, skaidrino, kėlė ir lygino aštrius kitų srovių kampus.

Aštrieji kovos kampai
Ateitininkų istorija ne be reikalo įsiterpė tarp trijų kovos kampų — ateistinio komunizmo, neopagoniškojo nacionalizmo ir laicistinio humanizmo. Visi šie kraštutinumai turėjo ir turi savo gilias šaknis pasaulio ir mūsų tautos istorijoje.

Ateistinis komunizmas išaugo iš vakarietinio marksizmo ir iš rusiškojo nihilizmo. Jis brendo ir mūsų tautoj keliais tarpsniais: gamtamoksliniu materializmu, laisvamanybe, socializmu. Ateitininkai išėjo kovon prieš šias sroves. Tą kovą naujais mokslo ginklais pirmoji vedė Ateitis, Draugija ir kita katalikų spauda. Gimnazijų ir universitetų suoluose prasidėjo pasaulėžiūrinės rungtynės. Rusijos tremty ateitininkai atsidūrė tiesioginėje bolševizmo ugnyje. Čia per trejus metus patys grūmėsi ir išsaugojo didelę kitų tremtinių lietuvių dalį nuo bolševizmo įtakų. Nevienas už savo drąsą patyrė bolševizmo tortūrų ir kalėjimo.

Netrukus (1919) bolševikai pradėjo slinkti į pačią Lietuvą. Jų agentai veikė užnugaryje, rengdami kelią slenkančioms raudonarmiečių masėms. Ateitininkai metė gimnazijos suolus ir stojo atviron kovon su ginklu rankose. Rusiškojo bolševizmo grėsmė kariškai buvo atstumta, bet liko visuomenėje jo bacilos, kurios veržėsi į mokyklas, vėliau ėmė želti kultūrbolševizmo pavidalu. Ateitininkai tebekovojo. Kai bolševikai 1940 okupavo Lietuvą, daug ateitininkų išėjo pogrindin. Po metų jie griebėsi ginklo ir su kitais kovos draugais vėl vijo bolševikus iš Lietuvos. Partizaninėse kovose, kiek žinoma, ateitininkai buvo vadovaujamuose postuose.

Kova su bolševizmu nėra baigta. Priešingai, komunizmas šiandien turi geriausią pasaulinės apimties organizaciją, tvirtą politinę sistemą ir milžinišką karinę jėgą. Anksčiau manyta, kad čia ir yra bolševizmo galybė. Šiandien pasaulio akys atsiveria. Politinės ir karinės priemonės — bejėgės arba mažai sėkmingos atsispirti prieš komunizmą.  Komunizmo  didžioji  galybė  slypi perversinėje idėjoje. Tai savo laiku pastebėjo St. Šalkauskis. Esą, daug kas kovoja prieš bolševizmą kaip sistemą, bet leidžia jam kerotis kultūroje ir gyvenime. Pasaulis neturi kito atsakymo, kaip tą, kurį ateitininkai paskelbė savo sąjūdžio pradžioje, būtent: teizmą prieš ateizmą, Kristaus dvasią prieš antikristo dvasią. Dėl to pabrėžimas krikščioniškos tiesos ir krikščioniško gyvenimo būdo yra gyvybinės reikšmės dalykas universalinės antikrikščioniš-kos kovos akivaizdoje.


Ateitininkų reorganizacinė konferencija Palangoj 1927.   Dainų šventė prie Birutės kalno.

Kitas kovos kampas — tai nacionalizmas. Jo pradžia pas mus ryškiau sutapo su ateitininkų sąjūdžio kilimu. Ateitininkai atsirėmė į tautą ir priėmė tautiškumą kaip vieną savo principų. Jau trečiaisiais veiklos metais susidūrė su tautinio kraštutinumo atakomis. Vėliau, per 30 metų, ateitininkai buvo pakartotinai puolami, spaudžiami, net į pogrindį varomi kaip tik dėl to, kad buvo ištikimi integralinei pažiūrai, siejančiai tautiškumą su krikščioniškumu. Ateitininkams teko grumtis su šia srove, kuri tautiškumą suabsoliutina, padaro sau tikslu, o visa kita — tik priemonėmis. Tiesa, nacionalizmas pas mus neišaugo ligi tokio kraštutinumo, kaip kitur. Jis nepasidarė beatodairiškas, kaip vokiečių nacionalsocializmas, kuris savo priemonėmis mažai kuo skyrėsi nuo komunizmo. Mūsų nacionalizmas buvo pavojingas kitu atžvilgiu — pasaulėžiūriniu abejingumu. Nevienas buvo užliūliuotas vadinamos "tautinės sintezės" — tariamo vidurio tarp krikščionybės ir socializmo. Tarp tų, kurie davėsi užliūliuojami, buvo ir mažiau sąmoningų ar mažiau atsparių ateitininkų. Bet daugumas turėjo drąsos ne tik idėjiškai vesti kovą, bet ir prisiimti kovos pasekmes — trėmimus, kalinimą, šalinimą iš valdinių tarnybų. Jei mūsų nacionalizmas nenuėjo ligi kraštutinumo, tai iš dalies buvo nuopelnas ir ateitininkų. Jie turėjo stiprių tautinio ugdymo ideologų. Jie buvo plačiai įleidę šaknis tautos gyvenime ir palaikė krikščioniškąjį tautiškumo supratimą. Mūsų nacionalizmas negalėjo visai atsipalaiduoti nuo krikščionybės ir dėl to negalėjo pasiekti kraštutinių perversijos ribų.

Politinis nacionalizmas buvo stipriai apgriautas II pasaulinio karo, bet iš gyvenimo neišrautas. Jis kyla naujose žemos civilizacijos tautose bei valstybėse. Atgimsta jis savo idėjomis ir Europoje. Ar jis vėl kada taps grėsminga politine jėga, ne taip jau svarbu. Bet krikščioniškam nusistatymui visada bus nepriimtinas nacionalistinis tautos stabinimas. Ateitininkai turi savo principą, kuris tautiškumą sieja su amžinuoju turiniu, su moraline pareiga, su prigimtine teise. Jie nestato klausimo, kas "aukščiau" — katalikiškumas ar tautiškumas? Jie stiprina, ugdo, plečia abu pradu jų derinyje.

Trečias ateitininkų kovos baras buvo kultūrinė integracija. Tuo metu mūsų tautai trūko švietimo ir civilizacijos, bet netrūko gilaus meninio skonio, moralinio tvirtumo, natūralios išminties, religinio pergyvenimo. Tautinis atgimimas nešė tautai švietimą, bet jo supratimas kirtosi su dvasinės kultūros pradais. Švietimas buvo nuspalvintas pozityvizmo, net grubaus materializmo. Reikėjo tokio tipo šviesuolių, kurie derintų naująjį švietimą su senomis kultūros vertybėmis. Ateitininkai siekė tokiais būtį. Jie ėjo aukštuosius mokslus, bet neišleido iš akių tų kultūros vertybių, kurios šimtmečiais žadino kūrybines žmogaus ir tautos galias.

Ateitininkai atsiribojo nuo pozityvistinės "pažangos", laicistinio humanizmo. Jau 1909 atsišaukimas priminė: "Mums ne vistiek, kad vardan tariamosios pažangos būtų trukdoma pažanga kurkas svarbesnių reikalų srityje". Deklaracija 1911 įspėjo: "Civilizacija ir kultūra šiandien giriamos ir garbinamos, bet jų vietoj iškyla tikra barbarija. Kultūros ir civilizacijos vardu dengiasi begalinė daugybė stabų ir fetišų". St. Šalkauskis skatino ateitininkus ginkluotis kultūros ginklais prieš šių laikų moralinę, dvasinę barbarija. "Skubėkime kurti krikščioniškąjį renesansą ir krikščioniškąjį humanizmą, rašė 1925 J. Keliuotis, jei nenorime, kad naujoji laikų pakraipa privestų mus prie pagoniškojo renesanso ir pagoniškojo humanizmo" (Ateitis, 1925 nr. 4, p. 132).

Ateitininkai atstovavo pozityviai kultūros pilnatvei, palenktai gyvenimo tobulumui. Turėdami stiprių žmonių su drąsia iniciatyva ir kūrybiniu veržlumu, jie rodė naują kelią kultūrinei tautos pažangai. Užtai jų pusėn persisvėrė daug mokslus einančio jaunimo.

Idealinė kova ir tikrovės ribos
Ateitininkų sąjūdis nebuvo uždaras. Žmonės atėjo ir praėjo, gaudami tiek, kiek patys pajėgė įsisavinti. Ateitininkams niekada nebuvo lengva pritaikyti savo ugdymo aparatą masėms įvairaus amžiaus ir lygio moksleivių, kurių po I pasaulinio karo būta iki 11.000. Nevienam jaunesniųjų ir vyresniųjų nebuvo lengva įsisavinti aukštus idealus, o įsisavinus dar neleng-viau palenkti jiems savo gyvenimą.

Ateitininkai turėjo ne tik rinktinių asmenybių, bet ir masę, ne tik kokybę, bet ir kiekybę. Vieni iškilo ir prašoko sąjūdžio rėmus, išaugo švyturiais visoj tautoj. Kiti liko veikėjais, nepakeičiamais daugelyje darbų, skubėjusiais vykdyti tai, ką skelbė ir nurodė vadai. Buvo ir tokių, kurie ateitininkų idealus deklaravo ir deklamavo, bet patys mažai jais gyveno. Kiti jais gyveno be reklamos, bet buvo ir liko tikraisiais dvasiniais sąjūdžio ramsčiais.

Nemaža ateitininkų savo idealams aukojosi, dėl jų kentėjo ir mirė: vieni nuo bolševizmo, kiti nuo nacizmo. Žuvo bolševikų palaužtas didžiausias kovotojas su ateistiniu materializmu Pr. Dovydaitis, sąjūdžio kūrėjas, ir tokie pirmūnai, kaip K. Bizauskas, Z. Starkus ir kt. Kentėjo ištrėmimą kitas sąjūdžio kūrėjas Pr. Kuraitis, pirmūnai — L. Bistras, A. Stulginskis "ir1 kt. Nacizmo aukos buvo du Ateities redaktoriai — A Januševičius ir K. Baubą, moksleivių gyvoji dvasia kun. A. Lipniūnas, moksleivių at-kų pirmininkas A. Šapalas, Z. Masaitis, Alg. Tumėnas ir kt. Kentėjo nacių nelaisvę A. Kučas, A. Darnusis, A. Starkus. Kai vieni kentėjo ir mirė, kiti nuo ateitininkų nusigręžė. Tokių per laiką tektų priskaityti taip pat nemaža.

Ateitininkų potencialas, aišku, buvo aprė-žiamas žmogiško ribotumo. Vadai kreipė sąjūdį į gylį ir aukštį, o masė ėjo į plotį. Dėl savo pločio ateitininkai galėjo aprėpti daug Lietuvos gyvenimo sričių, bet daug kas liko neišbaigta, neįveikta, nesuvesta į gilesnius pagrindus. Per ateitininkų masę buvo sustiprinta Lietuvos katalikų apsisprendimo valia, išugdytas pasitikėjimas savo jėgomis, įdrąsintos plačios jaunimo masės priešintis bet kuriai idėjinei ar sisteminei prievartai. Bet, kaip St. Šalkauskis 1938 pastebėjo, daugeliui trūko kūrybinės drąsos, vidinės disciplinos ir ypač religinio entuziazmo. Horizontaliai laimėta daug, vertikaliai dar liko daug kas laimėti.

Vaisingiausias ateitininkų istorijoje buvo vidurio tarpsnis, maždaug 20 metų. Tai buvo sąjūdžio sužydėjimo, išsiskleidimo, subrendimo metai. Šis tarpsnis sutampa su tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės išsiskleidimu. Kaip gi su tais 20 metų, kuriuos sąjūdis tęsia naujose sąlygose?

Sąjūdis sumažėjo skaičiumi ir pasiskleidė mažomis grupėmis plačiose erdvėse, sakytume, fiziškai išskydo. Narių kontingentas radikaliai pasikeitė. Kitados 90 procentų buvo iš kaimo, šiandien — 100 procentų iš miesto, netgi milijoninių didmiesčių. Seniau dauguma buvo tradiciškai katalikiškų šeimų, šiandien — nemaža ateina iš liberališkų. Keičiasi ir amžiaus ribos. Pradžioj į sąjūdį telkta moksleiviai nuo 16 metų,.,vėliau išplėsta į jaunesnį amžių tarp 12-15 metų, o šiandien siekiama net jaunučių nuo 8 metų. Seniau studentas buvo 20-24 metų, šiandien 17-20. Kitados tarp sendraugių buvo 5-10 metų amžiaus skirtumas, o nūnai — ligi 30 ir daugiau.

Šie pakitimai yra labai reikšmingi. Jie pasunkina organizacinį aparatą, ideologinį ugdymą, praktinio veiklos realizavimo galimumus. Šioms sąlygoms iškyla naujų veiklos priemonių ir naujo labiau pritaikyto ugdymo metodo reikalas. Sėkmingiausios tuo tarpu masinio ugdymo priemonės — stovyklos, kursai. Bet jos tik sezoninės — vasaros metu. Reguliari ir tradicinė ugdymo forma, kuria buvo susirinkimai, nebetenka efektyvumo ypač tose vietose, kur narių grupės mažos. Toms mažoms grupėms reikėtų daugiau individualaus darbo arba jas, bent laiks nuo laiko, tektų telkti į susirinkimus iš keletos artimesnių kolonijų. Iškyla mažesnių rajonų problema sutelktiniam, kompaktiškesniam darbui planuoti, skatinti ir kontroliuoti, nes centrai nebepasiekia periferijų ir nebeapžvelgia skirtingų sąlygų visumos. Tai liečia daugiau vadus. O kaip su jais, be kurių sąjūdis negali nei egzistuoti, nei žengti pirmyn?

Ateitininkų Federacijos pirmoji vyr. valdyba, išrinkta Palangos reorganizacinėj konferencijoj 1927. Sėdi iš kairės į dešinę: prof. kan. P. Kuraitis (AF dvasios vadas), prof. St. Šalkauskis (AF vadas), E. Turauskas (AF tarybos pirm.); stovi — dr. J. Leimonas (studentų s-gos pirm.), dr. kun. P. Bielskus (sendraugių s-gos pirm.), K. Sapalas (AF generalinis sekr.), dr. V. Viliamas (moksleivių s-gos pirm.)

Kas ves ateitininkus ateitin?
Ateitininkai turėjo pranašių vadų — kūrėjų, grindėjų, ideologų. Turėjo socialinių, kultūrinių, intelektualinių asmenybių. Pirmųjų karta išsibaigė, ir jų niekas nebepakeis. Antrųjų turime atsivežtą likutį ir palyginti gausų prieauglį. Kas gi ves ateitininkus ateitin?

Sąjūdis negali tenkintis tik formaliais pirmininkais ir veikėjais, šie baigia savo kadencijas ir pasitraukia į užnugarį. Kiti žybteli kaip veikėjai ir pasitraukia į savo profesijas bei naujai kuriamas šeimas. Ateitininkams reikia moralinių vadų, kurie pastoviai ir patvariai rūpintųsi sąjūdžio gyvybe, vystytų jo dvasią, globotų jo kūną — organizaciją.

Išsibaigė ir kapelionų karta, kuri gimnazijose pastoviai sielojosi moksleiviu. Jų nepakeis dabartiniai dvasios vadai, nes jie prie moksleivio neprieina ir jo nebepažįsta. Kitados globėjai buvo mokytojai, kaip ir kapelionai; jiems buvo artimi moksleivio rūpesčiai ir problemos. Dabar globėjai — laikini savanoriai. Jie neruošiami šiam darbui ir neįpareigojami dirbti pastoviai.

Į ką atsirems moksleivių sąjūdis, kai studentai vis mažiau begali ir benori jiems talkinti? Studentas yra natūralus vadas moksleiviui, nes jo amžius artimas, o autoritetas labai didelis. Į ką atsirems studentai, kai sendraugiai pabirę ir jų interesai nukrypę į kitus laukus? Natūralūs studentų vadai turėtų būti jaunieji sendraugiai, nauji magistrai ir daktarai, kurie skirtų savo laiko studentų veiklos talkai. Taip yra buvę Lietuvoje ir taip, berods, turėtų būti tokiame sąjūdyje, kuris rišamas amžiaus ir patirčių grandimi.

Yra gyva problema su kartų grandimis. Vidurinė karta buvo iškirpta karo arba išimta iš apyvartos politinių sąjūdžių. Kai nebėra vidurio, lieka tik seneliai ir vaikai. Seneliai, kaip visuomet, daug kalba, o jaunimas žiovauja. Kai vaikai pradeda kalbėti ar judėti, seneliai ima bartis, erzintis. Kartų grandies pažeidimas nebeleidžia natūraliai išaugti naujiems vadams, kurie vienas iš kito laipsniškai perima sąjūdžio patirtis, polėkius ir susipranta psichologiškai.

Sendraugiai sudaro trečiąją ateitininkų jėgą, gausiausią skaičiumi, pajėgiausią intelektu-ališkai, labiausiai užtikrintą savo padėtimi ir neblogai įsikūrusią. Taip buvo Lietuvoj, taip yra čionai. Kodėl ši trečioji jėga nebuvo ir nėra tiek pajėgi, kiek turėtų būti ateitininkų sąjūdžio apimtyje? Į šį klausimą pradėta ieškoti atsakymo nuo antrojo kongreso (1925), bet jo ligi šiandien nerasta.

Sendraugių problema jautriai liečia ypač studentus. Jei su studentavimu baigiasi organizacinis ateitininko veikimas, kokia prasmė ją gilinti studento amžiuje? Kur jis toliau realizuos savo pasirengimą? Šis klausimas dar nebuvo toks aštrus Lietuvoje, nes sendraugių inertiškumą atsvėrė pirmūnai ir kiti vadai. Aišku, ir šiandien yra nemaža išimčių — rėmėjų, talkininku, globėjų. Gal tos sendraugių paramos tikrai nemaža, kaip amerikiečių pagalbos atsilikusiems kraštams. Bet kaip amerikiečiai nelaimi širdžių tik su parama, taip ir sendraugiai. Kol sendraugiai nevirs veiksminga trečioji jėga, tol ateitininkų sąjūdis bus grėsmėje išbaigti savo pajėgumą su moksleiviais ir studentais, kurie dar tik ruošiasi realizuoti ateitininkų idealus.

Ateitininkai, kaip matome, turi savo vidaus problemų. Jų visada turėjo. Gal tai žmogaus vidaus problemos, o gal gyvenimo kryžkelių, kuriose dažnas atsiduria gyvenimo vidurkelyje? Bet ateitininkai, kaip sąjūdis, turi ir "užsieninių" problemų.

Per orbem terrarum
Apvaizda išvedė mus į platų pasaulį. Nūn turime sąlygas plačiau atsiskleisti ir pasidalyti su kitais savo patirtimis. Argi ateitininkų idealai nėra visuotini? Ateitininkų sąjūdis turi atsakymą į daugelį klausimų, kurių kiti dar ieško. Ateities sąjūdis gal jau seniai būtų išėjęs į tarptautinę plotmę, jei būtume suvokę savo misiją ir turėję artimesnį sąlytį su kitų tautų atstovais. Mūsų sąjūdžiui anksčiau stigo kalbinio rakto (prieinamos pasauliui kalbos), o dabar ši kliūtis beveik visai nugalėta jaunos kartos. Visa kita nebūtų kliūtimi, sakysim, kad ir tos nebaigtos spręsti vidaus problemos. Juk jų turėjo ir turi Graalis ir žosizmas. Šie sąjūdžiai nėra baigę misijos savo tautose, ir jos gal niekad nebaigs. Misija savo tautoj dėl to nesumažėjo, o sustiprėjo. Kodėl tad ateitininkai negalėtų tapti tarptautiniu sąjūdžiu, ypač dabar?

Iš Ateitininkų Federacijos tuo tarpu vieni studentai jungiasi veiksmingiau į tarptautinę veiklą. Jie sukūrė atskirą egzilų komisiją prie Pax Romaną. Pax Romaną sąjūdžiui tris kadencijas pirmininkavo ateitininkas dr. V. P. Vygantas. Ateitininkai dalyvauja šio sąjūdžio seminaruose ir 1959 vieną jų patys globojo. Tai graži pradžia išeiti į globalinę viešumą ir imtis platesnės atsakomybės darbų.

Ateitininkai yra jau gerai žinomi Pax Romaną, ir jų veikla kelia susidomėjimą. Tai pasiekta  asmeniniu  ryšiu  ir  informacija  apie mūsų sąjūdį ir jo pasiektus laimėjimus. Bet reikia rašytinės medžiagos ne vien informacijai, bet ir edukacijai. Tektų galvoti apie vadovėlį anglų kalba, kad galėtume kitų kraštų katalikams atskleisti savąją inteligentų ruošimo sistemą. Tokios sistemos neturi Amerika ir daug kitų kraštų. Iš minėtų dviejų tarptautinių sąjūdžių Graalis yra miestų mergaitėm, o žosizmas — darbininkam, tat inteligentinio ugdymo dirva dar lieka atvira tokioj idealioj formoj, kokią turi Ateities sąjūdis.

Ateitininkai turi tarptautinės apimties uždavinių, kaip kovą prieš ateistinį komunizmą, neopagoniškąjį nacionalizmą, laicistinį humanizmą. Vien tai, kad ateitininkai šioje kovoje stipriai reiškėsi per beveik 60 metų, gali kitiems daug pasakyti. Be to, patys ateitininkai šiandien nebegalėtų tų trijų uždavinių tinkamai atlikti be gerai organizuotų talkininkų.

Tačiau galvoti apie pasaulinės apimties uždavinius yra viena kliūtis. Daugelis ateitininkų, ypač vyresniųjų, yra praradę interesą eiti į žmones ir ieškoti talkininkų savo idealams. Jau kuris laikas ateitininkija sustojo ties trimis dalykais — ideologija, organizacija ir veiklos metodika. Tuos dalykus vyste bei tobulinę, jie pasiekė reto tobulumo ir tuo, atrodo, pradėjo pasitenkinti. Ateitininkai kažkaip išleido iš akių vieną faktą, jog pats Šalkauskis, organizacinio ir ideologinio tobulumo puoselėtojas, pastaraisiais nepriklausomybės metais labiausiai susirūpino šio sąjūdžio gyvąja dvasia. Jis grįžo pagaliau prie to, nuo ko pradėjo Pr. Dovydaitis, mesdamas kibirkštį, parodydamas linkmę, įsiūbuodamas sąjūdį. Ateitininkų pradžia buvo gyvos, jaunatviškos dvasios prasiveržimas, keitęs pačių ateitininkų gyvenimą, formavęs jų asmenybes, išvystęs jų iniciatyvą ir atsakomybę.

Tokioj organizacijoj, kur persvara tebėra jaunime, gyvos dvasioa apraiškų niekad nestigo ir vėliau. Atskirų užsidegėlių ir pasišventėlių ir dabar netrūksta. Jaunimas, kaip ir visais laikais, tebėra atviras didžiadvasiškumui ir, man rodos, tik laukia, kol iš savo tarpo iškeldins naujų charizmatiškos dvasios vadų, kurie šiose naujose sąlygose parodytų naujus kovos bei veiklos barus.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai