Aidai.eu Apžvalga

BALČIKONIS PASISAKO UŽ SIRVYDĄ

1962 m. "Aiduose", rašydamas apie K. Sirvydo biografines datas, pabrėžiau, kad jo pavardę reikia rašyti Sirvydas, o ne Sirvydas. Tokį rašymo būdą nuosekliai vartojo jau Vc. Biržiška "Senųjų lietuviškų knygų istorijoje" (1953) ir vėliau "Aleksandryne" (I t., 1960), nors buvo įsitikinęs, kad pats Sirvydas savo pavardę rašęs Szyrwid ir kad panašiai rašę beveik visi kiti (išskyrus Alegambę ir 1599 m. Rygos jėzuitų katalogą), kurie kada ir kur nors minėjo jo pavardę. Tuokart "Aiduose" ir tais pačiais metais išėjusiame Lietuvos Enciklopedijos XXVII tome galėjau nurodyti į iki mūsų laikų išlikusį paties Sirvydo parašą: Constanti-nus Synvid manu propria ir į bendralaikių vartotą įvairiopą jo pavardės rašybą, kur skiemuo Sir-, Syr-, Ser- pasitaiko žymiai dažniau kaip skiemuo Szyr-, Szir-, Szer-. Pagaliau atkreipiau dėmesį į lietuviškus vietovardžius, kurių didžiulė dauguma turi kamieną Sir-ir tik vienas vietovardis rašomas Sirvydai.

Tuo pačiu reikalu neseniai pasisakė Lietuvoje įžymusis mūsų kalbininkas J. Balčikonis. Leidinyje: "Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Kalbotyra", 11 (1965), 145-146, pamini, kad 1964 birželio 22, K. Pakalkai ginant kandidato disertaciją "Pirmasis lietuvių kalbos žodynas", tarp tarybos narių buvo kilęs ginčas, kaip vadinti pirmąjį mūsų leksikografą — Sirvydas ar Sirvydas. Tuoj pat Balčikonis išskaičiuoja devynius argumentus, kuriais rėmėsi tarybos nariai, stovėjusieji už Sirvydą. Juos čia trumpai suminėsime. 1) Jau K. Būga darbe "Apie lietuvių asmens vardus" (1911) duoda pirmąjį pavardės kamieną sir-, o ne šir-. 2) Lietuvių kalbos ir literatūros institute esančiuose pavardžių sąrašuose per 100 šeimų rašo savo pavardę su sir- (Sirvydas, Sirvydis) ir tik 5 šeimos užrašytos su šir- (Sirvydas, Sirvydis). 3) Turime daugelį kitų dvikamienių asmens vardų ir pavardžių, sudarytų su sir-, o ne su šir- (Sirbutas, Sirdaugas, Sirgaila ir t.t.) 4) Yra ir vienkamienių gyvų pavardžių, susidariusių iš sir- (Siraitis, Sireika, Sireikis, Sirenis, Sirius, Sirutis). 5) Iš tos pavardės yra kilę keletas Lietuvos vietovardžių, kurie visuomet (net ir sulenkėjusiose vietovėse) sudaromi su kamienu sir-Vienas, taip pat Vc. Biržiškos ir mano paminėtas vietovardis, Sirvydai (Gulbiniškio apyl., Kapsuko, buv. Marijampolės rajone) nėra senas; jis duotas Žemės reformos valdybos apie 1922 metus. 6) P. Alegambė knygoje "Bibliotheca scrip-torum Soc. lesu" (1643) rašo: Constantinus Synvid. 7) XVI a. dokumentuose minimas Jonas Sirvydas, kurio pavardė lenkiškai ir rusiškai rašytuose tekstuose visuomet minima su sir- (Jan Syrwid, Janu Janoviču Sirvidu; plg. Akty, izdavaemije Vilenskoju Komissieju dlja razbora drevnich aktov, XXXII, 1907). K. Jablonskis manąs, kad tas Jan Synvid iš Dabužių apylinkės, netoli Anykščių, galįs būti mūsų leksikografo tėvas ar senelis. 8) Neseniai Vilniuje buvo užtiktas Sirvydo portretas, išlikęs pas jo kažkokias giminaites, kurių giminės tradicija jį vadinus Synvid, o ne Szynvid. 9) Galų gale pamini Romoje surastą paties Sirvydo parašą: "Galop, prie to reikia pridėti, kaip teko sužinoti, kad prieš dvejetą metų Ryme jėzuitų arkyve rastas jo paties rašytas dokumentas su parašu Constantinus Synvid manu propria" (nerašo, kas surado ir kur paskelbė!) ir padaro išvadą: "Jei jis pats taip rašosi (Sirvydas), tai ar begali būti koks klausimas dėl jo vadinimo?" Išvada, po kuria nė kiek nedvejodami gali ir po tokios argumentacijos, atrodo, turi pasirašyti visi lietuviai kalbininkai. Tai, kad Sirvydo išleistų raštų tituliniame puslapyje randame parašytą Szynvid, Balčikonis aiškina anų laikų lenkų rašybos svyravimu; senesniuose lenkų raštuose galima rasti nemaža pavyzdžių, kur vietoj šių dienų s rašoma sz. Prie Balčikonio duotųjų pavyzdžių galiu pridėti ir savo nuolatinę patirtį, vartant senosios Lietuvos jėzuitų provincijos katalogus. Pvz., 1626 rudenį rašytame kataloge, kur apie Vilniaus akademijoje dirbantį Sirvydą pažymėta: P. Constantinus Sirwidt, Pater spi-ritualis et monitor, tuomet toje pačioje akademijoje pradėję studijuoti teologiją jėzuitai vadinami: Hiacynthus Osczewski ir Andreas Sczepkowski; sekančių metų kataloge abu šie jau antrųjų metų teologijos studentai rašomi: Hyacin-thus Oszczewski ir Andreas Szczep-kovvski, kai tuo tarpu įrašas apie Sirvydą 1627 m. kataloge liko nepakitęs: P. Constantinus Sinvidt, Pater spiritualis, monitor. Arba tų pačių 1626 m. kataloge Kražių kolegijoje randame tarp kitų pažymėtą P. Iacobus Paskiewicz, pro missionibus; sekančių metų kataloge jis taip pat Kražiuose, bet rašomas P. Iacobus Paszkiewicz, mis-sionarius. Panašių rašybos svyravimų būtų galima iš pačių katalogų pririnkti šimtais. Esant tokiam nepastovumui, žinoma, kai kur užtinkamas vartojimas kamieno sir-, o ne šir-, net ir to paties asmens paraše, nebūtų galutinai įtikinąs įrodymas. Tačiau Sirvydo atveju prieiname prie nedviprasmiškos iš-vados,ne vien remdamiesi jėzuitų kataloguose aptiktu rašybos svyravimu (nors ir ten svarstyklių lėkštė ryškiai pasvyra į Sirvydo, o ne Sirvydo pusę), bet verčiami viso argumentacijos komplekso, kuriame pagrindinį svorį sudaro tos pačios ir jai giminingų pavardžių ir iš jų kilusių vietovardžių tarimas bei rašyba lietuvių kalboje.

Kai išeivijoje jau daug kas rašo Sirvydas, Lietuvoje vis dar tebesilaikoma rašybos "Sirvydas". Jei "Lietuvių literatūros istorija" ir kt. veikalai pasirodė, kai šis klausimas dar nebuvo išsiaiškintas, to negalima sakyti apie "Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją", kurios I t. išėjo 1966. Joje, kalbant apie J. Jaknavičių (psl. 663-664), tris sykius paminėtas Sirvydas, kuris rašomas Sirvydas.

šia proga reikia pastebėti, kad Vc. Biržiškos ir jo veikalo leidėjų "Aleksandryne" pasėtos klaidų sėklos jau pradėjo nešti vaisių. Rašant apie J. Jaknavičių (Aleksandrynas, I, 274-285), nebuvo atidžiai perskaitytas ten pat pridėto nekrologo paskutinysis sakinys, kur sakoma, kad Jaknavičius mirė 1668 balandžio 11, turėdamas 79 m. amžiaus; pastebėta tik septyniasdešimt (nekrologe amžiaus metai pažymėti ne skaitmenimis, o žodžiais) ir nematyta kiek toliau esančio žodžio devyni, ir taip buvo "pataisyti" (pagal nekrologą) J. Jaknavi-čiaus gimimo metai į 1598 m. šią "pataisą" Jaknavičiaus gimimo datą, perimtą iš "Aleksandryno", randame tokiame rimtame leidinyje, kaip "Polski slownik biograficzny" (X, 1964), ją įsidėjo ir Lietuvoje išleistoji enciklopedija. Tai tebūna pavyzdžiu, kaip atsargiai ir tik, gerai patikrinus, reikia naudotis "Aleksandryno" teikiamomis žiniomis, ypač jei jos liečia lietuvius jėzuitus.

Sukurta: Kretingos pranciškonai