Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
CENTRINES EUROPOS ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Jakštas.   
O. Halecki: Borderland of Western Civilisation. A history of East Central Europe. The Ronald Press Co. New York, 1952.
Šioji O. Haleckio knyga yra ypatingo pobūdžio ir itin traukianti ir Lietuvos praeities mylėtojo dėmesį. Autorius yra žinomas lenkų mokslininkas, parašęs prieš daugelį metų stambų dviejų tomų veikalą apie Lietuvos — Lenkijos unijas. Dabar šis mokslininkas, dėl antrojo pasaulinio karo ir jo pasėkų, štai jau dešimtmetį gyvena JAV-ėse ir profesoriauja žinomame Fordhamo universitete, skaitydamas Rytų Europos istorijos kursą. Per tą laiką jis paskelbė keletą veikalų anglų kalba Rytų Europos klausimais.

Autoriaus pasirinktoji tematika yra itin nauja, nes ligšiol kaip ir apeita. Jis teisingai prakalboj pastebi, kad istorikai ligšiol tematė, be Vakarų Europos, tik Rusijos Rytuose ir Bizantijos bei ją vėliau pakeitusią Turkų imperijas Pietuose. O būdavo nepastebima, kad tarp Vokietijos Vakaruose ir Rusijos Rytuose yra trečioji Europos dalis, kuri, nors ir nesudarydama politinio vieneto, turėjo vis dėlto savaimingą istorinę eigą, skirtingą nuo Vakarų ir Rytų. šiosios dalies, autoriaus pavadintos Rytų Centrinės Europos, istorija ir dėstoma šiame veikale.

Tuo būdu autoriaus užsibrėžtas plotas yra ilgas ruožas nuo Balkanų iki Suomijos, gyvenamos įvairių tautų, sukūrusių istorijos eigoj nemaža valstybių. Tai tautos bei valstybės su skirtingomis istorinėmis praeitimis, ir tik patyręs ir gabus istorijos mokslo meisteris, koks yra O. Halec-kis, sugebėjo tą labai margaspalvę medžiagą sudoroti ir ją supinti į tam tikrą vienovę. Tad jam iš dalies pavyko parodyti istorijos mokslui naują dalyką, būtent, kad tarp Vakarų ir Rytų Europos yra dar trečia jos dalis, būtent Vidurinė (gal be reikalo jo vadinama Rytų Vidurinė). Turėdamas prieš akis tokią gausią ir margą   medžiagą,   autorius   vienoj, nors ir didelėj knygoj (475 psl.), aišku, negalėjo smulkiai išdėstyti nė vienos tautos bei valstybės praeities. Jis turėjo imti iš kiekvienos jų tik kai kuriuos bruožus ir, juos grupuodamas chronologine tvarka, pinti bendro vidurio Europos gyvenimo raidą. Tad dėstymas nėra ir negali būti pagrindinis; jis yra diskursyvinio pobūdžio, kur liečiami kiekvieno krašto paskiri epizodai.

Veikalas yra, gali sakyti, politinio turinio ir jame beveik aplenkiami visuomeniniai, kultūriniai ir ekonominiai veiksniai. Neliesdamas šių klausimų, jis nekelia ir tokios svarbios problemos kaip Vakarų kultūros įtakos šiems kraštams ir ypač vokiečių ekspansijos į rytus padarinių. Keista, kad šis bendras visoms centrinės Europos tautoms dalykas nepaisomas ir tuo būdu neišryškinami kultūriniai bei visuomeniniai ryšiai tarp vakarinės ir vidurinės Europos. Tai, gali sakyti, žymus knygos trūkumas. Laikytina nevykusi, nes iš naujausių laikų politinių šūkių paimta, autoriaus pastaba (41 psl.), kad 962 m. vokiečių karalių įsigytoji imperija tarnavusi vokiško imperializmo tikslams ir net pačiai ekspansijai į rytus. Iš tikrųjų, pati imperija nors ir padėjo savo autoritetu vokiškai ekspansijai į rytus, tačiau ji tikrai nebuvo jos promotorius. Vokiška ekspansija į rytus buvo vykdoma teritorinių kunigaikščių ir pačios vokiečių tautos. Ta tiesa, rodos, jau išaiškinta ryšium su dideliu dar praeito amžiaus šešiasdešimtaisiais metais prasidėjusiu Sybelio — Fikerio ginču tuo klausimu.

Nors prof. O. Haleckio tikslas išdėstyti bendrą vidurinės Europos tautų bei valstybių istoriją, tačiau aiškiai žymu autoriaus palinkimas kreipti daugiau dėmesio savo krašto, atseit Lenkijos, praeičiai. Čia autorius iškelia vietomis iki varginančių smulkmenų įvykius, kurie praverstų dėstant vien šio krašto istoriją. Tačiau lietuvis skaitytojas gali apgailestauti, kad mūsų praeičiai neparodyta pakankamai dėmesio. Jis skiria vieną gan trumpą skyrelį lietuvių ekspansijai į rytus pavaizduoti. Tai itin trumpas dalyko dėstymas, be jokios problematikos. Iš tikrųjų, Lietuvos D. Kunigaikštija 14-15 a. buvo žymiausias politinis kūrinys vidurinėj Europoj, ir todėl būtų buvęs vertas didesnio autoriaus dėmesio, šiaip Lietuva, kaip ir kiti kraštai, pavaizduoti atskirais epizodais, supintais su vidurines Europos įvykiais.

Kur kalbama apie lietuvių - lenkų santykius, — žymu tradicine lenkiška tendencija. Pvz., Liublino unija atvaizduota įsisenėjusios "realines" unijos šviesoj, kur nepaisomi naujausi, pvz., Šapokos ir Lappo, tyrinėjimai tuo atžvilgiu. Itin nukrypstama nuo istorines tiesos, kai garsioji Kėdainių sutartis su Švedais (1663 m.) vaizduojama buvus ambicingo magnato Jonušo Radvilo padaru ir nepaisoma Lietuvos bajorų savaimingumo pasireiškimo. Čia, rodos, kartojama (kad ir paslėptoj formoj) dar kito lenko istoriko, Klankowskio pareikšta mintis apie Radvilą, kad jis buvęs "wielki zdrajca". Aiški lenkiška tendencija kyšo ir visame lietuvių —lenkų konflikto dėl Vilniaus apibūdinime, nors autoriui, kaip istorikui, labai gerai buvo žinomi ir lietuvių argumentai.  Tačiau jis jų neiškelia.

Paskutiniai knygos skyriai, kur aprašomi įvykiai prieš pat pastarąjį karą, jojo eiga ir pokariniai laikai, skaitomi lyg žurnalistiniai reportažai, čia autorius atgaivina skaitytojui tuos netolimos praeities įvykius, kurie taip jaudino visų protus ir širdis. Aiškiai jaučiama autoriaus nusivylimas Teheranu, Jalta ir kitais santarvininkų veiksmais, dėl kurių vidurine Europa atsidūrė Sovietų nevalioj. Autorius labai aiškiai iškelia aikštėn Atlanto Chartą ir paskui rodo, kaip ji buvo sutrypta, čia autoriaus dėmesio centre yra Lenkija ir jos vyriausybe (Londone), kurią santarvininkai taip negailestingai atstūmė "apeasemento" déliai, šioj vietoj autorius lyg teigte teigia mintį, kad politikoj vadovaujamasi ne sentimentais, bet interesais.

Aplamai, visas veikalas nėra nagrinėjamojo, bet dėstomojo pobūdžio. Tai yra platus dogmatiškai parašytas centrines Europos isterijos vadovas, taikytas daugiau Amerikos skaitytojui. Autorius jame neiškelia kokių naujų minčių ar faktų. Jis tik bendrai žinomus dalykus naujai sugrupuoja ir vietomis jiems duoda savo paaiškinimą. Tačiau bendrai informacijai apie vidurines Europos kraštus veikalas skaitytinas. Ir Lietuvos praeities mylėtojas jame gali rasti patrauklių vietų.     J. Jakštas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai