Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEOHUMANIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Br. St.   
Neohumanizmas yra madinga filosofija daugumos tų, kuriems pereito amžiaus materializmas atrodo pasenęs arba per šiurkštus mokslas, arba kuriuos atstumia jo sąjunga su komunizmu bei marksizmu, bet kurie atmeta krikščionių religijos įtaką pasaulio supratime ir gyvenime. Egzistencializmas, visų problemų centre taip pat statąs žmogų su jo egzistencija pasauly, yra kita madinga filosofija, tačiau jis ribojasi siaura filosofų, literatų ir menininkų kasta dėl savo komplikuotų idėjų ir stipriai pesimistinio atspalvio. Tai ja daro nepopuliarią didesniam išplitimui.

Neohumanistai skelbia optimizmą, tikėjimą augštai vertingomis žmogaus galiomis ir didžiais jo darbais, niekada nesibaigsiančia mokslo, kultūros ir visuotines geroves pažanga. Neohumanizmas nėra kokia vieninga ir atbaigta pažiūrų visuma, bet rinkinys kelių pagrindinių arba vedamųjų idėjų, kurios suartina šiaipjau gana įvairių socialių ir politinių įsitikinimų žmones. Viena iš jų yra tikėjimas ir kūrimas šviesaus ir sotaus gyvenimo, kuriame nėra marksistines klasių kovos, gal nė nacionalistinių karų, kurį valdo žmoniškumas ir visuomenes santykių harmonija. Tai kūrimas gyvenimo be pozityvaus tikėjimo į Dievą.

Šių pažiūrų visuma turi vieną svarbią silpnybę — jai labai trūksta aiškumo ir nuoseklumo. Aiškumo ir sistemos trūkumą neohumanistinis judėjimas stengiasi šalinti, griežčiau formuluoti pagrindines idėjas ir siekimus. Tokį tikslą turėjo ir šį rudenį Amsterdamo universitete įvykęs pirmas tarptautinis humanizmo ir etines kultūros kongresas, į kurį iš Europos ir Amerikos suvažiavo apie pustrečio šimto delegatų.

Vienas iš žymiausių neohumanistų, buvęs Unesco pirmininkas, britų biologas Julian Huxley, savo pranešime iškėlė reikalą steigti formalią humanistinę religiją. Humanizmas nėra iš esmės areliginis sąjūdis, tačiau esamos religijos savo uždavinį blogai atlieka, perdaug vertindamos antgamtinį tikėjimą ir absoliučią tiesą. Stabdančios pažangą religijų įtakos pavyzdžiai — katalikų priešinimasis gimimų kontrolei, arba indų tikėjimas į šventas karves. Naujoji ateities religija turės būti "evoliucinis humanizmas, tvirtas, bet sykiu lankstus, paprastas, bet sykiu turtingas ir pažangus. . . žmonijos praeity buvo pirmine religine fazė.

Žmogus turi galios vadovauti evoliucijai sąmoningais siekimais savo protines patirties šviesoj. Dabar mes gyvenam technologijos ir racionalizmo amžių. Sekanti istorijos fazė galėtų ir turėtų būti humanizmo fazė". Diskutuojant šias bent dalimi naujas Julian Huxley pateiktas tezes, buvo jaučiama daug nepritarimo. Pagal vienus, vistiek kokia religija, nors ir humanistine, yra nemoksliškas dalykas, todėl turi būti atmesta. Kiti paabejojo, ar evoliucinis humanizmas galėtų susilaukti daug sekėjų. O vienas prancūzų delegatas ir sako: "žinot, kas man ypač rūpi? Kad mes esame debesyse". Ir tuo jis išreiškė seną ir nuolatinę humanizmo silpnybę.

Amerikoj humanizmas gal daugiausia pasireiškia, kaip galėtume pavadinti, demokratizmo vardu. Tai bandymas išreikšti visos žmonių pažangos ir siekimų turinį demokratijos vardu. Demokratija lieka jokiu būdu ne tik valstybes valdymo forma, bet ir etikos ir visų žmogaus pažiūrų pagrindas. Kokiu būdu tai galima, nevisai aišku. Atrodo, demokratijos sąvokai skiriama panaši fundamentali reikšme liberaliam galvojime, kokia marksistinėj pasaulėžiūroj tenka klasių kovos sąvokai. Svarbiausias to demokratizmo filosofas čia buvo John Dewey. Tikroji jo sistema yra pragmatizmas, "paprasto žmogaus filosofija". Tačiau stengdamasis išvystyti tipiškai amerikietišką filosofiją, jis daug kalba apie demokratiją kaip žmogiškos evoliucijos ir tobulėjimo pagrindą.

Apskritai, humanizmas yra viena iš mažiausiai apibrėžtų sąvokų, o kaip minties sąjūdis jis yra toks neaiškus, kad jame gali sutilpti visokia areliginė pasaulėžiūra, kuri tik atmeta kolektyvizmą. Dabar dažnai jis vartojamas kaip liberalistinės minties priedinis terminas.

Lietuviškam gyvenime humanizmo terminas dažniau mėgstamas vartoti  ypač vieno akademinio sąjūdžio, kurį sudarė žmones, suėję lygiai iš nacionalistiškai liberalinio, kaip ir socia-listiškai materialistinio galvojimo. Svarbiausias jungiantis bruožas, atrodo, turėjo būti areliginė mintis ar bent siekimas išjungti religijos įtaką iš socialines sferos. Dėl politines minties įtakos čia varžosi mažiausiai dvi sroves.

Sąjūdžiai, kurie naudoja neohuma-nizmo arba tiesiog humanizmo terminą, stengiasi rasti didesnio aiškumo savo vedamosioms idėjoms ir nuosekliau išvystyti visą minčių sistemą. Tai todėl, kad pagrindinis augščiau minėtas neohumanizmo trūkumas vis dar labai jaučiamas. Ne tik socialinius, bet ir filosofinius sąjūdžius dažnai apsprendžia emocionaliniai elementai, o ne logikos nuoseklumas. Tai juo labiau tinka pasakyti apie žmonių pasirinkimą vienos ar kitos krypties. Faktas, kad yra ir bus didelis skaičius areligiškai galvojančių žmonių, šitai yra svarbus jungiantis elementas modernioj visuomenėj tam tikriems sąjūdžiams formuoti. Tačiau ir jų šalininkai ir jų kritikai turi teises reikalauti aiškumo ir nuoseklaus logiško pagrindimo. Kai kurios neohumanizmo idėjos, kaip hu-manitarizmo ir visuotines brolybės, nesibaigiančios pažangos ir neriboto pasitikėjimo mokslo galybe, kadaise brangios socialistams, dabar mielai naudojamos vadinamųjų progresyviųjų.

Šalia šito labai plataus ir gana migloto humanizmo supratimo yra kitas, kiek siauresnis ir labiau etimologinis, turįs daugiau remtis istoriniu naujųjų amžių pradžios literatūros ir minties sąjūdžiu. Tačiau ir šis akademinis humanizmas siekia išlaisvinti kultūrą iš religijos įtakos. Antireliginei neohumanizmo įtakai atsverti žymusis Jacques Maritain savo veikale "Humanisme Intégral" parode, kad yra galimas krikščioniškas humanizmas, kuris būtų sykiu pilnutinis ir tikras — siekimas tobulo asmens išvystymo, neišskiriant religijos įtakos, bet ją sėkmingai įjungiant į žmogiškų vertybių pilnumą.
Br. St.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai