Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEMESKIME KELIO DĖL TAKELIO PDF Spausdinti El. paštas
Pastaruoju metu daly mūsų spaudos, artimesnės tautininkų srovei, aštriau keliamas sugyvenimo su VLIKu klausimas ir net užsimenama apie galimybes tą organą palikti. Norėtume kviesti visas prupes į kuo didžiausią nuosaikumą tokiuose klausimuose. Gyvenime kyla, kilo ir kils įvairių nesusipratimų. Tai žmogiška ir suprantama, ypač gyvenant tokiose aplinkybėse, kaip mes dabar gyvename. Tačiau tos pačios aplinkybės įpareigoja mus ir didesnio įkarščio metu atsiminti, kad iš esmės gali būti šiuo metu tik viena lietuviška politika, kad turime tik vieną vyriausiąjį tikslą — kankinamojo krašto laisvinimą—ir kad kraštas mums niekad nedovanos, jei dėl mažesnių dalykų pristigtume vieningumo, vyriausiąjį tikslą besiekdami. Tam tikslui reikalingas ir vyriausias organas, kurį mes turime dar nuo pirmųjų okupacijų gyvai tebsireiškiantį ligi šiol. Tegul jis turi savo sunkumus, tegu jis nėra tobulas, kaip ir mes visi nesame tobuli, tačiau jis vis dėlto yra vyriausias visų mūsų valios reiškėjas bei apjungėjas. Tąja prasme jo išsilaikymas yra gyvybinis dalykas ir reikalauja visų grupių vadovų būtino sutarimo, kuris, kaip gyvenimas parodė, nėra neįmanomas. Kasdieniniai dūmai daugiausia kyla ne dėl principinių dalykų, o dėl metodų ir ypač dažnai dėl charakterių nesutapimo. Ogi tie kliuviniai yra ir turi būti įveikiami.

Gyvenimas iškelia ryšium su VLI-Ko veikla kai kuriuos klausimus, kurių vieną kitą norime čia labai trumpai paliesti.

Dažnai klausiama, ar tikrai šis organas atstovauja mūsų tautos daugumą. Pabrėžiu — daugumą, nes vargu ar politikoj yra įmanoma apjungti visus. Paprastai demokratiškai besitvarkant siekiama daugumos pritarimo ir mažuma su tuo sutinka. Mūsų sąlygose daugumos patikrinimas tiksliais skaičiais nėra įmanomas. Geriausiu atveju mes galime surinkti tik emigracijoj esančių gyvesniųjų tautiečių nuomones. Pačios tautos nuotaikos šiuo metu aiškios viena prasme — ji visa kenčia ir visa svajoja apie išlaisvinimą. Grupinis susiskaldymas ten nėra įmanomas, lygiai kaip nepaprastai sunki kokia politine akcija, nesutinkanti su okupanto užmačiomis. Kaip formuosis tautos nuotaikos po išlaisvinimo, ar atgis bent viena Nepriklausomybes laikais buvusi partija, kaip reikšis mūsų naujas politinis gyvenimas, yra didele dalimi spėliojimų sritis. Dabarties veiklos negalime paremti ateities apskaičiavimais, bet dabarties veikla iš esmes yra niekas daugiau, kaip tos ateities siekimas. Tą siekimą įkūnijus, gyvenimas savaime pašauks grupes ir žmones, atitinkančius to meto reikalavimus. Mūsų gi ano tikslo siekimas gali remtis tik praeities ir dabarties grupiniais vienetais, turėjusiais reikšmes krašto gyvenime ir turinčiais mums išeivijoje.

Jeigu taikytume praeities mastą, kuris yra reikšmingas mums patiems ir kuriam daug respekto rodo mūsų likimą lemiančios institucijos, tai dviejų nuomonių gal šiuo metu neturėsime dėl to, kad paskutinis tautos politines diferenciacijos patikrinimas buvo 1926 m. Taigi 1926 m. visuose seimuose turėjome tris stipresnes politines grupes — krikščionių demokratų bloką, valstiečius liaudininkus ir socialdemokratus. Jeigu tada būtų buvęs įmanomas visų tų grupių toks bendradarbiavimas, koks jis yra visai galimas ir praktiškai vykdomas dabar, mūsų pelitinio gyvenimo eiga po 1926 m. būtų buvusi neabejotinai skirtinga nuo tos, kokia ji iš tikrųjų buvo. Taigi konstatuojame, kad atsižvelgiant į praeitį, mes turime skaitytis, kad iš tada gyvai tebesireiškiančios politinės grupės šiandien parodo daug sugebėjimo bendradarbiauti ir tikrai apjungia tada buvusios politinės diferenciacijos didelę daugumą. Prie tų palitinių grupių yra prisidėję ir kovų su okupantais metais susikūrę politiniai sąjūdžiai. Tiesa, dalis tų sąjūdžių stovi nuošaliau, dažnai pakritikuoja vyr. organų veiklą, tačiau iš esmės ir tos grupės neneigia nei vyr. vadovybės reikalingumo, nei didele dalimi nesiskiria nuomonėmis dėl to organo kompetencijos. Skirtumai didele dalimi atsiranda dėl asmenų ir dėl procedūros klausimų. Tie, iš šalęs žiūrint ne esminiai dalykai gerokai vargino ir vargina vyr. politinio organo veiklą. Visi turime siekti tuo "i sunkumus palengvinti. Apjungdami galimai platesnę visuomenę, šiuo atveju  daugiau  emigracinę,   netu ime stebėtis, jeigu atskirais klausimais susidaro vadinamoji pozicija ir opozicija. Tai normalus demokratinio gyvenimo reiškinys. Suprantama, kad sunkiau su opozicijos vaidmeniu apsipranta grupės, kurios į opoziciją turėjo skirtingą pažiūrą. Tačiau reikia džiaugtis, kad parodoma ir daug pažangos, kuri įgalina jieškoti nuomonių išlyginimo bei bendradarbiavimo. Dirbdami toliau, neturime išleisti iš akių perdėto politinio susmulkėjimo pavojaus ir savo tikslu turime laikyti apsijungimą į didesnius vienetus, nes tai darys teigiamos įtakos mums patiems ir laisvojo pasaulio didžiosioms jėgoms. Tąja prasme norime laikyti reikšmingu neseniai padarytą vienos mūsų politinės grupės vadovo pareiškimą spaudai.

Kalbėdami apie grupių suartinimo galimybes, norime kelti reikalą duoti daugiau galimybės atskirų grupių atstovams būti savarankiškais bent jau neesminiais, kasdieninio gyvenimo klausimais. Taip pat turėtume atsisakyti pravardžiavimo ir visas grupes vadinti taip, kaip jos pačios save vadinasi. Perdaug jau ne vietoj ir labai dažnai pas mus kalbama apie klerikalizmą ir klerikalines grupes. Jeigu kam reikėtų išaiškinti, kas iš tikrųjų yra klerikalizmas ir kodėl norima tai ar kitai grupei savęs taip nevadinančiai primesti jos neatstovaujamas tendencijas, vargu kas sugebėtų tai padaryti. Mūsų emigracinėse aplinkybėse ypač sunku yra kalbėti apie klerikalizmą ir antiklerikalizmą. Kur ir kaip jis gali reikštis? Mes visi daug mažiau vieni nuo kitų skiriamės, negu dažnai tai išpūsdami pavaizduojame.

Dažnai taip pat pas kitus iš panašių reiškinių toli gražu nedarome tų pačių išvadų, kaip iš savojo gyvenimo. Sakysim, kad ir JAV politinis gyvenimas mums šiuo atveju galėtų ir turėtų būti gerokai atšaldančiu veiksniu, čia juk Kongresas vienbalsiai įrašo į vėliavos priesaiką Dievo vardą. Kai Vokietijoj ar Italijoj laimi krikščioniškąją pasaulėžiūrą išpažįstančios grupės, juk daugelis džiūgauja iš tų pačių mūsų žmonių, kurie savo spaudoj dažnai gana šiurkščiai kalba apie klerikalizmą, krikdemus ir pan. Mažiau pravardžiavimo galime pastebėti iš priešingosios pusės, tačiau nuosaikumas dažnam taip pat labai patartinas.

Pasaulėžiūriniai skirtumai pas mus egzistuoja, jie turi savo reikšmę ir politikoj, tačiau pasaulėžiūrinio pobūdžio aštrumams neturime duoti vietos. Mes visi smerkiame komunistinę pasaulėžiūrą ir su ja kovojame, o visas kitas pasaulėžiūras deriname bendram tikslui.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai