Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIENAS VYRAS NE TALKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. R.   
Lietuviškajame gyvenime tenka stebėti bemaž paradoksą, kuris yra— partijos stabas. Kartais gauni įspūdį, kad jeigu tu nepriklausai vienai iš jų, pro jų akinius nežiūri į pasaulio šviesą, tai su tavim nėra nei ko kalbėtis, esi nereikšmingas.

Tenka pripažinti, kad partijos yra natūralus ir sveikas dalykas šalies ir visuomenes gyvenime. Tačiau ir pačios partijos turi būti sveikos — ir gyvos. Dabar reikia stebėtis, kai prieinama prie mūsų partines aritmetikos: regime net iš numirėlių dirbtinai prikeltas ir tokias partijas, kurios Lietuvoje jau seniai gulėjo lavonais ir kurios iš viso nebuvo turėjusios kokio vaidmens. Nei prieš penkiolika metų nei dabar laisvuose rinkimuose Lietuvoje toki politikai ne-pravestų nei vieno savo atstovo, gal net negautų ir nei vieno balso, išskyrus tos partijos valdybos balsus, jeigu dar esama kokios valdybos. Paskutiniai įvykiai parodė, kad net ir su tvirtesnių partijų valdybomis ne viskas tvarkoje — kartais ir jos nesusigaudo, kur jų koja, kur galva.

Politikos vyrai, nors ir grumdamiesi, vistiek savo tarpe turi bendrą šneką, nes ir nesantaikoj juos riša kažkokį mistiški ryšiai. Jiems, kaip tam tikras aritmetinis skaitmuo, savo vietą šiandien turi ir tokia  politinė partija, kuri jau seniai ir paskutinį kvapą yra atidavusi. Jei tai pasiliktų grynai partijos ribose, tegul jie sau žaistų šiuos politinius šachmatus. Tačiau tai turi pasėkų ir platesniam mūsų darbui ir visam Lietuvos reikalui. Pasėkos gi yra tokios: įvairius svarbius susitarimus darant partijų vardu, daug jėgų išeikvoja-ma, bediskutuojant su atstovais tokių partijų, kurios tėra fikcijos ir kurių egzistencija reikalinga tik poros asmenų politinei ambicijai ir veiklai pagrįsti. Ir tokios šešėlinės partijos turi savo žmogų net aukščiausiuose veiksniuose, gal vienintelį egzempliorių toj partijoje, bet reiklų ir sau lygaus svorio siekiantį. Niekas nežino, kada tokios partijos buvo suvažiavimas, kada ji rinko valdybą, kiek ji narių turi ar visai jų neturi. Užtenka užsikabinti partijos iškabą, arba išgalvoti naują partiją, dangstantis nepartinėmis intencijomis, ir tau tuoj per nugarą patekšlens: matai, dar vienas draugas atsirado. Vienam tokiam politiniam naujagimiui triukšmingiau riktelėjus, jo pirmieji žodžiai buvo atžymėti net viename oficialiame mūsų leidinyje, nors šimtai kitų, ir dar daug vertingesnių spaudinių, tos oficialios akies nebuvo pastebėti — ne tik šia proga, bet ir niekados.


Adomas Jakštas dainavo, kad vienas vyras ne talka. Mūsų politikai patobulino šią dainą, skaitydamiesi su tokiomis partijomis, kurios turi tik vaidinuoklius. Joms yra pastatyta kedė net ir aukštųjų veiksnių tarpe. Ten sėdėdami, jie turi lygų balsą su kitais politiniais žmonėmis, kuriuos remia ir didelė praeitis ir stambus visuomeninis užnugaris, ir kurių nuopelnai yra neginčijami. Esame verčiami skaitytis ne tik su gyvais organizmais, bet ir tokiais, kurie dirbtinai ant kėdės buvo užkelti.

Kur reikia ir kur nereikia, lietuvių tautos vardu kalba ir šie sustabarėję politiniai druskos stulpai. Tie, kurie tikrai nusipelno balso tokiu atveju, visai nustumiami į šalį. Turiu galvoj: politikai Lietuvos reikale yra visai nustūmę kultūrininkus. Susėdę vadovaujamose vietose, politikai regi tik save. Jie lietuvių kultūrininkus atsimena tik tada, jeigu kur reikia juos paatstovauti. Į tarptautinius posėdžius mūsų kultūros vardu kalbėti, žiūrėk, ir nuvažiuoja koksai politikas. Kurgi — reprezentacija! Kaip ten siųsi kokį dailininką, rašytoją ar muziką! Ten gali važiuoti vien partinis asmuo, ir tai dar pagal grupių susitarimą, žodį turint ir tokiai grupei, kuri buvo iš numirusių prikelta— ir vistiek gyvybės neatgavo.

Bet tik tu jų pasiklausyk — apie literatūros ir meno veikalus jie mieliausiai sprendžia pro savo padūmavusiu? politinius akinius.

Tokiems vėjams pučiant, pasilieka neparemtas vienas laukas — lietuviškoji kultūra. Turime politikų ir diplomatų, kurie dirba savo srity. Tačiau neturime nė vieno rašytojo, kuris naudotųsi panašia pozicija — turėtų tokią vietą, kur jis galėtų vien tik rašyti. Rašytojai gerai supranta, kad jie tokių sąlygų niekad neturės, tačiau jie gerai žino, kad Lietuva švies ne politiniu dilgėlynu, bet — savo menais, mokslais ir kitais savo dvasios turtais. Politikams, kaip rodo praktika, dvasios turtų puoselėjimas mažiausia rūpi: jie galvas sau laužo savo šachmatais, kuriuos tiek jau supainiojo, kad paprastas pilietis be vadovėlio ten ir nesusigaudo. Be kita ko, jie yra jautrūs ir ekonominėms problemoms. Užtai visokio ūkinio patyrimo vyrai vis tvirčiau įsikasa ir mūsų veiksniuose.

Tačiau jie užmiršta paprastą tiesą, kurią jau prieš dvidešimt metų išreiškė prof. K. Pakštas: "Tad didžiausios mūsų pastangos turi būti nukreiptos dvasinės kūrybos kryptimi" .. . (Ateitis, 1932 m. 5 nr.)
Mums atrodo, kad mūsų politikos sodą reikėtų taip papurtyti, kad iš jo medžių nubyrėtų visi negyvi lapai.
A. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai