Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAUGIASPALVĖ RAILOS "LAUMIŲ JUOSTA“ PDF Spausdinti El. paštas
Literatūrinės kritikos baras mūsų išeivinėj raštijoj yra bene labiausiai apleistas, ypač derliaus našumą matuojant atskirai išleistomis knygomis. Pernai (1966) Nidos Knygų Klubo išleistoji žurnalisto Bronio Railos "Laumių juosta" (Akimirksnių kronikos I, psl. 348; viršelis dail. K. Jezersko) yra bene pirmoji kregždė tuščiame horizonte.

Tiesa, pats autorius kritiko ambicijų ne vienu atveju kratosi. Jis save vadina "kronikininku", bandančiu "atkakliai čiupti už sparno mūsų srauniai skrendantį gyvenimą ir mėginti jeigu ne išsamiai aprašyti, tai bent prabėgomis užrašyti kai kurias jo iškarpas, nuotykius, žmones ir galvojimus" (6 psl.). šitas mūsų gyvenimo iškarpas Raila fiksuoja jau ilgą laiką, daugiausia "Dirvoje". Jos ir davė pagrindą ne tik "Laumių juostai", bet ir anksčiau išleistoms Railos knygoms.

Pirmuose dviejuose rinkiniuose (Tamsiausia prieš aušrą, 1960; Iš paskendusio pasaulio, 1962) spausdintos kronikos buvo publicistinio pobūdžio, daugiausia politinėmis ar visuomeninėmis temomis. "Laumių juostai" Raila atrinko tuos gabalus, kurie lietė "lietuvių literatūrą, kultūros ir dvasios problemas bei kai kuriuos spalvingesnius literatus, ypač mano mokytojus ir artimesnius draugus" (9 psl.). "Laumių juostos" kronikos nuo grynosios kritikos labiausiai skiriasi tuo, kad pačių kūrinių vertinimas dažnai nukeliamas į kažkelintąjį straipsnio planą, itin daug vietos skiriant paruošimui, perspektyvai ar fonui. Neveltui pats autorius prisipažįsta, kad "arčiausia širdies" jam visada buvęs ir tebesąs "platesnis lietuvių kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo pavaizdavimas rašytojų ir kitų gyvų žmonių fone" (9 psl.).

"Laumių juosta" yra padalyta į keturias dalis, savo ruožtu besiša-kojančias į skyrius, skyrelius ar poskyrius. "Dirvos" skaitytojas tokiame sukirpime galės atpažinti Railai tipišką kronikų ir jų ciklų sukirpimą, itin patogų viename laikraščio numeryje duoti tema-tiškai išbaigtą straipsnį. Knygos branduolį, sakytum, dėstymą, sudaro dvi dalys: "Apie mokytojus ir draugus" ir "šventadienių pakeliais". Pirmosios dalies pagrindinių veikėjų sąstate yra: J. Lindė-Dobilas, I. Šeinius, S. Leskai-tis-Ivošiškis, G. Velička ir M. Biržiška, gi antrosios — J. Švaistas, V. Alantas, B. Brazdžionis, A. Gustaitis ir M. Katiliškis, šalutinių veikėjų "Vardų rodyklė" užima bent šešis knygos puslapius.

Kalbėdamas "Apie mokytojus ir draugus", Raila jaučiasi daugiau įžvalgaus biografo negu jų kūrybos vertintojo rolėje. Būdingomis detalėmis ryškindamas aprašomųjų asmenybių dvasinių portretų bruožus, jų fone autorius daugiau paliečia gyvenamąjį laikotarpį, aplinkybes, jų kūrybinius darbus vien prabėgomis ar net dalinai teišvardindamas. Railai čia labiau rūpi iškelti aprašomųjų poveikį } aplinką, negu kritišku, neišvengiamai subjektyviu žvilgsniu apmesti jų kūrybą. "Poleminis tonas", šitokiu atveju, žinoma, mažiausiai tinka. Ir tai ne vien dėl to, kad aprašomieji yra buvę autoriaus mokytojai, bet ir dėl to, kad jie, paties autoriaus žodžiais, jau Išėję "į mėlynuosius Praamžiaus kalnus", šioje dalyje daugiausia v n tos skiriama prof. M. Biržb k kurio paskutinį amžiaus dešimtmetį "Angelų mieste" Raila piešia itin šiltais brūkšniais.

Literatūrinės kritikos žymiai gausiau randame išbarstyta "šventadienių pakeliais", čia Raila, aptariamojo rašytojo kūrybinį kelią perbėgęs vienu kitu sakiniu, dažnai ilgiau sustoja prie kurio nors veikalo (V. Alanto "Trap dviejų gyvenimų", B. Brazdžionio "Vidudienio sodai", M. Katiliškio "Miškais ateina ruduo"), visada surasdamas apsčiai progų plačiau atskleisti savo paties pažiūras, nesivaržydamas "išklysti į lankas", užkliudyti reikalus, mažai ką bendro su vertinamuoju kūriniu teturinčius. Kaip tik šitose "užuolankose" daugiau užčiuopiamas ir "poleminis tonas", nors dar gana švelnus. Jaučiama, kad vis dėl to kalba apie draugus, kad ir ne artimuosius. Kritinės pastabos yra pozityvios ir konstruktyvios. Aštresniu žodžiu užkliudo-mos ne tiek paskirų veikalų ydos ar neigiamybės, kiek tendencijos daugiau ar mažiau charakteringos visai mūsų literatūrai.

Br. Railos žodis, taikytas naujosioms generacijoms, o juo labiau anapus uždangos likusiems ir šiltesnėse kėdėse besėdintiems "draugams", yra žymiai kietesnis. Taigi "poleminio tono" smaigaliai, vietomis kyštelėję įžanginėje "Laumių juostos" dalyje "Nuo kalno Ararato", visiškai išaštrėja baigiamojoje "Po sovietikos letena". Betgi tonas nėra vienintelė priežastis, dėl kurios abi šios dalys kažkaip nesilieja į bendrąjį "Laumių juostos" spektrą. Geriausias įžanginės dalies dviejų skyrelių ciklas "Absurdas ir maištas", aprašąs tragiškai žuvusį prancūzų rašytoją Albert Camus, "Laumių juostoje" jaučiasi vienišas ir svetimas, tartum jo paties romano veikėjas. Polemizuodamas su jaunąja šio krašto lietuviškąja jaunimo karta cikle "Nei prometėjai, nei raganos", autorius atsistoja nejaukioje pamokslautojo - moralizuotojo pozoje, per daug aukštai ir atokiai, kad ją suprastų ar būtų jos suprastas. Iš šio ciklo bendrajam rinkinio lygiui nepakenktų nebent skyrelis apie lietuvių literatūros novatorių J. A. Herbačiauską, tikrai įdomią ir spalvingą asmenybę, kuriai Raila skyrė mažiausiai vietos.

Baigiamosios dalies turinį geriausiai nusako straipsnių pavadinimai: Kas yra reakcinis rašytojas?, Grafomanijos teroras, NK VD stilistikos atokaitoje, čia Raila polemizuoja tikrąja ir neigiamąja to žodžio prasme: ne tiek literatūrinėje, kiek politinėje plotmėje, pakeltu, didžiai sarkastišku įsikarščiavusio agitatoriaus balsu, mažai teatsilikdamas nuo savo oponentų.

Gaila, kad abi silpnosios "Laumių juostos" dalys, kad ir kaupiančios savyje daug tiesos, tačiau rinkiniui mažiausiai reikalingos, kaip sykis rado vietą knygos pradžioje ir gale, taigi, sakytum, užėmė geriausias "strategines pozicijas".

Veik su visais "Laumių juostoje" pristatomais kūrėjais Raila yra ne tik trynęsis alkūnėmis, bet net ir intymiau bendravęs. Taigi juose jis gali atskleisti įdomių bruožų, oficialiuose jų portretuose dažnai  retušuotų,  nematomų,  tačiau kaip tik aptariamąjį gyvinančių, mums jį priartinančių.

Patirčių gausa, platus apsiskaitymas, savas požiūris yra pačios ryškiausios spalvos daugiaspalvėje "Laumių juostoje". Jas skaidrina ir tirština Broniaus Railos stilius, kuriam būdingas entuziazmas, temperamentas, lakus, taisyklingas sakinys, vaizdinga ir sklandi kalba. Net ir veiksmo ar nuotaikos "Laumių juostoje" skaitytojas ras daugiau negu eiliniame romane, nekalbant jau apie charakterius ar tipus, kuriais tie romanai nė iš tolo negalės didžiuotis. O ko gi daugiau galima norėti iš rinkinio straipsnių, kurie pagal nusistojusias ar įsikalbėtas tradicijas turėjo būti ir sausi ir nuobodūs?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai