Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. EDUARDAS HERMANNAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. SKARDŽIUS   
Lietuvių kalba yra viena iš svarbiausių lyginamajam indoeuropiečių kalbų mokslui, todėl beveik nuo pat to mokslo pradžios, ypač nuo 1856 m., kuriais pasirodė pirmoji mokslinė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatika, daugelis žymių mokslininkų yra ją rūpestingai studijavę ir tyrinėję. Be pačių lietuvių kalbininkų K. Jauniaus, K. Būgos, J. Jablonskio ir kt., lietuvių kalba yra dar domėjęsi įvairių kraštų specialistai, pvz. latvis J. Endzelynas, estas P. Aru-maa, rusai F. Fortunatovas, J. Uljanovas, lenkai V. Poržezinskis, J. Rozwadowskis, J. Safarevi-čius, J. Otrębskis, čekas J. Zubaty, danai H. Pedersenas, L. Hjemslevas, švedai R. Ekblomas, T. Torbjornssonas, norvegas Chr. Stangas, olandas N. van Wijkas, šveicarai F. de Saussure'as, M. Niedermannas, prancūzai A. Meillet, R. Gauthiot, italai G. Devoto, V. Pisanis, G. Bon-fantė, vokiečiai A. Schleicheris, K. Brugmannas, A. Leskienas, F. Sommeris, Fr. Spechtas, Ed. Hermannas, E. Fraenkelis ir kt.

Iš šios gausios mokslininkų šeimos šį kartą tenka specialiai išskirti Eduardą Hermanną, buvusį ilgametį Goettingeno universiteto ordinarinį profesorių bei žymų indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros specialistą ir neseniai, 1950 m. vasario 14 d., atsiskyrusį su šiuo pasauliu.

Ed. Hermannas, gimęs 1869 m. gruodžio 19 d. Coburge, studijavo klasikinę filosofiją, germanistiką ir lyginamąją ide. kalbotyrą Jenos, Freiburgo (Breisgau) ir Leipzigo universitetuose. 1893 m. liepos mėn. įsigijo doktoratą pas garsų indoeuropiečių kalbų specialistą B. Delbruecką Jenoje ir ten pat 1894 m. liepos mėn. habilita-vosi lotynų, graikų, vokiečių kalboms ir filosofijos propedeutikai. Nuo 1894 m. rugpjūčio mėn. jis beveik devynerius metus mokytojavo Cobur-go gimnazijoj, o po to dešimti metų dirbo Ber-gedorfo Hansos mokykloje. 1913 m. balandžio mėn. jis buvo ekstraordinariniu profesoriumi pakviestas į Kielio universitetą lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros katedrai. Nuo 1914-15 ligi 1917 m. profesoriavo Frankfurte (prie Maino) ir nuo 1917 metų vasaros Goettingene, kur praleido ilgiausią bei darbingiausią savo gyvenimo dali ir mirė, susilaukęs gana žilos senatvės, 81 metų amžiaus.

Jo pastarieji gyvatos metai buvo itin sunkūs ir vargingi: iš vienos pusės iis didžiai gedavo savo mylimųjų sūnų, kurie abu tragingai žuvo pačiame jaunystės gražume, iš kitos pusės jis giliai pergyveno baisią savo didžiai branginamosios tėvynės katastrofą. Būdavo, kada pas jį užeini kokiu mokslo reikalu, jis tara ko kita neiškęsdavo kartais su širdgėla neprisiminęs ir savo didžiųjų nelaimių bei bėdų. Tai jam, žinoma, senatvėje buvo nelengva pakelti, ir todėl kiek galėdamas stengėsi užsimiršti — beveik be paliovos dirbdamas iki paskutinės dienos. Kiek kartų pas jį buvau užsukęs būdamas Goettingene, tiek kartų mačiau jį apsikrovusį knygomis, vis rašant naujus straipsnius, renkant medžiagą didžiajai lietuvių kalbos chrestomatijai ir kt. Vieną kartą drauge su Strasburgo universiteto profesorium B. Unbegaunu nuėjome jo aplankyti. Jis visai paliegęs gulėjo lovoje ir atrodė gana silpnas, bet, mus pamatęs, kiek pralinksmėjo ir tuojau įsitraukė į kalbą apie įvairius kalbotyrimus dalykus. Tai, S. Daukanto žodžiais betariant, buvo tikra "darbo pelė".

Ir taip betriūsdamas, Ed. Hermannas savo ilgokame ir darbingame amžiuje yra padaręs gana daug; jo visų mokslinių straipsnių ir veikalų trumpame apžvalginiame straipsnyje neįmanoma net apgraibomis paliesti. Todėl čia sužymėsiu tik jo svarbesnius darbus. Visų pirma tenka pastebėti, kad Ed. Hermannas, būdamas didžioje jau minėtojo B. Delbruecko, geriausio tų laikų lyginamosios indoeuropiečių kalbų sintaksės žinovo, įtakoje, iš pat pradžios pradėjo domėtis sintaksės dalykais, todėl 1894 m. yra parašęs ir savo disertaciją apie šalutinių sakinių buvimą indoeuropiečių prokalbėje ("Gab es im Indogermanischen Nebensaetze?"). Vėliau, 1912 m., pasirodė du jo nauji žymūs sintaksiniai darbai: "Ueber die Entwicklung der litauischen Kon-junktionalsaetze" ("Apie lietuvių kalbos jungtu-kinių sakinių raidą") ir "Nebensaetze in den griechischen Dialektinschriften" ("Šalutiniai sakiniai graikų tarminiuose įrašuose"). Čia pat priskirtinas ir 1923 m. pasirodęs jo stambus veikalas "Silbenbildung im Griechischen und in den anderen indogermanischen Sprachen" ("Skiemenų daryba graikų ir kitose indoeuropiečių kalbose").

Vėlesniais laikais, ypač pirmojo pasaulinio karo metu ir tuojau po karo, ėmus jieškoti naujų kelių įvairiose mokslo srityse, pamažu ir Ed. Hermannas pradėjo kritiškai vertinti ligšiolinės kalbotyros pagrindus bei metodus. Jam ypač trūktinas dalykas pasirodė daugelio ankstyvesnių kalbininkų persiauras ir mechaniškas pagrindinių kalbotyros problemų sprendimas, pvz. natūralistiškas garsų dėsnių beišimtinumas (Aus-nahmslosigkeit), matematiškas analoginių reiškinių aiškinimas ir kt. Tam reikalui jis jau 1931 m. parašė specialų veikalą "Lautgesetz und Analogie" ("Garsų dėsnis ir analogija"), kur jis iškelia aikštėn nemaža garsų dėsnių dirbtinumo ir nevykusių analogijos vartojimo atvejų; apie tai plačiau savo laiku aš esu rašęs kalbotyros žurnale "Archivum Philologicum". Nuo to laiko Hermannas su didžia atidžia yra nuolat sekęs naujuosius kalbotyros kelius, metodus bei tikslus ir pats aktyviai prisidėjęs prie bendrųjų kalbotyros problemų sprendimo. Rašydamas kurį mokslišką straipsnį, recenziją ar naują veikalą, jis dažnai stengiasi aprašomąjį specialų dalyką susieti su visuotinesnio pobūdžio problema ir tuo būdu daugiau išryškinti ar pagrįsti kokią naują idėją ar teoriją. Pvz. 1943 m. parašytame straipsnyje "Die altgriechischen Tempora, ein strukturanalytischer Versuch" (Nachrichten der Akademie d. Wiss. in Goettingen, Phil.-Hist. Klasse, Nr. 15, 583-648 psl.) nagrinėja sen. graikų kalbos laikų vartoseną bei reikšmę ir tuo pat metu prieina šiokias bendras kalbotyrines išvadas.

1.    Struktūrinė analizė yra tik viena sinchroninės kalbotyros dalis, kurios uždavinys yra kalbines kategorijas atskirti nuo nekategoriniu kalbos reiškinių ir abeją vienodai pagrįsti.

2.    Diachroninė kalbotyra turi sekti kategorinių bei sintaksinių kalbos reiškinių atsiradimą bei nykimą ir ypač nekategoriniu dalykų pavirtimą kategoriniais ir atvirkščiai.

3.    Kalbotyra negali apsieiti nei be vienos iš šių dalių; jos abi turi vieną kitą papildyti.
Arba štai vėl 1948 m. straipsnyje "Zusammengewachsene Praeteritum- und Futurumumschreibungen in mehreren indogermanischen Sprachzweigen" (Zeitschrift fuer vergleichende Sprachforschung (69, 31-75 psl.), svarstydamas sudurtinių būtojo ir būsimojo laiko lyčių darybą (pvz. graikų etimė-then, lot. ama-bam, got. salbo-da, sen. slav. zna-ach, liet. šnekė-davau ir kt.), tarp ko kito jis prieina išvadą, kad ide. kaityba (fleksija) buvo jau susiformavusi tuo metu, kai dar nebuvo jokių kaitmenų, ir kalbantysis sintaksinius santykius galėdavo suvokti iš grynų kamienų bei sakinių sąsajos, kad kalbantieji, norėdami palengvinti sakinių supratimą, tuomet naudodavęsi ritminėmis melodinėmis priemonėmis, ypač įvairiais tonais bei spūdžiais (iš čia priegaidės bei balsių kaita) ir žodžių tvarka, ir kad veiksmažodinė kaityba susidariusi greičiau negu vardažodine.

Šituo būdu dirbdamas mokslo darbą, Ed. Hermannas daug kur galėjo sėkmingai suderinti savo atskirus specialius potyrius su visuotiniais kalbotyros pagrindais bei naujai iškylančiomis kalbotyrinėmis idėjomis ar teorijomis ir tuo pat metu neatsilikti nuo nuolatinės mokslo pažangos.

Bet jis buvo ne tik pažangus mokslo darbininkas: jo taip pat gana plati yra buvusi ir darbo apimtis. Jis yra rašęs apie daugelį įvairių kalbotyros sričių dalykų, ir vis su gilia erudicija bei gausių šaltinių pažinimu. Tam reikalui jis yra turėjęs gana didelę ir savo biblioteką, kurią po jo mirties yra įsigijęs Marburgo universitetas.
  Štai   1934 m.   Goettingeno   Mokslų Akademijos leidinyje (Nachrichten von der Gesellschaft der Wissenschaften zu Goettingen) yra paskelbęs specialų straipsnį apie indoeuropiečiu santuokos formas ("Die Eheformen der Urin-dogermanen", Phil.-Histor. Klasse, Nr. 2, 29-65 psl.). Čia jis įrodo, kad indoeuropiečiai senų senovėje daugiausia gyveno agnatinėmis (kraujo giminystės pagrindu susidariusiomis) didelėmis šeimynomis, arba didšeimėmis, kurių pėdsakų, atrodo, gali būti iš dalies išlikusių ir lietuvių rytiečių augštaičių brolavose (plg.: visi gyvena brolavoj, t. y. visi broliai ir brolių vaikai gyvena ir dirba kartu). Šitų didšeimių priešakyje stovėjo vienas galingas vadovas ir visa eilė mažesnių valdovų. Moteris buvo pajungta vyrui ir turėjo atlikti sunkius darbus tiek namuose, tiek laukuose. Jau tuomet buvo pažįstamos pirktinės ir vogtinės santuokos. Svarbiausias susituokėlių tikslas buvo susilaukti sūnaus, nes sūnus, ne duktė turėjo vykdyti šventą velionių (numirėlių) valią. Tačiau santuokų pagrindas pirmoj vietoj buvo ne tiek medžiaginis, kiek veikiau idealinis.

Kitas jo visai priešingos srities darbas yra specialus etimologinis straipsnis "Sind der Name der Gudden und die Ortsnamen Danzig, Gdin-gen und Graudenz gotischen Ursprungs?" (Nachrichten von der Akademie d. Wiss., Jahrgang 1941, Nr. 1, 207-291 psl.), kur jis mėgina įrodyti, kad gudų ir Dancigo, Gdingeno (lenk. Gdynia) ir Graudenco (lenk. Grudziądz) vardai veikiausiai esą germaniškos kilmės, bet čia pat jis tuojau priduria, kad šis jo potyris tesąs tik paruošiamasis išsamaus tyrimo darbas. "Metodiškas tyrimas, — rašo jis baigdamas savo straipsnį, — yra reikalingas didžiausio rūpestingumo ir tikslaus kalbos mokėjimo bei geografinių vietovės ypatybių, istorinės raidos ir žemės radinių pažinimo. To negali padaryti vienas žmogus. Visam darbui atlikti čia turi bendradarbiauti slavistas, germanistas, istorikas, proisto-rikas ir geografas" (288 psl.). Tai parodo, kaip jis plačiai yra žiūrėjęs į mokslinių problemų sprendimą.

Toliau jis ypač mėgo tyrinėti veiksmažodžių veikslus, jų reikšmę ir vartoseną. Tam reikalui jis yra parašęs bent kelis straipsnius, pvz. "Aspekt und Zeitrichtung" (1937 m.), "Aspekt und Aktionsart", taip pat jau minėtąjį straipsnį "Die a lt griechischen Tempora" ir kt. Tai yra didžiai įdomus ir svarbus gramatikos dalykas, kuris jau daugelio mokslininkų tyrinėtas, bet lig šiol vis dar kaip reikiant neišaiškintas. Ypač trūktinai tėra tirtas lietuvių kalbos veikslų vartojimas. Velionis Ed. Hermannas, mėgindamas šį klausimą spręsti, yra pareiškęs nemaža naujų ir konstruktyvių požiūrių, kurie neabejojamai bus didžiai pravartus kiekvienam būsimam ir lietuvių kalbos veikslų tyrinėtojui.

Tačiau šalia įvairių kalbotyrinių sričių, kurias plačiau ar siauriau Ed. Hermannas savo tyrinėjimuose yra palietęs, labai žymią vietą uži-
 
M. V. DOBUŽINSKIS   "Radvilos Perkūno" operos scenovaizdis

"Ueber die Entwicklung der litauischen Konjunktionalsaetze" jis specialiai yra rašęs apie lietuvių kalbos sintaksės dalykus. Įvairius kitus lietuvių kalbos dalykus jis yra palietęs kone visuose savo žymesniuose veikaluose ir straipsniuose. Pvz. rašydamas apie sen. graikų kalbos skiemenų darybą, jis paliečia ir lietuvių kalbos skiemenų skyrimo problemą. Arba štai vėl, rašydamas apie kitų indoeuropiečių veiksmažodinių sudurtinių laikų formų darybą, specialiame skyriuje svarsto ir lietuvių kalbos e-linksniuotės bei būtojo dažninio laiko kilmę. Bet daugiausia dėmesio į lietuvių kalbą jis, be abejonės, yra atkreipęs savo kapitaliniame veikale "Litauische Studien, eine historische Untersuchung schwachbetonter Woerter" (Berlin, 1926, 423 psl.). Čia jis gana plačiai ir išsamiai nagrinėja lig šiol apleistą ir maža ištirtą enklizės vartojimą lietuvių kalboje. Jis čia pastebėjo, kad silpnai kirčiuojami arba visai nekirčiuoti žodelyčiai (pvz. senovinės įvardinęs lytys mi, ti, si, dalelytės gi, gu, te ir kt.) lietuvių kalboj senoviniu būdu tebesą, daug kur vartojami antroje vietoje; taip pat lietuvių kalboje dar tebesanti pastebima ir senovinė enklitikų eile. Šią tezę, kurią pirmas yra aikštėn iškėlęs J. Wackernagelis, jis pagrindžia didžiule daugybe pavyzdžių, kruopščiai surinktų daugiausia iš senovinių ir vėlyvesnių raštų; tam reikalui jis kelis kartus yra važinėjęs ir po Lietuvą.


Kitas, specialiai lietuvių kalbai paskirtas Ed. Hermanno darbas yra "Die litauische Gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprachwissenschaft" ("Lietuvių bendrinė kalba kaip bendrosios kalbotyros problema", Nachrichten der Gesellschaft der Wissenschaften zu Goettingen, Philol. Hist. Klasse. Sąs. 1, 65-125 psl.). Čia jis pirmas aiškiai iškelia didžią dabartines lietuvių bendrinės kalbos svarbą bendrajam kalbų mokslui. "Lietuvių bendrinė kalba, — rašo jis, — įgyja milžinišką reikšmę bendrajai kalbotyrai. Čia atsiektosios pagrindinės žinios gali būti panaudotos kitų tautų rašomosioms ir bendrinėms kalboms tyrinėti. Tuo būdu lietuvių kalbos išdavos gali būti didžios vertės graikų, lotynų, vokiečių ir kitoms kultūrinėms kalboms" (67 psl.). Dabartinė lietuvių bendrinė kalba turi tokią didelę reikšmę dėl to, kad ji yra prasidėjusi dar visai neseniai, atmenamais "Aušros" laikais, ir todėl gali būti lengvai ištirtos visos jos susidarymo aplinkybės, kurios kitose (pvz. sen. graikų, lotynų ir kt.) tautose jau nebe visos kaip reikiant yra žinomos. Bet šis sunkus darbas kitataučiui yra beveik neįmanomas: patys įdomiausieji šios srities klausimai tegali būti pačių lietuvių sprendžiami. "Lietuvių kalbininkai, jeigu jie tikrai supratingai imsis šios bendros problemos, gali padaryti be galo naudingą darbą kalbotyrai. Tar-mėtyra, žinoma, yra svarbi ir naudinga, ir lietuvių tarmės, kol jos tebevartojamos, turi būti tiriamos. Bet kalbotyrai šitie dalykai, palyginti su rašomosios ir bendrinės kalbos prasidėjimo tyrimu, aplamai yra antraeilės reikšmės. Kasinėtai miršta svarbūs liudininkai vieni po kitų . . . Jeigu šis turtas pasiliks neišnaudotas, tai bus tiesiog neatitaisomas nuostolis kalbotyrai. . . Todėl aš čia kreipiuos į jaunus lietuvių kalbininkus su Drašymu ko greičiausiai imtis šios problemos. Tai, aš manau, yra viena proga, kur lietuvių mokslas turi pasirodyti, ar jis ką nors gali reikšti ar ne" (125 psl.). Šis velionies prašymas nebuvo negirdomis nuleistas. Redaguodamas "Archivum Philologicum", Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių Mokslų Fakulteto kal-botyrini leidinį, aš nemaža į tai esu kreipęs dėmesio: tam reikalui čia yra išspausdinta visa eilė paruošiamųjų straipsnių dabartinės lietuvių bendrinės kalbos pradžiai ir tolimesnei jos raidai aiškinti; apie tai žr. E. Fraenkelio straipsnį "Apie kalbininkus, tyrinėjusius lietuvių kalbą" (Aidai, 1950, 411 t.). Taip pat buvo duota P. Jonikui net speciali doktoratinė tema aprašyti ir ištirti priešaušrinio laikotarpio bendrinės rašomosios kalbos pobūdį ir raidą, ir jis tai atliko gerai, bet, deja, šis jo nespausdintas darbas dabar yra įstrigęs ir mokslui neprieinamas, o naujai šiuo metu dėl pagrindinių šaltinių stokos jis negali būti parašytas.

Toliau tenka dar pastebėti, kad Ed. Her-mannas pastaraisiais metais buvo užsimojęs parašyti stambų, bent 3 dalių, veikalą apie lietuvių kalbą: pirmojoj daly turėjo būti duodama apybraižinė istorinės lietuvių kalbos gramatikos, istorijos ir literatūros santrauka; antrąją dalį turėjo sudaryti lietuvių chrestomatija, apimanti pavyzdžius nuo seniausių ligi naujausių laikų, ir trečiojoj daly turėjo būti duodamas žodynas. Bet šio darbo jis nebesuspėjo atlikti: didesnė jo dalis liko rankraštyje, kita dar nebaigta rašyti. Kiek man pačiam teko pastebėti, spaudai jau buvo paruošti chrestomatiniai tekstai ir žodynas, kurio kirčiavimą greitomis esu peržvelgęs dar prieš išvažiuodamas iš Europos. Man susidarė Įspūdis, kad ši dalis yra dar gerokai trūktina. Pirmosios šio veikalo dalies man visai neteko matyti. Kaip prof. E. Fraenkelis man pranešė, šis veikalas dabar iš naujo peržiūrimas, vėliau bus galutinai redaguojamas ir atiduotas spaudai, galbūt ne visas, kaip paties autoriaus buvo sumanytas, t. y. gal tik chrestomatiniai tekstai ir žodynas.

Apskritai reikia pasakyti, kad Ed. Hermannas turi daug didelių nuopelnų ne tik bendrajai kalbotyrai, bet ypač ir lietuvių kalbai: jis nemaža kalbinių problemų yra sprendęs ir sėkmin-; gai išsprendęs, bet taip pat apsčiai naujų dalykų yra tik aikštėn iškėlęs, palikdamas juos kitiems spręsti. Be jo darbų negalės apsieiti nei vienas rimtesnis lietuvių kalbos tyrinėtojas, vistiek, ar jis sutiks su jo išvadomis, ar ne. Pvz. K. Būga "Kalboje ir senovėje", 64 psl. mano, kad liet. pekus "galvijai" kaip ir sen. prūsų pecku "t. p." esąs paskolintas iš germanų, plg. gotų faihu, vok. Vieh. Tai jis turbūt darė tuo sumetimu, kad liet. pekaus priebalsis k tariamai nesutinka su sen. indų pas'u, avest. pasu- ir kt.: mat, ide. palatinis k', išvirtęs sen. indų kalboje į s', avest. s, lietuvių kalboj turėtų būti pavirtęs į š, plg. šimtas, sen. indų s'atam, avest. satam, lot. cen-tum ir kt. Taigi pagal sen. indų pas'u, avest. pasu, lot. pecu lietuvių kalboj, rodos, turėtų būti pešus, ne pekus. Bet Ed. Hermannas, Archiv fuer slav. Philologie 40, 161 t., pirmas įtikinamai įrodė, kad šis fonetinis skirtumas nėra reikiamas pagrindas taryti liet. pekų, dar ir dabar Vilniaus krašte pažįstamą, esant paskolintą iš germanų, nes jau senų senovėje galėjo būti gretimais vartojamos dvejybinės lytys, vienos su palatiniu, kitos su kietu gomuriniu k. Taigi liet. pekus, be abejonės, gali būti toks pat senas indoeuropiškas darinys, kaip ir avest. pasu, lot. pecu ir kt. Formaliai pekus taip gali santykiauti su sen. indų pas'u, avest. pasu-, kaip pvz. šių dienų liet. kleivas su šleivas, kvaikti su kvaišti arba gnybti su žnybti ir kt.

Visai kas kita yra liet. būtojo dažninio laiko kaitmenys -davau, -davai, -davo, pvz. ves-da-vau, vesdavai, vesdavo ir kt. Ed. Hermannas, Zeitschrift fuer vergi. Sprachforschung 69, 67 t., nors ir tariamai, yra linkęs manyti, kad šie kaitmenys galėtų būti kilę iš išnykusio veiksmažodžio '-:dava, *davo, *dauti, giminingo su gotų taujan "daryti, tun". Tai, atrodo, gražiai sutinka su atitinkama kitų ide. kalbų daryba; pvz. lot. ama-bam, vidė-bam yra tariama esant sudėta iš kamienų ama -, vidė- ir kaitmens - bam, kilusio iš *bhuam (su ilgu a); plg. indų aor. a-bhūt šalia praes. bhavati "yra, esti", sen. lot. conj. fuat, liet. buvo ir kt. Taip pat ir sen. graikų aoristinis kaitmuo -thėn, -thė (pvz. ete-thės, ete-thė ir kt.) panašių būdų galįs būti kilęs iš ide. *dhe- (plg. liet. dė-ti ir kt.), sen. slav. aoristinės galūnės -ach, -aše ir kt. esančios kilusios iš veiksmažodžio es-
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai