Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į ADOMO VARNO KŪRYBĄ PDF Spausdinti El. paštas
Jo 75 metų amžiaus ir 45 kūrybos metų sukakties proga

Savo prigimtimi ir pozityviomis būdo savybėmis Adomas Varnas yra reta mūsų senosios menininkų kartos asmenybė. Jis sunkųjį mūsų tautos prisikėlimo, o taip pat atstatymo metą nebuvo jaunuolis be širdies ir dailininkas be pareigos. Priešingai, jį mes randame visose mūsų gyvenamo momento sukrėtimo valandose, pasirengusį ne tik aptarti, bet ir patį dirbant darbą, kuris tuo metu atrodė būtinas. Ši jo būdo savybė dailininką Adomą Varną įrašo mūsų istorijos lapuosna ne tik kaip didįjį mūsų vyresniosios kartos kūrėją, jaunesnės kartos auklėtoją ir mokytoją, bet taip pat kaip nepamainomą visuomenininką, nudirbusį tokį barą, kad kiekvienos iš šių trijų sričių atskirai jau pakaktų nusipelnyti savosios tautos dėkingumui.

Visuomenine ir kultūrinė veikla
Užėjus pirmajam pasauliniam karui, dailininkas buvo baigęs meno studijas ir drauge su didele dalimi kitų lietuvių pasitraukė gilyn į Rusiją. Jau 1915 m. mes matome jį organizuojant nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti rinkliavą ir dirbant lėktuvų fabrike, kaip braižytoją. 1916-1917 metais jis Petrapilyje organizuoja ir vadovauja Nukentėjusiems nuo Karo Šelpti D-jos techniniam komitetui ir pagaliau 1917-1918 metais dėsto Voroneže lietuvių mokytojų seminarijoje.

1918 m. mes susiduriame su Adomu Varnu Vilniuje, kur grįžęs į tėvynę, mokytojauja Vilniaus lietuvių gimnazijoje. Prisimenant anuometinės Lietuvos inteligentinius išteklius, aišku, kad jisai netelpa gimnazijoje ir imasi organizuoti (1919-1920 m.) Lietuvių Meno Kūrėjų D-ją, kuriai pats pirmininkauja iki 1923 metų. L.M. K.D-jos pastangomis buvo surengta ne tik eilė meno parodų, bet taip pat įkurta Muzikos Mokykla ir Valstybės Teatras Kaune.

Tuo pat metu, 1922-23 m., A. Varnas atsiranda Pragoję, kur spausdinami jo pagamintais projektais nepriklausomos Lietuvos popieriniai banknotai — litai. Pagaliau 1924 m. jis pakviečiamas dėstyti į Lietuvos Meno Mokyklą Kaune ir, darant įvairias šios mokyklos reformas, jis išlieka joje nuolatiniu dėstytoju ligi 1940 m. bolševikų okupacijos.

Tačiau čia jo veikla dar nesibaigia. Turėjęs eilę sunkių išgyvenimų per antrą pasaulinį karą, su kritiškiausiais momentais ir beviltiškomis akimirkomis, A. Varnas 1945 m. spalio mėnesį, vienas paskutiniųjų pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus ir arkliais atvyko į Dresdeną. Čia jis išgyveno didįjį miesto bombardavimą, po kurio atsikėlė į Ravensburgą. Kas iš ravensburgiečių nematė ir nepažino Adomo Varno? Kas pirmomis kritiškomis pokarinėmis dienomis matė dailininką su teptuku rankoje? Ne, Varnas pirmas organizuoja Tremtinių Bendruomenę, rūpinasi jų vargais ir Bendruomenei vadovauja iki 1947 metų. Ravensburgo lietuviai, atsidėkodami jam už jo darbą, suorganizavo platų jo 70 m. amžiaus ir 40 m. kūrybinio darbo sukakties minėjimą ir jo tremties kūrinių apžvalginę parodą. Kitą panašų pagerbimą surengė lietuviai dailininkai Freiburge, Taikomosios Dailės Institute. Šia proga Dailės Institutas (lietuvių dailininkų organizacija) išrinko jį savo garbės nariu, o Lietuvių Dailininkų ir Architektų Sąjunga taip pat išrinko savo pirmininku, kurio pareigas jis eina ligi šiai dienai.

Amerikoje dailininkas apsigyveno Čikagoje ir, be savo kūrybinio bei duonos medžiojimo darbo, jis nenuleidžia rankų ir eilę metų pirmininkauja Amerikos Lietuvių Bendruomenės Kultūros Tarybai, kuri vėliau jį pagerbė, išrinkdama savo garbės nariu.

Meninė veikla.
Pirmasis Adomo Varno, kaip dailininko, viešas pasirodymas įvyko 1908 m. sausio mėn. 7 d. Vilniuje, antroje lietuvių dailės parodoje. Po šio pasirodymo dailininkas dalyvavo visose lietuvių dailės parodose Vilniuje. 1911 m. surengė savo vieno kūrinių parodą Zakopanėje, o 1927 m. savo apžvalginę parodą gimtajam Joniškyje. Suprantama, kad Adomas Varnas buvo nuolatinis dalyvis visose meno parodose, rengtose Lietuvoje ir užsieniuose. Vien Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejus Kaune turi įsigijęs apie 50 jo kūrinių. Sunku būtų ir suminėti visas kolekcijas ir privačius asmenis, kurie Adomo Varno kūriniais papuošė savo aplinką. Įdomu, kad ir čia, Amerikoje, ne vienas turi įsigijęs prieškarinio Varno kūrinių, o pirmąjį jo mokyklos darbą yra nusipirkęs ir lig dabar išsaugojęs dr. Vencius Brooklyne.

Tačiau A. Varnas, tarsi nujausdamas gyvenamo laikotarpio netikrumą, o būdamas širdimi ir krauju lietuvis, negalėjo užmerkti akių ir praeiti pro mūsų tautos šimtmetinius kultūros turtus, sukrautus liaudies mene. Čia jis skiriasi nuo eilės savo kolegų dailininkų, kurie, parsinešę daugumoje slavišką bohemą, daug diskutuoja ir sielojasi, bet darbą nudirbti palieka kitiems. A. Varnas prie pastarųjų nepritampa. Jis su foto aparatu ant pečių ir dažais rankose apkeliauja visokiomis priemonėmis visą Lietuvą (jau antru kartu, nes pirmą kartą tai padarė 1908 m. su dail. Adalbertu Staneika) ir nufotografuoja apie 2,300 lietuviškų kryžių, dievukų ir kitos rūšies lietuvių liaudies meno kūrinių. Dalis šių nuotraukų sudėta 1926 m. išleistame "Lietuvos Kryžių" albume, kurio keli egzemplioriai yra ir Amerikoje.

Gerai pažinęs ir pamilęs lietuvių liaudies meno turtus ir jų meninę vertę, Adomas Varnas drįsta juos parodyti ir užsieniui. Jau 1925 m. suorganizuotoje tarptautinėje Monzos parodoje Italijoje, kurią tvarkė Adomas Varnas, lietuvių liaudies menas susilaukė ligi tol negirdėto įvertinimo ir buvo lyginamas su didžiųjų tautų tos rūšies liaudies meno kūriniais. Sis drąsus tuometinis A. Varno žingsnis (nes anuo metu menu Lietuvoje daug kas laikė tik itališko arba vokiško amato saldžius eksportinius dirbinius) nepaprastai daug prisidėjo prie savos, lietuviškosios meno kultūros prikėlimo. Tuo pačiu buvo atkelti vartai šių liaudies meno turtų globai bei apsaugai nuo sunykimo.

Pedagogas.
Nemaža laiko ir pasišventimo Adomas Varnas paaukojo jaunosios menininkų kartos auklėjimui.
Kaip pedagogas, Adomas Varnas Lietuvos Meno Mokykloje ir Kauno Meno Mokykloje buvo labai augštai vertinamas. Tai galime spręsti ir iš jo eitų ten pareigų ir dėstytų dalykų. Šiose mokyklose Varnas yra vedęs tapybos ir dekoracijos studijas ir dėstęs paišybą tik vyresnėms klasėms bei baigiantiems meno studijas, augštajame skyriuje.

Suprantama, kad jo konkretus pasaulis, išsamios meno studijos ir išeitas mokslas Adomą Varną įrikiavo į kertinius Lietuvos meno mokslo pedagogus.

Adomas Varnas prie savo studentų prieidavo subtiliai, visu atsargumu, nebrukdamas kurios nors meno srovės sampratos, bet dėstydamas visą esminę meno problemą ir liesdamas kiek galint platesnius meno laukus, su meno filosofija imtinai. O filosofuoti jis mėgo ir tebe-mėgsta. Šiuo keliu jis mokė būti ne tik dailininku-techniku, bet ir formavo dailininką-kūrėją. Mokė jis mus ne kuo nors sekti, bet susiformuoti savo individualų meno pasaulį ant dvasinės lietuvių žemės.

Negaliu kalbėti už visus Adomo Varno studentus, bet man, kaip buvusiam jo auklėtiniui, tebūnie šia proga leista jam viešai pareikšti mano nepamirštamą ir gilų dėkingumą už jo pedagogines pastangas ir suteiktas žinias.

Kūrybos kelias.
Pats dailininkas yra linkęs savo kūrybą suskirstyti į tris periodus. Manau, nenusikalsiu, jei pridėsiu ir ketvirtąjį — tremties meto.

Pirmasis periodas apima daugiausia 1908-1913 metus. Į jį įeina Palermo ir Zakopanės didesni kūriniai, kaip "Bangose", Jono Biliūno, Jurgio Baltrušaičio, Broniaus Pilsuckio portretai, kompozicijos: "Pesimistas" bei "Gamtininkas ir dailininkas" ir peisažai: "Beržynas rudenį", "Kalnų vėjas" bei eilė kitų kūrinių.

Šiuose darbuose A. Varnas pasireiškia kaip stiprus konstruktyvinio piešinio valdytojas, kokis jis paliko ligi šių dienų. Jo koloritas buvo sodrus, bet santūrus, su romantizmo atspalviu. Tematikoje pamėgęs portretą ir žmogaus psichologinius išgyvenimus, nevengia, sugeba ir gražiai išsprendžia, neretai sunkias, sudėtingas figūrines kompozicijas. Iš šio laikotarpio mes gerai prisimename jo paveikslą "Bangose", kuris puošė M. K. Čiurlionio galerijos sienas Kaune. Šis paveikslas, lyginant su kitomis ano meto lietuvių dailininkų figūrinėmis kompozicijomis, turėjo būti tikras mūsų pasididžiavimas.

Antrasis periodas — jau 1914-1918 m., pirmojo pasaulinio karo laikotarpis. Šiam periodui priklauso žinomi dr. J. Basanavičiaus, Tomo Žilinsko, Martyno Yčo, Jono Jablonskio ir Motulės portretai. Šiuose darbuose Adomas Varnas visiškai atsipalaiduoja nuo romantizmo laikotarpio spalvinės įtakos ir iš buvusių santūrių tonų pereina į linksmesnį bei melsvesnį koloritą. Čia A. Varnas suformuoja savo asmenybę, kuri neginčijamai išsikovoja savitas priemones reikštis piešinyje ir spalvoje.

Karo laikotarpis nebuvo labai produktyvus, nes nemaža laiko pašvęsta jau minėtam visuomeniniam darbui. Šiam laikotarpiui priskirtini ir šaržai "Ant politikos laktų" bei kiti grafiniai darbai.

Trečiasis periodas — tai Nepriklausomybės 1918-1940 metai. Jam priklauso dekoracijos vaikų teatrui, melodramai "Birutei" ir Maironio dramai "Vytautas pas kryžiuočius". Be to, žinomi paveikslai "Vilnius po audros" ir daug kitų. Iš portretų pažymėtini Vytauto Didižojo, Norus-Naruševičiaus, Mašioto, Kamantauskienės, dr. Staugaičio, Antano Smetonos, Felikso Vaitkaus ir kitų. Šiame laikotarpyje A. Varnas yra padaręs didelio formato figūrinę kompoziciją "Vienuolika meno apaštalų", kurioje kiek šaržuotai parodė savo kolegas Lietuvos Meno Mokyklos mokytojų posėdyje. Nežiūrint šaržo, ši kompozicija yra tikra minėtų apaštalų charakteristika, nes jų judesiai ir pozos dailininko labai kruopščiai išstudijuoti.

Šiame trečiajame periode Adomas Varnas dar labiau išryškina ir praplečia antrojo laikotarpio meninį pasaulį. Kai kurie šio tarpsnio darbai, kaip Vytauto Didžiojo portretas (M. K. Čiurlionio galerijoje) ir eilė kitų peisažų, net iš dalies "Vilnius po audros", yra stipriai suprastinti ir sudekoratyvinti. Vytauto Didžiojo portretas gerokai primena vitražus. Tokių darbų vėlyvesnėje A. Varno kūryboje yra ir daugiau, neišskiriant ir jo padarytų plakatų.

Be čia suminėtų, daugiausia portretinio siužeto kūrinių, dažniausiai didelio formato, A. Varnas visais laikotarpiais, bet šiame priešpaskutiniame ar tik ne gausiausiai, yra padaręs lietuviško peisažo, nevengdamas ir miestų architektūros, kaip Vilniaus ir Kauno. Tiesa, šie peisažai buvo mažesnio formato ir daugeliu atvejų tapyti tiesiogiai iš gamtos. Juose gal ryškiau nei kituos darbuos pasireiškė subtilaus ir atidaus gamtos stebėtojo gabumai. Šie jo kūriniai pasižymi paprastumu ir betarpiškumu. Juose nematyti jokių išryškintų ir akį traukiančių spalvinių efektų, kurie kai kuriems Adomo Varno darbams suteikia tam tikro teatrališko aspekto, ir jie atrodo daugiau padaryti, nei sukurti. Priešingai, šiuose peisažuose jo pasirinkti, neretai žiemos, motyvai, kaip Karmelitų bažnyčia Kaune, savo spalvine gama, plačiu ir užtikrintu teptuko pabraukimu buvo tyros kūrybos perliukai. Šiais darbais Adomas Varnas pasireiškė kaip pirmaeilis Lietuvos peisažistas su individualiu savo veidu.

Adomo Varno kaip tremtinio įnašas, atsižvelgiant į nepakenčiamas darbo sąlygas ir nuotaikas, yra neįtikėtinas. Jis, be kitų darbų, dar rado jėgų ir laiko imtis kūrybos. Dėl šio ryžto mes galime drąsiai pavadinti šį laikotarpį ketvirtuoju.

Šiame laikotarpyje Adomas Varnas siužeto atžvilgiu nesikeičia. Jis, kaip ir anksčiau, su pamėgimu dirba portretus, šaržus, peisažus ir net imasi bei realizuoja savo didįjį sumanymą — istorinę kompoziciją "Mindaugo karūnavimas". Šio laikotarpio portretuose nėra naujų j ieškojimų, — juose lengvai atpažinsti mūsų Varną. Vienuose iš tų portretų, kaip Bernardo Brazdžionio, pradominuoja greičiau Varnas piešėjas, nei tapytojas, nes reljefinė forma nusveria prieš spalvą. Tačiau prel. M. Krupavičiaus portrete pirmauja nuotaika ir spalva, nors skulptūrinės veido formos yra aiškiai respektuotos ir išbaigtos. Šių portretų fonuose yra kiek simbolikos. Forma, piešinys ir spalva, su kiek skirtingais patepimais (pvz. kun. Švagždžio portretas), tebėra A. Varno trikampis, kurio rėmų jis nesiryžo laužyti. Pastarosiomis priemonėmis dailininkas buvo patenkintas savo kūrybiniuose siekimuose. Nepasikeitė, arba jis nerado reikalo keisti savo natūralaus piešiniško priėjimo ir prie šaržuojamų savo "aukų" (pvz. dail. Penčylos portr. 1947 m.).

Tremtinio laikotarpyje A. Varnas yra nutapęs nemaža peisažų ir miestų vaizdų iš savo gyventų vietovių. Šiuose peisažuose galima jausti mažą vingį nuo įprastos "generalines linijos'". Juose labiau nei ankstyvesniuose darbuose jaučiama spalvine impresionistų įtaka ir kiek paryškintas pointilistų tepimo būdas. Suprantama, kad šiuose darbuose A. Varnas kiek prarado savo turėtą paprastumą ir architektoniką, o spalvos naudai daug kur atsisakė nuo pačios formos. Juose, kaip ir ankstyvesniuose Varno kūriniuose, neretai vyrauja violetiškai pilkšvas koloritas, kartais paįvairintas šviesiomis, šiltomis spalvomis, kurios atsiranda, pavakario saulės spinduliams palietus namus ar augmeniją.

Kai kurie jo tapyti miesto vaizdai Čikagoje (ypatingai potvynis po lietaus pro dailininko langą) yra verti atskirai atžymėti. Pastarajame dailininkas su neįprastu spalvų intensyvumu ir turtingumu labai meistriškai užfiksavo Čikagos potvynį, ir šį paveikslą tenka laikyti vienu iš geriausių jo kūrinių tremty. Čia daug sunkiau nusakyti, prie kurios meninės srovės ar jo laikotarpio šį darbą tektų priskirti, bet neabejotinai jis parodo A. Varną kaip kūrėją visoje pajėgų didybėje.

Su pasigerėjimu ir nustebimu mes regime didelę A. Varno istorinę kompoziciją (apie 200 figūrų) "Mindaugo karūnavimas", kurią, rodos, užsakė Šv. Kryžiaus Čikagoje parap. kleb. kun. Linkus Mindaugo krikšto sukakčiai paminėti.

Šioje kompozicijoje Adomas Varnas nekeičia savo stilistinio veido, o eina jam žinoma ir pamėgta stilistine linkme. Jis formą ir toliau respektuoja, kad šviesa ir šešėlis duotų erdvės konkretumą bei dokumentališkumo įspūdį. Dalyvių veidai ir čia nepraranda savo dekoratyvumo, o piešinys neretai talkininkauja pabrėžti formai. Tai ryškiai matyti centrinės Mindaugo karūnavimo scenos figūrų veiduose. Nekyla dvejonių, kad A. Varnas dėjo milžiniškų pastangų šią istorinę sceną priartinti prie realybės. Gražiai išstudijuoti istoriniai kostiumai, o visa lietuviškos architektūros aplinka nedvejotinai nukelia kūrinį į savus namus. Jei visos figūros yra daugiau sukonkretintos, tai pastato sienos, kairinė šviesa ir grindų kilimas skęsta žalsvai melsvų bei rausvų spalvų žaidime — spalvų, kurios daug laisviau šeimininkauja, aiškiai nustumdamos piešinį ir formą į antraeilę paskirtį. Atrodo, kad A. Varnas, tapydamas sceną, kur Mindaugui uždedama popiežiaus siųsta karaliaus karūna, šiuo darbu vainikavo pats save, kaip istorinių siužetų tapytojas.

Tokių istorinių paveikslų tapymas pareikalauja iš dailininko ne tik daugybės laiko, gero piešėjo, komponuotojo ir spalvininko kvalifikacijų, bet taip pat kruopštaus istorinio dokumentavimo. Suprantama, kad visas šias savybes talpinti viename asmenyje nelengva, todėl iš dalies ir dėl šios priežasties mūsuose taip maža šios srities kūrinių. Aišku, kad ši aplinkybė pačią istorinio kūrinio vertę nemažai pakelia. Šiuo darbu Adomas Varnas su kaupu pateisino į jį sudėtą mūsų pasitikėjimą. Iš kitos pusės ypatingai džiugu, kad mūsų didinga praeitis prikeliama iš nebylio kapo šiuo tragišku mūsų tautai metu. Reikšminga, kad šias pastangas finansiškai rėmė mūsų broliai amerikiečiai. Tai daug daugiau nei įsidėmėtinas pavyzdys, ką galime dar ir šiandien nudirbti kultūrinėje dirvoje, kai senasis ir naujasis ateivis randa bendrą kalbą ir bendrus takus.

Kūrybos sritys.
Be pagrindinės savo tapytojo profesijos, A. Varnas mūsų meno pasaulyje labai sėkmingai reiškėsi piešiniu ir grafika.

Daugelyje vietų paminėjau, kad jis yra geras piešėjas ir šiuos savo privalumus vykusiai vartoja tapyboje ir grafikoje. Adomo Varno asmenyje glūdi dar vienas didelis ir ligi šiol neaptartas gabumas. Tai šaržas. Norint būti geru šaržuotoju, reikia būti ir geru charakterio stebėtoju, su dideliais piešėjo privalumais. Turėdamas šias dailininko savybes, Adomas Varnas yra šaržuotojas tikrai iš Dievo malonės. Jo šaržai yra gimę iš jo pasimėgimo stebėti žmonių charakterius. Juose A. Varnas yra savitas, natūralus, laisvas ir didelis šio meno kūrėjas. Niekas ligi šiol iš lietuvių dailininkų šioj srity jam neprilygo. Jis yra padaręs daugybę šaržų (apie 200) Tautų Sąjungos posėdžiuose 1932 m. Ženevoje, bet jie pilnai niekur nebuvo paskelbti. Daug laimingesnio likimo susilaukė jo šaržų rinkinys "Ant politikos laktų", kurį redagavo kan. J. Tumas 1923 m. Pastarasis vaizdžiai pailiustruoja A. Varno retą talentą šaržo srityje.

Be šaržų ir linijinio piešinio-grafikos, Adomas Varnas yra padaręs vadinamųjų tapybinių arba litografinių piešinių, kuriuose jis kiek suprastinta forma, vaizdžiai, tiksliai ir individualiai davė žmonių portretų. Šios rūšies portretai Adomą Varną parodo kaip sąmoningą piešėją, sugebantį labai natūraliai apvaldyti detales ir išgauti bei perduoti skulptūrinę formą. Iš tokių pažymėtini yra Vytauto Didžiojo, Žemaitės, V. Kudirkos ir Maironio portretai (litografija), kurie nepaprastai praturtina mūsų skurdų senosios kartos piešinių palikimą.

Grafika.
Kaip grafikas Adomas Varnas pradėjo reikštis jau 1913 m. Nepriklausomybę atgavus, mums taip stokojant patyrusių specialistų, Varno asmenyje mes randame jau susiformavusį grafiką, su pilnu techniniu sugebėjimu. Tiesa, anuo metu grafikos menas buvo suprastas pas mus platesne prasme ir "taikomoji grafika" (kaip plakatas, knygų viršeliai, knygoms antraštės bei užsklandos, pašto ženklai, pinigų projektai, vertybės popieriai ir įvairūs diplomai) tiesiogiai įėjo į grafikos meno sąvoką. Grynoji grafika, kaip ofortas, litografija, medžio ar linoleumo raižiniai, išaugo tik jaunesniajai dailininkų kartai atėjus vyresniesiems į talką, jau Nepriklausomybei įdienojus.


ADOMAS VARNAS   Bangose

Adomas Varnas yra padaręs nemaža antraščių ir užsklandų žurnalams "Barui" ir "Vairui". Šie dailininko darbai giminingi M. K. Čiurlionio šios rūšies grafikai. Bemaž dominuojančiu ornamentaliu elementu daugelyje A. Varno darbų galima rasti sustilizuotą skrendantį paukštį, arba keletą jų greta, kas sudaro ornamentalinį ritmą. Šių paukščių stilizacija yra dažnai tiek didelė, kad jie darosi abstraktūs. Šiaipjau A. Varnas savoje grafikoje su dideliu pamėgimu vartoja daugybę lietuvių liaudies ornamentų, paimtų iš medinės architektūros ar kryžių. Liaudyje šie ornamentai buvo išpjaustyti iš medžio lentų ir labai suprastinti. Adomas Varnas šių ornamentų charakterio nekeitė, tuo būdu suteikdamas savajai grafikai tą didelį originalumą, kuriuo puošiasi mūsų liaudies menas.

Šiais ornamentais buvo papuošti pirmosios laidos Lietuvos popieriniai pinigai, kaip 5, 10, 50 ir 100 litų, kurie buvo A. Varno kūriniai.

Meniškai nemažiau vertingi ir A. Varno sukurtieji pašto ženklai, kaip Seimo minėjimo (5 ženklų serija), Lietuvos pripažinimo de jure (12 ženklų serija), dr. J. Basanavičiaus mirties minėjimo, Vytauto Didžiojo 500 m. sukakties minėjimo, kunigaikščių Gedimino ir Kęstučio serijos. Šiuose darbuose A. Varnas parodo savo individualų ir ryškų grafinį veidą, sukurdamas nediskutuotinus šios rūšies mūsų taikomosios grafikos meno šedevrus.
Iš iliustruotų knygų bene pagrindinis sukaktuvininko veikalas bus jo iliustracijos Antano Smetonos knygai "Pasakyta parašyta". (Šio leidinio po ranka neturiu, todėl negaliu iliustracijų plačiau aptarti.).

Kūrybos savumai.

Jei Adomo Varno pedagoginis ir visuomeninis darbas jau neša naujus vaisius ir nueina į istorijos lapus, tai jo, kaip dailininko, kūrybinis įnašas ir šiandien gyvai kalba į mus.

Norėdami giliau įžvelgti į sukaktuvininko kūrybą ir jos vertę, žvilgterkime į tos kūrybos esmę.

Visą Adomo Varno kūrybą būtų galima pavadinti konkretizmu. Ji susideda iš trijų pagrindinių meno išraiškos priemonių: reljefines formos, linijos ir spalvos.

Reljefinė forma.
Konkreti, reljefinga ir išstudijuota forma, neretai kaip skulptoriaus iškalta iš akmens, nebuvo išleista iš akių visą sukaktuvininko kūrybos kelią ir laikotarpius. Ši forma, pagal dailininko siekimus ir laikotarpius, kiek keičiasi savo stilistinėmis savybėmis, kartais savo pagrindinį vaidmenį užleisdama kitai seseriai — spalvai. Adomo Varno pamėgta konkreti forma šviesos ir šešėlių žaidime globojo ir dažnai santūriai glaudė jau daug didesnę nenuoramą spalvą jo kūryboje.

Piešinys.
Pastarasis, pagal kuriamojo objekto reikalą, kartais ryškiau, kartais labai subtiliai persruveno Adomo Varno pirštais ir išsiliejo drobėje arba popieryje, kad daiktai turėtų savo vardus ir tapatiškumą. Piešinys buvo ir paliko konkretus. Dažnai tarp daugybės pagelbinių linijų A. Varnas mėgdavo pravesti stiprią kontūrinę liniją, kuri būdavo tarsi rėmai jo užuomina užrašytoms formoms. Visas jo piešinio charakteris yra giminingesnis grafikai, nei tapybai.

Spalva.
Adomo Varno kūryboje spalva buvo daugiau išlepinta ir nepastoviausia. Tik spalva turėjo privilegiją kartkartėmis išsilaužti iš konkretiškumo rėmų, paklusdama dailininko nuotaikoms, jausmams, išgyvenimams. Per visą sukaktuvininko 45 metų kūrybos laikotarpį daugiausia keitėsi spalva, jos tepimo technika ir jai skiriamas uždavinys.

A.Varno kūryboje spalvinius aspektus galima surišti su to meto Europos meno raida. Šiuo požiūriu Adomas Varnas buvo tikras vakarietiškos kultūros atstovas Lietuvoje.

Sukaktuvininko spalvinis nepastovumas arba nesustingimas jo visą kūrybą labai praturtina, parodydamas dailininko pastangas, laimėjimus ir nueitą bei tebeinamą kūrybinį kelią. Šį faktą reikėtų laikyti natūraliu dailininko-tapytojo sielojimusi spalva ir jo esminiu kūrybiniu koncentravimusi į tapybines problemas. Iš kitos pusės, Adomo Varno kūryboje šiandien mes nerandame gilių jaunystės metų moderninio meno išvagojimų arba įtakų, o jam, mokslus ėjusiam Vakarų Europoje, visi tie sąjūdžiai buvo gerai žinomi ir lengvai prieinami. Konkretumas ir apčiuopiamo bei matomo pasaulio pamėgimas A. Varnui buvo apsaugos siena nuo ano meto audringų moderninio meno problemų.

Netikslu manyti, kad toks didelis impresionistinis spalvos meno sąjūdis Vakaruose neveikė Adomo Varno kūrybos, arba kad jis buvo taip konservatyvus, kad nuo pastarojo būtų visiškai nusigręžęs. Sukaktuvininkas impresionistinę mokyklą pažino ne besąlyginiu vergavimu arba pamėgdžiojimu, bet savu individualiu šio sąjūdžio išlukštenimu. Šiuo keliu eidamas, A. Varnas neprarado savo konkretaus pasaulio, pasisavino impresionistinę spalvos sampratą, kaip esminę tapybos priemonę, pasiėmė kiek paties tapymo būdo arba technikos, žodžiu, išsirinko, kas jo prigimčiai ir meniniam pasauliui buvo įtikima ir reikalinga. Adomo Varno konkretus pasaulis negalėjo priimti pilnos impresionistinės mokyklos, su impresionistų įspūdžio j ieškojimu, arba spalvų begaliniu žaismu šviesoje, kuris nuėjo iki galutino piešiamojo objekto praradimo. Respektuodamas matomąjį pasaulį, sukaktuvininkas nesivaržė jį nupasakoti subjektyvinėje šviesoje. Tokios laisvės išsikovojimas ir jos platus panaudojimas savoje kūryboje Adomo Varno kūriniams suteikia individualumą ir meninę tikrovę.

Savo konkretumu Adomas Varnas būtų giminingesnis kūbistinei mokyklai, ir tai gal daugiau refleksiniu pobūdžiu. Tačiau pastaroji, nors ir konkretino piešiamuosius objektus savo spalva ir linija, bet geometrinių formų pagelba skaldė A. Varno pamėgtą reljefinę formą. Dar blogiau, kūbistai piešiamuosius objektus taip suskaldė ir deformavo, kad ir su šia moderninio meno linkme Adomo Varno prigimčiai ir pasauliui nebuvo pakeliui. Nežiūrint, kad jis nenuėjo su impresionizmu ir kubizmu, kaip moderniojo meno avangardu, jis nesibičiuliavo ir su konservatyviomis klasicizmo bei natūralizmo tendencijomis, kurios tuo metu daugelio tebebuvo kultyvuojamos.

Kai kurie A. Varno paveikslai savo tematika ir spalvine mokykla iš dalies giminiuojasi su romantizmu. Iš kitos pusės, suprastintas, bet savitai traktuotas piešinys įgyja tam tikro paprastumo, patį dailininką atkeldamas į vėlyvesnį moderninio meno laikotarpį. Gal tiksliausiai būtų Adomui Varnui skirti kompromisinę vietą tarp romantizmo ir impresionizmo, su maža pointi-lizmo technine įtaka.

Nekyla abejonės, kad šiam savitam meno pasauliui susiformuoti sukaktuvininkui nemaža reikšmės galėjo turėti ir lietuvių liaudies meno pažinimas bei vertinimas. Mūsų liaudies meno formų paprastumas ir kartu didingumas vedė Adomą Varną prie kūrinių forminio susintetinimo ir kartu savojo "aš" suformavimo. Kur ši savos tautos meno įtaka sukaktuvininko buvo daugiau išryškinta, ten šiandien jis mūsų akyse iškyla su didingesnių kūrybiniu kraičiu.

Iš šios aptarties mes galime padaryti aiškias išvadas, kad mūsų brangus sukaktuvininkas nešė ant savo pečių kelias naštas ir kad šių dienų lietuvių plastinis menas jam yra daug daugiau skolingas, nei tai gali atrodyti, metus pirmuosius žvilgsnius. Taip pat aišku, kad Adomas Varnas savo kūrybinio pasaulio nepasiskolino, bet per ilgus darbo metus kruopščiai analizavo, puoselėjo ir ugdė, savosios žemės meilės šildomas. Šį savo pasaulį dailininkui reikėjo sukurti, juo ir jam gyventi savo jausmų, kančių bei tikėjimo šviesoje. Tik šis kelias kiekvieną kūrėją veda į save, o per save išrinktieji artėja prie nemirtingųjų.

Adomo Varno kūrybinis įnašas mums ypatingai brangus, nes jis nepavaduojamai papildo lietuvių plastinio meno genijų ir jo laimėjimus.

Mes sukaktuvininkui linkime dar daug kūrybingų ir šviesių metų, kaip jis pats kad jų trokšta savajam gimtam Kraštui.

Biografija.
Dailininkas Adomas Varnas yra gimęs 1879 m. sausio mėn. 2 d. Joniškyje. Kaip ir daugelis mūsų vyresniosios kartos inteligentų, mokslus ėjo Mintaujoje, o vėliau Kauno kunigų seminarijoje. Persiskyręs su seminarija, Adomas Varnas, 21 metų jaunuolis, patenka j Petrapilio Imperatoriškąją Dailei Skatinti mokyklą, kurioje per pusmetį baigia net tris skyrius. Būdinga, kad jaunasis Varnas, būdamas Mintaujos gimnazijoje, visai nesidomi paišybą, o į ją atkreipia dėmesį, būdamas trečio kurso kunigų seminarijos auklėtiniu.

1900-1904 m. mes randame A. Varną barono Stieglico Meno Mokykloje Petrapilyje, į kurią įstojo dėl to, jog čia buvo duodamos stipendijos po 10 rublių mėnesiui, plius — nemokamai pietūs ir 75% baigusiųjų studijozų gaudavo stipendijas užsienin. A. Varnas stipendiją gavo antrais mokslo metais. Tuo laiku, be jo, šią mokyklą lanke J. Dragūnas ir Kajetonas Sklerius - Šklerys. Del atšiauraus Petrapilio klimato, pašlijus sveikatai, 1903 m. A. Varnas grįžo Joniškin atostogų, o sekančiais metais visai pasitraukė iš tos mokyklos.

1904 m. liepos 29 d., žiniūnų kaime prie Joniškio įvyko slaptas "Amerikos Pirty" vaidinimas, Liudo Vai-neikio suorganizuotas. A. Varnas vaidino Vijurką. Rusų žandarai, suuostę apie vaidinimą, pradėjo jieškoti pačių vaidintojų... A. Varnas, nenorėdamas patekti į "raudon-siūlių" nagus, kaip tik tuo laiku gavęs jųjų kvietimą prisistatyti Šiaulių sprauninkui, per Tauragę patraukė į Prūsus ir vyko į Krokuvą. Tomo stoty buvo suimtas vokiečių žandarų ir perduotas rusų raudonsiūliams. Etapo keliu grąžinant per Varšuvą į Šiaulius, A. Varnas, palydovui užmigus, Žeimių stoty iššoko iš traukinio ir nuvyko į Žeimius pas seminarijos draugą kun. Zelionką, iš kurio, gavęs kunigo drabužius ir kiek pinigais sušelptas, per Panevėžį nuvyko į Orią pas Stieglico studijų draugą dailininką Aleksandrovskį. Cia pasisvečiavęs, nuvyko į Varšuvą. Neturėdamas pinigų vykti į Krokuvą, keturis mėnesius dirbo dailininko Woiciechowskio bažnytinės dailės studijoje, piešdamas altoriams paveikslus. Vėliau paaiškėjo, jog jis išpildo savo gimtojo Joniškio parapijos klebono kun. Šiaučiūno užsakymą naujajai bažnyčiai... Gavęs iš pastarojo honorarą už darbą (70 rublių), išvyko į Krokuvą.

1904-1906 m. A. Varnas dailę studijavo Krokuvos Dailės Akademijoje pas prof. Cinką, Mateikos mokinį bei jo kūrybos didelį gerbėją. Paskutiniais mokslo metais gavo J. Amerikos Valstybių "Aušros" draugijos stipendiją 100 dolerių metams. Tuo metu Krokuvoje studijavo nemažas būrelis lietuvių, kaip tai J. Ulianskas — dai.ę. Petras Rimša — skulptūrą, V. Skirgaila — muziką, Juozas Herbačiauskas — literatūrą, Jurgis Baltrušaitis — visuomenės mokslus, Liudas Vailionis — gamtos mokslus, Petras Mažylis — mediciną ir kiti. Lietuviai studentai turėjo savo draugiją "Rūtą", kur buvo rengiami kultūriniai pobūviai, skaitomi referatai ir kitokios pramogos.

1906-1908 m., pasibaigus amerikiečių teikiamai stipendijai, A. Varnas, norėdamas dailės studijas pagilinti, išvyko į Šveicariją ir Ženevos Ecole des Beaux Arts (Augštojoj Dailės Mokykloj) studijavo dailę ir apie metus dekoratyvinį meną. šią mokyklą baigė gerai. Apsigyvenęs kaime, pradėjo ruoštis pirmajai dailės parodai, bet vieno šveicaro mecenato paskatintas bei gavęs jojo stipendiją, 50 šveicarų frankų mėnesiui, išvyko į Siciliją.

Apsistojęs (1908 m.) Palermo mieste, Sicilijoj, A. Varnas daug piešė, bet sunkiai susirgęs nugarkaulio reumatizmu, gydytojų patariamas, nelegaliai, svetimu Rickerto pasu, grįžo į Lietuvą. Per keturis mėnesius pasitaisė sveikata, be to, drauge su dailininku Adalbertu Staneika pėsčiomis apkeliavo didesnę pusę Lietuvos, piešdami peisažus bei fotografuodami kryžius, koplytėles bei retesnius architektūrinius paminklus.

1901-1909 m. negalėdamas ilgiau nelegaliai tėvynėj gyventi, A. Varnas išvyko į Galiciją, kur dirba Katovicų Upių Reguliavimo valdyboje.

1909-1913 m. gyveno ir dirbo Zakopanės meteriologijos stoty.
1913-1915 m., grįžęs Lietuvon, pradžioj gyvena Vilniuje, vėliau persikelia j kaimą ir daug dirba dailės srity.

Kitos jo biografijos žinios pačiame straipsnyje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai