Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VERGILIJAUS ENĖJIDĖ PDF Spausdinti El. paštas
Publijus Vergilijus Maronas: ENĖJIDĖ. Vertė ir pagal originalą heksametrais lietuviškai atkūrė, parašė įvadą ir sudarė žodynėlį dr. Antanas Rukša. Lietuvių Enciklopedijos Leidykla Bostone. Leidėjas Juozas Kapočius. 1965, XXXVI+300 psl.

Romėnų dailiosios literatūros šedevrų vertimai į lietuvių kalbą yra negausūs. Viena Plauto komedija, keletas Vergilijaus, Horatijaus, Propertijaus ir Ovidijaus poezijos fragmentų, šv. Augustino Išpažinimai berods ir bus visas turtas, jei jau nepriskaitysime kito žanro ar menkesnės vertės kūrinių, kaip Gajaus Julijaus Kaisario Komentarų, Nepoto Gyvenimų ar Faidro Pasakėčių. Todėl visos Vergilijaus Ainėjidos pasirodymas lietuviškos knygos rinkoje yra maloni staigmena, už kurią antikinės poezijos ir šiaipjau dailiosios literatūros mėgėjai turi būti dėkingi ir vertėjui dr. A. Rukšai, ir leidėjui J. Kapočiui.

Knyga, be trumpos pratarmės, turi tris dalis: įvadą, vertimą ir vardų bei daiktų žodynėlį. Įvade vertėjas pateikia trumpą Vergilijaus gyvenimo ir kūrybos apybraižą, nurodo jo poezijos įtaką vėlesniems laikams, skiria vieną puslapį Vergilijui Lietuvoje, išaiškina lotyniškojo ir lietuviškojo heksametro teorinius pagrindus, nustato savo vertimo svarbiąsias gaires ir dėsnius, kuriais vadovaudamasis lietuvino antikinius vardus.

Paskutiniu klausimu vertėjas pasisako už dėsnį: kas graikiška — graikiškai, kas lotyniška — lotyniškai (Graeca Graece, Latina Latine). Bet, mano nuomone, turėjo tą dėsnį radikaliau pritaikyti vardų kamienuose. Nežinau, dėl kokių priežasčių prof. A. Rukša yra nutolęs savo vertime nuo klasikinio lotynų kalbos tarimo, jo paties praktikuoto, jei mano atmintis neklysta, Vytauto D. ir Vilniaus universitetuose. Vergilijaus laikais ae ir oe buvo dvibalsiai, c visuomet tariama kaip k, t kaip t ir s — taip kaip mūsų s. Su šiomis taisyklėmis sutinka visi modernieji autoriai, rašę apie lotynų kalbos fonetiką, kaip Kieckers, Leumann, Maniet, Marouzeau, Meillet, Niedermann, Sommer ir Stolz. Jau pačiame veikalo titule pasirodo lytis, kuri nėra nei graikiška, nei lotyniška. Grai-dų "Aineias" ir sulotynintos formos "Aeneas" tiksliausias sulietuvinimas yra Ainėjas (dvibalsis ai, taip dažnas mūsų kalboje, atitinka graikų dvibalsį ir tiksliau perduoda klasikinį lotynų ae negu mūsų e), ir poema apie tą didvyrį vadintis Ainėjida. Galūnė -ė man atrodo mažiau skambi. Enėjidė turi tikrai perdaug ė. Be to, mūsuose yra jau įsipilietinusi Ilijada.

Taip pat siūlytinos kituose tikriniuose varduose formos, stovinčios arčiau originalo, atseit, vietoj An-chizo Anchisas, vietoj Arcecijaus Arketijus, vietoj Cediko Kaidikas, vietoj Cezario Kaisaris ir t.t. Nedaug svorio turi priekaištai, kad yra jau įsisenėjusių formų, kurias vertėjas vadina "liaudinėmis, populiariomis lytimis". Daugumas tų vardų liaudžiai yra visai negirdėtų, o ir dažniau vartojami yra keitęsi. Pavyzdžiui, seniau vartotas Ciesorius pakeistas į Cezarį, Horacijušas (D. Poškos poezijoj) į Horacijų ir t.t. Tai nebūtų sunku liaudies žmonėms išmokti lytis dar artimesnes originaliosioms, kaip Horatijus ar Kaisaris. Iš pastarojo yra išsivystęs vokiečių "Kaiser", kurio sulietuvinta forma "Kaizeris" yra gausiai pažįstama taip Mažosios, kaip ir Didžiosios Lietuvos gyventojams. Be to, lotyniškasis "Caesar", pagal mano liuveniškį mokytoją prof. A. Carnoy (tiesa, senatvėje pasinešusi į perdaug drąsias etimologijas), yra sietinas su mūsų žodžiu "skaistus", kuriame taip pat turime dvibalsį ai.

Abejoju, ar buvo reikalo "Įtaką" ir "Kretą" perversti į jonėnų - atėniečių tarmių lytis "Itakę" ir "Krėtę". Juk kitose graikų tarmėse ir lotynų kalboje pažįstamos formos su galūne -a. Graikų ypsilon, tariamas kaip prancūzų u ar vokiečių ū, galėjo būti trumpas ar ilgas. Varde "Capys" jis yra trumpas, todėl lietuviškai rašytinas "Kapis" (kaip daro Ilijadoje, 20, 239, Ralį pavadavę vertėjai), o ne "Kapys", kaip rašo Rukša (6, 768). "Jupiterio" vardas dažnai sudaro metrinių sunkumų. Kadangi pačioje lotynų kalboje tik vardininke ir šauksmininke vartojama sudurtinė lytis "Iuppiter", o kituose linksniuose šaknis Iov-, tai ir lietuvių kalboje šalia Jupiterio siūlytinas "Jovis" (plg. anglų ar ispanų "Jove"), bet ne su-graikinta lytis "Dzeusas", retkarčiais sutinkama šiame Ainėjidos vertime. Galima būtų padaryti priekaištų ir tikrinių vardų kirčiavimui. Nežinau, dėl ko mūsų kalbininkai taisydami "Veneros" ar "Kereros" slavišką (?) kirtį vardininke (ant priešpaskutinio skiemens), nepasiūlė "Venerą" ir panašius tikrinius vardus kirčiuoti, kaip buvo daroma lotynų kalboje, t. y. su pastoviu kirčiu pirmame skiemenyje, ir kaip lietuvių kalboje kirčiuojama, pavyzdžiui, "nugarą".

Būtų buvę įdomu gauti platesnių žinių apie Vergilijų Lietuvoje. Bet, suprantama, kad vertėjas, gyvendamas Vokietijoj, negalėjo prieiti prie daugelio šaltinių. Ir šių eilučių autorius, įsikūręs dar toliau nuo tėvynės (Kolumbijoj), negali padaryti jokių atidengimų šiame klausime, o tik pridėti šiuos patikslinimus. D. Poškos Ainėjidos vertimas, gal būt, yra dingęs, bet išliko to vertimo keturios eilutės, kaip motto jo garsiajam Mužikui žemaičių ir Lietuvos. Jas skaitome Korsako ir Lebedžio Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje (Vilnius, 1957, tomas I, rankraščio fotokopija 268 psl., transkripcija 273 psl.). Prisilaikant Poškos vartotos tarmės ir rašybos, šios eilutės skamba taip:

Diewaytiy žiemes. Jey kurs turi giera Szirde!
"Tegul ta mana Baisa Tawa ausis girde;
o iszgirdus "Susymyk! ant tėyp daugiel wargu,
"Susymylk! yra nedumok: Jog muziks j r wergu —

Eneidas knigoy antroy, Eyloy 144.
Wirgiliuszas.

perrašant į šių laikų bendrinę lietuvių kalbą:

Dievaičiai žemės, jei kurs turi gerą širdį,
Tegul tą mano balsą tavo ausys girdi.
O išgirdus (-išgirdęs) susimilk ant taip daugel
vargų.

Susimilk ir nedūmok, jog mužiks yr' vergu.
(2, 141-144)

(Dr. A. Rukša tą patį fragmentą verčia:

Tad dėl aukštųjų dievų, dėl jautrios jų valios teisybei
Ir dėl sąžinės, jei mirtingų kas ją tebeturi,
Jei kur išliko skaisti, maldauju tave, pagailėki
Vargo sunkaus, pagailėk nekaltai mano kenčiančios sielos).

Kaip matome, Poška buvo išvertęs Ainėjidę tuo laiku Lietuvoje madinga skiemenine, arba silabine, eilėdara, panaudodamas lenkiškąjį aleksandrinos variantą. Vertimas skaitomas lengvai, bet yra gana laisvas, nes, iš vienos pusės, yra sunku lietuviškoje trylikos skiemenų eilutėje sutalpinti lotyniškąjį heksometrą, o iš kitos pusės, tikslumą tenka paaukoti rimui.

Įdomu pastebėti, kad Poška nepanaudojo vertimui heksametro, nors turėjo pažinoti K. Bogušo studiją Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę (Vilnius, 1808), kurioje skaitome šias pastabas apie eilėdarą (cituoju pagal minėtą chrestomatiją, 493 psl.): "Lietuviai trejopu būdu rašydavo eilėraščius. Pirmuoju būdu rašydami, jie kiekvienoje eilutėje išlaikydavo vienodą skiemenų skaičių, nekreipdami dėmesio į rimą, arba kadenciją. Tai buvo vadinamosois baltos eilės. Antra, jie naudojo silabinę eilėdarą, t. y. išlaikydavo vienodą skiemenų skaičių, pridėdami lenkišku būdu cezūrą ir kadenciją. Trečia, lotyniškų eilių pavyzdžiu jie rašė metrine eilėdara — heksametru arba pentametru. Tam tiko jų kalba, susidedanti iš £lgų ir trumpų skiemenų". Bogušas davė kiekvienos eilėdaros pavyzdžių. Ir kaip tik lietuviško heksametro pavyzdžiais ėjo keturių Ainėjidos ir trisdešimties Ovidijaus Metamorfosių eilučių vertimai. Prof. Vaclovas Biržiška (Aleksandrynas, II, 148) teisingai, kaip atrodo, tuos vertimus priskiria jėzuitui ir Vilniaus kapitulos kanauninkui Tadui Jurevičiui. Taigi, galimas dalykas, kad šis nėra vien Georgikų vertėjas, kaip tvirtina dr. A. Rukša įvade, bet yra išvertęs ir Ai-ncjidą ar bent jos dalį. Jurevičiaus vertimo vieną heksametrą cituoja Biržiška (ten pat) ir Rukša Aiduose (1965 m., 137 psl.(.

"Jau pirma ant žiames, naujas barstieje szwiesibe".
Dr. A. Rukšos vertime:

"Jau ir Aušra apibėrė žemės spinduliais pirmutiniais"
(4, 584)

Iš vienos eilutės sunku spręsti apie Jurevičiaus vertimo poetinę vertę. Yra žinoma, kad Georgikų (ar Bukolikų, nes vartant LE ir Aleksandryną pasidaro nebeaišku, ką Jurevičius išvertė: Georgikas, kaip tvirtina LE II 47 ir Aleksandrynas II 149, — tik pastaroje vietoje yra įsibrovusi nemaloni korektūros klaida: vieton "Jucevičiaus vertimas" reikia skaityti
"Jurevičiaus", nes L. A. Jucevičius tik informuoja apie tą vertimą, priskirdamas jį tarp kitko klaidingai Bogušui — ar Bukolikas, kaip pasiremdamas tuo pačiu Jucevičium, Biržiška rašo Aleksandryno II t., 166 psl.) vertimas buvo patekęs į D. Poškos (plg. (cituotas Aleksandryno vietas). Neaišku, ar Poškai, verčiant Ainėjidą, jau buvo prieinami Jurevičiaus rankraštis ir Donelaičio Metai, Rėzos išleisti 1818, nors jau 1800 K. Milkus prie savo lietuvių kalbos gramatikos pridėtame poezijos vadove buvo citavęs Metų ištraukas. Gal būt, bent Donelaičio kūrybos Poška dar nepažinojo, nes puiki donelaitiška eilėdara greičiausiai jį būtų paskatinusi Vergilijaus eiles atkurti lietuvišku heksametru.

Tai, kas sakoma įvade apie metriką, yra tikslu. Gal tik reikėtų vengti, kaip daro paskutinieji metrikos vadovėlių autoriai, terminų "arsio" ir "tesio", kurie laiko bėgyje yra diametraliai pakeitę savo reikšmes: klasikiniame graikų ir romėnų literatūros laikotarpyje arsis nurodo kojos pėdos pakėlimą (silpnąją metrinio vieneto dalį), o tesis pėdos nuleidimą (stipriąją vieneto dalį), tuo tarpu poklasikiniame laikotarpyje arsis jau yra kirčiuotas (stiprusis) pėdos skiemuo, o tesis nekirčiuotas (silpnasis). Be to, cenzūra bei diairesis, kaip rodo, pavyzdžiui, vokiečio J. Drexler studijos, turi daugiau variacijų, negu minima Įvade (XXI-XXII psl.).

Teisingai yra nurodytas skirtumas tarp antikinio ir moderniųjų kalbų heksametro: senovinis yra metrinis, pagrįstas skiemenų ilgumu ir trumpumu, o modernusis toninis — kirčiuotais ir nekirčiuotais skiemenimis. Tik gal reikėjo pabrėžti, kad tas skirtumas yra daug didesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ne be reikalo garsusis vokiečių helenistas U. von Wilamowitz-Moellendorff tiesiog neigė, kad Homeras galėtų būti išverstas vokiškais heksametrais, nežiūrint to, kad juos vokiečių literatūroje įpilietino jau Klopstockas (1724-1803), mūsų Donelaičio bendralaikis. Kad ir lietuviškieji daktiliai ir spondėjai dažnai negali perteikti visų lotyniškojo heksametro subtilybių, matyti iš sekančių pavyzdžių. Dr. A. Rukša įvade (XXIX p.) duoda ypatingu onomatopėjiškėjimu pasižyminčią eilutę (VIII 596), vaizduojančią jojančius raitininkus: "Quadrupedante putrem sonitu quatit úngula campum", kurią vykusiai išverčia: "Trypia purt-niuosius laukus ir trependamos trata kanopos", vykusiai, kiek liečia garsų pamėgdžiojimą, bet be originalo lengvo šuolių ritmo. Mat, jame turime penkius daktilius (t. y. penkius kartus ilgą skiemenį seka du trumpi), kurie savo spartumu atitinkamai išreiškia greitą jojimą, tuo tarpu lietuviškieji vertimo daktiliai to lengvo ritmo neturi, kadangi jų sudėtis skirtinga: pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį daktilį sudaro ilgas, trumpas ir ilgas skiemuo, o trečiąjį trumpas, ilgas ir trumpas. Atseit, nei trumpųjų skiemenų skaičius, nei jų išdėstymas vertimo eilutėje neatitinka originalo.

Kaip mūsų daktilis kartais gali neturėti lotyniškojo daktilio lengvumo, taip lygiai ir lietuviškas spondėjas ne visuomet perduoda sunkumo, įtampos įspūdį, paliekamą antikinio spondėjo. Čia vėl galima imti pavyzdžiu įvade (XXXI psl.) cituojamas eiles (4, 404-5) apie skruzdėles, sunkiai velkančias grobį: It nigrum campis agmen praedamque per herbas Conuectant calle angusto pars grandia trudunt... išverstos sekančiai:

štai laukais vora juoda per žolę žygiuoja Su grobiu siauru taku, atremdamos vienos, ir t.t. Vertėjas pastebi, kad "čia spondėjai vaizduoja sunkų skruzdžių grobio gabenimą". Tai pastabai tenka paprieštarauti. Lotyniškame tekste sunkumo įspūdis kyla ne iš akcento, krintančio kas du skiemenis, o iš serijos ilgų skiemenų (kiekvienoje eilėje yra keturi spondėjai + daktilis + spondėjas, taigi, iš viso vienuolika ilgų skiemenų ir tik du trumpi), kurie išreiškia ilgą ir nenutraukiamą pastangą; lietuviškame gi vertime net šeši kirčiuoti skiemenys yra trumpi (vora juoda ... su grobiu siauru taku), taip kad skaitytojui lieka ne patvarios pastangos, o tik trūkčiojimo įspūdis, kurį patiria keleivis, sėdįs vežime, traukiamame įnirtusio arklio.

Pripažįstant šį skirtumą tarp mūsų ir lotynų heksametro ir nereikalaujant, kad vertimas pagautų visas originalo versifikacijos įmantrybes, reikia sutikti, kad eiles galima versti tik eilėmis, o ne proza, ir kad moderniose kalbose, kuriose egzistuoja toninis heksametras, nėra kito metro artimesnio senovės heksametrui. Todėl, nežiūrint Wilamowitzo perspėjimų, vokiečiai ir toliau verčia Homerą ir Vergilijų savuoju heksametru. Ta tradicija, atrodo, seks ir lietuviai vertėjai, juo labiau, kad heksametras nuo Donelaičio ligi šių dienų tvirtai laikosi mūsų poezijoje (plg. A. Nykos - Niliūno Vergilijus grįžta Į Brundisiumą). J. Ralys, versdamas Homerą, panaudojo pirmose penkiose pėdose tik daktilius. Tuomi jis nutolo nuo Donelaičio įvestos tradicijos, kuri kombinavo daktilius su spondėjais. Už tai Ralio vertimas susilaukė priekaištų iš daugelio kritikų, dr. A. Rukšos išskaičiuotų įvade (XXIII psl.). Tik liko nepaminėtas A. Jakštas, kuris, tiesa, nepriklausė klasikinių filologų gildijai, bet vienu metu buvo beveik vienintelis visų lietuvių kalba pasirodančių knygų vertintojas. Jis jau 1921 ar 1922, taigi, daug anksčiau už įvade suminėtus kritikus, Draugijoje pastebėjo, kad Ralio eiliavimas yra labai monotoniškas, teisingai dabar dr. A. Rukšos lyginamas su lietuviškų girnų malimu. Deja, ir naujasis Ralio vertimų leidėjas Lietuvoje, A. Dambrauskas, klasikinis filologas, susiformavęs nepriklausomybės laikais Vytauto D. universitete, neišdrįso pamaišyti spondėjų su daktiliais.

Įvade pasigendame bibliografijos. Net neaišku, kieno išleistu Vergilijaus tekstu vertėjas naudojosi. Reikėjo bent nurodyti, kad bibliografinių duomenų galima rasti paties dr. A. Rukšos straipsnyje apie Vergilijų Lietuvių Enciklopedijoje.

Apie vertimo problemą yra labai daug prirašyta ir diskutuota nuo šv. Jeronimo laikų (plg. V. Lar-baud, Sous l'invocation de Saint Jérome, Paris, 1946, 341 psl. ir studijų rinkinį Das Problem des Ueber-setzens, hersg. H. J. Stoerig, Darmstadt, 1963, 489 psl.). Yra įvairiausių ir radikaliai priešingų nuomonių. Pagal Cervantes (Don Kichotas, II dalis, LXII skyrius) vertimai yra lyg atvirkšti kilimai (palyginimas nėra originalus, o perimtas iš įvado, kurį parašė Luis Zapata savo prastam Horatijaus Ars Poética vertimui, išleistam 1592, taigi truputį anksčiau negu pasirodė Don Kichotas), bet genialusis ispanas daro išimtį: pateisina vertimus iš lotynų ir graikų kalbų, jo vadinamų karalienėmis. Schopenhauerio nuomonė yra priešinga: "Kiekvienas vertimas yra negyvas, jo stilius priverstinas, nelankstus ir nenatūralus, arba išsilaisvindamas tampa klaidingu. O jau senovės rašytojų vertimai yra tik originalų surogatai, kaip cikorija tikrosios kavos surogatas. Eilėraščių iš viso neįmanoma išversti, o tik atkurti, kas visuomet lieka keblu" (Das Problem des Uebersetzens, 103 psl.). Yra neginčijama tiesa, kad joks vertimas neatstos poezijos originalo. Ta prasme teisingai tvirtina J. Ortega y Gasset, kad vertimas yra tik utopinis užsiėmimas, čia pat pastebėdamas, kad visi žmogui ypatingi užsiėmimai yra utopiniai, bet geras utopistas žino, jog žmones iš kalbų sukurto nuotolio galima išvaduoti tik priartėjančiu būdu. Tačiau tas priartėjimas gali būti mažesnis ar didesnis... ligi begalybės, ir tai atveria mūsų pastangoms beribį veiklos lauką, kuriame visuomet yra vietos pagerinimui, pralenkimui, patobulinimui, žodžiu sakant, pažangai (Miseria y esplendor de la traducción, Obras Completas, V t., Madrid, 1947, 434-435 psl., vok. vertimas minėtame rinkinyje, 328-330 psl.). Kad dr. A. Rukšos vertimas yra daugiau priartėjęs prie originalo, palyginus jį su minėtais praeitų šimtmečių lietuvių bandymais ar net su J. Vosyliaus IV giesmės vertimu, atspausdintu 1930 Židinyje (plg. to vertimo pradžią įvade, XXVII psl.), nėra jokios abejonės.

Dr. A. Rukša Ainėjidos vertimui ir jo tobulinimui paskyrė daugelį metų. Jau tuoj pat po II pasaulinio karo tremties žurnaluose pasirodė pirmieji vertimo fragmentai (man tėra prieinami tik paskelbtieji žingsnių 11-13 numeriuose). Palyginus pradinius bandymus su dabar rezencuojamu leidiniu, matyti, kad daugelyje vietų vertėjas nepasitenkino pirmąja versija, o bandė ją patobulinti, priartėdamas prie originalo, pakeisdamas proziškus išsireiškimus poetiš-kesniais ar pataisydamas vieną kitą kirčiavimo klaidą, štai antrosios giesmės pradžia, paskelbta 1948 metais:

Jau nutilo visi ir godžiai ėmė klausytis.
Tuokart Enėjas garbus nuo patalo aukšto prabilo:
"Skausmą baisiausią liepi, karaliene, iš naujo atverti,

Kaip galingos trojėnų šalies didybę danajai
Parbloškė smūgiu skaudžiu. Mačiau tuos vargus
siaubinguosius
Savo akim ir dalį net pats jų nemenką patyriau.
Kas, apsakydamas tai, iš dolopų arba mirmidonų,
Kas iš karių Ulikso žiauraus ištūrėtų neverkęs.
šios knygos versija:

Tyla suklusę visi, ir žvilgiai įgližo bežadžiai.
Čia Enėjas garbus nuo aukšto prabyla maigūno:
Skausmą baisiaugią liepi, karalienė, iš naujo
atverti,

Kaip varganos trojėnų šalies galybę danajai
Parbloškė smūgiu skaudžiu. Mačiau tuos vargus
šiurpulingus,
Dalį kurių patyriau ir pats. Apsakydamas šita,
Kas neplūstų raudom iš dolopų arba mirmidonų,
Ar iš karių Ulikso nuožmaus ...

Kaip matome, daugiausia pakeista pirmoji eilė, nors neišvengta joje nei tautologijos (tyla suklusę... bežadžiai), nei labai jau reto žodžio (įgližo). Antrosios eilutės "maigūnas" yra poetiškesnis už patalą ir tiksliau atvaizduoja senovės valgomuosiuose vartotas sofas. Ketvirtame heksametre originalo žodžiai "opes et lamentabile regnum" atitinkamiau perduoti taip pat galutinėje redakcijoje. "Mačiau" liko be nereikalingo priedo "savo akim". Vėlesniame vertime nebetilpo epitetas "nemenka". "Neplūstų raudom" yra vaizdingesnis posakis negu "ištūrėtų neverkęs".

Aplamai vertimas yra ištikimas originalo žodžiams ar bent jų prasmei. Aiškių klaidų pastebėtos tik kelios. "Kad ją minim" (3,365) pakeisti į "juos" (t. y. daiktus šiurpius). "Grajų aukotą kadai ant pašventintų durų" (5,360) pataisyti į "Grajų išplėštą kadai nuo...". "Hune" (6, 705) pavaduoja, be abejonės, "Lethaeum amnem" (vertime: "Lėtės vandenis"), todėl verstinas ne "jį apspito", o "juos". "Jiems akstys ir strėlės" (10, 168) turėtų būti "jų ginklai yra strėlės". "Penketą taipgi šimtų Mezencijus čia apginkluoja" (10, 204) praleidžia originalo žodelius "in se", kurie rodo, jog tie penki šimtai ginkluojasi prieš Mezentijų. Klaidingas taip pat keliose vietose "tha-lamus" vertimas "vedlių kambariu", nes tiek Dabartinės Lietuvių Kalbos Žodynas, tiek žodynėlis prie A. Juškos Lietuviškų svotbinių dainų (Vilnius, 1955, I, 821) duoda kaip "vedlio" ar "vėdlio" reikšmę: vestuvininkas, kuris lydi jaunuosius. Greičiausiai vertėjas sumaišė vedlį su vedžiu. Pastarasis yra Jaunikis, jaunavedis. O "thalamus" yra kambarys, miegamasis, j aunavedžių miegamasis, arba vestuvės. "Teki ims: ne visiem atkeršytiem šiandien" (2, 670) pakeisti | "nevisiems teks mirt neatkeršytiems šiandien". "Dl-dona prakalbėjo nuo sosto" (1, 561) — originalo .-.n to nėra, ir vargu, ar galėjo jis stovėti šventovėje, kurioje susitiko Ilionėjus ir Didona. "O kad net Ugi čia mus Trojos lemtis atlydėtų!" (6, 62) — vertimas prieštarauja originalo minčiai: Ainėjas negali maldauti Foibo, kad nelaimingas Trojos likimas j] tMt Italijoje lydėtų, priešingai, jis geidžia, kad ta nelem tis liautųsi, todėl reikia versti: "O kad tiktai ligi čia mus Trojos lemtis telydėtų".

Negalima versti "nuo bokšto sargos" (3, 239), kadangi laukuose nėra jokio bokšto, ir "ab alta specula" tereiškia aukštą žvalgybos punktą. Netiksliai pavarto ta "gabija", kalbant apie kapo gelmes (5, 84). Pagal LE ir žodynus, gabija yra tik namų ugnelė arba žvakė. Tiesa, Niedermann-Brender-Senn ir Fraenkel duoda dar "šventovės" reikšmę, gal būt, išrastą mu. n romantikų vietoms, kuriose senovės lietuviai kūreno amžinąją ugnį, pavadinti, bet ir ta reikšmė netinka šiam Vergilijaus tekstui. Sibilė vadinama "mergele" (6, 318) ir tučtuojau "ilgaamže" (6, 321), tai jau reikėjo paieškot pakaitalo mergelei. Nežinau, ar galima sakyti "dvejetas taipgi šunų, sargovai" (8, 346); berods, įprasta derinti "dvejetas šunų, sargovų". "Našlaičiai, tėvam paveržtieji" (11, 216) yra eontradietio in terminis; Vergilijus kalba apie našlaičius, kurių tėvai žuvo kare, taigi, lot. "puerique parentibus orbi" reiškia: "vaikai, netekę tėvų".

Keletoje vietų nelabai aiškiai išsireikšta. "Baisų Achilą abiem, Atridus ir Priamą išvydęs" (1, 458): "abiem" yra tikra mįslė, tuo tarpu originale Achilas eina po Atridų ir Priamo, todėl suprantama, kam baisus: Atridams (ar bent vienam iš jų, Agamemnonui) ir Priamui. Taip pat sibiliškai skamba: "štai pirmiena šarvų ir netgi karaliaus/ Taip išdidaus ir smūgiu manu Mezencijaus va kur" (11, 15-16). Net ir ištaisant galimą korektūros klaidą ir skaitant "Me-zentijus", sakinys lieka sunkiai suprantamas be komentaro, čia originalo lakoniškumą reikėjo truputį išplėsti. Tai, ką Vergilijus norėjo pasakyti, proza Išverstume: "štai grobis nuplėštas kaip pergales laimikis nuo išdidaus karaliaus, štai ir Mezentijus žuvęs nuo mano smūgio".

Retais atvejais vertėjas nepašykštėjo epitetų, kurių nerandame originale. Pvz., skaitome: "Tėvui Lla-jui linksmam ir gausingam dainom Apolonui", kai lotyniškame tekste nepasirodo nei "linksmam", nei "gausingam dainom". Priedai atsirado greičiausia dėl to, kad 4, 56-58 eilutėse nebuvo paisoma Vergilijaus tekste esančio enjambement. Vietoj:

Lanko čia jos šventyklas ir pas aukurus
meldžia malonės,
Pjauna avis dvižiemes dovanojusiai teisę Cereral,
Tėvui Liajui linksmam ir gausingam dainom
Apolonui,

drįstu pasiūlyti pakaitalą, jei ir ne poetiškesnį, tai
bent ištikimesnį originalui:

Lanko čia jos pradžioje šventyklas ir ramybi altoriuos
Ieško. Avis dvižiemes, rinktas pagal paprotį piaun
Kererai, teisės davėjai, ir Foibui bei Tėvui Liajui.

Truputį aukščiau (4, 29) randame: "meilės svajingi sapnai", šis saldžiai sentimentalus išsireiškimas neturi jokio atitikmens originale. Taip pat be reikalo lot. "amorem" (1, 749) pavirsta į "žodžius, amžinai užkerėjusius širdį". Vieną palyginimą (4, 143-150), kur vertėjas, kai ką perdaug ištęsdamas ir vengdamas enjambement, turi paaukoti pusę originalo eilutės (149), reikėtų visai pakeisti. Dr. A. Rukša verčia:

Tartum, Ksanto sroves ir Likijos žiemą apleidęs,
Lankos Dele, gimtinėj  brangioj, Apolonas skaistusis,

Rengdamas šokius džiugius su giesmėm aplink
aukurą šventą;
Klykia bendroj kamšaty ir ratu šokinėja driopai,
Trypia krėtiečiai linksmi ir dažytais veidais
agatirsai.

Žengia jis pats per Kinto kalvas ir, j uosdamas auksu,
Garbanas jis pats per Kinto kalvas ir, juosdamas auksu,
Garbanas raito bangom ir puošia gležnais žalumynais.
Didvyrio veidas žavus taip spindėjo taurai ir kilmingai.

Originale ištikimesnis būtų toks vertimas:

Lyg kada Ksanto sroves bei Likijos šalį palieka
Šiaurią ir lankosi Dele, gimtojoj saloj, Apolonas,
Rengia šokius su giesmėm: sumišai aplink
aukurus siaučia
Driopai ir krėtiečiai, taip pat agatirsai dažyti;
Kinto viršūnėmis žengia jisai, o krintančius
plaukus
Spaudžia bangom gležna lapija ir auksu apjuosia;
Strėlės ant nugaros žvanga; taip lygiai miklus ir Ainėjas

žygy, ir jo veide kilniame atsispindi taurumas. Galima pastebėti ir daugiau mažesnės svarbos netikslumų ar neaiškumų, "šias ( = palapines) žudė" (1, 470) — paprastai sakoma "niokojo". "Luotus" (1, 517) ne visai tiksliai išreiškia lot. "classem" — laivyną. Jūrą aprašant, geriau kalbėti apie seklumas, ne brastas (1, 536). "Nuo auksinių lubų" (1, 726) pakeisti į "grandinių". "Be dievo malonės" (2, 647) perdaug krikščioniškai perduoda tekstą: "dievų neapkenčiamas". "Prie Giaro kalnaus ir Mikono" (3, 75) pakeisti į "Prie Mikono kalnaus ir Giaro". Ar tikslu, esant saloje, sakyti: "ne už kalnų ta šalis" (3,119)? Ar salos gali būti "lygmėj" išbarstytos? Berods, lygmė tevartojama lygios vietos, lygumos, o ne jūros paviršiaus reikšme. "Vienu metu iš guolio tik šast ir visas pašoku" (3, 176) yra perdaug gyvas vertimas, kai užtektų "šoku iš guolio". "Plynon beri-bėn vandens" (3, 192) trys žodžiai vienam originalo "altum" (atvira jūra) išreikšti. "Ima svaičiot garsus iš krūtinės gilybių" (3, 246) — "svaičioti" pakeisti į "svaidyti", nes pirmasis reiškia: nesąmones, niekus kalbėti, kliedėti. "Dulkina plynę" (3,290), kalbant apie jūrą, perdrąsus išsireiškimas, geriau būtų laikytis originalo: "šluoja bangas". "Požemio kūdras" (3, 386) keisti į poetiškesnius "ežerus". "Kraujų juodume paskendusius kąsnius" (3, 628) — būtų tiksliau: "Kraujų juodumu apvarvėjusius kąsnius". "Kraujo upely juodam vaitodama mirko drabužį" (4, 687) — tiksliau: "Kraujo tamsias sroves drabužiu vaitodama šluostė". "Ans arkadėnų kilmės, jo gyslose kraujas Tegėjos" (5, 299); Tegėja yra Arkadijos miestas, pagal Vergilijų rašytina: "Ans Tegėjos genties, jo gyslose kraujas arkadų". "Vėjais laivus pažabojęs" (6, 1) yra binkiškai keturvėjiškas posakis; originale skaitome: "vadžias laivynui atleidžia". Daugelyje vietų (pvz., 6, 730) jūros paviršius vadinamas plyne; ar taip mūsų pajūrio žmones sakydavo, nežinau. DLKž duoda tik šias reikšmes: 1. lyguma, dykuma; 2. neišbrendama pelkė, bala; raistas. "Ar pentinais... kutendamas" (6, 880) keisti į "paspausdamas".

Garsiąsias eiles apie Romos paskirtį (6, 851-3) dr. A. Rukša verčia:

Tu, romėnai, atmink, valdovas tautom
viešpatausi.
Šiuo pasikliauki menu ir, taiką drausme
pažabojęs,
Pagailėk pavergtųjų ir kietasprandžius
paklupdyki.

Antroje eilutėje reikėtų pakeisti bent žodį "pažabojęs" (plg. G. Radke, Gymnasium, 66, 1959, 323-7 psl., kur nuodugniai išnagrinėtos šios trys eilės).

Dešimtoje giesmėje yra pora neaiškiai išverstų sakinių. "Gena užpuolęs" (540). Kas ką? Lotyniškame tekste "quem" pažymi "Haemonidem". "Tarė kažką įžūlaus" (547). Kas tarė? Iš originalo matyti, kad "ille" (t. y. Anksuras), o vertime galima suprasti, kad ir Ainėjas. Be to, "aliąuid magnum" nėra nieko įžūlaus, o "magiška formulė". "Profugus" (10, 720) nėra "atskubėjęs", o "ištremtas".

Vienur kitur neišvengta tautologijos. Jau matėme antrosios giesmės pradžioje, kaip visi "tyla suklusę... bežadžiai". Išsireiškimuose, kaip "Išgąsčio siaubas tada šiurpulingai..." (3, 47), "Kauksmas klaikus supurtė" ir "Nusmeigė riksmo baisa" (3, 672-3), vertimas perkraunamas baisingais žodžiais. Paskutinės dvi eilutės primena Senojo Testamento paralelizmą, kurio originale nėra. Pasikartojimų bei tautologijos atrandame ir šiuose pavyzdžiuose: "apleistus krantus ir ištuštintą uostą palikęs" (4, 587), šiurpas drabus (6, 54), uosių rąstus... ritasi uosiai (6, 181-2); antroje eilutėje galėjo versti "kalnauosiai", kaip daro 11,138), jaugi maišatis (8, 4), gyvumo krutnaus (9, 611), kamša susigrūdus tirščiausia (10, 373).

Prie tautologinių išsireiškimų gal ir ne visai tikslu priskirti būdinius. Jie mūsų liaudies kalboje yra gana dažni, priduoda veiksmažodžiui intensyvumo ir stiliui gyvumo. Bet kai kuriose Ainėjidos giesmėse vertėjas juos vartoja be saiko. Dėl to skaitytojas ima bodėtis. Taip atsitinka devintoje ir dešimtoje giesmėse, kur suskaičiau 32 būdinius: grūste prigrūs-ton, bliauna bliaute, siaubia siaubte, plūdo plūste; šėlsta šėlte, griebęs griebte, kuria kurte ir t.t. ir t.t.

Nežinia, kodėl vertėjas yra taip pamėgęs tautų pavadinimus su priesaga -ėnas. Antroje giesmėje jis pasirodo vienas po kito: dardanėnai (57), tro jenai (63), frigėnai (68), dardanėnai (71), argolėnai (78); truputį toliau vėl: argolėnų (254), dardanėnų ... tro-jėnų (281). Ilijados ir Odisėjos vertimuose užtinkami su ta pačia priesaga tik trojėnai, o kiti vadinami argiečiais, dardanais ir frigais.

Pratarmėje dr. A. Rukša pareiškia, kad vertime tesugebėjo "pasinaudoti tik labai maža dalele neišsemiamų žodingos lietuvių kalbos turtų". Pareiškimas tikrai nusideda kuklumu, nes, kaip mano susidarytas retų žodžių sąrašas rodo, jų vertime yra apie pusantro šimto. Ne visus juos užtikau žodynuose, kurie yra man prieinami, kaip Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (vilniškė laida); Niedermann-Senn-Brender-Salys, Lietuvių rašomosios kalbos žodynas; E. Fraenkel Litauisches etymologisches Wörterbuch; A. Lyberis, Lietuvių kalbos sinonimų žodynas. (Neprieinamas man Balčikonio pradėtas didysis Lietuvių kalbos žodynas). Nors ir visi lietuviškosios Ainėjidos skaitytojai turėtų plačiausius žodynus, abejoju, kad jiems užtektų kantrybės ir laiko juos vartyti; su lotynišku tekstu ne visi galės palyginti, o kur laisviau versta, tai ir palyginimas ne ką tepadės. Todėl būtų pageidautina, kad dr. A. Rukša pridėtų prie antrojo tomo, kuriame pasirodys Bukolikų ir Georgikų vertimai, retesnių žodžių paaiškinimus. Kai tremtyje greit mažėja kiekvieno mūsų vartojamų gimtosios kalbos žodžių skaičius, kai mūsų periodinėje spaudoje (ypač dienraščiuose) pasirodo vis daugiau makaroniškų "deimančiukų", iš kurių matyti, kad angliškai ar kita kalba galvojama ir pusiau lietuviškai išsireiškiamą, tai užsipulti dr. A. Rukšą už jo platų žodyną neturime teisės. Matome, kad jis tiesiog mėgaujasi retais žodžiais ir sinonimais, štai šalia Lyberio duotų aido sinonimų (skardas, atbalsis, atgarsis, atskardis, atskambis, atliepas) pateikia dar tarmišką "ulpą", kurį užtinku tik Senno-Salio žodyno 42-tame sąsiuvinyje, pasirodžiusiame 1965. Argi ne be reikalo įvade perspėjo: "Lotynų kalboje maža žodžių tėra garsams reikšti, kai lietuvių kalba šiuo požiūriu yra labai turtinga. Pvz. žodis "sonitus" reiškia ne tik garsą, balsą, bet ir visą daugybę kitokių individualių garsų, kaip skambėjimą, dundėjimą, ūžesį, kriokimą, žvangėjimą, tratėjimą, gaudimą, aidėjimą ir daugelį kitų". Nors ir nevisai įtikintas tuo, kad lotynų kalba yra tokia neturtinga garsažodžiais (jų skaičius, nors ir mažesnis negu mūsų kalboje, vis dėlto yra gana didelis, tik ne visus juos užtinkame Vergilijaus poemose), pasekiau vergiliško "sonitus" ar "sonitum dare" likimą lietuviškoje versijoje. Rezultatas yra šis: Jūra šniokščia (2, 209); šarvai ... sužvangėjo (2, 243); šauksmas (2,301) klausos (2,307, garsas neišreikštas, nes nėra reikalo); drimba grausmingai (2, 466); tratančius girdim žingsnius (2, 732); klyksmais suklegėjo (3, 238); trenksmų (3, 584); žingsnius (3, 648: sonitum pedum); garsus (3, 669); ėmė tik gaust (5, 139); dunda (5, 434); trenksmus (6,586); zvimbdama (7, 499); triukšmingai šniokšdamas tyška (7, 567); trimituojant (7, 628); trenksmą griausmų (8, 431); trenkė trenkte (8, 525); garsus (8, 531); trependamas trata (8, 596); gaudė gausmu (9, 504); suterškėja trankomi... žvanga (9, 667); trenksmu (9, 715); klykdamos (10, 266); sužvangėjo (10, 488); kurkčioja (11, 458); trenksmas (11, 814 suzvimbė (11, 799); zvimbė (11, 802); suzvimbia i I 267); atšvilpauja (12, 455); šniokščia (12, 524). Visi sir išsireiškimai rodo, kad dr. A. Rukša atkuria Vertęlll-jų, versdamas ne žodį po žodžio, bet mintį, žodžių įvairumas juose yra pateisinamas, nors nevisi šie garsažodžiai atitinka Ainėjidos stilių. Kitais atvejais to įvairumo gal net per daug. Net lygios originalo eilutės verčiamos skirtingai: "Meilė, šėlos, genama, ir savo narsos pajautimas" (10, 872, cituoju su vi.u nereikalingais kableliais) ir "Meilės ugninga šėla ir savo narsos pajautimas" (12, 688). Vergilijaus super-sonifikuota Paskala (Fama) verčiama dar Gandu, Paskalba ir šneka. Poetas pavartoja žodį "hasta" Ai-nėjidoje 72 kartus: vieną sykį kaip vynuogienojų lazdą ar virbą, visur kitur kaip ginklą, šį dr. A. Rukša verčia: 24 kartus ietis, 22 akstis, 21 iešmas ir po vieną sykį: gumbinė, smaigstė, vėzdas, virbas ir virptis (šis vartojamas 12,130 šalia "aksties", kai originale tėra "hastas").

čia jau kyla abejonės. Ar yra reikalo vartoti tarmybes (akstį vietoj ieties, krenta vietoj krinta, sujaugti vietoj sujaukti, mum vietoj mums ir t.t.), kai yra atitinkamų bendrinės kalbos žodžių ar lyčių, lygiai poetiškų ir lengvai telpančių į heksametrą? Iš vertimo susidaro įspūdis, kad ir Vergilijus nevengė tarmybių. Iš tikrųjų, turime garsią Bukolikų tar-mybę "cuium" (išlikusią ispanų kalboje), bet, jeigu bendralaikiai Vergilijaus kritikai ją puolė, ir tuos puolimus mums perdavė vėlesnieji komentatoriai, tai greičiau įrodo, kad atkreipė jų dėmesį todėl, kad buvo rara avis poeto kūryboje.

Jeigu būtų sudarytas vertimo žodžių sąrašas, tai jis greičiausia viršytų Vergilijaus žodyną, kuri mums pateikia M. N. Westmore, Index verborum Vergilianus. Ar tas žodingumas neperduoda kiek iškreiptą originalo vaizdą? Juo labiau, kad nevisi šio žodyno lobiai vienodai tiko lotynų poeto stiliui perduoti. Pvz., labai dažnai ir, mano nuomone, be reikalo vartojamos "kamša", "kamšalynė" ir "kamšatis". Jau pirmoje giesmėje Ainėjas "save atpažino kamšoj kunigaikščių achajų" (488), kai originale tesakoma: "Save atpažino įsimaišiusį (permixtum) tarp Achajų kunigaikščių". Antroje giesmėj Odisėjas "kamšon štai velka žynį Kalchantą" (122), gi originale skaitome: "su dideliu triukšmu tempia į minios tarpą (in medios)". Jei dar pirmosios giesmės "kamša" būtų ir pateisinama tuo, kad kovos vyksta Trojos gatvėse ir rūmuose, tai jau tikrai netinka mūšiams laukuose aprašyti. Nors juose ir dalyvauja didelis karių skaičius, poetas, sekdamas Homerą, paverčia juos į eilę dvikovų. Tos dvikovos su ilgais persekiojimais būtų neįmanomos kamšatyje (plg. 12, 477-8: "per kamšatį priešų/ nešas žirgais ir smarkiu vežimu visą lauką apskrieja"). Todėl vietoj "puola tada kamšon" (12, 497 ir daugelyje vietų, kur yra panašių išsireiškimų) būtų užtekę rašyti: "puola į priešų tarpą, J priešų eiles". Kai kur ir vertėjas apsieina be tos kam-šalynės, pvz., "uenit in medios" (11, 149) išversdamas "veržias minios vidurin" ar bent vartoja poetiškesnį sinonimą "spūstį" (12, 338). Dar blogiau, kai bet koks didesnis susibūrimas ar net dulkių debesis pavirsta į "kamšą" (plg. 12, 399: "apsuptas jaunių kamšos" ir 12, 466: "tamsioj kamšalynėj"). Gal būt, kad vertimas atspindi laikotarpį, kada buvo pradėtas DP stovyklų kamšatyje, nes jame net didikai grūdasi (plg. 11, 236: "tie grūsdamies užtvindė kelius prie karališkų rūmų", kur vietoj "grūsdamies" turėtų būti "rinkdamies").

Nežinia, ar "kramtą" yra dr. A. Rukšos sukurtas naujadaras, ar kurioje nors tarmėje vartojamas žodis, kaip rūpesčio, sielvarto sinonimas. Kadangi "krimsti" perkelta prasme reiškia "barti, uiti, graužti, neduoti ramybės", o sangrąžinis "krimstis" yra veiksmažodžių "rūpintis, sielotis, graužtis" sinonimas, tai "kramtą" gal ir teisingai galėtų pavaduoti sielvartą. Bet skaitytojas bus linkęs šį daiktavardį dėl jo naujoviškumo sieti su pirmine jo reikšmę ("kramtymu"), ir efektas bus priešingas tam, kurio laukė vertėjas: "kramtą" sukels juoką (prisipažįstu, mea maxima culpa, taip man nutiko beskaitant eilutę apie "Venerą kramtos graužiamą"), nors sielvartas turėtų sužadinti užuojautą.

Kai kurie mūsų liaudies netgi dažnai vartojami žodžiai keistai nuskamba Ainėjidos tekste. Didonos nusivylimas ir skausmas, kai ji sužino apie Ainėjo pasiruošimą palikti Kartaginą, yra dideli. Bet originale karalienė, kad ir supykusi, nekalba tokiu tonu, kokį randame vertime ("dumtum laivais", 4, 313). Ainėjas teisindamasis netvirtina, kad orakulas liepė jam "Italijon spaust" (4, 346). Poetas neapibūdina Ainėjo neapsisprendimo kaip bailaus tūpčiojimo (4, 390), nei Didonos vaitojimų, kaip kaukimo (4, 409). Švedas B. Axelson yra parašęs veikalą apie nepoeti-nius žodžius lotynų kalboje (Unpoetische Wörter, Lund, 1945, 150 psl.). Apie mūsų poetinį žodyną, berods, neturime panašios studijos. Ir kalbai tebesant gyvai, sunku net numatyti, kuris žodis pateks ar nepateks ateityje į poezijos kūrinius. Bet aiškiai juntame, kad yra žodžių, vartotų Donelaičio būrų gyvenimui aprašyti, kurie netinka epopėjai, kadangi šios autorius mus perkelia "į legendinį herojų ir dievų pasaulį; tam pasauliui, kuris yra mūsiškiam svetimas, turi atsakyti atitinkama kalba, iš kurios bus ištremta visa tai, kas per daug primena prozos lėkštumą" (A. Ernout, Philologica II, 71 psl.). Lengvoje liaudies dainelėje mūsų nenustebins veiksmažodis "dumti", nei sunkaus gyvenimo mėtytų ir vėtytų poetų šiandieninėje lyrikoje pavartotas "kaukti" (plg. J. Kėkšto eiles šiame žurnale, 1966, 354 psl.). Vergilijaus gi epopėjos stilius yra pakilesnis, gal dėl to kartais ir blankesnis. Todėl yra pavojinga jo vartojamus žodžius, stilistiškai neutralius (4, 313): "Troja būtų jieškoma"; 4, 346: "Italiją užimti"; 4, 390: "iš baimės gaištintį"; 4, 409: "kaip vaitojai") paversti į plastiškesnius, bet priklausančius kitam žanrui ir tuo pačiu šokiruojančius Ainėjidos vertime. Traduttore (vertėjas) turi stengtis netapti originalo traditore (išdaviku).

Beieškant plastiškumo, atsitinka, kad vertimas pats sau retkarčiais prieštarauja. Pvz., "vampsi dangun įsiutinti šunys" (5, 257) būtų geriau išverstas stilistiškai neutraliu "loja", nes "vampsėti" pagal DLKž reiškia "loti iš lėto, amsėti", įsiutę gi šunys tikrai nepasitenkins vampsėjimu ar amčiojimu.

Yra atvejų, kada vertėjas pamėgsta kurį nors žodį ir vartoja jį, kur reikia ir nereikia. Dešimtoje giesmėje sutinkame keturius kartus būdvardį "nevalyvas": "rikmė nevalyva" (110: errore malo), "nevalyva žara" (275: laeuo lumine), "ant gūbrio brastos nevalyvos" (303: uadi dorso... iniquo), "vietovės gamta nevalyva" (366: áspera... natura loci). Keturi skirtingi lotynų kalbos būdvardžiai verčiami vienu lietuvišku, kuris bendrinėje kalboje pagal DLKž nėra taikomas daiktams, o tik netikusiam, neėdriam gyvuliui arba apsileidusiam, tingiam žmogui. Tiesa, Niedermann-Brender-Senn duoda dar "unsauber, schmutzig" reikšmes, pritaikomas ir daiktams, bet ir šios netinka minėtoms Vergilijaus eilėms išversti. Trumpame tos pačios giesmės epizode net tris kartus pasirodo jau kritikuotas liaudiškas "dumti". Kiekvieną kartą jis perduoda skirtingą lotynų kalbos veiksmažodį: (Junona) "nudūmė" (635: "petiuit"), kur, Enėjau, dumi? (649: "fugis"); kur aš dumiu?" (670: laivo nešamas Tumas klausia: "quo feror?").

Pateikiu sąrašą žodžių ar išsireiškimų, kurie, mano nuomone, yra vengtini Ainėjidos vertime, kaip nepritinką epopėjos tonui: "sužnekintą... laivyną" (1, 551): "bokštas staiga išklibintas drimba" (2, 465; plg. 2, 493: "drimba dribte... išklibintos staktos"); "Troja sukiužėjus" (3, 3); "atpuškam" (3, 131, plg. 3,    192:  "nupuškenus");  "sparnapadėm klumpaitėm" 4,    259; Ralys Odisėjoje, 2, 44, vartoja poetiškesnes "papėdes"); "kauksmą išgirdus sesuo, ima siaust pritrenkta kaip beprotė" (4, 672); "sužnekintais irklais" (5, 222); "Venera, kramtos graužiama" (5, 779); "sąnarius... iškėsnotus" (5, 837); "laidantį gerklę" (5, 860); "klykė balsingai" (6, 175); "Libijon dumdamas" (6, 338); "srebia" (vėlės!, 6, 715: potant - geria); "atdarda" (6, 785); "karalius... kiūtino su Enėju" (8, 307-8; plg. 8, 461-2: dvejetas šunų... kiūtina); "drožė skubiai" (karalius, 8, 463); "Enėjas drožė skubiai" (9, 8-9); "stovykloj kiurksot" (9, 57); "laidė vaitodami gerklę" (11, 190); "vyrų kauksmai" (11, 192); "klykdamas" (rutulu karalius Tumas, 12, 95); "bambimas" (12, 2239: toje pačioje giesmėje tas pats lot. "murmur" dar išverstas "bimbimu" - 591 - ir tiksliausiai "murmesiu" - 619); "kinka kumpa parkniumba" (12, 927; komiškai skambanti aliteracija, o Vergilijus vaizduoja Turno kritimą prieš pat jo mirtį).

Visos šios pastabos, gal jau ir perdaug smulkmeniškai sužymėtos, nesumažina dr. A. Rukšos atlikto milžiniško darbo vertės. Reikia tiesiog stebėtis, kad beveik dešimtyje tūkstančių heksametrų toks mažas skaičius tėra vertas pataisų. Jei palyginame lietuviškąją Ainėjidą su kitų tautų filologų ar poetų vertimais, turime dažnai pripažinti, kad ši prilygsta anoms ir kartais net pralenkia, priartėdama daugiau prie originalo. Kaip pavyzdį paimame nakties ramybės aprašymą :

Nox erat et placidum carpebant fessa saporem corpora per terras, siluaeque et saeua quierant aequora, cum medio uoluontur sidera lapsu, cum tacet omnis ager, pecudesque pictaeque uolucres,

quaeque lacus late líquidos quaeque áspera dumis rura tenent, somno positae sub nocte silenti lenibant curas et corda oblita laborum. (522-527)

Dr. A. Rukša verčia:

Buvo naktis, ir saldžiuoju miegu gyvybė ilsėjos žemėj visoj. Nurimo miškai, vandenynai audringi. Žvaigždės skliautais dangaus vidurin savo kelio kai plaukė,

Kai nutilo laukai, galvijai ir paukščiai margieji, Gūždamies ties ežerais, kur plačiai jų vanduo tyvuliuoja,

Kur tik krūmų tankmė, kur erškėtynų dagiųjų, snaudė nakties tilktyje vargus užmiršusios širdys.

Nors ir galėtume padaryti mažą priekaištą, kad dvi priešpaskutinės vertimo eilės išplečia truputį originalą, o paskutinė sukondensuoja, nėra abejonės, kad čia mūsų vertėjui pavyko pagauti vergiliškos poezijos rimtį ir stilių.

Fr. Schilleris jaunystėje išvertęs heksametrų pirmosios giesmės dalį, aprašančią audrą Tirėnų jūroje, vėliau nuo tos eilėdaros atsisakė ir išvertė antrąją bei ketvirtąją giesmės stancomis, arba oktavomis (t. y. aštuonių eilučių strofomis), kuriose skiemenų skaičius įvairus, taip pat rimuojama įvairiomis kombinacijomis. Tik ką cituotą vietą Schilleris išverčia viena stanca (eilutes 761-8). Vertimas lengvai skaitomas, bet nevisai tikslus, nes "plačiai tyvuliuojantys ežerai" pavirsta į "pelkes", "laukai erškėtynų dagiųjų" į "miškų naktį" (nors jau buvo minėta naktis stancos pradžioje) tik todėl, kad "Nacht" rimuoja su paskutines eilutės "Macht".

Jau šešioliktame šimtmetyje Anibal Caro į italų kalbą išverstoje Ainėjidoje, kuri ir šiais laikais yra pakartotinai išleidžiama, panaudoja vienuolikos skiemenų eiles be rimo (endecasillabi sciolti), bet, nežiūrint to, kad nebėra rimo vergijos, vertimas, pilnas retorikos, nutolsta dažnai nuo Vergilijaus teksto, šio fragmento vertime A. Caro (4, 810-816), išskaičiavęs vienuolika veiksnių, prideda ant galo, kad jie po gyvenimo rūpesčių turi "paliaubas, tylą, užmirštį, miegą ir poilsį" (penki papildiniai užima visą paskutinę eilutę). Šių dienų italų vertėjas E. Romagnoli duoda tikrai ištikimą originalo žodinį vaizdą, bet tos pačios vienųolikaskiemenės eilės priverčia perdirbti aštuonius lotynų poeto heksametrus į dešimt hendekasilabų.

Beveik prieš šimtą metų Bogotoje pasirodęs Miguel Antonio Caro (vėliau buvusio Kolumbijos prezidento) vertimas yra laikomas bene geriausiu ispanų kalboje, bet turi, kaip yra pastebėjęs tų laikų ispanų eruditas M. Menėndez Pelayo, pagrindini defektą savo formoje, oktavoje (visuomet vienuolikos skiemenų ir pastoviai rimuojama abababcc), kuri yru labai dirbtinė, atimanti vertėjui daug laisvės lr rerti mui preciziškumo. Štai kodėl ketvirtos giesmės šimtas ketvirtoje oktavoje, kurioje skaitome nagrinėjamą fragmentą, marios yra jūrinės, kadangi "ei ple* lago marino" rimuoja su pirmos eilės "camlno" lr penktos eilės "eristalino", originalo 525 eilutė dingsta, o ir kitos eilutės yra daugiau parafrazuojamos negu verčiamos.

Sorbonos profesorius J. Perret trumpoje "Ecrlvains de toujours" kolekcijos knygutėje, skirtoje mfl sų poetui (Virgile, Paris, 1962, 189 psl.), verčia šj fragmentą (atmesdamas kaip neautentišką eil. 528) prancūzišku aleksandrinu, atmesdamas rimą ir pastovų skiemenų skaičių. Skaitytojui, įpratusiam prie prancūzų klasikinės rimuotos, 12 skiemenų aleksandrinai su pastoviais kirčiais ir pauzomis, gali atrodyti, kad Perret verčia proza, tik ją surašo į eiles, bet įsiskaičius, pagaunamas ritmas. Kiekvienas Riek sandrinas tiksliai išverčia vieną heksametrą.

Anglo James Rhoades vertimas, pirmą kartą pasirodęs praeito šimtmečio pabaigoje ir vėliau sulaukęs pataisytų laidų, turi didelį pasisekimą anglį sų pasaulyje. Jau 1513 buvo pasirodęs škoto Gavln Douglas Ainėjidos vertimas, atliktas anglų herojinėmis, arba epinėmis, eilėmis. Rhoades panaudoja tą pačią dešimties skiemenų jambinę eilę, tik atmeta rimą. Žinoma, angliškoje eilėje netelpa visas heksametras, todėl šio fragmento septynios eilutės pa vii ta į aštuonias. Vertimas puikus, visi lotyniškieji žodžiai ištikimai perduoti ir tik vienas pridėtai (awhile).

Galėtume palyginimui imti kitų pavyzdžių, kurie taip pat parodytų, kad mūsų Ainėjida išsilaiko jų lygyje. Jau klasikinės filologijos straipsniais LE puikiai pasidarbavęs antikinės kultūros skleidimui lietuvių tarpe, vertėjas dr. A. Rukša šiuo darbu palieka tautiečiams, tukydidiškai sakant, turtą visiems laikams. Tenka laukti pasirodant Bukolikų ir Georgikų ir palinkėti vertėjui ir leidėjui ištvermės tęsti pradedamai lietuviškai antikinių poetų kolekcijai.

Daugumą gana gausių korektūros klaidų lengvai išsitaisys patys skaitytojai. Pastebėsime tik, kad vis toj "kardas" (6, 99) turi būti "skardas"; vietoj "miško" (10, 50) turi būti "mūšio". Ką reiškia paslaptingasis "gek" (11, 165)?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai