Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APVAIZDA IR LIETUVOS NELAIMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   

Bešvenčiant Vasario Šešioliktąją, dažni kalbėtojai imasi reikšti įsitikinimą, jog savosios nepriklausomybes netekimą privalome priimti teisinga Apvaizdos bausme už mūsų valstybės bei tautos kaltes. Esu ir aš pats keliomis progomis klausęsis šitokių prakalbų. Tačiau, užuot buvęs jų įtikintas, greičiau jaučiau savyje kylant klausimą, ar galima iš viso šitaip dalykus imti. Žinoma, jei tai būtų buvę tik atskiro kalbėtojo nelaimingas lapsus linguae, nebūtų verta šį klausimą viešai svarstyti. Bet atrodo, jog minimas Lietuvos nelaimės aiškinimas yra plačiau paplitęs. Užtat ir noriu šį klausimą pasvarstyti: ar yra teisės Lietuvos nepriklausomybės praradimą aiškinti kaip Dievo bausmę?

Šis klausimas iš esmės yra teologinis klausimas. Nebūdamas teologas, nesu kompetentingas klausimui autoritetingai atsakyti. Greičiau keliomis filosofinėmis pastabomis noriu paskatinti ir autoritetinguosius teologus šiuo klausimu pasisakyti. Tai būtų didžiai svarbu, nes minėtas mūsų visų nelaimės aiškinimas skaudžiai pažeidžia sąžines ir tų, kurie tikime Apvaizdą vedant tautų kelius.

Drįstame kelti abejonę, ar minima-sai mūsų nelaimės aiškinimas iš tiesų plaukia iš katalikiško Apvaizdos supratimo. Būtent, tokį operavimą Apvaizda aš rasčiau suprantamu tik tokios filosofijos pagrindu, kuri kaip tik nėra suderinama su krikščioniškąja istorijos samprata. Turiu mintyje tą panteizmą, kuris, atmesdamas asmeninį Dievą, laiko Dievo valia patį istorijos vyksmą. Visi žinome šį panteizmą, jei ne iš pačių Hėgelio filosofijos studijų, tai bent iš jo populiariosios tezės: pasaulio istorija yra pasaulio teismas. Pagal šią tezę istorija visada teisi: laimi tasai, kuris buvo vertas laimėti, ir pralaimi, kuris savo pralaimėjimo buvo užsipelnęs. Taikant šią tezę mūsų atvejui, ir gauname aną aiškinimą: netekome laisvės, nes jos nebuvome verti.

Negali tačiau mūsų sąžinė nesukilti prieš tokį istorijos teismą. Tai ne krikščioniškas nuolankumas Apvaizdai, o arogantiškas stipriųjų didžiavimasis, jog Apvaizda jų pusėje. Niekas neturi teisės kalbėti Apvaizdos vardu, nes jos keliai ne mums spręsti.

Istorijos teismas nėra Dievo teismas paprasčiausiai dėl to, kad istorijos teismas nėra teisus. Istorijos teismo sprendimus lemia slapta simpatija jėgai tuo pačiu, kad istorijos teismą vykdo laimėtojai. Todėl ir būtų blasfemija istorijos teismą savaime laikyti Dievo teismu. Tai būtų lygu už mūsų neteisybes padaryti pačią Apvaizdą atsakingą. Tokia yra kiekvieno panteizmo logika: visam, ką mes darome, suteikti dieviškos sankcijos šydą. Bet kaip tik ši panteistinė logika ir sunaikina save pačią: jei Absoliutinė Būtis dalyvauja visame, ką mes darome, tai ar iš viso bėra kas būtų to vardo verta? Todėl kiekvienas panteizmas savo pagrinde lieka savęs pačio besigėdįs ateizmas.

Tiesa, kad Apvaizda veda istoriją savo nepramatomais keliais. Bet tai nereiškia, kad būtų galima Ją laikyti atsakinga už visa, kas istorijoje dedasi. Tai būtų toks Apvaizdos supratimas, kuris visiškai paneigtų mūsų laisvę. Nors ir Apvaizdos vedama, istorija yra žmonių atsakomybei patikėta. Mes esame atsakingi už istoriją: ir už tai, kas joje didelio, ir už tai, kas joje žemo. Ne pati istorija yra teismas, o greičiau ir pati istorija bus teisiama tame pačiame Paskutiniame Teisme, prieš kurį visi stosime laikų pabaigoje.

Kol visi tebesame laike, niekas neturime teisės kitų teisti. Greičiau turime nusilenkti Apvaizdos kelių ne-pramatomybei, kuri visam istorijos vyksmui suteikia gilų dviprasmiškumą. Ne kiekvienas istorijoje laimėjimas gali būti laikomas Apvaizdos palaiminimu. Gal būt, yra laimėjimų, kurie greičiau yra jau nuteisimas. Bet lygiai ne kiekvienas pralaimėjimas istorijoje gali būti prikišamas Apvaizdos pasmerkimu. Gal būt, yra pralaimėjimų, kurie tėra bandymas.

Nuo šių principinių pastabų grįžkime prie mūsų konkretaus klausimo. Kas duoda teisės teigti, kad mū-sasis laisvės netekimas tėra mūsų nubaudimas, o ne bandymas? Nėra be kaltės žmogaus, nėra be kaltės tautos. Bet ar yra teisės sviesti akmenį į mus, lyg būtume vienintelis neteisusis teisiųjų tarpe? O antraip klausimą apvertus: ar laimėjimas tų, kurie išplėšė mums laisvę, yra nuopelnas už jų teisumą? Būtų teisės tokį klausimo apvertimą pavadinti blasfemija. Bet tai darau tik parodyti, jog tokia pat blasfemija yra ir žudomos aukos "paguodimas" žodžiu: tai Dievo bausmė. Blasfemija Dievui priskirti, kas priklauso velniui, žmogžudys veikia savo, o ne Dievo valia. Ir Dievo bausmė laukia ne auką, o žmogžudį.
Nesame kalti dėl savo laisvės netekimo ir dėl mūsų tautos žudymo.

Išplėšė mūsų tautai laisvę ir vykdo jos naikinimą brutali jėga, kuriai pasipriešinti negalėjome. Niekas nėra kaltas už tai, kas virš jo jėgų. Nesame ir mes kalti, kam tesame maža tauta, nepajėgianti brutaliai jėgai fiziškai atsispirti. Patekome dėl to j didelį bandymą. Didelis bandymą/s visai tautai. Kreipiamės į Apvaizdą suteikti mums jėgų šiam bandymui pakelti. Kreipiamės su pasitikėjimu, kad tasai reikalas, dėl kurio kovojame, yra teisingas: kovojame savo krikščioniškos tautos gyvybei išlaikyti. Kovojame nelaikydami mūsų tautos persekiojimo Dievo bausme, kaip savo persekiojimo Dievo bausme nelaikė nė visi krikščionybės kankiniai. Krikščioniškai žinome, jog ir kančioje slypi galima prasmė, kuri visada liks paslėpta fariziejui, savimi patenkintai sakančiam: man sekasi, tai mane Dievas ir laimina; tau nesiseka, tai Dievas tave baudžia. Tikime, kad šios sunkios bandymo dienos ne sunaikins mūsų tautą, o išskleis joje tos didelės jėgos, kuri išsiskleidžia tik kančios katarsyje.

Sustokime pagaliau ties savimi pačiais, kurie atsidūrėme svetur. Savo menkystėje jaučiamės laimingi, kad didįjį mūsų tautos bandymą palikome už savęs. Galime ramiai kiekvienas atsidėti savo asmeninės laimės varganai medžioklei. Bet būtų nyku į Apvaizdą kreiptis su padėka tik už tai, kad galime kurtis svetur. Greičiau turime Apvaizdą prašyti, kad savo menkystės nenutęstume ligi galutinės savosios tautos išdavystės. Jau nebesame išdidūs savo tautiniu atsparumu, ners vis dar labiau baiminamės dėl kitų, negu dėl savęs. Pagaliau ir mums patiems ima atrodyti, kad nieko nenatūralaus ir nutautėjimas. Beveik sutinkame, kad tai socialinė būtinybė. Ir vis dėlto: savyje pačiame nutautėjimas — tai moralinis nusikaltimas, nes išdavimas tų, iš kurių mes patys esame. Tesaugo Apvaizda, kad liktų mūsų širdys nesuteptos mirtinę kovą kovojančios tautos išdavyste.   Nesame kalti, kad mūsų tautai buvo išplėšta laisvė. Bet iš tiesų būsime kalti dėl savęs pačių nutautėjimo, nes jei nutautėsime ir kiek nutautėsime, būsime nutautėję savo pačių laisva valia, šia nutautėjimo kaltės sąmone eikime į Vasario šešioliktosios minėjimus pasisemti jėgos mūsų tautinei gyvybei palaikyti. Nekaltinkime savęs, kuo nesame kalti. Bet būkime budrūs tai kaltei, kuri beldžiasi į mūsų širdis.
Juozas Girnius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai