| |
|
|
|
KUNIGAIKŠČIO RADVILOS LIETUVOS ŽEMĖLAPIS |
 |
 |
 |
|
Parašė J. ANDRIUS
|
Bandymai nubrėžti žemėlapius yra tiek seni, kad net negalima nustatyti jų pradžios. Sakytume, jie yra net bendri visoms tautoms. Savo gimtojo pajūrio krantus, savo gyvenamojo krašto formą, jo didesnes upes, miškus bei kalnus stengėsi vienu ar kitu būdu pavaizduoti pačios seniausios, primityviausios tautos. Tuo pačiu rūpinosi ir aukščiau kultūroje pakilusios senovės tautos, kaip graikai, romėnai ar arabai. Bet vis tai buvo tik silpni bandymai vaizduoti žemės paviršių, neturint tam tvirtesnio mokslinio pagrindo, nežinant netgi, kaip žemė visumoje atrodo. Tai buvo tik piešiniai, kuriuose žemė buvo vaizduojama tai plokštumos, tai skritulio pavidalu. Jie buvo gaminami pasiremiant atskirų keliauninkų nupasakojimais, dažnai gerokai perdėtais bei pagražintais, ir todėl tuose žemėlapiuose buvo gausiau lakios vaizduotės, negu tikrovės.
Didesnių plotų geografiniuose žemėlapiuose, tarpe kitų kraštų, buvo vaizduojamas taip pat ir lietuvių gyvenamas plotas prie Baltijos jūros, Nemuno baseine, tarp Dauguvos ir Vyslos. Buvo apytikriai pažymimi Baltijos jūros krantai, didesnės upės, sostinė bei svarbesnės pilys, gi visas likusis plotas buvo užpildomas miškais. Toks skurdus vaizdas gaudavosi dėl to, kad Lietuva, neturėdama savo žemės gelmėse brangiųjų metalų, būdama nuošaliau nuo vakarų civilizacijos centrų, mažai susilaukdavo keliauninkų, taigi ir tikrų žinių apie ją nedaug teturėta. Krikščionybė pasiekė Lietuvą vėlokai. Ji buvo atnešta svetimųjų, kardu ir ugnimi siekiančių kraštą užgrobti. Lietuviai, būdami konservatyvūs, tvirtai laikėsi savo senųjų papročių. Visa tai prašalaičius erzino ir pykino, atrodė jiems svetima ir keista. Todėl apie Lietuvą tų laikų keliauninkų aprašymuose prirašyta daug neteisybės. Lietuva jų buvo vaizduojama kaip pelkėtas, neįžengiamų girių kraštas, labai šalto klimato. Į jį, esą, galima patekti tiktai žiemos metu, kada upės ir pelkės užšąla. Javai tame krašte dėl ilgos ir šaltos žiemos nespėja prinokti- Kadangi tame krašte nėra aukso, sidabro ar vario kasyklų, taigi ir pinigų nesą. Tarpusavy verčiamasi mainų prekyba. Nesą jame ir didesnių miestų, kuriuose koncentruotųsi prekyba su kitais kraštais. Tarp tų sunkiai prieinamų miškų gyvena žmonės, kurie save vadina lietuviais. Apie lietuvių kilmę įvairių autorių įvairiai buvo spėliojama. Lietuviai buvo charakterizuojami kaip labai nedraugiški ir karingi, mėgstą užpuldinėti kitas tautas. Jie kariaują tiktai žiemos laiku, užpuola raiti ant savo mažų arklių — "žemaitukų". Jų gyvenvietės menkos ir skurdžios. Gyveną jie apvaliose trobelėse, žiemą net kartu su savo gyvuliais. Vidury tokios trobelės nuolat kūrenamas laužas, nes krosnių jie neturį. Nuo laužo dūmų daug jų apanka. Tokių ir panašių nesąmonių būdavo tuose aprašymuose. Gi iš tų aprašymų buvo sudaromi žemėlapiai ir krašto apibūdinimas. Tad ir nestebėtina, kad tų laikų Lietuvos žemėlapiai buvo labai tolimi nuo tikrovės.
Po ilgo stagnacijos periodo kartografijos mokslas 16 amžiaus pradžioje pradėjo sparčiau žengti pirmyn, tobulėti, ir pasirodžiusiuose tais laikais žemėlapiuose jau pastebima daugiau mokslinio pažinimo. Miestų geografinę padėtį išmokta nustatyti astronominiu būdu, stebint mėnulio užtemimus kvadrantu, astroliabija ir laikrodžiais. Taip pat jau pradėta naudotis ir kartografinėmis projekcijomis- Tuo būdu nustačius žymesnių miestų geografinę padėtį, galima buvo tuos miestus gana tiksliai įbrėžti žemėlapyje, naudojantis meridianais ir paralelėmis. Tiesą sakant, dar matoma didelė laisvė projekcijų naudojime. Nuliniu meridianu dažniausiai buvo imamas meridianas, einantis per Kanarų salas. Kartais meridianai buvo žymimi, parenkant savąjį nulinį meriadianą, einantį per kurią nors žymesnę valstybės vietą, dažniausiai sostinę, kurios geografinė padėtis kiek tiksliau nustatyta astronominiu būdu. Tarpai tarp tų tiksliau įbrėžtų taškų buvo užpildomi hidrografiniu tinklu, miškų plotais, kalnais, apgyventų vietovių ženklais ir kitais simboliais, parašais, paaiškinimais bei piešiniais. Medžiaga tam buvo surenkama iš kelionių aprašymų ar vietoje darytų brėžinių -škicų. Žemėlapių formatas įvairus, bet dažniausiai didelis. Turinio tikslumo mažai paisyta. Kiek tiksliau buvo įbrėžiami tik jūrų pakraščiai. Miškai vaizduojami atskirų medžių piešinėliais, ar tų piešinėlių grupėmis, gyvenvietės žymimos bažnyčių, pilių ar šiaip svarbesnių pastatų piešiniais, upių buvo tiksliai rodoma tik bendroji kryptis, gi šiaipjau jos išvingiuotos laisvai ir jų plotis žemėlapy priklausė daugiau nuo upės svarbumo, bet ne nuo žemėlapio masto. Pelkės ir kemsynai neskiriama nuo ežerų — paprastai žymima vandeniu. Kelių tinklo tuose žemėlapiuose visai nerandame. Atskirų kraštų kontūrai, taip pat ir atstumai, daugeliu atvejų apytikriai, o daug ir svarbių dalykų, jau nekalbant apie smulkesnius, visai išleista. Likusios tuščios žemėlapio vietos buvo užpildomos: sausuma — gyvulių, žvėrių ir žmonių tipais, o jūrų plotai — laivų, jūrų gyvių, įvairių pabaisų ir dievaičių piešiniais. Žemėlapiai dažnai buvo orientuojami į pietus ar į rytus. Orientavimas parodomas kompaso piešiniu. Žemėlapiuose vartojama lotynų kalba- Visi parašai rašomi kursyvu. Žemėlapių originalai nupiešti popieriuje, iš kurio negatyvai buvo raižomi vario lentose. Tai ilgas ir kruopštus darbas, reikalingas milžiniškos kantrybes ir įgudusių specialistų. Nestebėtina, kad žemėlapio raižymas trukdavo net keliolika metų. Išraižytas vario lentoje žemėlapis preso pagalba buvo spaudžiamas ant patvaraus, geros rūšies, skudurinio popieriaus. Atspaudos ranka dar nudažomos vandeniniais dažais. Tuo būdu pagaminti žemėlapiai būdavo gražūs ir meniški, bet kartu brangūs ir dėl to retam teprieinami. Be to, ir jų tiražas, palyginti, būdavo menkas. Šalia žemėlapio dažnai buvo duodami ilgoki atskirų kraštų aprašymai. Kaip matyti, buvo stengiamasi, kad žemėlapis būtų kuo vaizdingesnis, užpildytas visiems suprantamais piešiniais ar simboliais, papildytas parašais bei paaiškinimais, kad jis būtų ir nespecialistui suprantamas ir paskaitomas.
Tame tad kartografijos sužydėjimo laikotarpy, t. y. 17-to šimtmečio pradžioje, buvo pagamintas ir išleistas pirmasis Lietuvos žemėlapis, pagrįstas astronominiu tinktu, topografinėmis bei maršruto nuotraukomis. Jį pagamino, padedamas daugelio bendradarbių, ir savo lėšomis išleido Nesvyžiaus kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila, pramintas "Našlaitėliu" (1549-1616). Šis Lietuvos didikas pajėgė atlikti darbą, savo didumu ir sudėtingumu reikalingą daugelio žmonių rankų, gerai patyrusių specialistų, didelio kruopštumo ir kantrumo. Ir visa tai buvo atlikta ne bet kaip, apgraibom, bet tiksliai ir gerai. Tam darbui buvo surasti reikalingi žmonės ir panaudota visa tuo laiku žinoma technika.
Tas žemėlapis dabar laikomas kartografine retenybe- Jo pirmosios laidos vienintelis žinomas pasauly egzempliorius yra Švedijoje, Upsalos mieste, universiteto bibliotekoje, gi vėlesnės laidos puošia daugelį pasaulio muziejų ar bibliotekų. Jo vienas egzempliorius, taip pat vėlesnės laidos, kabojo ir mūsų Vytauto Didžiojo muziejuje Kaune. Pridedama čia fotokopija yra taip pat kiek vėlesnės laidos originalo. Jis yra žymiai sumažintas, atspaustas ant vieno lapo, aprašymas nukeltas į atvirkščią žemėlapio pusę, sienos ranka nudažytos vandeniniais dažais. Išleidimo datos jame nepažymėta. Šį žemėlapį dabar turi mūsų žinomas geografas prof. K. Pakštas. Apie Radvilos žemėlapį, deja, mūsų plačioji visuomenė mažai težino. Lenkų kartografijos istorijoje jis labai branginamas ir yra jų pasididžiavimo objektas. Jų literatūroje apie jį nemažai prirašyta, nepamirštant pabrėžti jo grynai "lenkiško" pobūdžio, tačiau, susipažinus arčiau su šiuo veikalu ir jo autorium, pamatysime, kad tiesa toli gražu ne jų pusėje ir kad tas pasisavinimas įvyko gal dėl to, kad mes tylėjom, nepro-testavom, kai kiti mūsų kūrinį savinosi, buvome perdaug kuklūs ar apsileidę.
Kunigaikštis M. K. Radvila - "Našlaitėlis" buvo Lietuvos kanclerio, didžiojo reformacijos skleidėjo Lietuvoje ir garsiosios Brastos biblijos leidėjo, sūnus.
Gimęs ir išauklėtas reformatų tikyboje ir jos dvasioje, po tėvo mirties 1567 m. žinomojo jėzuito Petro Skargos Romoje paveiktas, drauge su savo jaunesniaisiais broliais perėjo į katalikų tikėjimą ir iki mirties liko Romos bažnyčios ištikimu sūnumi.
Dėl silpnos sveikatos jis negalėjo rūpintis valstybinės svarbos reikalais, taigi didelę savo gyvenimo dalį praleido kelionėse, atsidėjo menui ir matematikai ir šiose srityse nuveikė labai daug.
1582-84 metais apkeliauja Palestiną, Egiptą ir Italiją, kas tais laikais buvo žymiai sunkiau atlikti, negu šiandien pasiekti, sakysim, Vidurinę Afriką ar kurį nors ašigalį. Jis daug keliavo ir po Europą. Apie savo kelionę po Šventąją Žemę išleido 1601 m. knygą "Peregrina-ciae", parašytą eilėmis ir papuoštą iliustracijomis.
Nesvyžiuje, savo nuolatinėje buveinėje, pastatė naują pilį, puikią bažnyčią ir Jėzuitų Kolegijai rūmus. Šias statybas atliko jo pakviestas žinomas jėzuitas-architektas Jonas Bernardoni. Radvila stengėsi taip pat praplėsti ir patį Nesvyžiaus miestelį: pastatė rotušei rūmus, pristatė krautuvių, apsupo miestą įtvirtinimais, atgabeno iš Vokietijos amatininkų ir pirklių, įkurdindamas juos mieste, ir pagaliau išrūpino Nesvyžiui Magdeburgo teises. Jis taip pat įsteigė pirmą Lietuvoje moterų-bernardinių vienuolyną.
Tačiau jis buvo ne vien tik sausas meno mėgėjas ir žinovas, bet taip pat ir didelis savo tėvynės Lietuvos, tokios kaip jis ją tuo laiku suprato, patriotas. Šiandien sakytume, kad tai buvo gal savotiškas patriotizmas, betgi jo atlikti darbai su kaupu atlygina visas, mūsų požiūriu, jo padarytas klaidas.
Savo kelionėse, susitikdamas ir bendraudamas su svetimtaučiais, Radvila nekartą patyrė, kaip mažai Europos žmonės žinojo apie jo tėvynę Lietuvą ir apie jos politinius santykius su kaimynais. Žvelgdamas į tų laikų geografinius žemėlapius, jis negalėjo nepastebėti, kaip apytikriai, o dažnai ir labai klaidingai buvo tuose žemėlapiuose atvaizduotas jo gimtasis kraštas — Lietuva. Jo garbė ir jo patriotiniai jausmai, be abejo, nuo to skaudžiai kentėjo. Taigi jis nusprendė parodyti svetimiesiems, kas yra toji, anot jų, "Terra Incognita" — Lietuva, įtikinti juos, kad ji yra nė kiek neblogesnė už kitus Europos kraštus ir kad jos gyventojai niekuo nesiskiria nuo daugelio kitų Europos tautų. Tam reikalui jis sumanė pagaminti ir išleisti tikslų savojo krašto žemėlapį su to krašto aprašymu.
Tam sumanymui įvykdyti reikėjo atlikti didelį paruošiamąjį darbą, — padaryti viso krašto topografinę nuotrauką, kas ir šiais laikais pakeliama tik valstybės su jos įstaigomis ir specialistų kadrais.
Ir šį savo sumanymą Radvila įvykdė. Jis nesigailėjo darbo ir lėšų ir mokėjo pasirinkti gabių architektų ir menininkų savo užsimotiems planams atlikti. Ir šiam milžiniškam darbui rado tinkamų vykdytojų. Vieno jų parašą regime prie išleisto žemėlapio — tai Tomo Makovskio (1575-1630), menininko, raižytojo, kartografo ir spaustuvininko.
Apie to jo bendradarbio gyvenimą ir darbus nedaug žinių teturima. Nežinia, iš kur jis kilęs, tik iš jo parašų po įvairiais veikalais galima spėti jį buvus iš Lenkijos. Taip pat spėjama, kad jis raižybos bus išmokęs Prūsuose, nes pirmieji jo darbai pasirodė Braunsberge, netoli Dancigo, ir kad buvęs sūnus Jeronimo Makovskio, Nesvyžiaus dvaro prievaizdo. Galimas daiktas, kad T. Makovskį Radvila leidęs į mokslus ir jam paskui pavedęs Lietuvos žemėlapio gaminimą. Tiksliai nežinoma, kada Makovskis atsirado Nesvyžiuje ir kada jis iš ten pasišalino. Galima tik pasakyti, kad jis ten buvo jau 1601 metais ir gamino iliustracijas minėtajai Radvilos knygai "Peregrinaciae". Greičiausia tuo metu lauko darbai žemėlapio reikalui buvę jau baigti.
Medžiagos, kuria remiantis galima būtų sudaryti kiek tikslesnę chronologiją ir vaizdą, kaip tie darbai vietoje buvo atliekami, turime labai mažai- Nesvyžiaus dvaro archyve lenkų prof. Merczyng surado nuorašą laiško, kurį Radvila parašė 1597 m. nežinomam asmeniui. Iš to laiško sužinome, kad tais metais Lietuvos žemėlapio rengimo darbai jau buvo įpusėję. Tame laiške Radvila mini ir kažkokį savo raštininką ("amanuensis"), kurį siuntęs į kai kurias apskritis "tiksliai aprašyti vietų ir atstumų". Šio laiško, rašyto lenkiškai, turinys lietuviškame vertime yra toks:
"Garbingasis Pone ir Malonusis Bičiuli.
Už tokią krikščionišką užuojautą, kurią Tamsta man atsiuntei dėl mano žmonos mirties, didžiai dėkoju. Prašau Dievo, kad Tamstą ilgai visokeriopomis gėrybėmis džiugintų ir sveiką laikyti teiktųsi. Šia proga dėkoju Tamstai už atsiuntimą nubrėžtos Dniepro tėkmės ir kitų vietų ir upių, prie jo priklausančių; matau, kad Tamsta čia uoliai dirbi, bet, jei dabar tikrų atstumų negali nustatyti, geriau jau paskui šį reikalą sutvarkyti, kada viskas bus nutraukta ir kada tai bus reikalinga, galutinai sudarant visą žemėlapį. Kaip Tamsta pranešei, tą savo padėjėją pasiuntei į kai kurias apskritis, kad jis tiksliai surašytų vietas ir atstumus, kitą ką galima bus padaryti paskum, bet, kai tik jis sugrįš, aš atsiliepsiu, kartu su Tamsta duosiu patarimą ir žiūrėsim, kas toliau daryti, kad šis mūsų bendras darbas su Dievo pagalba būtų baigtas. Aš jau turiu nupieštą Dniepro tėkmę su atstumais, bet apie Horodiščą trūko žinių apie atstumus ir todėl tuo tarpu jis praleistas, bet turiu viltį, kad paskum, bendrai dirbant, viskas paaiškės. Jei po Velykų, turėdamas reikalų ir susidėjus aplinkybėms, Tamsta galėtum atvažiuoti čia pas mane į Nesvyžių pats pasitarti, tai man būtų galima šį darbą greičiau baigti. Jei, betgi, kol grįš tas mano tarnas, Tamsta neišvyksi į seimą, su apyskaita pasiųsiu jį pas Tamstą. Aš dėl silpnos sveikatos į seimą negalėjau nuvažiuoti. Ketinu į galą nuvykti, jei Dievas mane sustiprins.
Prašau įprastos Tamstos malones ir kad visuomet joje mane laikytum".
Iš šio laiško matome, kad jis galėjo būti parašytas 1597 metų pradžioje, kadangi "Našlaitėlio" žmona mirė 1596 m. lapkr. 9 d. Žemėlapio rengimo darbai tuo laiku buvo visu intensyvumu vykdomi. Radvila turėjo kažkokį įžymų bendradarbį, kurio pavardes, deja, laiške nemini. Lenkų rašytojai H. Merczyng, J. Jakubowskis ir kiti spėja, kad juo buvęs ne kas kitas, tik T. Makovskis. Kadangi pats T. Makovskis rašo apie save, kad jis matuodamas apvažiavęs beveik visą Lietuvą ("describendi causa") ir taip pat parašė pridėtą prie žemėlapio Lietuvos aprašymą, kur pateikta žinių iš Lietuvos istorijos ir geografijos, tai toks jų spėliojimas gal ir turi šiokį tokį pagrindą. Bet sprendžiant iš laiško tono ir turinio, dėl šio spėliojimo tenka labai abejoti. Mažai tikėtina, kad kunig. Radvila savo tarną, kuriuo iš tikrųjų buvo Makovskis, vadintų laiške aukštos kilmes ponu, savo draugu ir prašytų jo malonės- Greičiausia šis laiškas buvo siųstas kuriam nors didikui, prisidėjusiam savo lėšomis ir rūpesčiu prie bendro darbo, o Makovskis tik vadovavo lauko darbams ir pats dirbo, rinkdamas reikalingą medžiagą būsimajam žemėlapiui ir paskui Nesvyžiuje patį žemėlapį piešė.
1609 metais T. Makovskis dar buvo Nesvyžiuje spaustuves vedėju, bet greit iš ten išvyko, nes jo 1611 m. darbai jau nieko bendro su Radvilos gimine neturi ir liečia tuometinį Lenkijos ir Maskvos karą.
Kai 1613 metais išėjo kunig. M. K. Radvilos Lietuvos žemėlapis, Tomo Makovskio Nesvyžiuje jau nebebuvo.
Taigi, be raižytojo Makovskio, tiksliai nežinoma nei vardo to artimiausio Radvilo draugo ir bendradarbio, kuriam buvo siųstas aukščiau minėtas laiškas, nei kitų jo bendradarbių— kas jie buvo ir kiek jų buvo, kas tie betarpiai šio didelio darbo vykdytojai ir kas patarėjai ar vadovai. Bet jau iš to, kas yra žinoma, galima drąsiai tvirtinti, kad ne kas kitas, o tik pats Radvila buvo tas "spiritus movens", viso to sumanymo iniciatorius ir įkvėpėjas, matyt, ėmęsis šio darbo_ tuojau, kai grįžo iš savo keliones po Šventąją Žemę. Beveik ketvirtį amžiaus truko tas darbas (1590-1613), betgi ir jo rezultatai dar ir šiandien mus stebina. Tas jo ir jo nežinomų bendradarbių atliktas kūrinys amžius kėlė Lietuvos vardą civilizuotų tautų akyse, juo mes ir dabar tikrai galime didžiuotis.
T. Makovskiui nupiešus žemėlapio originalą, jis buvo nugabentas Olandijon, Amsterdaman, kur jį raižė Hesejis Gerardas, o išspausdino Vilius Jansonas. Apie tai liudija užrašas žemėlapyje: "Amsterodami Guilhelmus Janssonius sub signo Solarii deaurati Anno 1613".
Kodėl šiuo darbus teko atlikti Olandijoje, turint nuosavą spaustuvę Nesvyžiuje? Čia galima tik prileisti, kad žemėlapio lapai buvę perdaug dideli ir nebuvę galima jų išraižyti Nesvyžiuje, o gal ir todėl, kad Radvila jau neturėjo Nesvyžiuje savo raižytojo ir kartografo Makovs-kio.
Žemėlapis buvo daug kartų spausdinamas įvairaus dydžio ir įvairių variantų: tai be Lietuvos aprašymo, bet su Dniepro tėkmės schema, tai be tų abiejų dalių. Pirmoji šio žemėlapio laida buvo ilgą laiką laikoma žuvusia, kol visai atsitiktinai 1913 metais vieną šios pirmosios laidos egzempliorių surado Krokuvos universiteto prof. Liudvikas Birkenmajeris Švedijoje, Upsalos universiteto Carolina Rediviva bibliotekoje ir jį aprašė. Kaip jis pateko Švedijon? Veikiausiai Radvila buvęs jį padovanojęs Jėzuitų Kolegijai Nesvyžiuje, ir švedai jį išsivežę per karą, kaip grobį. Kiek vėlesnių šio žemėlapio laidų randame V. J. Bleau atlase, išleistame Amsterdame 1631 m., ir jo reprodukciją prof. Kordto veikale "Materialy dlia istorii ruskoj kartografu" 2-me tome. Surastą Upsaloje žemėlapį Birkenmajeris šiaip aprašo:
"Jis užlipintas ant drobės, kiek apgadintas, bet gana gerai išlaikytas, atsižvelgiant į jo 300 metų amžių. Žemėlapį galima suvynioti ant dviejų medinių lazdelių. Jo dydžiai: 107 cm ilgumo ir 82 cm platumo. Į šiuos dydžius neįskiriamas balto piešinio juodame dugne rėmelis, 5 cm platumo, aplink visą žemėlapį".
Žemėlapis spausdintas keturiuose lapuose "folio máximo" formato, bendro dydžio, kaip jau minėta, 107 x 82 cm. Tai sudaro apie 0.88 kvadrat. m- ploto. Tačiau šiame plote yra trys skirtingos dalys, būtent: I. Lietuvos žemėlapis su kartografiniu tinklu, 2. Kartografinis Dniepro upės eskizas be geografinio tinklo ir 3. Žemėlapio apačioje pridėtas gana ilgas Lietuvos aprašymas. Žemėlapis išleistas viena spalva ir tik vėlesnėse jo laidose randame sienas, nudažytas ranka vandeniniais dažais (akvarele). Visi parašai ir paaiškinimai — lotynų kalba, kurios daugelio žodžių neberandama šių laikų žodynuose, taigi tikslų vertimą net ir geram lotynų kalbos žinovui nelengva padaryti.
Peržvelgę bendrais bruožais šio žemėlapio istoriją, susipažinkime arčiau su atskiromis jo dalimis.
i. LIETUVOS ŽEMĖLAPIS
Pagrindinis Lietuvos žemėlapio brėžinys apvestas raižytu rėmeliu. Jo dydis — 71 cm ilgio ir 73 m. pločio, taigi beveik kvadrato formos. Žemėlapio turinys apima plotą nuo Dancigo vakaruose iki Smolensko rytuose ir nuo Rygos žiemiuose iki Podolijos Kamienco pietuose. Geografiniam tinkle žemėlapio turinys telpa tarp 37°20' ir 50°45' geogr. ilgio ir tarp 49° ir 56° geogr. pločio. Nuliniu meridianu laikomas Ferro salos meridianas, nors, kaip vėliau matysim, tai ne visai atitinka tikrenybę. Geografinis tinklas išbrėžtas kas laipsnis, be to, prie rėmelių kiekvienas laipsnis padalytas į 12 dalių, t. y- po 5'. Žemėlapis orientuotas į žiemius ir prie rėmelių pažymėtos pasaulio šalys. Skaičiumi žemėlapio mastas nepažymėtas, bet jis lengvai nustatomas iš geografinio tinklo. Išmatavę žemėlapyje vieną geografinio pločio laipsnį, randame jį lygų 85 mm, gi žemės paviršiaus vienas geografinio pločio laipsnis yra lygus III.28 km. Iš čia santykis žemėlapio su vieta yra 1 : 1.300.000. Arba — vienas žemėlapio cm atatinka 13 km vietos.
Įsižiūrėję į žemėlapyje vartojamus ženklus gyvenvietėms žymėti, pastebime, kad jų sutartiniai piešiniai atrodo pernelyg dideli, bet matematinis žemėlapio tikslumas nuo to nenukenčia, kadangi kiekvieno piešinio vidury yra įbrėžtas mažas apskritimas, patikslinantis šios vietos geografinę padėtį. Naudojantis žemėlapio geografiniu tinklu, lengvai nustatomi kiekvieno tokio taško geografinis ilgis ir plotis, t. y. jo padėtis žemės paviršiuje. Piešinių dydžiai ir forma nevienodi, kadangi jais stengiamasi pavaizduoti žymimos vietovės dydį ir reikšmę. Visos gyvenvietės suskirstytos į devynias grupes, o sutartiniai ženklai — piešiniai paaiškinti specialioje vinjetėje, papuoštoje vyties ženklu. Kiekviena grupė vaizduoja skirtingo dydžio ir reikšmės gyvenvietę, būtent: 1) sostinę (urbs), 2) miestus (civitas), 3) vaivadijų miestus (civitas cum palatinatu), 4) miestą su pilimi arba tokį, kuriame yra kaimiečių teismas (civitas judicia-lis vel districtualis ubi causae nobilium discep-tantur), 5) miestus, kuriuose gyvena kunigaikščiai (domicilium ducum), 6) miestus, kuriuose gyvena Romos katalikų vyskupai (sedes episcopi Romani), 7) miestus, kuriuose gyvena graikų apeigų vyskupai — vlądykos (sedes episcopi graecorum quo vulgo vladicas appelant), 8) miestelius (oppidum), ir 9) kaimus su bajorų dvarais (pagus cum domo nobilis). Dažnai keli ženklai apjungti į vieną grupę, pvz., Vilniuje sujungti sostinės, Romos katalikų, graikų apeigų vyskupų ir kunigaikščių ženklai. Be to, tenka dar pastebėti, kad šie piešiniai ne visur vienodi ir šalia jų dažnai duodamas dar ir miesto vaizdas miniatū-roje, kaip pvz. Vilniaus, Nesvyžiaus, Krokuvos ar Kijevo. Bendras žemėlapyje pažymėtų gyvenviečių skaičius yra didesnis kaip tūkstantis.
Upės išbrėžtos apytikriai ir gana laisvai, praleidžiant net ir stambius jų vingius, kaip pvz., Nemuno ar Dniepro kilpas. Upių plotis toli prašoka mastą. Didesni miškų masyvai pažymėti lapuočių medžių grupėmis. Reliefas visai nežymėtas. Valstybių sienos įbrėžtos gana laisvai. Labai įdomus tų sienų žymėjimas. Čia randame pažymėtas "senąsias" D. Liet. Kunigaikštijos sienas prieš Liublino uniją, apimančias Voluinę,
Kunigaikščio Radvilos vėlesnės laidos žemėlapis (Prof. K. Pakšto nuosavybė)
Podoliją ir Ukrainą, ir "naująsias" t. y. tas, kurias nutiesė tarp Lietuvos ir Rusijos Liublino seimas, Lietuvos-Lenkijos uniją sudarant. Čia ryškiai atspindi "Našlaitėlio" patriotizmas savo valstybei - Lietuvai ir pabrėžiama Radvilų opozicija unijai.
Užrašant gyvenviečių pavadinimus, laikytasi lotynų ortografijos ir lenkiškos tarsenos. Tai laiko dvasia, ir Lenkijos bajorų įtakos išdava.
Be įvairių ženklų, vaizduojančių vienos ar kitos vietos ypatumą ar tam tikrą istorinę jų reikšmę, žemėlapyje gausu charakteringų tiems laikams užrašų, paaiškinimų bei pastabų, įrašytų tuščiose žemėlapio vietose ir kartai apvestų rėmeliu. Pravartu su jomis susipažinti, pradedant pačiu žemėlapio pavadinimu. Jis vertime skamba taip:
"Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ir kitų gretimųjų sričių aprašymas. Šis veikalas išleistas rūpesčiu ir lėšomis Jo Ekscelencijos Šviesiausiojo Kunigaikščio ir Pono Mikalajaus Kristupo Radvilos, Olykos ir Nesvyžiaus Kunigaikščio, Šventosios Romos Imperijos Kunigaikščio, Šydloveco ir Miro Grovo, Šventojo Karsto Ordino Kavalieriaus";
Grįždami prie žemėlapio turinio, prie Daugpilio randame tokį labiau istorinės reikšmės užrašą:
"Livonai, prispausti Positovijoje Maskvos kariuomenės ir tironijos, 1559 metais pasidavė Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto valdžiai ir malonei".
Pagirio tyruliuose yra net du paaiškinimai. Pirmasis sako:
"Podlesia, kitų Polesia, arba kaip vietiniai gyventojai vadina Polesio, yra Lietuvos dalis. Sritis greta Voluinės miškuota ir pelkėta, nuo to ir pats vardas kilo. Joje apstu medaus ir žuvies, jog visos gretimos sritys minta iš jos išvežtomis žuvimis, kurios, iž-džiovintos ore ir vėjuje, skiriamos parduoti".
Kitas užrašas byloja:
"Pagirio pelkių šia kryptimi labai daug. Jos tokios šlapios ir didelės, jog kai kuriose vietose jas galima palaikyti dideliais ežerais- Todėl nepažymėjome tikrų šių vietų atstumų. Takus, kiek leido aplinkybės, pažymėjome taškais. Jei norėtum rasti atstumus skriestuvu, tai užtenka primint', kad matuojant Pripečiu tarp Grodeko ir Kijevo yra 60 mylių, gi mūsų pažymėtais takais einant šis atstumas išauga iki 120 mylių".
Šis paaiškinimas rodo, kiek žemėlapio autoriui rūpėjo, kad jo darbas būtų tikslus ir praktiškas: jis įspėja, kad Pagiriuose atstumus reikia matuoti ne tiesiomis linijomis, bet pagal takus, pažymėtus žemėlapyje taškais, nes t;k tais takais galima čia išeiti. Taip pat svarbi ir ši bendrojo pobūdžio pastaba:
"Palankiam Skaitytojui. Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai priklausančias sritis (sekdami kitų geografų papročiu) ne taipjau aiškiai šiame žemėlapy išdėstėme, kaip pats dalykas reikalavo, bet Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos senosios ribos visai tiksliai pažymėtos. Todėl nereikia stebėtis, jei ilgiai mylių, kurios čia pažymėtos, kai kur neatitiks tikrenybę. Ši klaida susidaro dėl kelio kreivumo ir mylių nelygumo, nes lietuviškos mylios didesnės už lenkiškas, o rusiškos ir Podolės — didesnės už lietuviškas".
Iš šios pastabos patiriame, kad tiksliau apibrėžtos vietos yra senosios Lietuvos, t. y. sienose prieš Liublino uniją. Be to, čia pat nurodoma, kad atmatuoti žemėlapyje atstumai skriestuvu gali būti nevisai tikslūs dėl dviejų priežasčių: 1) kad kelias neis tiesia linija ir 2) kad Lietuvoje vartojamos mylios yra įvairaus dydžio. Todėl žemėlapio krašte yra nubrėžti net trys linijiniai mastai: didžiosioms mylioms (7.4 km.), vidutinėms (6.4 km) ir mažosioms (5.5 km).
Aukščiau Polocko randame šio turinio pastabą:
"1563 metais, viešpataujant Lenkijos Karaliui Žygimantui Augustui, Polocko sritis buvo Maskvos atimta, o karaliaus Stepono vėl atgauta".
Prie Ulos, ties Dauguva, vėl yra istorinės reikšmės pastaba:
"Viešpataujant karaliui Žygimantui, ties Ulos pilimi Biržų ir Dubingių kunigaikštis Mikalojus Radvila sumušė 30.000 Maskvos kariuomenę, kuriai vadovavo Sivičius".
Prie Vitebsko gi pažymėta:
"Vitebskas, saugiausia visos Lietuvos tvirtovė prieš maskviečius".
O toliau laukuose tarp Vitebsko ir Smolensko nupieštas vaizdelis eilės kovojančių tarp savęs raitininkų — ir prie jo užrašas:
"Lietuviai sulaiko ir atremia maskviečių įsiveržimus".
Įdomų užrašą užtinkame kiek žemiau, kairėje Dniepro pusėje, prie pažymėto žemėlapyje tilto per vieną Dniepro intakų (Mzerei):
"Šito tilto vieną pusę grindžia ir taiso
maskviečiai, kitą gi pusę — mes".
Dešinėje pusėje nuo Lošos upės, žemiau Mi-tislavo, parašyta:
"Čia, viešpataujant Žygimantui Pirmajam, 1514 metais Konstantinas Ostrogiškis sumušė 40.000 vyrų Maskvos kariuomenę".
Dar kitas užrašas Įspėja, kad brėžiant senąsias su Rusija nustatytas prieš 1569 metus sienas, turėta galvoje taip pat ir naujoji, t. y. po Liublino unijos nustatyta siena. Šio užrašo turinys:
"Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos sienų atvaizdavimas (sinium). Šis ženklas su uždėtais taškais rodo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos senovines sienas, o tuo pažymimas tos pačios kunigaikštijos naujos sienos. Kur tose pačiose vietose abu ženklai sutampa (kaip prieš akis turi), tai ten yra senosios ir naujosios sienos".
Dėl rytinių sienų tenka pažymėti, kad žemėlapyje jos visiškai sutinka su 16-to šimtmečio galo Lietuvos sienomis, t- y. be Smolensko, bet su Uždnieprio Ukraina, su Lubnais ir Perejas-lavliu.
Pagaliau keli užrašai prie miestų pasako, kas tuos miestus Įkūrė. Pirmą tokią vietą randame prie Dysnos upės. Čia pažymėta:
"Moravijos Karskas Maskvos nebuvo statytas".
Antrasis užrašas prie Rasos upės, netoli jos santakos su Dniepru. Čia skaitome:
"Korsunio miestas buvo pastatydintas karaliaus Stepono 1581 metais".
Kalbant apie žemėlapio tikslumą, reikia pastebėti, kad tiems laikams tai buvo didelio tikslumo darbas, viršijantis visus to meto kartografinius kūrinius. Norint pasiekti tokio tikslumo, reikėjo turėti daug pagrindinių taškų, kurių padėtis žemės paviršiuje būtų kiek galima tiksliau nustatyta ir kuriais pasiremiant galima būtų išmatuoti visus reikiamus atstumus ir nustatyti tarpinių taškų padėtį. Deja, neturime duomenų, rodančių, kurie būtent taškai buvo nustatyti astronominiu būdu ir kurie — matuojant atstumus tarp tų pagrindinių taškų. Galima tik spėti, kad pagrindiniais taškais turėjo būti kurios nors žymesnės vietovės, kaip: didesni miestai, kunigaikščių būstinės ar pilys, kurių geografinis ilgis ir plotis buvo nustatytas astronominiu būdu.
Palyginę tuo laiku gautus rezultatus su dabartiniais duomenimis, matome, kad skirtumai nėra tiek dideli, kiek galima būtų tikėtis. Turint galvoje tų laikų astronomijos mokslo stovį ir instrumentų primityvumą, o dar ir tai, kad Radvilos astronomams teko nustatyti daugelio vietų geografinę padėtį, reikia tik stebėtis šių darbų tikslumu. O jei bandytume šiuos darbus lyginti su kitais panašiais tų laikų kartografiniais darbais, tai ten pamatytume kur kas didesnių klaidų. Pavyzdžiui, Kolumbo darbuose, kuriais nustatomas Haiti salų geografinis ilgis, yra dešimties laipsnių klaida, o kai jau praslinkus 90 metų po Kolumbo, Ispanijos valdžia, norėdama sužinoti savo Amerikos kolonijų atstumą nuo metropolijos, 1577 metais atliko matavimus, tai klaida gavosi nors ir mažesnė, bet vis dėlto kelių laipsnių. Taigi turime pripažinti, ką jau daugelis autorių kartojo, kad Radvilos žemėlapis turėjo tvirtą mokslinį pagrindą ir tai tokį, kokio iki tol dar nebuvo pasiekta. Šio rašinio autorius palygino 70 miestų bei miestelių geografinių koordinačių skirtumus tarp Radvilos žemėlapio (matuota reprodukcijoje Kordto atlase) ir dabartinių duomenų. Parenkant šiam tikslui taškus žiūrėta, kad jų daugumas būtų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ribose, — nes kaip patys autoriai sako, tik ši teritorija yra tiksliai nutraukta, — kad jie būtų maždaug vienodai išskirstyti žemėlapio plote ir kad tai būtų kurios nors žymesnės ir senesnės vietovės, taigi spėjamai nustatytos Radvilos bendradarbių astronominiu būdu.
Tikrindami geografinį ilgį, kuris čia skaičiuojamas nuo Ferro salos meridiano, lengvai pastebime, kad visi skirtumai gaunami su vienodu nukrypimo ženklu. Tai rodo, kad Radvilos žemėlapyje pagrindinis meridianas buvo klaidingai išbrėžtas arba jis klaidingai žemėlapyje pažymėtas. Ir tai nestebėtina, nes Ferro salos meridianas buvo nustatytas tiktai antroje 17-to šimtmečio pusėje, t. y. gerokai po Radvilos žemėlapio pasirodymo, gi prieš tai nulinis meridianas nors ir buvo vadinamas Ferro meridianu, tikrumoje buvo vedamas ir per kitas Kanarų salas. Taip bus atsitikę ir su Radvilos žemėlapiu.
Pašalinus tą klaidą ir nagrinėjant gautus rezultatus, prieiname išvados, kad bet kuris taškas Radvilos žemėlapyje pažymėtas 36 kilometrų tikslumu. Paprastai kalbant, bet kuris miestas ar miestelis šiame žemėlapyje gali būti nukrypęs į vieną ar į kitą pusę iki 36 km nuo savo tikrosios geografinės padėties. Grafiškai toks nukrypimas, šio žemėlapio maste, apytikriai yra lygus 2.8 cm. Šie skaičiai pilnai patvirtina žinovų nuomonę, kad Radvilos žemėlapio tikslumas tiems laikams buvo labai didelis.
2. DNIEPRO TĖKMĖS ŽEMĖLAPIS
Antra, mažesnioji Radvilos žemėlapio dalis, — Dniepro tėkmės schema, apimanti šios upes tarpą nuo Čerkasų, kurie yra ir pagrindiniame žemėlapyje, iki Juodųjų jūrų. Ji yra juostelės pavidalo, 32 cm pločio, o ilgio tiek, kiek ir pagrindinis žemėlapis, t. y. 71 cm. Ji padalyta dar į dvi juosteles, sudėtas lygiagrečiai, taigi visas kartografinis Dniepro vaizdas nuo Čerkasų iki Juodųjų jūrų, ištęstas vienon linijon, užimtų 1-2 m ilgio. Schema orientuota pasaulio šalių kompaso piešiniu.
Kaip buvo atliekamas šis darbas, matome iš aukščiau cituoto Radvilos laiško savo bendradarbiui. Arčiau įsižiūrėję į šią schemą, pastebėsime, kad autorius stengėsi duoti grafinį Dniepro vaizdą su jo rėvomis, salomis ir intakais. Kartografiniu atžvilgiu tiktai Dniepro žiotys kiek tiksliau pažymėtos, šiaipjau tikslumo mažai paisyta. Kaip ir pagrindiniame žemėlapyje, taip ir šioje
Kunigaikščio Radvilos žemėlapio pirmosios laidos kartušas
schemoje yra gana daug ir įdomių užrašų, paaiškinančių atskirų vietovių istorinę reikšmę. Specialaus šio brėžinio pavadinimo nėra, tiktai apačioje, vinjetėje, randame kaip ir pratarmę į skaitytoją:
"Skaitytojui. Labiausiai du dalykai vertė mus pridėti prie savo žemėlapio Dniepro tėkmę. Pirmiausia, noras parodyti . šios upės ilgį, kadangi be Dunojaus ir Volgos (kuri atrodo, kad tik jos šaltiniai yra Europoje, o pati upė esanti Azijoje), Europa ilgesnės ir didesnės upės neturi. Antra, noras parodyti senosios D. Lietuvos Kunigaikštijos ribas, ypač D. Kunig. Vytauto laikais. Vytautas turėjo daug laimingų kovų su totoriais. Norėdamas tuo lengviau išplėsti savo valdžią ir toliau atstumti priešą, jis pasistatė ir sustiprino kai kurias tvirtoves, kurių dabar tik griuvėsiai tebeliko. Dniepro tėkmės šiame žemėlapyje toliau nepratęsiame, nes tuomet būtų tekę labai išplėsti mūsų žemėlapį ir įdėti dalį Vengrijos, Moldavijos, Transilvanijos ir Valaki-jos.
"Skaitytojui bus naudinga sužinoti tos šalies padėtį- Šalis yra turtinga laukais ir žvėrimis, bet dėl nuolatinių skitų užpuldinėjimų, apleista. Skitai visuomet ištroškę tos šalies turtų ir kai kada, nuvykę už Čerkasų, naikina Voluinę, ima grobtį ir daug žmonių į nelaisvę. Jiems, grįžtantiems su grobiu, jei tik juos pastebi plaukiant upe, kazokai pastoja kelią ir atima grobį".
Taigi čia vėl pastebimas patriotinis motyvas: Radvila norėjo įamžinti Vytauto Didžiojo garbę ir jo viešpatavimo laikus Juodųjų jūrų pakraščiuose, nors nuo to laiko jau buvo prabėgę du amžiai.
Grįždami prie kitų parašų pačiame žemėlapyje ir sekdami iš žiemių į pietus, tuoj pat prie Čerkasų užtinkame kritiško pobūdžio pastabą apie čerkesus:
"Daugelis kalba, kad čerkesai esą likučiai senos kimbrų tautos, kurie Homero vadinami cimeriais. Dauguma jų priėmę Mahometo tikybą, bet aš to tvirtinti nedrįstu, nes visi mano, kad jie yra rusai ir išpažįsta graikų tikybą".
Tolesni Dniepro pakraščiai žemėlapyje uždengti didelėmis giriomis ir pridėtas toks paaiškinimas:
"Čia skitai paprastai slepiasi, kol visi susirenka, kad užpultų mūsų kraštą".
Dar toliau tarp Dniepro intakų Sulos ir Ho-rolio randame šio turinio parašą:
"Šioje vietoje labai platūs laukai, kurių dalį valdo mūsiškiai, dalį maskviečiai ir dalį totoriai".
Antroje Dniepro pusėje randame dar ir tokį paaiškinimą:
"Dniepro tėkmės dalis parodys tau šių dviejų upių žiotis. Didesnioji Ingula įteka į Būgo upę, o Ingula, kurią žemaiu įbrėžtą turi, susimaišo su Dniepru, kuris įteka į II-menio ežerą".
Toliau seka labai smulkiai išbrėžtas Dniepro rėvų vaizdas, gi šalia garsiosios Chortycos (prie dabartinio Aleksandrovsko) randame istorinio turinio užrašą:
"Vieta prie Dniepro labai garsi Dimit-rijaus Višneveckio, Prosapijos didvyriais ir kariška latifundija, nes čia jis įkūrė savo buveinę ir savo galybės tvirtovę. Pusę tos vietos jis apsupo mūro siena. Ši vieta jau ir pačios gamtos tiek sustiprinta, jog galėjo sulaikyti kunigaikščio arba chano Perekopo ir visos jo ordos veržimąsi. Ir ji galėjo taip ilgai išsilaikyti, kol Višneveckis pritrūko būtinų pragyvenimui dalykų ir buvo priverstas naikinti maistui arklius ir pagaliau, įsėdęs į laivelius, nugalėjo porogus ir su visais sveikais saviškiais atvyko pas čerkesus".
Dar toliau į pietus prie Tomakovco randame užrašą, kad Dniepro sala šalia miestelio griuvėsių yra Žemupio kazokų tvirtovė ir jų pilis:
"Čia kadaise buvo miestas, — apie tai liudija griuvėsiai. Dabar Dniepre tėra to pačio vardo sala, kurioj Žemupio kazokai, kaip tvirčiausioj pilyje, gyveno".
Toliau randame naujus sutartinius ženklus, visai skirtingus nuo pagrindinio žemėlapio ženklų, būtent: 1) Krikščionių gyvenamos vietos, 2) Totorių gyvenamos vietos, 3) Sunaikinti miestai ir pilys- Kaip matome, griuvėsiai čia užima svarbią vietą, tai charakteringa tų laikų Dniepro žemupiui.
Dar žemiau į pietus yra užrašas, gana plačiai paaiškinąs apie rėvas-porogus. Jo turinys toks:
"Porogai arba Porokai. Mūsų kalba po-rogas lotyniškai reiškia slenkstį. Tai yra Dniepro aukštumos, į kurių uolas atsimuša tekantis vanduo, kuris kaip per slenkstį, krenta iš viršaus žemyn su tokiu triukšmu, jog girdėti kartais už trijų mylių. Senovės graikai tokias vietas paprastai vadino Ka-tadaupa, t. y. tokia vieta, kuri girdėti iš tolo. Panašių kataraktų yra dar šiose didelėse upėse, kaip antai: Istuloje prie Gnievio, Reine prie Šauhuso, Nemune prie Rumšiškės. Dniepro upėje, kuri laikytina ne tiktai lygi didelėms Europos upėms, bet už jas net ir didesne, tarp porogų šitie kataraktai trukdo plaukiojimą, bet šiapus ir anapus kataraktų yra visiškai saugu plaukioti net ir dideliems prekybiniams ir kariniams laivams".
Kitas užrašas aiškina skaitytojui apie kazokus:
"Kazokai yra karių luomas, susidedantis iš karių, netekusių garbės, valkatų, žmonių vengiančių darbo. Jie naudojosi lengvais ginklais, būtent: lankais, jietimis ir lengvomis bombardomis. Dėl to juos vadino "velites". Dabar jie vartoja sienoms griauti mašinas ir kitos rūšies ginklus, kurie anksčiau nebuvo vartojami.
Jie dabar gyvena Dniepro salose prie porogų, arba kataraktų, lūšnose, kurios yra audrų pavojuje. Kazokai yra aukščiausioje Lenkijos kariuomenės vado priklausomybėje. Savo vadą jie renka patys iš savo tarpo- Išrinktą lengvai vėl pašalina. Jei tam vadui kartais nesiseka, tai jie jį užmuša. Kai jie kenčia maisto stoką, tai puola kaimynines valstybes ir, jas apiplėšę, su grobiu grįžta namo. Antai, vadovaujami Podkovo, jie užpuolė Tehinią. Nuteriojo jie ir turkų imperatoriaus provincijas. Jei jiems nepasitaikydavo progos pulti svetimuosius, tai jie puldavo savo apylinkes, ir kai kada jų žiaurūs puolimai buvo atremiami su dideliais nuostoliais".
Kitoje vietoje dar parašyta:
"Kai čia kazokai ateina, tai jie mano, kad yra apsaugoti nuo bet kurių pavojų".
Tarp daugelio užrašų svarbiausią vietą užima iš Vytauto Didž. laikų atsiminimai, susiję su tais kraštais. Pavyzdžiui, netoli dabartinio Cher-sono randame parašą:
"Balneum Vitoldi"— Vytauto maudykle.
Prie Ostam Kirmen, buvusios totorių tvirtovės, randame pastabą apie jos kilimą:
"Mūrinė totorių pilis—schiob, dėl nuolatinių kazokų puldinėjimų totorių apleista. Ją Višneveckis paraku susprogdino".
Prieš šią vietą, aukščiau Vytauto maudyklės, užtinkame vėl kitą parašą, aiškinantį kitos buvusios pilies likimą:
"Semimaikos pilies kelio pėdsakai užsiliko ir iki šios dienos, apsupdami pilies kalną, o ant paties kalno iki šiol matyti bažnyčia ir mūrinis namas".
Limanas vadinamas "Ilmen lacus", kaip matyti iš sekančio paaiškinimo:
"Ilmenio ežeras, kurį kai kas Karanti-jos įlanka vadina".
Iškarpa iš pirmosios kunigaikščio Radvilos žemėlapio laidos: Kauno—Vilniaus apylinkė.
Prie Limano randame antrąjį "Balneum Vi-toldi" užrašą, gi žemiau aiškinama apie Būgo upę:
"Boh arba Bog. Lotyniškai reiškia Dievą, žinomoji Podolijos upė, kurią daug kas vadina Hiponas, o kai kas ir Aksiku, remdamiesi Herodoto nuomone".
Pietų rytų kampe dar randame įdomų paaiškinimą apie Očakovą:
"Očakovas — totorių sostinė. Nuo Čerkasų 67, nuo Porogų 30 ir nuo Bialogrodo (dabartinio Akermano) 20 mylių atstume".
Tai, galima sakyti, paskutinis užrašas šios schemos turiny.
Pagaliau per visą schemos apačią išbrėžtas linijinis mastas. Matyti, buvo norėta bent apytikriai parodyti atstumus. Tik gaila, nežinia, kuriomis myliomis tie atstumai matuoti. Jei, norėdami sužinoti mastą, panaudosime "vidutinio dydžio" mylias iš pagrindinio žemėlapio, tai rasime, kad Dniepro žemupis atvaizduotas apie 3.2 kartų didesniu mastu, negu pagrindinis žemėlapis. Kadangi pagrindinio žemėlapio mastas 1: 1.300.000, tai Dniepro tėkmės schemos mastas turėtų būti 1: 400.000.
3. LIETUVOS APRAŠYMAS.
Trečioji Radvilos žemėlapio dalis duoda Lietuvos, jos sostinės Vilniaus, lietuvių tautos charakterio bei lietuvių papročių aprašymą. Kartu atremiama klaidinga svetimųjų autorių informacija apie Lietuvą- Gale aprašymo randame pastabų apie Lietuvos krikštą ir Brastos uniją. Šis gana ilgas aprašymas, pridėtas žemėlapio apačioje, kiek vėlesnėse laidose nukeltas į atvirkščią žemėlapio pusę, gi dar vėlesnėse laidose ir visai išleistas. Matyti, leidėjai, norėdami sumažinti žemėlapio formatą, jį nupjovė. Betgi rastame Upsaloje egzemplioriuje tas aprašymas yra bendro rėmelio viduje, kaip neskiriama žemėlapio dalis. Kaip matyti iš parašo po tuo aprašymu, jį bus parašęs, be abejo, Radvilos nurodymais, Tomas Makovskis, kuris, kaip pats pasakoja, apvažiavo beveik visą Lietuvą. Šis įdomus dokumentas vertime iš lotynų kalbos skamba šiaip:
"Palankiam Skaitytojui.
Aprašant uoliausiai, kiek galėjom, šį Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos geografinį žemėlapį, pasirodė, kad reikia šį tą truputį pridėti apie tos šalies sritį ir jų žmonių papročius. Kad geriausiai užkirstumėm kelią įvairių autorių raštams ir nuomonėms, kurie daug ką neteisingo apie šią šalį savo knygose pasakojo ir ką mes stengdamiesi visa tai aprašyti sužinojom, kad jų raštuose daug kas ne tik neatitinka tikrenybę, bet net ir priešinga.
Didžioji Lietuvos Kunigaikštija yra plačiausia ir garsiausia šalis ir žuvingais tvenkiniais ir ežerais, didelių ir garsių upių drėkinama, iš kurių šios yra plukdomos: Chronon, kuris dabar Nemunu vadinamas, Rubon — dabar Dauguva vadinama, Borysthenes — paprastai Dniepru vadinamas, Būgas, Pripetė, Neris, Berezina, Ščera, Šventoji, Nevėžis, Svisločius, Slučas, Lania ir t.t.
Kraštas turi labai daug gerų miškų, kurie daugiausia medžioklėje ir medaus gaminime duoda naudos ir iš kurių medžiaga laivams bei namams statyti gaunama ir taip pat medžio anglys.
Šita šalis lengvai iš visų pusių prieinama keliu tikru ir neklaidžiu, priešingai kitų rašytojų nuomonei, kurie sako, kad į ją galima įeiti tik žiemą, o gi keleivis iš Lenkijos keliaudamas, kaip sakoma, nei kojų pėdų nesušlaps.
Visokių rūšių javais derlingiausia ir jie visada gerai prinoksta ir tinkamą derlių duoda. To derliaus gausingumą gali paliudyti geriausi uostai Karaliaučius ir Ryga, kurie javus, iš Lietuvos laivais atvežtus, į užjūrio šalis eksportuoja- Dėl to dabar lietuviai didelę prekybą su kitomis tautomis veda, nes be visų rūšių javų: rugių, kviečių, miežių ir kitų, taip pat linų, kanapių, galvijų odų, lašinių, vaško, pelenų, medžio anglių, smalos, taip pat laukinių žvėrių kailių, ypač bebrų ir lapių, ir daug kas kitko eksportuojama. Nors aukso, sidabro ir vario kasyklų neturi, tačiau šių dalykų visada užtektinai turėjo ir turi ir ne daiktus į daiktus keičia, kaip kiti rašo. Pinigus šita giminė išleidžia, perkant įvairius kvapsnius, skanėstus, gėralus bei auksu siūtus šilkinius audinius.
Miestų, miestelių ir kaimų šitoj valstybėj nelabai gausu. Iš jų pirmoje vietoje stovi Vilnius— šalies sostinė, didelis ir garsus miestas, aplinkui su priemiesčiais apimąs apie dvi vokiškas mylias, Neries ir Vilnelės upių santakoje gulįs. Iš jų toji, kuri miestui vardą davė, yra mažesnė, gi antroji didesnė ir plukdoma, nutekėjusi už Vilniaus 14 mylių prie Kauno susilieja su Nemunu. Pačiame mieste yra daug puikių, valstybinių ir privačių, gražiai pastatytų namų. Mediniai namai šiuo metu yra negausūs ir tie yra tik užuolankose, užkampiuose ir priemiesčiuose. Pilis gi dvi turi, ne tiek stiprias, kiek gražias: vieną Taurakalny, pastatytą dar pagonybės laikais ir dėl senumo jau dalinai apgriuvusią, antrąją — slėnyje, kur Vilnelė įteka į Nerį, ir kur šv. Stanislovo garbei yra pastatyta labai puošni vyskupo bažnyčia. Be to, šiame mieste yra daug brangių Romos paklusnybės ir graikų apeigų bažnyčių. Čia yra ir įvairiais giliais mokslais pražydusi Jėzaus draugijos Akademija. Ten pat, prie graikų apeigų Panelės Marijos bazilikos, yra ir Rusijos metropolito katedra. Šioje kunigaikštijoje yra ir kitos Romos religijos vyskupijos, būtent, Žemaičiu ir Jonavos, kuri kitaip dar vadinasi Slucko. Yra ir graikų apeigų vyskupų, žmonių "vladykomis" vadinamų, priklausančių Romos Bažnyčiai, kurios paklusnybei 1596 metais Dasidavė. Ju katedros yra Paplocke ir Pinske. Taip pat šioie kunigaikštijoje gražiai žydi dvi Jėzaus draugijos kolegijos: Poplocke, kurią po Maskvos įkūrė Lenkijos karalius Steponas, ir Nesvyžiuje to paties miesto kunigaikščio pastatyta. Taip pat nemažos reikšmės turi karališkieji miestai: Trakai, Kaunas, Gardinas, Brasta, Polockas, Minskas, Mogiliovas, Naugardukas ir kunigaikščių — Sluckas, Nesvyžius ir Biržai. Mažesniuose miestuose rečiau rasi krosnis šildymui, jų vietoje statomos tam tikros krosnys duonai kepti ir valgiui virti ir, kaip ir kai kuriose gretimose provincijose, daugumas neturi dūmtraukių. Gi dūmai išeina pro duris, langus ir tam tikrą, lango pavidalo, skylę, padarytą namo viršuje, ir nieko neapakina, kaip kiti rašo. Tas pats ir kaimuose, išskyrus dvarus ir kilmingųjų rūmus, kurie paprastai yra daug erdvesni ir patogesni. Didikai gi turi gražius rūmus ar pilis, išpuoštas įvairiais užsieniniais papuošalais ir brangiais baldais apstatytas. Kai kurios pilys apsuptos mūrais bei pylimais ir daugeliu kariškų pabūklų aprūpintos. Žemaičiai ūkininkai gyvena kaimuose, pailgos formos trobose, bet ne šalmo išvaizdos ir nesėdi kartu su gyvuliais aplink sukurtą vidury to šalmo laužą, kaip daugelis pasakoja ir klysta patikėję, manau, kitų pranešimais. Viduje trobų žiemą užkuriamas židinys, aplink kurį žmones šildosi ir gaminasi valgį, nors netrūksta ir plačių patalpų su kaminais. Žiemos šalčiai paprastai ten ilgai užsitęsia, kaip tai liudija Kro-meris I-je knygoje apie Lenkijos padėtį.
Vytauto Didžiojo muziejaus bokštas Vyt. Maželio nuotauka
Apie lietuvių kilmę ir Lietuvos pavadinimą rašytojai įvairiai rašo ir įvairias nuomones reiškia, bet mes trumpumo déliai jas apleisime ir susidomėjusius šiais dalykais patarsime pasiskaityti Mechovijų, kuris II-sios knygos, 2-me skyriuje rašo, kad italai, vadovaujant Palemonui, ar tai Nerono žiaurumų, ar dėl numatyto ištrėmimo, ar hunų karaliaus Atilos žiaurių plėšimų bijodami, pabėgę į šią šalį, Baltijos jūros pakraštyje iš laivo išlipę, ką ir patys lietuviai rimtai tvirtina. Daugelį net lotyniškų ir itališkų žodžių randame įsimaišiusių lietuvių kalboje. Čia ir Palemonas dėl savo įgimto veiklumo buvo išrinktas barbarų kunigaikščiu, kuris, manoma, ir šalį savo tėvynės Italijos vardu (pridėjęs moteriškosios giminėms italams įprastą artikelį) La Italia pavadino, kuri ilgainiui italų papročiams ir kalbai su barbariškosios tautos papročiais ir kalba susiliejus, buvo pavadinta Lituania. Ir tai, kaip atrodo, iš visų apie vardo kilmę kalbančiųjų, tikriausia nuomone, kuriai ir mes pritariame.
Lietuvos žmonės naudojasi daugybe laisvių. Jie yra labai draugiški, civilizuoti ir svetingi taip, kad ne tik nepažįstamus mielai pas save priima, bet dargi pakviečia, mielai aptarnauja ir gera valia išlydi. Papročius tų, su kuriais gyvena, o ypatingai svetimųjų, lengvai priima. Kare turi kavaleriją ir žirgais išlavintais karui naudojasi, o ne tais mažais ir silpnais (kaip kai kurie rašo), kurie vien tik namų darbui tetinka. Kai kurie didikai, neatsižvelgdami į išlaidas, turi daugelį puikių žirgų, iš Italijos, Vokietijos ir Turkijos išrinktų ir atvestų. Ginklais lenkų papročiu naudojasi, niekuomet tačiau, jei kiti jų neišprovokuoja, ir ne tik žiemą, kaip svetimųjų, šios šalies nepažįstančių autorių istorijose randame- Lietuvių drabužiai labai puošnūs, kuriuos jie įvairiai dėvi. Gyvenimas padorus. Maistas, be avių ir kitų naminių gyvulių bei paukščių mėsos, dar ir laukinių gyvulių, paukščių ir žuvų mėsą pridedant, su įvairiais prieskoniais pataisomas. Gėrimas iš medaus, apynių ir vandens padarytas, kuris su vyšnių sultimis ir įvairiais prieskoniais užtaisytas, per šimtą daugiau metų, ypač valdovų namuose, užkasus, laikomas, savo skoniu ir aromatu net ir Malvazijos vyną, atrodo, viršija. Taip pat ir vyno vartojimas ne taip seniai ir čia prigijo, kurį iš Vengrijos vežimais, gi iš Ispanijos, Prancūzijos ir nuo Reino į Karaliaučių ir Rygą laivais į Lietuvą atgabena. Kaimiečiai paprastai ir menkai gyvena. Maitinasi galvijų mėsa ir juoda duona, sutepta riebalais. Šių gėrybių čia yra didelė daugybė. Iškilmingose šventėse geria virtą vyną, alų ir midum atskiestą vandenį, bet šių dalykų jie rečiau ragauja.
Lietuviai, atmetę piktųjų dvasių garbinimą, Kristaus tikėjimą tada priėmė, kai Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jogaila vedė Lenkijos Karalienę Jadvygą ir Krokuvoje Gniezo Arkivyskupo Bozantos, kartu su savo broliais Vytautu, Borisu ir Švitrigaila 1386 metais vasario 14 dieną buvo pakrikštyti. Ten taip pat buvo sudaryti ir unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos pagrindai. Jų kilnaus pavyzdžio paskatinti, Lietuvos diduomenė ir liaudis taip pat mielai priėmė krikštą, ir kartą priėmusi tikėjimą, iki tol jį išlaikė, kol jau mūsų laikais iš Vokietijos į Lenkiją atėjusi herezija taip pat ir Lietuvą užkrėtė. Tačiau visame pagal krikščioniškus papročius, kaip ir kitos katalikiškos tautos, gyvena, senuosius gi savo papročius, apie kuriuos Enejus Sylvijus rašo, taip visiškai atmetė, jog reikėtų tikėti, kad jie arba jau jų visai išsižadėjo, arba jų protėviai niekuomet jų ir neturėjo, kas labiau panašu į tiesą.
Ir taip, ši maloni Kunigaikštija, atnaujinta ir pilna senoviškų tradicijų 1569 metais susidėjo su Lenkijos karalija į vieną Respublikos kūną, išlaikydama sau savo teises ir laisves, nes savo vyriausybę ir valdininkus lietuviai, aišku, tebeturi, kaip ir anksčiau. Sujungimas įvyko visų pritarimu ir ne dėl baimės, kaip kai kurie nežinodami tvirtina, nes laimingai susijungusios kiekviena pusė viena kitai prieš bendrus priešus padeda.
Turbūt, istorijos mėgėjau, norėsi apie tuos dalykus daugiau sužinoti, tai atsiklausk istorikų, nes gi mes čia tau trumpai išdėstėme tai, kas reikalinga nurodyti tiesai ir ištaisyti kai kurių istorikų klaidas, ir tu ne ką kita pastebėtum, kaip tik tai, ką iš mūsų sužinojai, jeigu pats ten būtum. Tuo tarpu lik sveikas ir šį kilniojo Kunigaikščio veikalą ir tai, kas jame yra, su didžiausiu stropumu išnagrinėk ir mūsų šitą, nors ir menką darbą, nuolankiai priimk ir gera valia papildyk. Lik sveikas ir naudokis"-
T. M. Pol. Geograph
Amsterdamas, 1613 metais Išspausdino Vilius Jansonas.
Iš viso, kas čia aprašyta ir pacituota, matome, kad Radvilos žemėlapis, kaip pirmas Lietuvos žemėlapis pagrįstas astronominiais matavimais, vietos nuotraukomis ir maršrutų aprašymais, vertas mūsų plačios visuomenės dėmesio. Jis gyvai primena mums mūsų garbingą praeitį ir jos aukštą kultūros laipsnį — mūsų tautos lygią padėtį kultūringųjų tautų šeimoje. Tai yra neabejotinas dokumentas, liudijąs aukštą vertę mūsų įnašo į bendrą žmonijos kultūros lobyną. Savo trumpos nepriklausomybės laikotarpy nespėjome šio dokumento multiplikuoti ir paskleisti savo tautiečių tarpe ir pasaulio židiniuose. Tad gal šį darbą galėtume ir dabar atlikti. Būtų gera, kad mūsų tautiečiai, nublokšti ištikusios mus audros į svetingą Švediją, susirūpintų šio dokumento multiplikavimu, pagamindami tinkamą jo reprodukciją. Turėtume šiam reikalui surasti ir žmonių ir lėšų, gi atliktas darbas šimteriopai apsimokėtų.
LITERATŪRA: 1) V. Kordt — "Malterialy po istorii ruskoj kartografii" t. 2 Kijev 1910.
2) H. Merczyng — "Mapa Litwi z r.
1613 Ks RAdziwilla Sierotki pod
wzgledem matematycznym i karto-
graficznym".
(Sprawozd. z pos. Tow. Nauk t. 3 Warszawa 1923)
3) J. Jakubowski — "Notatki w spra-
wie mapy Litwy Tomasza/ Makow.<
kiego 1613". (Pržegl. Geogr. t.
Warszawa 1918-1919).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
