Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
2.
Toliau kreipia dėmesį vysk. P. Bučio Atsiminimai, kurių du tomus (323 ir 283 psl.) išleido Lietuviškas Knygos Klubas Čikagoj 1966 (faktiškai antras tomas tepasirodė šiemet). Abiejų tomų kaina ta pati — $3.50.

Kiek M. Vaitkaus atsiminimai turi ir literatūrinę vertę, aiškiai matyti, pereinant į kitus memuarus. Ypač akivaizdžiai tai matyti iš vysk. P. Bučio atsiminimų, kuriuos per 47 posėdžius (po 2-3 val.) 1950 surašė prof. Z. Ivinskis ir redagavo dr. J. Vaišnora, MIC. Nėra ko stebėtis, kad tokiu būdu parengti atsiminimai ir skaitosi daugiau mažiau lyg protokolas, nors kartais jį ir sugyvina suvalkietiško sąmojo prasiveržimas. Pirmasis skirsnelis su visos Būčių giminės, dėdžių ir tetų, istorija gali skaitytoją tiesiog gundyti ir pačią knygą šalin padėti. Tačiau, prasikasus pro tą supintą giminės istoriją, skaitosi įdomiau. O faktinės medžiagos šie atsiminimai teikia nemaža, čia ir slypi jų vertė.

Vysk. P. Bučio atsiminimų pirmasis tomas apima autoriaus moks linimąsi — "pasiruošimą darbui". Tad savaime lankytosios mokyklos ir sudaro šio atsiminimų tomo ritmą: Marijampolės gimnazija — Seinų seminarija — Petrapilio dvasinė akademija — Šveicarijos Fribourgo universitetas.

Marijampolės gimnazijoje susipažįstame su to meto rusų mokyklos nepedagogiška santvarka, su jos mokytojais rusais, lenkais ir negausiais lietuviais (V. Staniškiu, P. Kriaučiūnu ir J. Jasulaičiu).

Seinų kunigų seminariją P. Būčys lankė 1890 - 95. Tuo metu jau veikė lietuvių klierikų slapta kuopelė, leidusi savo laikraštėlį, bendradarbiavusi "Varpe" (į seminariją pareidavo 44 egzemplioriai) ir platinusi draudžiamąją lietuvių spaudą (ypač įdomūs atsiminimai apie garsųjį Suvalkijos knygnešį kun. M. Sidaravičių). Reikšmingas liudijimas, kaip Maskvos studentų ir Seinų klierikų bendradarbiavimas "Varpe" nutrūko: V. Kudirka griežtai užpuolė Leono XIII laišką Lenkijos vyskupams. P. Būčys parašė atsakymo straipsnį, redakcija padelsusi tą straipsnį įdėjo, bet pareiškė   pritarimą   V.   Kudirkai.

Petrapilio dvasinėj akademijoj P. Būčys studijavo 1895-99. Tuo metu iš per 70 studentų apie 30 buvo lietuviai (tarp jų K. šaulys, J. Jasienskis, J. Kukta, J. Matulevičius, V. Dvaranauskas ir kt.). Sužinome, kad ir čia lietuviai buvo sudarę savo būrelį, kuris rūpinosi talkinti Tėvynės Sargui ir kitais lietuviškaisiais reikalais. Iš tos akademijos profesorių įdomu skaityti atsiminimus apie Maironį (beje, mūsų poeto slapyvardis esąs viduramžių rešytojo pavardė), kalbininką K. Jaunių, hebraísta J. Pranaitį, muziką Č. Sasnauską.

1899 metais P. Būčys išvyko studijų gilinti pas domininkoną A. M. Weissa Fribourgo universitete Šveicarijoje. Tai buvo metas, kai lietuviai kunigai (vėliau gausiai pasekė ir pasauliečiai) buvo ką tik pradėję spiestis šiame universitete. Dėl to didelės vertės turi lr P. Bučio vaizdingas pasakojimas apie pirmuosius Fribourgo lietuvius studentus ir jų 1899 įkurtą draugiją "Rūtą".

Baigęs užsienyje studijas teologijos daktaro laipsniu (1901), autorius pradėjo savo turtingą gyvenimą "darbo baruose", ši pastaroji antraštė ir duota vysk. P. Bučio atsiminimų antrajam tomui. Gaila, kad antrasis tomas yra daug schemiškesnis už pirmąjį. Tenka dėl to kone nusivilti. Iš tiesų, "pasiruošimas darbui" truko iki autoriaus 29 amžiaus metų, o "darbo baruose" jis plušėjo ištisą pusę šimtmečio — 50 metų (1901 - 1951). Gi atsiminimų proporcija yra atvirkščia: atmetus pašalinius įvadinio žodžio, bibliografijos ir pan. puslapius, pirmajame tome autoriaus atsiminimams tenka 304 puslapiai, o antrajame — vos 213. Žinoma, tokioj apimty (50 veiklos metų vos pora šimtų puslapių!) buvo galima tik labai schemiškai užfiksuoti, kas kada buvo autoriaus dirbta. Bet dėl to ir patys atsiminimai virsta daugiau medžiaga autoriaus biografijai, negu teikia medžiagos ir tiems visiems "darbo barams", kuriuose jis veikė. Vis dėlto, kadangi autoriui teko eiti reikšmingų pareigų, jo atsiminimuose galima rasti daug vertingų pastebėjimų, kurie išeina už autobiografijos ribų.

Antrajame tome autorius savo atsiminimus klosto nebe laiko tėkmėje, o atskiromis savo darbo sritimis: pastoracinis darbas, profesoriavimas, spaudoj reiškimasis, visuomeninė veikla, vyskupavimas, veikla marijonuose. Atskiroms darbo sritims nevienodai skiriama dėmesio. Kai kur skaitytojas būtų norėjęs kitokios proporcijos.

Sakysime, savo gana kukliam ir beveik atsitiktiniam pastoraciniam darbui autorius paskyrė dvigubai tiek vietos (20 puslapių), kaip savo reikšmingam darbui aukštojo mokslo įstaigose (10 puslapių). Savo darbui Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur jis profesoriavo 13 metų (1902-15), autorius paskyrė tik tris nepilnus puslapius, kuriuose, žinoma, kažko daug negalėjo pasakyti. Labai šykštūs atsiminimai ir iš Lietuvos universiteto. Įdomios žinutės apie teologijos fakultetui pritarimo iš pop. Benedikto XV išgavimą (1921) ir apie Lietuvos universiteto statuto rengimą. Bet paties autoriaus šiame universitete    rektoriavimas    tėra protokoliškai konstatuotas: "Kadangi universiteto rektorius buvo renkamas vieneriems metams, tai 1924 m. tapau rektorium, o 1925 m. vicerektorium ir vėl dekanu" (40 psl.). Tikrai būtų norėjęsi daugiau patirti apie šios mūsų aukštojo mokslo įstaigos pirmuosius vargingus kūrimosi metus. Nebūtų gailėjęsi, kad verčiau mažiau būtų buvę anksčiau dalytasi banalia Slavikų vikaro ar Sheboygan klebono patirtimi.

Trumpai prisimenamas ir spaudos darbas (8 psl.). Bet čia dėmesį sutelkia autoriaus atsiminimai iš "Draugo" redagavimo metų (1917-21), kai tas dienraštis buvo marijonų gelbstimas iš krizės. O vieną autoriaus prieitą patirtį norisi tiesiog pacituoti: "Kol nebuvau redaktorius, tai kiekvieną savo straipsnį 'šaltinyje', 'Vadove' ir kitur parašęs peržiūrėdavau, taisydavau, kelis kartus iš naujo parašydavau, bet, kai tapau redaktorium, tai jau įgijau įprotį rašyti skubomis ir apgraibomis. Aš sakydavau, kad profesoriaus profesija yra panaši į karčiamninko: nors ir sunkiai, bet gali būti vykdoma be nuodėmės, nes reikia dažnai teigti tokius dalykus, kurių pats nesi ištyręs, o tik kitų pasakymu tiki. O dienraščio redaktoriaus profesija visiškai neįmanoma sąžiningai atlikti, nes reikia skelbti dalykus, kurie pasipainioja pripuolamai, net nepradėjus tirti — tiesa ar netiesa" (49-50 psl.).

"Visuomeninės veiklos" skyrelyje (55 - 81 psl.) yra žinių iš autoriaus darbo Petrapily, Amerikoj ir pagaliau Lietuvoj. Įdomesnės pastabos, liečiant Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą, konkordato sudarymą ir santykius su Vatikanu. Tarp kitų pastabų atkreipia dėmesį, kad Maironio kandidatūrą į vyskupus sutrukdė ponia S. ir kad iš visų labiausiai nenorėjo eiti į vyskupus Paltarokas, kuris pasirodė labiausiai tikusiu ganytojo pareigoms.

"Dvidešimt metų vyskupu" (85-104 psl.) skyrelis vaizduoja autoriaus veiklą, tapus rytų apeigų vyskupu. Bet plačiausiai vysk. P. Būčys nupiešia savo veiklą marijonuose (107-184 psl.). Tai istoriškai pati vertingiausia atsiminimų dalis, nes autorius buvo arkiv. J. Matulaičio artimiausias bendradarbis,    atnaujinant    beišmirštančią marijonų vienuoliją ir tapo jo įpėdiniu kaip šios vienuolijos generolas  (1927-33 ir 1939-51).

Prof. Z. Ivinskio surašytuosius autoriaus atsiminimus palydi paties vysk. P. Bučio parašytas sintetinis žvilgsnis į savo gyvenimą (187-191 psl.). Prieduose (195-221) duoti trys atskiri vysk. P. Bučio memuarinio pobūdžio straipsniai, kurių svarbiausias yra prisiminimai iš Didžiojo Vilniaus seimo (1905), kurio prezidiume jis buvo. Taip pat duotas vysk. P. Bučio raštų sąrašas (223-250). Tik, gal būt, būtų tikę išskirti pagrindinius veikalus ar aplamai mokslinius straipsnius nuo gausių populiarių straipsnelių "šaltinyje" ar "Kristaus Karaliaus Laive", nes dabar šie pastarieji tiesiog pirmuosius paskandina. Asmenvardžių ir vietovardžių rodyklė (251-279) tokios rūšies veikale yra tikrai pravarti. Atsiminimų redaktorius kun. dr. J. Vaišnora savo darbą atliko rūpestingai.

Aplamai vertinant, nėra abejonės, kad jeigu pats autorius būtų rengęs savo atsiminimus, jie tikrai būtų gyvesni išėję. Bet, antra vertus, šis bandymas liudija, kad ir šiuo būdu (pasakojimą užrašant) galima sulaukti pakankamai save pateisinančių atsiminimų, kur patys autoriai negali jiems rasti laiko. Nors šie vysk. P. Bučio atsiminimai ir protokoliškai užrašyti, vis vien jie pateikia ne tik įvairios medžiagos, bet ir bent protarpiais leidžia nušvisti autoriaus individualybei. O vysk. P. Bučio asmenybėje ypač pagauna jo racionalus blaivumas.

Vysk. P. Bučio atsiminimų mecenatas yra Westfieldo, Mass., lietuvių parapijos klebonas kun. V. Puidokas. Džiugu, šalia prel. Pr. Juro ir prel. J. A. Karaliaus, sulaukti naujų lietuviškosios knygos mecenatų. Tačiau nemanome, kad tinka į pačias knygas dėti mecenatų atvaizdus. Tai darydami, leidėjai ne pagerbia tuos mecenatus, o tik parodo savo pačių beskoniškumą. Beje, vysk. P. Bučio atsiminimai yra ir iliustruoti eile atvaizdų, P. Jurkaus pieštas aplankas atrodo lyg kokios krautuvės reklaminė vitrina.

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai