Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ POEZIJOS KELIAS PER 400 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Bern. Brazdžionis   
Maironis



 Vytautas Mačernis












Lietuvių poezijos antologija, sudaryta poeto Jono Aisčio ir beletristo A. Vaičiulaičio, yra istorinis lietuvių poezijos rinkinys nuo lietuvių literatūros pradžios iki šių dienų. Jis apima 400 metų laikotarpį individualinės poezijos, pradedant autorium, mirusiu 1545 m., ir baigiant gimusiu 1924. Niekad anksčiau jokia antologija nereprezentavo tiek amžių, tokio autorių skaičiaus ir tiek kūrinių. Lietuvių poezijos antologija apima 163 poetus su 828 eilėraščiais ir didesnių veikalų ištraukomis. Iš gyvųjų antologijos poetų šiuo metu JAV-se gyvena 40, kituose kraštuose šiapus geležinės uždangos — 12. Daugiausia kūrybos pavyzdžių duota Donelaičio, Baranausko, Maironio (iki 30 psl.). Mažiausias eilėraštis yra J. Chądzinskio — ištrauka iš Ver Luciscanum (1648) — tik dviejų eilučių. Antologija pradedama parinktų liaudies dainų skyrium, o baigiama naujausiais liaudies kūriniais — partizanų dainomis. Senosios liaudies dainos pratęsia lietuvių poezijos amžių j rašto nesiekiamus laikus, kada gimė ir reiškėsi nežinomas lietuvių tautos genijaus poetas, o partizanų dainos užtikrina jį esant nemirusį ir sunkiausiose naujosios vergijos dienose.

Savųjų tarpe nėra reikalo kalbėti apie lietuvių kalbos kultūrą ir grožį, kuris žėri iš liaudies poezijos lobyno, gal tūkstančių, gal ir daugiau metų senumo. Gaila, kad į jas atkreiptas Europos romantikų dėmesys 18 šimtmetyje buvo tik kaip atdūsys už mirusįjį. Valstybės nepriklausomybės netekimas ilgiems metams prispaudė ir lietuvių kūrybinį augimą. Rusų pajungta, Lietuva merdėjo ne tik materiališkai, bet ir dvasiškai. Lietuvių tauta norėta paversti vergų, baudžiauninkų, geriausiu atveju — žemdirbių tauta, kuriai nereikia nei rašto, nei meno, nei kultūros, šviesa atėjo iš vakarų. Pirmoji knyga, parašyta Martyno Mažvydo, buvo ne tik pirmas katekizmas, tikėjimo pagrindų vadovas, bet ir pirmasis elementorius, rašto vadovėlis, ir pirmoji spausdintų eilių knyga, kurios įžanginiai žodžiai "Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit" šiltu jausmu nuteikia skaitytoją ir šiandieną.

Kaip kitų tautų, taip ir lietuvių pirmieji knygos amžiai yra bažnytinės knygos amžiai. Beveik du amžius ir lietuvių rašytinė poezija buvo "bažnytinė", pradedant Rapagelioniu ir baigiant Šimelfenigiu. Vienintelės to meto "poezijos antologijos" buvo metai iš metų pakartojami, panaujinami, papildomi giesmynai, kol 1818 metais išleidžiami Donelaičio "Metai", o 1825 m. — pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys.

Jieškcdami pirmojo išspausdinto individualaus rinkinio, turėtume nuo šių dviejų datų grįžti atgal į 1814 metus, kada išėjo Antano Drazdausko-Straz-do "Giesmės svietiškos ir šventos". Vėliau užtiksime ir daugiau "pasaulietiško" turinio poezijos. 1823 m. be autoriaus vardo išspausdinta D. Poškos "Mužikėlio giesmė" (knygoje Jonas iš Svisločės), 1829 m. — S. Stanevičiaus pasakėčios, o 1861 m. — K. Aleknavičiaus "Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės".

Daugiausia anais laikais individualinės poezijos išspausdino tas vienintelis periodinis leidinys — L. Ivinskio 1846 m. išleistas kalendorius, vadinamas "Metų skaitlius", kuris kasmet ėjo iki 1864 m. (Sekančiais metais kalendorius nebepasirodė: 1865 metais uždrausta spauda.) Ivinskio metskait-liai buvo pirmieji almanachai, kur su savo poezijos dalykais pasirodė Karolina Praniauskaitė, A. Baranauskas ("Anykščių šilelis" ir kt.), kun. Kairys ir dar kiti. Antano Vienažindžio poezijos rinkinėlis (viso 27 dainos) išleista tik 1894 m., už dvejų metų po autoriaus mirties. Tais pat metais išėjo A. Jakšto "Dainų skrynelė", o kitais, 1895 metais, pasirodė Maironio "Pavasario Balsai", žymiausia ir populiariausia iki šių dienų lyrinės lietuvių poezijos knyga, per nepilnus 60 metų sulaukusi 17 laidų, viso apie 50,000 egzempliorių.

Donelaitis, kaip švyturys iškilęs 18 a. pabaigoje, ir Maironis, 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios didžiausias poetas, yra du mūsų poezijos pagrindiniai stulpai, kurių vienas žymi individualinės lietuvių literatūros pradžią, o kitas — duoda pagrindą klasikinei lietuvių poezijai.

Donelaičio "Metai", parašyti hegzametru, pradėti 1740 metais, t. y. 8 metais anksčiau negu pasirodė Klops-tocko "Mesijas", Vokietijoje pradėjęs naują literatūros epochą. Daugiau negu pusę amžiaus "Metų" poema išbuvo rankraštyje, o išleista romantizmo suklestėjime, ji bebuvo traktuojama kaip rasta žėrinti seniena. Bet tikroji kūryba niekad nesensta. Per ateinantį 100 metų Donelaičio "Metai", išversti į vokiečių, lenkų, rusų, latvių, o paskutiniu metu ir anglų kalbas, vis labiau buvo įvertinti ir pripažinti kaip lietuvių genijaus meno kūrinys.

Vėlesnioji lietuvių poezija, pergyvenusi vergijos ir spaudos gadynės metus, nors kartais ir su dideliais liesų metų tarpais, eina lygiagrečiai su visos tautos gyvenimu, yra tikras tautos sielos atspindys, išreiškiąs gyvybingiausias aspiracijas ir subtiliausius širdies jausmus. Jos tematika nepasitenkina skundais ir elegijomis. Dažnai ji esti didvyriškų tautos žygių ir naujos laisvės kovos kėlėja ir kurstytoja. Jos autoriai — mokslo vyrai, kunigai, vyskupai. Jos motyvuose vyelementas.

Pirmasis ne tik visuomeninių nuotaikų reiškėjas, bet ir meninės formos kūrėjas. 19—20 a. sąvartoje iškyla jau minėtas vardas — Maironis, visuotinai, dar gyvam esant, pripažintas laisvės pranašu ir Tautos Dainiumi, šiandieną, po 20 metų nuo jo mirties, į Maironio kūrybą žiūrėdami iš perspektyvos, galime kalbėti nebe tik kaip apie laiko poetą, nebe kaip gadynės kūrėją, bet ir kaip lietuvių klasikines toninės poezijos pagrindų davėją.

Rašinyje "Mūsų poezijos formų raida" J. Aistis pažymi, kad jau Donelaitis, rašydamas hegzametru, kūrė ritmą toniniu principu, kuris išeina iš lietuvių liaudies dainų ritmo. Gi pirmasis tobuliausiu toniniu ritmu, pėdinę eilėdara, gryna kalba, skambia forma, puikiai valdoma technika, klasikiniais rimais, be abejo, yra Maironis.

Jo laimėjimais naudojosi ir sekančios poezijos kartos, kurių pirmoji, vadinama vainikų karta, formos atžvilgiu ir neišsivadavo. Jos aukščiausią laimėjimų viršūnę pasiekė Putinas. Iš jos išsiveržti revoliucingiausiai ėmėsi Binkis, smarkiai paveiktas futurizmo ir ekspresionizmo. Mažiausia tos kartos poetų Maironiui skolingas Sruoga, formavęsis simbolistų ir ekspresionistų įtakoje. Iš jo mokėsi ir naująjį lietuvių simbolizmą praturtino St. Santvaras.

Didelis jo ir vėlesnės kartos poetų skaičius jau visu kūrybingumu ir platumu įsilieja į bendrą vakarų kultūros lobyną. Jų poezijoje gyvas ir aktyvus 20 amžiaus srovių ir srovelių poezijos pulsas, su visais jo charakteringais niuansais. Jų europiškiausiu reiktų laikyti Joną Aistį. Bet šia, pačiame amžiaus viduryje, karta mūsų naujoji poezija nesibaigia. Už jos stovi tvirta Bradūno—Nagio—Niliūno karta, išaugusi paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais ir dabar esanti pačiame kūrybiniame pajėgume. Naujoji, pomaironinė lietuvių poezija, modifikuota šių dienų moderniosios vakarų pasaulio poezijos laimėjimais, pasauliniam forume gali rodytis lygiomis su kitų tautų poezija, nė kiek ne-atsilikdama nei formos, nei turinio atžvilgiu nuo žymiųjų vokiečių, prancūzų, anglų poetų. Jeigu kas ją skiria nuo pasaulio, tai tik tas kalbos barjeras, kuris visada buvo aukštas slenkstis mažųjų tautų poetams išeiti į pasaulį.

Sudarydami šią antologiją, redaktoriai turėjo nepaprastai sunkų uždavinį. Tremtyje, kur teprieinamas vos vienas kitas ankstesnis antologinis lietuvių poezijos leidinys, kur stinga be galo daug visų laikotarpių individualių rinkinių (o ką jau bekalbėti apio periodiką), iš pirmo žvilgsnio darbas atrodo neįmanomas. Ir vis dėlto darbas, palyginti, per trumpą laiką atliktas ir, reikia pripažinti, atliktas pavyzdingai. Jeigu yra trūkumų, juos mato ir patys redaktoriai. Darbo ir sąlygų sunkumus prisipažindamas, A. Vaičiulaitis pastebi, kad ne tik ne viską ištesėję, kas turėjo būti duota, leidžiant istorinę antologiją; esą, ir dėl paties parinkimo gali būti įvairių nuomonių; jis prisipažįsta, kad vieno kito autoriaus dėję ne tai, kas gražiausia, bet ką po ranka turėję.

Redaktoriai, pateikdami šį lietuviškos poezijos lobyną, vienas šiltais ir jautriais žodžiais apžvelgia lietuvių poezijos kelią, paminėdamas jos ryškesniuosius visų amžių ir generacijų atstovus (Vaičiulaitis); antrasis — bando aptarti lietuvių poezijos formų raidą, prieidamas išvados, kad lietuvių poezija yra laikiusia trijų eilėdaros taisyklių: silabinės, pėdinės ir liaudies dainų, arba grynai lietuviškos. Šalia to jis apibūdina lietuviškąją strofiką ir rimavimą.

Autoriai antologijoje eina chronologine tvarka. Tai vienas patogiausių metodų, leidžiant istorinę antologiją. Jis visiškai tinka aniems laikams, kai šimtmety tebuvo vienas ar keli poetai. Bet į paskutiniuosius metus toks metodas įneša savotiškos dislokacijos: ne tik išskirstomi generacijų ar grupių atstovai, bet ir paskleidžiama tam tikros anarchijos. Laikantis gimimo metų, ne vienas autorius "pasendinamas" ir nukeliamas į visai svetimą draugystę, arba, kaip Vaičiulaitis sako, "romantikas tampa kaimynu futuristo", o kažkuris modernistas nušoka beveik į "Aušros" gadynę. Ke-turvėjininkas Binkis atsiduria Vinco Stonio kaimynystėje, St. Laucius — Šemerio ir Žlabio, c šių bendradarbis Rimydis nubėga į priekį už Aisčio, Nėries, Borutos, nors šie tik tada "gimė", kai anas buvo "miręs". Neorganiškai ne savo gadynen nugrimsta Jurgis Baltrušaitis, į lietuvių poeziją atėjęs po Keturių Vėjų ir po Aisčio kartos, o antologijoje gavęs vietą tuoj po Ks. Vanagėlio, po Jono Jonilos, prieš Kmitą, Dagilėlį, Vaičaitį, Mar-galį, Jovarą. Susipažįstančiam su lietuvių poezija tik iš šios antologijos, Baltrušaičio anachronizmas būtų sunkiai sprendžiama mįslė. Išimtimi jis teks laikyti ir tada, kai po 100 metų naujieji literatūros istorikai apie Nepriklausomybės metus kalbės kaip apie vieną lietuvių literatūros auksinio amžiaus, galbūt, klasikinį laikotarpį, kai Keturi Vėjai jame bus tik savotiškas Sturm u. Drang, vidury didžiųjų klasikų epochos gimimo. Savo amžiumi J. Baltrušaitis bus "apžvalgininkas" ir "varpininkas", o jo poezija į tą laikotarpį tebus atėjusi tik po 40 metų.

Kaip ir tinka istorinei antologijai, redaktoriai surinko į ją beveik visus poetus, kurie tik vienu ar kitu metu, daugiau ar mažiau reiškėsi spaudoje, pasirodė su atskirais rinkiniais ar savo darbus paliko rankraščiuose. Daugelis senųjų eliuotojų teko rinkti iš anoniminių giesmynų, laiškų, archyvų, bibliotekose rastų su lietuviškais rankraščiais knygų. Jeigu Poška, Valiūnas, Strazdas, Stanevičius mums jau labai gerai žinomi ir garsūs vardai, tai Šrubauskis, H. Budrius, Savickis, žemaitis, Zagurskis-Ažukalnis, Anusavičius, J. Želvys, Kairys yra beveik naujagimiai. Antologijoje iš naujo susipažįstame ir su tokiais autoriais, kaip Pabrėža, Aleknavičius, Vištelis ar Jonas Mačys Kėkštas.

Laikantis proporcijos, kuria rinkti ir dėti pirmieji autoriai, poaušrinėje ir pomaironinėje gadynėje, atrodo, būtų tekę daug daugiau poetų rasti, kurie ne tik po dvi įmanomas, kaip Chądzinskis, eilutes, bet ir po porą rinkinių yra išleidę. Antologijos "apendixas" rodo, kad tik knygą be-spausdinant tokių atsilikėlių dar suspėta bent šešetas pridėti: J. Stani-šauskas (žvainys), Julius Savickis (Lendrė), Aleks. Dičpetris, Antanas Rūkas, Jokūbas Liauda (Liaudans-kis) ir Alf. Keliuotis. Novatorius Liauda yra vienas artimiausių Aisčio— Miškinio "Pjūvio" bendradarbių, tat reikia manyti, kad laiku į antologiją jis nepateko tik dėl to, kad neturėta nei jo biografinių žinių, nei jo poezijos.

Bet be šių antologijoje pasigendama ir daugiau. Vyresniųjų tarpe nėra S. Dagilio, aušrininko, iš kurio Binkis mokėsi rašyti "Tamošių", nėra J. Turčiniškio (Zubricko), tiesa, daugiausia proginių eilių rašytojo, bet vis dėlto savo laiku populiaraus: trūksta J. Rainio (Papečkio), "Gairių" žurnalo bendradarbio, išleidusio atskirą rinkinį (Amerikoje); A. Giedrius (Krislelis), tiesa, daugiau vaikų literatūros kūrėjas, bet savo laiku jo liaudies motyvais dainelių rinkiniai yra buvę populiarūs; V. Krėvė pirmuose "Vainikuose" dedamas kaip poetas, o čia jo nėra; šiaip ar taip Krėvės liaudies dainų imitacijos turi originalios vertės; iš vėlesnių autorių pasigendama Prano Morkaus, "Gairėse" ir "Krivūlėje" davusio modernių eilių, turėjusių įtakos ir vėles-niemsiems (šis praėjusio karo sūkuryje žuvęs poetas iš viso vertas platesnio dėmesio); šalia visos eilės moterų poečių trūksta Alės Sidabraitės ir vilnietės Onos Miciūtės; antrųjų "Vainikų" laikotarpyje yra likusių ir daugiau poetų, kurie iš literatūros lyg ir pasitraukė ar nuošaliau stovėjo, bet savo pėdsakus yra iš viso palikę: A. Vilutis, K. Zvaigždulis (Snarskis), H. Lukauskaitė, proletariato poezijos autoriai, Virgo Perrea (K. Janionis), sa-tyrininkas ir politinių sakmių rašytojas, Antanas Jasas .. . Jeigu yra tokie autoriai, kaip išeivių buities vaizduotojas J. Naruševičius, ar tokių, kurie sau dėmesį ir vietą poezijos istorijoj nusipelno vienu kitu eilėraščiu, (židžiūnas: "Supinsiu dainužę"; J. Biliūnas: "Kad numirsiu"; J. Yluvis: "Kaminas"), tuo pačiu principu B. Gaidžiūnas galėjo papildyti kacetinę poeziją, o populiariausias dainas — Pr. Lembertas, kurio "Tau, sesute" įėjo į karių ir jaunimo dainų repertuarą, Pr. Gudaitis — su daina "Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus", kuri lygiai populiari, kaip ir "Leiskit į tėvynę" ar "Aš atsimenu namelį" ...

Būdami dosnūs visiems laikams, redaktoriai tačiau dosniausi pasirodė dabarties poetams. Jų bent keliolika įdėta vos pradėjusių rašyti ir neišlei-dusių nė vieno rinkinio. Tokią atranką tedarant, papildant ne tik minėtais, bet ir neminėtais praleistais vardais, antologija galėjo dar gerokai papilnėti. Suprantame sąlygas, kuriose reiškiasi ir kuria jauniausieji, pripažįstame, jog visokiais būdais reikia skatinti ir remti jų geros pastangos, tačiau reikia abejoti, ar toks dar tebegims-tančių įamžinimas nereiškia ir jų per ankstyvos mirties nulėmimo? Matant antologijoje autorius, periodinėje spaudoje tepaskelbusius vos po keletą eilėraščių, kyla klausimas, kuo jie išskirti iš kitų bendralaikių — ir pro-duktingesnių ir gal nemažiau talentingų, — kaip A. Baronas, B. Pukele-vičiūtė, V. Butėnas, A. Karvelytė, S. Prapuolenytė, J. Mikštas, L. Lėtas, Al. Pagėgis ir dar vienas kitas.

Atrankos atžvilgiu antologijų praktikoje paprastai daromi tokie skirtumai: į apžvalgines, istorines, sumuojančias antologijas, dedama visi mirusieji autoriai ir ryškų, neabejotiną kūrybinį veidą turintieji gyvi; į laiko, generacijų, srovių, grupių antologijas visi iki mažiausių, į dabarties — ką tik redaktorius randa iš-keltina iki jauniausių, šiuo atveju redaktorių kurtuazija istorines antologijos tipan leido įdėti ir savo dosnių sentimentų bei simpatijų, kai tuo tarpu dabarties poezijos almanacho "žemės" redakcija buvo nepalyginamai kietesne.

Antologijoje randame lygiai metropolijos, lygiai senų išeivių, lygiai naujųjų poetus. Iš dabar Lietuvoje likusių, kurių labai mažas skaičius tėra, šalia tokių vardų kaip Putinas, Vaičiūnas, Inčiūra, Miškinis, Buivy-daitė, randame pora tokių, kurie pirmaisiais komunistų okupacijos metais atsiribojo nuo lietuvių tautos.

Trūksta antologijoj, išskyrus Borutą, Butkų Juzę, Jakubėną, dar kele-tos "senųjų" socialistines krypties poetų, buvusių aušrininkų, trečiafron-tininkų, prošvaistininkų, raketininkų, darbininkų (almanacho "Darbas"), audrininkų (almanacho "Audra"), kurie, deja, visu savo gyvenimu ir visa kūryba įsijungė į socialistinę statybą ir kovą prieš visa, kas lietuviška ir kas meniška. Vienas kitas Bradūno amžininkas, likęs ir už gerkles paimtas, rodos, galėjo tos generacijos eiles papildyti. Tos generacijos atstovais antologija galėjo būti ir baigta.

Būtų labai įdomus dalykas, turint vienoje vietoje visus lietuvius poetus, pažvelgti į jų poetinę kūrybą ir palyginti, pavyzdžiui, su kaimyninių tautų poetais ir poezija, turėjusia ar neturėjusia kokios nors įtakos mūsų autoriams ir mūsų poezijos augimui, charakteriui, formai, tematikai. Rusų klasikai ir naujosios sroves, lenkų klasikai ir romantikai, su kuriais neišvengiamai teko susidurti mūsų visuomenei, lankiusiai rusų ir lenkų mokyklas, skaičiusiai jų knygas, gyvenusiai ten kilusiomis ir plitusiomis idėjomis, be abejo, negalėjo palikti be įtakos ir 17-19 a. lietuvių rašytojams. Per rusų ir lenkų literatūras buvo progos susisiekti ir su pasaulines literatūros veikalais, kurie vertimais atėjo iš Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos. Tačiau, nors Vienažindys buvo vienmetis su Mallarmé ir Lilien-cronu, o mirė tais pačiais metais, kaip Tennysonas, jis visa siela ir visais jausmais liko savo tautoje, anų autorių nė juste nejutęs; gi Vaičaitis, vienmetis su Rilke, Valéry ar anglų John Masefieldu, buvo visiškas artimiausių kaimynų lenkų ir realistų poetų rusų Maikovo, Kolcovo mokinys. Pasauline literatūra gyventi, ja kūrybiškai domėtis pradėta labai vėlai, tik 20 amžiaus antrajame dešimtmetyje, kurio poetams teko jau tiesiogiai susidurti su tuo pasauliu, su vakarais.

Europoje kilusių ir, pagaliau, žlugusių srovių (impresionizmo, ekspresionizmo, surrealizmo, dadaizmo, futurizmo) atgarsiai lietuvių poeziją pasiekė jau tik Nepriklausomybes laikais. Kai kitur jos gyveno dešimtmečiais, čia, pas mus jomis persirgta keliais metais, sutrumpintai, dažnai ne tiesiogiai jomis, bet jų skiepais apsikrėtus. Didžiausią sąjūdį sudarė futurizmas, sukeltas keturvėji-ninkų, kuriems vadovavo Kazys Binkis, talentingas, pilnas kūrybinių jėgų, niekad su savo generacijos žmonėmis neišsitekęs poetas. Kai į Binkio poeziją žiūrime šiandieną, jau iš poros dešimčių metų nuotolio, ji savo forma būdama labai nevienoda, pirmuoju rinkiniu skamba kaip nemokyta liaudies lyrika, antruoju atsišaukia kaip poetiškai rafinuota, bet neišbaigta programinė proklamacija.
Kitose literatūrose yra pastebima "mada" ilgainiui atradinėti: po kiek laiko, nebežinomi, nugrimzdę į praeitį ar visai nauji vardai iškeliami į dienos šviesą ir parodomi nauji turtai. Tokių atradimų netrūksta ir paskutiniaisiais laikais. Amerikonai atkasė Emily Dickinson, anglai — G. M. Hnpkins, vokiečiai atgaivino Hol-derlino kultą, italai — vieną Vatikano valstybės vienuolį.

Iš toliau žiūrint, iškyla prieš mūsų akis naujoje šviesoje ir ne vienas kitas lietuvių poetas, bendralaikių nustelbtas, kritikos kitaip vertintas, ar visuomenės "nepastebėtas". "Jei jis būtų miręs 25 metų, jis būtų buvęs didžiausias vokiečių poetas", taip buvo kalbama Vienos kavinėse apie Hu-go von Hofmannstahl; panašiai norėčiau pasakyti ir apie mūsiškį Adomą Lastą-Adomą Juodąjį, kuris dar prieš Putiną, prieš Binkį, Sruogą ir Kiršą jau "Aušrinėje" pasireiškė gražiausiais savo talento žiedais. Niekas ano meto jaunųjų postų nagalėjo lygintis jausmo ir formos stiprumu su Lastu, kuris ir šioje antologijoje maldomis ir kitais dalykais pasirodo kaip gilaus jausmo lyrikas. Tvirtai prakalba gerai parinktas Vaičaitis; pro daugelį prasimuša savo laiku norėtas nuneigti Margalis. Skyrium paminėtinas seniai iš lietuvių poezijos emigravęs, bet nepaprastai skambių ir spontaniškai išsiveržusių eilių autorius J. Tys-liava, laukiąs savo "atgimimo" ir naujo įvertinimo.
Gerai antologijoj reprezentuojami mūsų poezijos šulai Maironis, Putinas, Aistis. Žymiai subrendę ir beveik visai savo veidą pakeitę išeina Vaitkus ir Kirša, kurie pirmuose "Vainikuose" buvo dar gana jaunuoliški. Gerai atrinkti ir stipriu kūrybiniu veidu parodyti St. Santvaras, J. Tys-liava, A. Miškinis, Gr. Tulauskaitė, H. Radauskas, Bradūnas, Mačernis, Niliūnas, Nagys, Šlaitas.

Kalbant apie tekstų atrinkimą, priėjus prie kai kurių autorių, norėtųsi, kad redaktoriai vėlesnėse laidose padarytų papildymų bei korektūrų. Pilnesnį ir ryškesni galėjo būti Jurgelionis, Paparonis, Janonis, Budvyiis, Laucius, Buivydaitė, žalvarnis, Šilelis, Stonis, Aukštaitė, Jakubėnas, Krumi-nas, nekalbant jau apie pačius jauniausius. Paparonis išėjo verksmingas ašarotas; geresnis jis yra buvęs "Sūduvos" antologijoj, ogi ir iš jo rinkinio buvo galima rasti stipresnių dalykų, kaip "Neklausk, tautieti, mano vardo", ar "Finis coronat opus". Šalia populiariųjų Vaičiūno "Nurimk, sesut", Binkio "Geležinio vilko maišo", galėjo eiti ir Paparonio "Gaudžia trimitai". Buivydaitė, paimtas tik iš pirmojo rinkinio pavyzdžiais, išėjo ištisai "tyrų dukteriška", o vėlesniuose rinkiniuose būta ir brandesnių dalykų. Per daugelį autorių jaučiama lyg ir tam tikra tendencija jų kūryboje surasti nors po vieną liaudies dainų forma eilėraštį. Taip atsitiko su Stoniu, Rutkūnu, Jakubs-nu, Orintaite, Laucium. Pastarasis daug stipresnis ir įdomesnis savo satyrose, parodijose (šalia Alijošiaus, Jul Bokso žinomas vardu Stella). Reikia pastebėti, kad naujojoje poezijoje be A. Gustaičio nei satyros, nei humoro nesutinkame. Jul Boksą tuo tarpu išskyrus, nereikėjo užmiršti Leonardo Žitkaus, aštraus "dainų vietinių ir sovietinių" autoriaus, to paties Židžiūno, kuris Amerikos lietuvių spaudoje yra plačiai reiškęsis humoreskomis ir išleidęs rinkinį "Daug labų dienų".

Redaktorius Vaičiulaitis, tarp kito ko, užsimena, jog antologijoj trūksta puikių J. Ralio Homero bei Šakenio Mickevičiaus ("Pono Tado") vertimų, sakydamas, jog taip išversti Homerą galėtų būti kiekvienos literatūros laimėjimas. Norėtųsi pridurti, jog Adomas Mickevičius antologijoj užsipelno vietos iš viso kaip lietuvis poetas, ne tik "Pono Tado" ištraukomis, bet ir "Krymo sonetais", kur keliais atvejais minima Lietuva, jo tėvynė, ir kitais kūriniais. Tuo pačiu principu vadovaujantis, į antologiją vertėjo įdėti ir Milašiaus, rašiusio prancūziškai, bet save laikiusio lietuviškos kilmės; ypač, kad pats Vaičiulaitis yra davęs aukšto meninio lygio jo vertimų, šie du autoriai, — Mickevičius, daugiausia įtakos turėjęs senajai kartai, ir Milašius, savo įtaka pavergęs jauniausiucsius lietuvių poetus, ne tik būtų antologiją praturtinę, bet ir oficialiai įsipilietinę į tą tėvynę, iš kurios jie yra kilę. Kalbant dėl vertimų įterpimo į originalios poezijo3 antologiją, tenka prisiminti, jog tokie dalykai yra praktikuojami ir angių, vokiečių ir kitose literatūrose. Pav., į savo poezijos antologijas anglai-amerikiečiai deda Fritzgeraldo verstąjį Omar Chajamą, o vokiečiai — Liuterio Šventojo Rašto vertimų ištraukas.

Baigiant, norėtųsi pridurti porą techniškų pastabų. Gale antologijos pridėtas abėcėlinis autorių sąrašas su trumpomis biografinėmis ir bibliografinėmis žiniomis. Tai platus leksiko-ninių žinių rinkinys, su daugeliu autorių foto nuotraukų (ar piešinių). Ateityje maža kas beteks papildyti. Reiktų tik pavardžių ir slapyvardžių žymėjimą sulyginti bsi papildyti. Pav., jei rašoma: VENANCIJUS ALIŪAS, Aleksandras Arminas; O. D. AUDRONĖ, Ona Balčiūnienė, BALYS AUGINĄS, Augustinavičius . .. reiklų, rašyti ir KOTRYNA GRIGAITYTĖ, Graudušienė, JONAS JONILA, žilius; SALOMĖJA NĖRIS, Bačinskaitė; ŽALIA RŪTA, Adolfas Sabaliauskas; SALYS ŠEMERYS, Šmcrauskas ir pan. Prie pavardžių JULIUS JANONIS, JUOZAS STANIŠAUSKAS, JULIUS SAVICKIS, KLEOPAS JURGELIONIS ir kt. trūksta slapyvardžių, kuriais jie daugiausia pasirašinėjo: Vaidilos Ainis, žvainys, Lendre, Kalėdų Kaukė... A. Šmulkštys pasirašinėjo tik Paparoniu, tat geriau būtų tikę rašius: PAPARONIS, Antanas Šmulkštys; taip pat ir A. Žalvarn's, Jurgis Tilvytis . . . Prie KSAVERAS VANAGĖLIS trūksta pavardės Sakalauskas; trūksta jos ir prie JOKŪBO LIAUDOS (Liaudanskis), KAZIO ZUPKOS (Kecioris). Daugumas moterų poečių kažkodėl paliktos tik su mergautinėmis pavardėmis, nepride-dant jų, ištekėjusių, pavardžių: GRI-GAITYTĖ, Graudušienė, NAKAITĖ, Arbačiauskienė, ORINTAITĖ, Janutienė, TULAUSKAITĖ, Babrauskienė.

Po kiekvieno autoriaus žinių ir foto pasigendama psginos skaičiaus, rodančio, kuriame antologijos puslapyje yra to autoriaus kūryba. Dabar, "susipažinus" su autorium, reikia jo jieš-koti turinyje, o ten jis eina nebe abėcėline, bet chronologine eile, dėl to skaitytojui sunku susigaudyti.
Gerais laikais antologiją leidžiant, gali būti, kad teks ją praplėsti iki poros tomų. Nesitenkinant bendra įžanga, reiktų pridėti straipsnius, skyrium nagrinėjančius ir apibūdinančius tą ar kitą laikotarpį, vieną bei kitą srovę ir panašiai. Tai būtų studijininio, mokyklinio, pilna to žodžio prasme is:o-rinio pobūdžio antologija. Gi eilinio skaitytojo rinkai tekstą tektų duoti daugiau atrinkus, nežymius autorius praleidus, labiau sukondcnsavus, žodžiu, kritiškai parengtą mūsų geriausios ir gražiausios poezijos vaizdą.

Šios kelios pastabos anaiptol nemažina antologijos vertės iš viso. Tai yra veikalas, kurio pasigedome jau Nepriklausomybės metais. Jis nusipelno to, kad būtų kiekvieno kultūringo lietuvio pačių rmktiniausių knygų skaičiuje. Curedagavimu jis prilygsta geriausiems tos srities kitų tautų veikalams. Džiugu pastebėti, kad "Lietuvių poezijos antologija" šiandieną yra daugiausia perkama knyga.
Bern. Brazdžionis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai