Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠALTINIAI SENOVĖS LIETUVIŲ RELIGIJAI PAŽINTI PDF Spausdinti El. paštas
a. Reikalas pažinti senovės lietuvių religiją
Ar įmanoma suprasti senovės lietuvių kultūrą, nepažįstant jų religijos? Juk tarp senovinės baltų religijos ir tuometinės baltų kultūros buvo organiškas ryšys. Religija ir kultūra nedalijamoje vienybėje plaukė viena vaga. Senovės lietuvių kultūra ir religija yra neatsiejamos sąvokos. Nepažinimas prieškrikštinės mūsų tautos religijos — didžiulė spraga lituanistikos srityje.

Būtų nesusipratimas ignoruoti ar pražiūrėti mūsų kultūros istorijoje senąją religiją, tarsi tokios religijos nebūtų nė buvę. Taipgi neteisinga būtų mūsų kultūros visumoje tą religiją menkinti, tartum iš kokios siauražiūrystės ar fanatizmo. Kaip nedera mums niekinti anų mirusių generacijų, taip nedera niekinti ir jų religijos. Senosios religijos įnašas į mūsų tautos kultūrą bei jos turinį yra gilus ir didelis. Ta religija buvo rodyklė visam gyvenimui, taipgi ir kultūrai. Senoji religija buvo senųjų baltų kultūros penėtoja. Ta kultūra buvo gyvybiškai senosios religijos persunkta.

Senoji religija turėjo didelės įtakos lietuvių istorijai. Istoriniame vyksme religija tiesioginiai veikė tautos eismą. Anoje senovėje ta religija buvo mūsų tautos gyvenimo centre. Deja, dar ir šiandien tebėra anos senosios religijos atžvilgiu neigiamai nusistačiusių, lyg iš jos galėtų koks pavojus grėsti.

Mūsų istoriją tikrai suvokti tegalima tik suvokus, kad visa tautos praeitis sudaro vieną organišką vienumą. Dėl to senoji lietuvių religija turi įsiderinti į mūsų kultūros istoriją, kaip ji buvo įsiderinusi į tautos gyvenimą.

Vakarų Vokietijos istorikas M. Hellmanas yra rašęs: žinome, kaip pavyko lietuviams iškilti į vyraujančią Rytų Europoje valstybę; bet iš kur jie tam sėmė jėgų — palieka neaišku daugel sykių. Taigi "... iš kur jie tam sėmė jėgų?" Mums atrodo, kad tas paslaptingasis jėgų šaltinis buvo ne kas kitas) o tik 1200 - 1400 m.

lietuvių religija: apskritai tuometinė lietuvių kultūra, bet ypač religija. Ta religija yra buvusi istorinė jėga.

Lietuvių atskiros nuo kitų baltų religijos nėra buvę. Visos baltų giminės (kiltys) turėjo vieną bendrą religiją. Taip liudija P. Dusburgie-tis. Tai matyti ir iš kitų svarbiausių šaltinių. Tesiskyrė tik dievybių vardų tartis ir bene šiek tiek kultų išraiška bei apeigos. Tačiau mes "baltų religijos" termino vietoje vartosime (nors ir žinodami, kad tai nėra visai tikslu) "senosios lietuvių religijos" terminą. Taip darysime dėl dviejų priežasčių: 1. patys juk esame lietuviai — palikuonys tų, kurie iki krikščionybės įvedimo tą religiją išpažino ir gynė; 2. visus "baltus" suprantame kaip lietuviškąsias gimines (kiltis).

Ryšium su tuo pabrėžtinas yra J. Dlugoszo tvirtinimas Lenkijos istorijoje (apie 1470), kad prūsai ir lietuviai bei žemaičiai turėję vieną kilmę, kalbą ir papročius. Jeigu taip, tai ir vieną religiją. Šitai iliustruoja ir Vytauto Didžiojo žodžiai: "Prūsai irgi yra mano protėvių žemė; jų aš reikalausiu iki Uosos, nes tai yra mano paveldimas tėvų palikimas" (derantis su kryžiuočiais 1413 Salyne). Ir lyginamasis kalbų mokslas yra išaiškinęs, kad sūduviai (jotvingiai), kuršiai, latgaliai, lietuviai, prūsai, sėliai ir žiemgaliai gilioje senovėje sudarė vieną protautę, kalbėjusią ta pačia viena prokalbe. Iš to sektų prielaida, kad visi jie tada bus turėję ir vieną tą pačią religiją.

Šiandien atkurti senovės lietuvių religiją yra labai sunkus uždavinys. Visų pirma dėl to, kad esame jau visai kito dvasinio "klimato" bei kitų gyvenimo sąlygų žmonės. Mus kasdien supa kitokia, negu senovės lietuvius, buitis. Esame didmiesčio dvasios apsemti. J. Baltrušaitis rašė, kad iš lūšnelės esą arčiau į dangų. Tačiau nemažiau teisinga būtų teigti, kad iš XIII a. lietuvio sodybos "dangus" buvo daug arčiau negu XX a. viduryje iš miesto. Mūsų galvosena ir jausena tiek skiriasi nuo senovės lietuvių galvosenos ir jausenos, kiek mūsų kasdiena skiriasi nuo senovės lietuvio kasdienos. Didmiestinę "dvasią" išugdė ir apsprendė pramonė, technika ir komercinė reklama. O anoji religija buvo, sakytume, "žemdirbinė", arba "idilinė".

Antra, natūralus lietuvio ryšys su gamta vienur beveik jau visai nutrūkęs, kitur belikęs tik atostoginis. Supramonėjusiam ir suprekybėjusiam jau sunku bepagauti aną gamtos ir lietuvio ryšio intymumą. Tada senovėje žmogaus santykis su gamta buvo kitoks. Dėl to jau sunkiai bepagaunamas anas gyvasties pajautimo grynumas, sodrumas ir skalsumas. Esame vis skubą ir suirzę, pavargę, apkartę ir nervingi. Mums jau sunku beįžvelgti tas giliąsias dimensijas, kurias anos "primityvios" kiltys savo žemėje ir danguje buvo atidengusios, išmąsčiusios ir išjautusios.

Trečia, o šitai svarbiausia ir blogiausia: "pergudrėjimas" ir sumaterialėjimas. Ar mes iš tikrųjų giliai ir nuoširdžiai bemylime patį gyvenimą, nors ir siekiame malonumų? Šiandien, kai materialinė vertybė pirmauja taip toli prasinešusi, daugeliui religija (bet kokia) jau iš viso neįdomi.

Ketvirta, vis dar tebetrūksta tikrų duomenų ne vienam svarbiam klausimui galutinai išspręsti.

Tad šiandien senąją lietuvių religiją aprašyti ar atvaizduoti gal nėra lengviau, kaip saulėtekį Alpių kalnuose ar mėnesieną Palangos pajūryje. Kokia gera bebūtų nuotrauka (ar paveikslas), tikrasis saulėtekis Alpėse ar mėnesiena Palangoje bus šimteriopai pilnesnį.

Kad ir nelengva užtikrintai charakterizuoti senąją lietuvių religiją, vis dėlto jos profilis gana aiškus. Jos idėjos ir fragmentai tradiciškai išliko tautosakiniuose apibendrinimuose. Jos elementai ir pagrindinės sąvokos išliko tautodailės ir tautosakos simboliuose bei motyvuose, tarytum formulėse.

Krikščionybės istorinis įvedimas Lietuvoje vyko nepaprastai lėtai. Ją viešai ir oficialiai pradėjo Mindaugas pačiame XIII a. viduryje, o į-vykdė tik Algirdo ir Kęstučio sūnūs XIV a. pabaigoje. Tačiau ir po to dar ištisus šimtmečius senasis tikėjimas vis tebebuvo lietuvių liaudies kultūrai genetiniu šaltiniu ir centrine atrama. Lietuvio baltiškoji religija (t. y. lietuvio tautinė pasaulėžiūra ir pasaulėjauta) krikščionėj o ypatingai lėtai.

Tokiu būdu senoji lietuvių religija iki pat XVIII a. vidurio tebesudarė liaudies kultūrinės nuosavybės branduolį. Lietuvių liaudies katalikybė — savotiška katalikybė: sakytume, liaudinė, baltiškoji, atmiešta baltų religijos simboliais, tikėjimais, motyvais ir papročiais. Net iki pat II pasaulinio karo Lietuvos kaime vietomis dar teberuseno senosios religijos žarijų.

Stokojant patikrintų duomenų, šiandien jau nebeįmanoma senosios religijos ištisai dokumentuoti ir visko pagrįsti įrodymais. Senosios religijos neįmanoma išanalizuoti ir apibūdinti matematiniu tikslumu. Nežiūrint geriausių norų, pastangų ir kruopštumo, čia samprotis neretai bus apytikris. Jeigu, anot Paskalio, net geometrijoje negalima visko įrodyti ir apibrėžti, tai juo labiau šiandien negalima visko įrodyti ir apibrėžti senovės lietuvių religijoje. Prie to pagaliau pastebėtina, kad, to paties Paskalio žodžiais, "mes pažįstame tiesą ne tiktai protu, bet taip pat ir širdimi". Dar daugiau — mes, lietuviai, savo senąją religiją neretais atvejais atpažįstame ir "instinktu". Širdimi bei instinktu net giliau, negu protu, įsigauname į senovinę pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą per tautosaką, papročius, tikėjimus, burtus ir prietarus. Širdimi bei instinktu intymiau užgirstame tautos autentiškuosius pergyvenimus praeityje.

b. Baltų priešistoriniai laikai

Romėnų istorikas Tacitas (52 - 117) veikale "Germania" (98 m.) pirmasis pamini aisčius (gintaro rinkėjai Aestii ir Aestiorum gentes): jų religiją (garbina dievų motiną), žemdirbystę, geografinę vietą ir gintaro (glaesum) rinkimą. Aestiorum gentes — bene prūsų protėvių — gyvenamosios vietos nurodymas yra reikšmingas: dešiniajame Svebų jūros krante, vadinasi, rytiniame Baltijos pajūryje, t. y. į rytus nuo Pavyslio gotų.

Vis dėlto Tacitas tedavė labai mažai žinių, o ir tos pačios miglotos. Nėra net visai tikra, ar tos Aestiorum gentes buvo baltų kiltys. (Baltus vadinti baltais pasiūlė Nesselmannas 1845; K. Jaunius ir K. Būga šias tautas vadina aisčių vardu). Jo nurodytos aisčių apibūdinamosios žymės (apie kalbą, religiją ir papročius) kelia abejonę dėl jų baltiškumo. Kai kas (pav. G. Kossinna) Tacito Aestiorum gentes laikė senaisiais suomiais bei estais, kiti (pvz. Šachmato-vas) — keltų gimine, o dar kiti (pvz. E. Sittig, A. Senn) — germanais.

Istorikas vienuolis Cassiodorus (apie 550 m.) parašė gotų istoriją Historia Gothica iš 12 knygų. Tėra išlikęs tos istorijos sutrumpintas perdirbinys, atliktas kito goto Jordano (taip pat VI a.). Cassiodoro istorijoje buvo nuorašas ost-gotų karaliaus Teodoriko laiško aisčiams (Haestis), gyvenusiems pajūryje, kuriame jų pasiuntiniams dėkojama už gintaro dovanas. Jordanas tarp kitų rytinės Europos tautų kalba ir apie aisčius (Aestii), gyvenančius "tolimiausiame ilgo Germanų Vandenyno pakraštyje". Esą, "kur Vyslos vandenys liejasi trimis žiotimis", gyveną vidivarai, o už jų (t. y. už Vyslos deltos) —    Aestii labai ilgame pajūryje. Pasak Jordano, aisčiai esą labai taikūs žmonės, kuriuos IV a. nugalėjęs "išmintimi ir jėga" ostgotų karalius Hermanarikas, nusižudęs 375, kai jo didžiulę valstybę sugriovė iš Azijos įsibrovę hunai.

IX a. Karolio D. biografas Einhardas dideliame veikale "Vita Caroli Magni" (XII sk.) pamini aisčius (Aisti), gyvenančius rytiniame įlankos pakraštyje, slavų (Sclavi) kaimynystėje. Čia pirmą kartą paminima ir Baltijos jūra (Mare Balticum).

Anglų saksų keliautojas Vulfstanas savo kelionės aprašyme IX a. pabaigoje pilniau apsako aisčių (Aesti) gyvenamąją vietą į rytus nuo Vyslos žiočių. — ... Iš Vendų žemės (Weonodlando) atplaukia plati upė Vysla (Wisle) ir tarp Witlando (priklausančio aisčiams) ir Weonodlando įteka į aisčių marias (in Estmere) . . . Iš rytų, iš Aisčių žemės į Aistmares atiteka Elbingą (Ilfing).

Vulfstanas apsako ir aisčių gyvenimo būdą. Socialinio arba luominio susiskirstymo pagrindu esąs turtas . . . Aisčių žemė labai didelė ir ten daug pilių, o kiekvienoje esąs "cyningc". Tie "cyningc" dažnai kariauja tarp savęs . . . Tenai gausu medaus ir žuvies . . . "Cyningc" ir didikai geria kumelių pieną, o mažaturčiai bei vergai — midų . . . Mirusieji laikomi nesudeginti bent porą mėnesių, o kilmingieji — net iki pusės metų . . . Prie mirusiojo ruošdavę puotas, o likusiajam turtui pasidalyti — žirgų lenktynes.

Iš tų senųjų šaltinių yra apytikriai aiškūs du dalykai: 1. pirmąjį tūkstantmetį aisčių kiltys gyveno Baltijos pajūryje į rytus nuo Vyslos; 2. aisčiai gyveno čia iki XI a. po Kr. (pats paskutinis aisčių vardą paminėjo Adomas Bremenietis). Istorija šioje vietoje randa vakarų baltus, arba prūsus. Iš viso to seka, kad anie šaltiniuose minimi pirmojo tūkstantmečio aisčiai — tai istorinių XIII a. prūsų protėviai.

Visų baltų tautų giminingumą liudija ne tik istoriniai šaltiniai ir kalbos paminklai. Jų etninį ir kultūrinį vientisumą nuo pat žalvario amžiaus akivaizdžiai rodo ir archeologinių tyrinėjimų duomenys iš baltų gyventų plotų. "Kaip rodo naujausi archeologiniai duomenys, jau apie 1500 m. pr. Kr. Pabaltijy tarp Persantės (Pamaryje) ir Dauguvos vyravo visai aiški, vienalytė biltų kultūra, savo pobūdžiu bei formomis skirtinga nuo to paties laikotarpio kaimyninių kraštų kultūrų" (J. Puzinas, Aisčiai istorinių šaltinių šviesoje, Aidai 1948, nr. 12, psl. 98).

Pačioje XIII a. pradžioje baltų genčių gyvenamoji teritorija buvo tarp Dauguvos ir Vyslos — Persantės upių. Kone per vidurį šitos teritorijos tekėjo Nemunas, dalydamas baltus į dvi dalis: vakarinius ir rytinius.

c.    Pirmosios rašytinės žinios apie lietuvius
Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Lietuva ir lietuviai pirmąkart paminėta 1009 metais "An-nales Quedlinburgenses", kalbant apie nukankinimą šv. Brunono iš Querfurto (nukankintas "in confinio Rusciae et Lituae"). Čia lietuvių išskyrimas jau vardu iš kitų baltų rodo, kad tuo metu lietuviai jau turėjo savitas tautines žymes. O iš Rusijos ir Lietuvos pasienio minėjimo matyti, kad tuo metu lietuvių teritorija turėjo aiškias sienas; ir dar daugiau, — kad Vakarų Europoje tada jau žinota apie Lietuvos ribas.

Antrasis rašytinis istorijos šaltinis yra Kijevo rusų istoriko Nestoro kronika (rašytoji XII a.): esą, Kijevo Jaroslavas Gudrusis 1040 ir 1044 vykdęs karo žygius prieš Lietuvą. 1131 Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas buvęs įsiveržęs į Lietuvą ir pareikalavęs duoklės. Kitoje vėl vietoje — Lietuvą po labai prasto derliaus ištikęs badas.

Eiliuotinė Livonijos kronika rašo, kad 1198 vokiečių kryžininkai, Bertoldo vedami, įsiveržė į lybių žemę, bet gavo sunkų smūgį, prarasdami 300 užmuštais (tarp jų ir vienuolis Bertoldas). Kronika ten pat liudija: "Tai buvo lietuvių darbas . . .".

Henriko Latvio kronikoje parašyta, kad 1206 lietuviai — "visoje Lietuvoje surinkę" didelę kariuomenę, kuri ištisą naktį kėlėsi per Dauguvą — Kalėdų išvakarėse atžygiavo į Turaidą ir auštant netikėtai užpuolė kraštą, išsinešdami daugel į nelaisvę.

T. Leonardas Andriekus, O.F.M., paskirtas naujam trimečiui lietuvių pranciškonų provinciolu. Portreto eskizas — dail. V. Vizgirdos.

d.    Lietuvių gyvenamasis plotas XIII a.
XIII a. lietuvių gyvenamasis plotas gerokai skiriasi nuo dabartinio. Siauriausia sritis buvo Šiauliai, o vakariausia — Karšuva, atsiremianti į pajūrio Pilsotą tarp Ceklio ir Skalvos. Rytuose — iki Medilos, Naročios ir Beržūnos. Pietuose lietuviai ištisai gyveno net už Lydos: aukštutinis Nemunas buvo etnografinė siena tarp lietuvių ir Naugarduko rusų. Tai liudija bylodama pati žemė: lietuviškasis žemės vardynas, ypač upių lietuviški vardai.

Taigi lietuvių plotai XIII a. buvo apie 100.000 kv. km. Tarp Aukštaičių ir Žemaičių (daug rečiau apgyventų) senoji siena buvo Nevėžio upė: pagal dešinįjį krantą tęsėsi tankaus miško masyvas. Nuo slavų pietuose ir pietryčiuose Lietuvą skyrė dideli miškai ir balos ("niekieno žemė"). Apskritai sakant, lietuviai gyveno sunkiai prieinamoje šalyje.

XIII a. lietuvių iš viso galėjo būti apie 200.000. Gyventojų tankumas galėjęs būti apie 2 gyv. viename kv. km. Mindaugui mirštant (1263) prie etnografinės Lietuvos prijungtose žemėse galėjo būti apie 150.000 nelietuvių. Etnografinės Lietuvos bei lietuvių tautos istorinė ašis eina per Kauną, Kernavę, Vilnių ir Ašmeną. "Kas Romai buvo Campagna Romaną, Šveicarijai Keturių Kantonų sritis ir Lenkijai Goplano ežerų apylinkė, tai Lietuvai tą pat reikšmę turėjo Neries baseinas, ypač žemutinė jo dalis" (A. Sujkowski).

"Lietuviai" ir "Lietuva" XIII a. kronikose, arba metraščiuose, minima jau kaip tautybinė ir teritorinė sąvoka. Vokiškoji kronika pvz. rašo: "Lietuvių karalius Mindaugas buvo nužudytas kilmingo lietuvio Treniotos". Arba Ipatijaus kronika: "Šiais (1263) metais Lietuvoje buvo maištas: savieji sukilo prieš savuosius ir nužudė didįjį kunigaikštį Mindaugą". Net Žemaitijos kunigaikštis Treniota niekur šaltiniuose nepaminėtas žemaičiu,   o  vadinamas  tik  lietuviu:

"Buvo antras galingas lietuvis, katras slaptai pavydėjo Mindaugui" (Eiliuotinė Livonijos kronika apie Treniotą).

Lietuvius rišo kalba, religija, kilmė ir teritorija. Jų genetinės giminystės, vieningumo ir bendro likimo sampratą ypač sąmonino kovos su išorės priešais, kalbančiais svetima kalba ir esančiais kito tikėjimo: Ordinas — šiaurėje ir vakaruose, slavai — pietuose ir rytuose. Žūtbūtinės kovos prieš bendrus, nuolatinius, galingus ir mirtinai pavojingus priešus vienijo lietuvius į etninį vienetą.

I. ISTORINIŲ ŠALTINIŲ PERŽVALGA
Šaltinių (dokumentų) reikšmė yra pirmaeilė. Dokumentai yra pagrindas istoriniams tyrinėjimams ir išvadoms. Kai prie dokumentų tiesiog prieiti negalima, tenka remtis netiesioginiais šaltiniais: istoriniais veikalais, ištraukomis, aiškinimais bei citatomis. Svarbiausia yra atsijoti ir perspektyvoje suprasti įvykius (pačius faktus), vedamąsias problemas ir atstatyti praeities vaizdus. To, kas buvo (t. y. įvykio bei vaizdo), dugne glūdi istorinė tiesa bei idėja.

Istoriniai šaltiniai (senųjų kronikų bei raštų duomenys) ir tautosaka yra pagrindas kritiškam įžvilgiui į senovės lietuvių religiją. Deja, religinių žinių istoriniuose šaltiniuose nėra pakankamai gausu. Be to, tuose šaltiniuose esama apsčiai netikslumų ir aiškių iškraipymų. Jų priežastys yra šios:

1.    Seniausieji ir svarbiausieji mūsų istorijos šaltiniai yra ne lietuvių, bet svetimųjų (kunigų bei keliautojų) rašyti. Lietuviai, aišku, svarbiausias savo religijos paslaptis ir dalykus nuo svetimųjų slėpė. Svetimšaliai, nemokėdami lietuviškų kilčių kalbos, daug ko pakankamai nesuprato ir reikiamai neužgirdo. Tad visai teisingai dr. Pr. Skardžius sako: "Iš vienos pusės, turime, palyginti, visai nedaug patikimai užrašytų senovinių mitologinių vardų, — dalis yra didžiai sudarkyti arba aiškiai pramanyti; iš kitos pusės, nedaug iš jų terandame tokių, kuriuos galėtume paremti šių laikų kalbos duomenimis . . . Tenka pastebėti, kad nemaža dalis tų vardų yra nepatikimi, dirbtinai sudaryti, sugalvoti arba gerokai sudarkyti" (Lietuvių mitologiniai vardai, Aidai 1954 nr. 5, psl. 218-226).

2.    Pagonims ir jų religijai suniekinti vienuoliai kronikininkai kaipgi apsieitų be pramonės sutirštinti spalvas. Šimtmetis po šimtmečio netrūko tokių, kurie pamoksle ar raitė buvo greiti senojo tikėjimo dievybes pavadinti tiesiog velniu ir tiek. Anot S. Daukanto, "... ir visu išmintinguosius jų įpročius ir įstatymus išjuokė ir išpeizojo dėl to vien, jog jie buvo pagonų, ne krikščionų" (S. Daukantas, Būdas senovės lietuvių, 1935, 83).

3.    Tie seniausieji šaltiniai yra parašyti lietuvių kaimynų arba netgi lietuvių priešų. Tų kronikų autorių ne tik pažiūros, bet ir rašymo tiksiJS buvo baltams (taigi ir lietuviams) nepalankūs.

4.    Objektyvumą daug kur temdo ne tik religinė (antipagoninė) neapykanta, bet ir tautinė (antilietuviškoji). Pvz. Jan Dlugosz ir M. Praetorius, Nybudžių bžk. (9 km į šiaurę nuo Gumbinės) klebonas 1664 - 1684, autorius knygos "Preussische Schaubūhne".

5.    Tuose šaltiniuose apie senovės lietuvių religiją dažniausia tėra tik atsitiktinės žinios bei pastabos: daugiausia tai, kas atrodė kitoniška, keista, prajoviška.

6.    Kai kurie pasakymai tėra tik bendrinio ir migloto pobūdžio, tat neturi didesnės reikšmės dėl konkretumo bei tikslumo stokos.

7.    Skirtingi luomai (medžiotojai, kariai, žemdirbiai, bitininkai, žvejai), bus turėję dievyno, kulto bei apeigų ir papročių skirtybių: sąvokos, vardo, skaičiaus, reikšmingumo ir kitais atžvilgiais. Dėl šitos priežasties to pat meto istoriniuose šaltiniuose gali būti nesutarimų, nors kronikininkai visai sąžiningai, pastabiai ir taikliai būtų užrašę religinius faktus, bet ne tos pat kilties, vietos ar luomo.

8. Amžiams slenkant, pamažu keitėsi dievų (ir dievysčių bei dvasių) samprata, vardai, skaičius ir kultai. Dėl šitos priežasties skirtingų šimtmečių istoriniuose šaltiniuose turi būti skirtybių, nors abu visai sąžiningai liudytų apie tą patį dalyką.

Lenkų istorikas H. Paszkiewicz išvardija ištisą eilę istorinių šaltinių, pasak kurių lietuviai, esą, buvę: šėtono vaikai, laukiniai žmonės, bedieviai, priesaikų laužytojai, šunes, kaimynus puldinėję vilkai etc. Šitoks lietuvių pavaizdavimas — pykčio, neapykantos, pagiežos darbas. Toli gražu tai nėra juk sąžiningi tiesos liudijimai. Dėl to mums privalu žiūrėti su dideliu atsargumu ne tik į tokius pareiškimus, bet ir į visą tekstą, kuriame tokie pareiškimai telpa.

Kaltas šaltinių šališkumas, kad į daugelį istorijos dalykų dar tebežiūrime pro Ordino, lenkų arba rusofilų akinius.

Pranciškonų koplyčia Kennebunkporte (arch. dr. A. Kulpavičius) Nuotrauka V. Maželio

a.    Nestoro — Ipatijaus metraštis
Nestoras buvo Pečeros vienuolyno (Kijeve) vienuolis ir metraštininkas, gyvenęs XI a. antroje pusėje ir XII a. pradžioje. Kronika yra viduramžinis istorinio veikalo — įvykius dėstančio chronologine tvarka — pavadinimas. Nestoro kronika (Povest vremennych liet) yra seniausias Rusios metraštis. Joje įvykiai nupasakoti iki 1110 metų. Čia pirmą kartą minimas Lietuvos vardas: 1040 Kijevo kniazius Jaroslavas įsiveržė į Lietuvą. Tačiau nei pats Nestoro kronikos originalas (baigtas 1113), nei pirmieji nuorašai nėra išlikę. Jos seniausios versijos tėra žinomos tiktai iš nuorašų, įglaustų jau XIV a. pabaigos kronikų kompiliacijose: Lavrentjevskij spisok ir Ipatjevskij spisok. Lavrentjevskij spisok — pats seniausiasis iš žinomųjų. Jis sukompiliuotas vienuolio Laurentijaus 1377, Suzdalio kniaziui Dimitrui užsakius.

Ipatijaus (Ipatjevo) kronika (Ipatjevskij spisok, arba dar — Galitsko Volynskaja lietopis) — tai XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje padarytas nuorašas. Jis buvo laikomas Kostromoje Ipatjevo vienuolyne. Jo yra dvi dalys: pirmoji — įvykiai iki 1199, antroji — iki 1292 metų. Lietuvos istorijai yra svarbesnė antroji kronikos dalis. Tai ypatingos reikšmės šaltinis 1219 - 1292 laikotarpiui Lietuvoje.

b.    P. Dusburgiečio "Prūsų kronika"
Iš XIV a. liko kryžiuočių ordino vienuolio Peter   Duisburg   "Chronicon   terrae   Prussiae" (Prūsų kronika), kurią Karaliaučiuje pabaigė 1326 (M. Toeppen, Script. rerum Prussicarum .[, 21-219). Prūsų religija ir papročiai vaizduojami kronikos trečioje dalyje: tai Ordino "šventieji" karai su prūsais ir Vytenio bei Gedimino lietuviais; be to, kronikos priede — 20 skyrelių apie karus su lietuviais 1326 - 1330. Senąją lietuviškų kilčių (prūsų) religiją Dusburgietis taip charakterizavo: "Jie klysdami garbino Dievą vietoje įvairius Jo kūrinius, būtent: saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir net keturkojus... Jie taip pat turėjo šventų miškų, laukų ir vandenų, ir tuose nieks nedrįso kirsti medį, dirbti dirvą ir žvejoti".

Šitoks P. Dusburgiečio apibūdinimas reikštų, kad: 1. Senoji lietuviškų kilčių religija buvusi pirmykštė bei neišsivysčiusi. 2. Ji tebuvusi primityvus gamtos gerbimas. 3. Ji neturėjusi dievų. Bet tas pats P. Dusburgietis teigė buvus aisčių religinį centrą ir profesinį žynių (dvasiškių) luomą bei hierarchiją. Tačiau religinis centras ir žynių hierarchinis luomas kaip tik nesiderina nei su religijos primityviu (gamtiniu) pirmykštumu, nei su neturėjimu dienų.

P. Dusburgiečio Prūsų kronika — tai pirmasis, seniausiasis ir svarbiausias Ordino istoriografinis paminklas Prūsuose. Iš ketui ių dalių mums svarbiausioji yra trečioji dalis — uoli registracija Ordino karų su prūsais (iki 1283) ir kryžiuočių 28 dideli puolimai į Lietuvą (nuo 1283 iki 1326). Metai po metų nuolatinis deginimas, žudymas, plėšimas, naikinimas, vaikų ir moterų vergais išvedimas. Trečioje dalyje yra žinių iš Prūsų krašto geografijos, apie Rimines ir sričių pajėgumą, apie prūsų religiją ir papročius, kaip lietuvių būdavo kariaujama ir pilių sargybos einama, šis tas iš panemunės bei žemaičių gyvensenos.
 
P. Dusburgiečio rašymo tikslas buvo: 1. Parodyti Apvaizdos veikimą per kryžiuočių ordiną, vedant riterius į triumfines pergales. 2. Išaukštinti kryžiuočius, priešais neigiamai parodant prūsus ir lietuvius. 3. Karingai nuteikti kryžiuočius. Karas su tokiais pagonimis esąs šventas: žuvusieji kryžiuočiai esą kankiniai, jų sielos balandėliais nuskrendančios į dangų.

Kryžiuočių ordino narys P. Dusburgietis žiūrėjo su panieka ir neapykanta į prūsus ir lietuvius, vadindamas juos velnio vaikais (filii Belial).

c.    Livonijos (arba Henriko Latvio) kronika
Livonijos kronika — Heinrici Chronicon Livoniae — parašyta 1226 vokiečio kunigo Henriko (vadinamo Henriku Latviu), agresingam vyskupui Albertui įsakius. Tai labai didelės vertės istorinis šaltinis, nes: 1. kronikininkas yra pats buvęs liudininku daugelio aprašomų įvykių; 2. faktais turtingoje kronikoje nėra nei didelių perdėjimų, nei sąmoningo iškreipimo; 3. duota autentiškų žinių apie rytų baltus bei lietuvius (Lethones) iš« labai ankstyvo (priešmindaugi-nio) laikmečio: 1180 - 1227 m.

Henrikas atžymi daugiau kaip 20 lietuvių karo žygių: į Livoniją, Latgalą, prieš Pskovą ir net tolimąjį Naugardą. 1204 m. puolimui vadovavo kunigaikštis Suelgate (Žvilgotas). Pabrėžiamas didelis lietuvių karingumas ir smarkumas: raitininkų tauta ant lengvų ir mažiukų arklių. Savo žygiuose naudojęsi vežimais ir rogėmis. Pasakojama apie lietuvių partizanišką kariavimo būdą. Yra pastabų apie lietuvių religiją.

d.    Kitos kronikos
Eiliuotinė Livonijos kronika, parašytoji eilėmis vokiečių kalba dar neišaiškinto autoriaus XIII a. gale (apie 1290), apima 1280 - 1290 laikotarpį.

Eilė Ordino valstybės kronikėlių, kurių dauguma išspausdinta rinkiniuose: a) Scriptores rerum Prussicarum (1 - V); b) Scriptores rerum Livonicarum (1 - II). Rusų kronikos, išspausdintos rinkinyje: Polnoje Sobranije Russkich Letopisej. Lenkų kronikų svarbiausios — Kadlubeko ir Galluso.

e.    XV a. duomenys
Iš XV a. gana įtikinąs yra A. S. Piccolomini (tasai pats paskui buvo popiežiumi Piju II) veikalas "De Polonia, Lituania et Prussia" (1432), kuriame įdėta misionieriaus Jeronimo Pragiškio pasakojimai, ką buvo matęs ir sužinojęs Žemaičiuose. Duota žinių apie medžių, žalčių, saulės ir ugnies gerbimą.

Taip pat iš XV a. — lenkų kronikininko Jan Dlugoszo (kunigas, vysk. Zbignievo Oles-nickio sekretorius, Lietuvos neapkentėjas) veikalas "Historia Polonica". Jis Lietuvą traktuoja tendencingai, daug kur neigiamai, net paniekinančiai. Tat negalima pilnai pasitikėti ir jo interpretacijomis, liečiančiomis prieškrikštinę lietuvių religiją. Jo, palyginti, nemažai parašyta apie lietuvių mirusiųjų bei ugnies kultus.

Antoni Mierzynski (1829 - 1907) — žymus senosios baltų religijos tyrinėtojas — yra davęs seniausiųjų istorinių šaltinių (iki XV a. vidurio) ištraukų rinkinį "Zrodla do mytologii litewskiej"; arba Mythologiae Lituanicae Monumentą, I t. 1892 ir II t. 1896. Čia tie šaltininiai dokumentai jo yra interpretuoti ir kritiškai vertinti.




f. Duomenys iš XVI a. raštų
Iš XVI a. pradžios — prolenkiško nusistatymo domininkonų vienuolis Simon Grunau, Prūsijos kronikininkas. Jo kronikoje pažymėtinai daug žinių apie prūsų liaudies religiją bei kultus. Vėliau daugelis vis kartojo S. Grunau žinias (pvz. Lucas David) iki pat XIX a. vidurio. Tačiau paskutiniuoju laiku teigiama, kad visoje jo kronikoje gausu fantazijos, netikslumų ir iškraipymų pagražinant. Anot Prūsijos istoriografo M. Toeppeno, S. Grunau kronika — ištisas išsigalvojimų rinkinys. Vis dėlto — nors S. Grunau, žinoma, reikia priimti kritiškai ir atsargiai — negalima jo iš mūsų istorinių šaltinių visiškai išmesti. Kol tat neįrodyta nuodugniai ištyrinėta studija, neįtikėtina, kad viskas to vienuolio kronikoje būtų tik "išgalvotos žinios". Tame dokumente tarp pelų turi būti ir grūdų: XVI a. pradžioje prūsų liaudyje dar daug kas tebebuvo autentiška iš senosios religijos.

Iš to pat XVI a. yra rašiniai: 1) Vyskupų Agenda (1530) ir 2) lenko Johannes Maleckio, protestantų kunigo, lotyniškas raštas Karaliaučiaus universiteto rektoriui — Epistola ad Georgium Sabinum. Juose yra keletas tariamų neva prūsų dievų vardų (nusižiūrint į romėnų dievyną). Reikšmingesnės yra J. Maleckio žinios apie prūsų aukojimus.

Duomeningesnis šaltinis apie sūduvių sentikinius papročius bei prūsų senąją religiją yra lenko, protestantų kunigo, Hieronymus Maleckio (Johannes sūnaus) "Wahrhafftige beschreybung der Sudawen auff Samandt sambt jhren Bockhey-ligen vnnd Ceremonien". Tituliniame puslapy raižinys: prūsas su aukojamu ožiu ir indu rankoje. Tačiau ir jis kartoja iš Agendos ir savo tėvo anuos tariamus prūsų dievus, pridėdamas vieną kitą dar ir nuo savęs.

Pagaliau pirmieji lietuvių rašytieji šaltiniai. Martyno Mažvydo 1547 "Catechismusa prasty szadei" prakalba lietuvių ir lotynų kalbomis. Čia jis apgaili, kad senasis tikėjimas tebėra gyvas lietuviuose, kad jie tebegarbina pagoniškąsias dievybes, kurių kelias pamini vardais: Perkūnas, aitvarai, kaukai, laukasargai, Žemėpatis ir deivės.

Varnių kanauninko Mikalojaus Daukšos verstas "Kathechismas", išspausdintas Vilniuje 1595. Tarp kito ko M. Daukša rašo, beaiškindamas pirmą Dievo įsakymą: "Kasg pražengia prisakimą? Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, alkus, medeines, kaukus ir kitus biesus . ..".

Ilgai (ypač XIX a. romantikams ir T. Narbutui) labai svarbiu šaltiniu buvo Jan Lasickio (Lasicius) 4 dalių knygelė "De Diis Samagitarum" (Apie Žemaičių dievus), išspausdinta Bazelyje 1615. Skyrių apie dievus rašydamas, rėmėsi medžiaga, gauta iš matininko J. Laskowskio, gyvenusio Žemaitijoje 1551 - 1563. Persispausdinta ir iš J. Maleckio rašinio apie prūsų pagonybę ir dievus. Surašyta iš niekur kitur neparemiamų ir nepateisinamų daugiau negu septyniosdešimt dievybių vardų, kuriuos visus net vyriausias žynys (krivė) vargu ar bepajėgtų atsiminti. Iš jų visų šiandien laikoma tikrais tik Perkūnas, Žemyna, Gabija, Medeinė, Laukpatis, kaukai ir aitvarai. J. Lasickio paskelbtų neįtikimybių ir didelių darbo trūkumų yra buvusios dvi lemtingos priežastys. Pirmoji, tiek J. Laskowskis, tiek ypač J. Lasickis — abu lietuviškai nemokėję lenkai. Antroji, užsidegėlis kalvinas J. Lasickis stengėsi visą Žemaičių dievyną sumobilizuoti kovai prieš katalikus ir katalikų šventuosius. Jis įtaigojo, kad štai beveik nesą skirtumo tarp katalikybės ir pagonybės. Katalikų (ir stačiatikių) šventieji — tai visai lygiagretiški Žemaičių dievaičiai. Daugiau negu 70 Žemaičių dievų — tai katalikų šventųjų parodija ir išjuoka. Pagal S. Stanevičiaus analizę, paprasti kasdienos žodžiai paimti dievaičių vardais. Pagal pagrindinai įsigilinusį A. Mierzynskį (1829 - 1907), J. Lasickio dievynas — sufalsifikuotų dievų sąrašas. Pagal V. K. Jaskevičiaus, SJ, disertaciją, daugelis J. Lasickio dievų pavadinimų atsiradę iš Laukuvos, Gargždų ir Platelių apylinkių vietovardžių.

Mozūras Maciej Stryjkoioskis, Varniuose pas vysk. Merkelį Giedraitį rašytoje ir 1582 išleistoje "Kronika Polska, Litewska, Žmodzka i wszystkiej Rusi" ^Karaliaučiuje), sumini ,25 lietuviškus dievus, kurių 10 pasiskolinta iš J. Maleckio. Ši M. Stryjkowskio kronika, pagal Joną Matusą, "yra pirmutinis ir geriausias Lietuvos istorijos veikalas beveik iki spaudos atgavimo laikų" (Aidai, 1957 nr. 6, 242).

g. XVII a. ir XVIII a. raštai
Iš XVII a. svarbūs yra du šaltiniai: 1) Jėzuitų archyve Vilniuje — misininkų XVII a. pradžioje kasmetiniai pranešimai, paskelbti Stanislaw Rostowskio 1748. 2) Kun. Motiejaus Prae-torijaus (1635 - 1707) "Delicae Prussicae oder Preussische Schaubühne" — didelis veikalas vokiečių kalba, baigtas rašyti pačioje XVII a. pabaigoje.

Ir pagaliau iš XVIII a. — mokytojo Jokūbo Brodovskio 1500 puslapių žodynas: Lexikon Germánico — Lithvanicum et Lithvanico - Germa-nicum. Žodžiai didžia dalimi aiškinti iš gyvosios kalbos užrašytąja tautosaka: patarlėmis, priežodžiais ir mįslėmis. Žodynas, deja, liko neišspausdintas, bet rankraščio medžiagą gausiai panaudojo K. G. Milkė (1800) ir A. Schleicheris (1857).

Senuosius, sunkiai beprieinamus, archyvinius baltų religijai tirti šaltinius Johann Wilhelm Mannhardtas (1831 - 1880) ir G. Bergholzas kruopščiai surinko į vieną didžiulį rinkinį Letto - Preussische Götterlehre (jį spaudai pabaigė tvarkyti G. Bergholzas ir A. Baueris. Šis rinkinys išspausdintas 1936 Rygoje. Čia sutalpintieji šaltiniai kritiškai apibūdinti ir bibliografinėm žiniom aprūpinti. Šis kapitalinis rinkinys šiandien yra pagrindinis baltų religijai pažinti šaltinis: čia sutelkti beveik visi istoriniai šaltiniai, liečia senąją baltų religiją.

II. SENOSIOS RELIGIJOS LIEKANOS PRAEITIES KULTŪROS LOBYNE

a. Senovės pažiūros ir simboliai tautosakoje
Tautosaka yra iš tikrųjų esminis šaltinis tautos religijai suprasti. Tautosakinės senienos teikia galimybę ne tik protui aiškinti ir suprasti, bet ir jausmine bei intuityvine pagava atkurti ir pergyventi. Atgaivintoje tautosakos pasaulėjautoje ir mentalitete neabejotinai byloja senosios religijos pasaulėjauta ir mentalitetas.

Juo toliau atgal į senovę žvelgsime, juo didesnę religijos reikšmę gyvenime matysime. Senovės lietuvių religija buvo apjungusi viską: ji buvo apėmusi visą gyvenimą, visas sritis be jokios išimties. Ji buvo pasaulėžiūra ir pasaulėjauta drauge, mokslas ir menas išvien. Ji buvo nerašyti galingi įstatymai.

Visas senovės lietuvio pasaulėvaizdis buvo religinis. Iš to religinio pasaulėvaizdžio yra visa mūsų senoji tautosaka ir tautodailė — aiškiau tariant: visi pagrindiniai motyvai, simboliai, idėjos ir nuotaika.

Senieji lietuvių tautosakos paminklai (kai kurios vestuvinės dainos ir pasakos) yra pirmykštesni negu XIII a. Pvz. Eglė žalčių karalienė, Pasaka apie devynis brolius ir jų seserį, Devyngalvis, dainos apie nuotakos vogimą ar pirkimą etc. yra paminklai iš labai senovinio lietuvių kultūros lobio: pagal turinio analizę turėtų būti daug senesni negu XIII a.

Istorinėje tikrovėje lietuvių jaunosios kartos perimdavo senųjų tradiciją ir sąvokas, idealus bei kultūrines vertybes. Tautosakoje yra mirusiųjų tautos masių jausmai, žinojimas ir įsitikinimai. Joje sudėta senolių pažiūros į pasaulį ir žmones, į dorovę ir žmogaus likimą. Lietuvių tautosaka atspindi lietuvių kultūros istoriją. Prieškrikštinei lietuvių religijai pažinti tautosaka yra turtingas šaltinis: ypač papročiai, liaudies tikėjimai (taigi ir "prietarai"), giesmės, sakmės ir raudos. Papročiai yra kilę iš pasaulėžiūros ir tikėjimų: kilmė religinė.

Mūsų jau surinktosios tautosakos lobynas yra tikrai didelis. Pagal dr. J. Balio duomenis (Lietuvių Tautosakos Skaitymai, 1948, I d., 8 psl. ir II d. 263 psl.) galėtume sudaryti tokią lentelę:

Tautosakos rūšis    a)    b)
Dainų ......... 158.281 ........ 15.000
Patarlių ir priežodžių ......... 63.325 .......... 16.000
Sakmių, pasakų ir padavimų ........ 33.920 ......... 5.000
Tikėjimų .......... 101.338
Mįslių ........... 44.422
Liaudies melodijų ........... 23.501
Įvairių kitų ........ 17.397
Iš viso variantų .......... 442.084 .......... 36.000

a)    Rankraščiuose ir fonografo plokštelėse
b)    Jau atspausdinta


Taigi atspausdinta tik nedidelė dalis to, kas surinkta. (Lietuvių Enciklopedijoj XXII, 55 pasakyta: "Didžioji užrašytų pasakų dalis tebėra rankraščiuose: Lietuvių mokslo d-jos archyve apie 4000, Lietuvių Tautosakos Archyve — 33.800 (iki 1940), kurių tik apie 16.000 buvo sukataloguota. J. B."). O ir surinkta toli gražu dar ne viskas. Šitame didžiuliame lobyne, be abejonės, slypi tikrieji atsakymai į visą eilę svarbiųjų klausimų, iškylančių tiriant prieškrikščioninę lietuvių religiją. Tautosakiniai duomenys yra nemažiau patikimi kaip svetimšalių kronikos. "Todėl skaitytoji į tą prašau tetikėti, ką iki šiai dienai dėvimys žodžiai tebrodo ir ką pats jaunu būdamas esi regėjęs ar bočius savo ir tėvus pasakojančius girdėjęs" (S. Daukantus, Būdas senovės lietuvių, 1935, 83).

Kas gi iš tikrųjų yra mūsų tautos dvasingumas? Kas gi yra toji "mūsų tautos dv;i kurią mes taip dažnai minime ir kurią taip norime pažinti?   Tai   tautosakinis   dvasingumą kurs Lietuvoje auklėjo mus iš pat mažens. Tautosakoje   tebeslypi   senosios   lietuvių   religijos elementai. Mūsų tautosakos pasaulėžiūra ir pasaulėjauta — užkonservuota senolių pasaulivm ra ir pasaulėjauta.

Pagaliau čia pažymėtina, kad tautosaka yra labai patvari. Pvz. dainos labai pastovios ir patvarios: seniai užrašytąsias galėdavai užgirsti liaudyje gyvas bemaž be pakitimų (Pirmoji, į spaudą patekusi, lietuvių liaudies daina buvo užrašyta 1673 J. A. von Brando).

b. Senieji simboliai tautodailėje
Simboliai nėra tik forminiai elementai: jie visų pirma yra idėjiniai elementai. Simboliai buvo pastoviai kartojami tautodailėje iš giliosios senovės: karta po kartos, tradiciškai, tiesiog skrupulingai šimtmetis po šimtmečio. Tuo būdu jie nenutrūkstamai sieja mūsų laikus su baltų priešistorine kultūra, kuri savo pagrinde buvo religinė. Iš anos gilios senovės paveldėtieji simboliai yra buvę religiniai savo prasme. Jų pavidalai nėra natūralių formų imitacija, bet stilizacija.

Šie simboliai yra buvę senosios (prieškrikštinės) lietuvių religijos elementai. Jie kalbėte kalba akivaizdžiai tie patys tautosakoje ir tautodailėje — pavieniui ar keli draugėje. Šiokių tokių pakitimų tėra tik stilizacijoje dėl skirtingos medžiagos bei meno rūšies ar žanro. Skirtybė tik ta, kad dabar tie priešistorinės epochos simboliai jau belikę tik puošmenimis: tradiciniais ornamentų elementais. Bet juo toliau atgal į senovę, juo aiškesnė jų turėtoji simbolinė bei magiškoji prasmė.

1.    Perkūno prasmenys. Ragai — ožys, jautis ir avinas. Geras, palankus ženklas būdavo jaučio maurojimas arba ožio bliovimas. Zigzagai, žaibo motyvai. Žirgelis: žirgelio figūra, galva. Dvyniai žirgeliai: dvilypiai, žiūrį į priešingas puses. Žirgelis ir oželis — dažni liaudies mene: pirkios gerovės, meilės ir laimės užtikrintojai. Balandis.

2.    Mėnulio ir Saulės simboliai. Ratukai. Mėnuliai. Saulutės. Svastikos. Vainikai. Šie simboliai - pergalės prieš mirtį, arba atgimusio gyvenimo, arba atgimimo laimės prasmenys.

3.    Žemynos ir gyvybės medžio (mirusiųjų gerbimo) simboliai. Augaliniai — eglutės, lelijos, rūtos, medeliai, šakelės, trilapiai. Gyvūniniai (retesni) — žalčiai, rupūžės koja, roplio stilizacija.

4. Nepaliaujamos dievinęs sargybos prasmenys. Žvaigždutės. Spiralės (įvijos). Gaidys: jis giedojimu kasdien praneša aušrą bei saulėtekį ir oro atmainas. Gaidžio pragydimas nuveja šalin blogąsias dvasias.

c. Pėdsakai liaudies papročiuose ir prietaruose
Šiandien vadinamuose "prietaruose" ir papročiuose yra išlikę kai kurie būdingi dalykai, kurie siekia priešistorinę senovę.

Liaudies papročiai yra tikybinės kilmės: jie buvo religinės praktikos dalis. Liaudies papročiuose tebėra išlikusios autentiškos nuotrupos trijų pagrindinių kultų: ugnies, žemės ir vandens. Papročiuose tebėra išsilaikę ir senovės švenčių elementai. Papročiai buvo nemažiau prievartingi kaip šiandien įstatymai: žmogus jų laikytis privalėjo. Prasilenkimas su papročiu laikyta nusikaltimu moralinei normai bei antisocialumu: opinija buvo griežtai teisianti. Dėl religijos ir papročių XIII a. bendruomenė reiškė daug vieningesnę realybę negu tik šeimų bei giminių santalką.

Atskiras lietuvis tapo ir buvo lietuviu tik bendruomeninėje šeimoje, giminėje ir kiltyje. Jokiu būdu jis negalėjo išsilenkti iš tradicijų ir papročių, kurie buvo religijos bei kultų aprėžti. Dorovė buvo labai aukšta. Prarasti "žiedą ir vainikėlį" būdavo labai retas atsitikimas, o bausmė už tai — mirtis. Senoje dainoje dukrelę, kuri su bajorėliais kalbėjo ir prarado vainikėlį, tėvas paskandina. Patarlės aštriai smerkia pagyrūnus, gobšius, apgavikus, tinginius, klastininkus ir kitokius nesąžininguosius. Nebandoma teisinti būdo silpnybių. Nerandama pasigailėjimo nė paikiesiems: patarlės duoda pylos ir už kvailumą.

Lietuvių gyvenimas buvo bendruomeninis, pagrįstas kietu savitarpio solidarumu. Galvota ir tikėta kolektyviai. Žmogus jautėsi kolektyviai dalyvaująs (gyvenąs) tiek gamtoje, tiek bendruomenės papročių normose, tiek šventėse bei kulto apeigose.

d. Archeologiniai duomenys

Alkalniai, kapinynai, piliakalniai, pilkapiai, senųjų sodybų vietos.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai