Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOJI IR MIŠRIOJI ŠEIMA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. ČIŽIŪNAS   
TAUTINĖJE MISIJOJE   

Lietuvių šeima išeivijoje yra paties likimo įpareigota duoti savo vaikams tokį auklėjimą, kurio dėka tautos gyvybė ir jos kūrybiškumas išliktų ilgiems amžiams visose ateities kartose. Tai yra didelis ir šventas įsipareigojimas, tikra žmogiškoji ir tautinė misija.

Tačiau šeima išeivijoje gyvena visai skirtingu nuo šeimos tėvynės padangėje būdu. Išeivijoje atsidūrusią šeimą supa svetimoji gamtinė ir kultūrinė aplinka. Tos aplinkos poveikius paskiram žmogui ir visai šeimai bent apytikriai numanome visi. Tačiau mūsų sąmonėje kyla naujas klausimas, su kuriuo dažnokai susiduriame gyvenimo tikrovėje. Tai grynai lietuviškosios ir vadinamosios mišriosios šeimos klausimas. Jis mums nenaujas, kai pažvelgiame į jį tautos ir visos žmonijos istorijos plotmėje. Mišrių šeimų būta senovėje, esama dabar, bus taip pat ir ateityje. Tik šiuo metu mišriųjų šeimų klausimas yra mums žymiai opesnis, nes dešimtys tūkstančių tautiečių, skaudaus likimo išblokšti iš tėvynės, turėjo kurtis pasaulyje daug labiau išsiskai-džius, negu kad kūrėsi senesniosios mūsų išeivijos kartos. Šitaip plačiai išsiblaškius, neišvengiamai tenka rimtai skaitytis ir su mišriosios šeimos problema, nes daugelis nevedusių ir netekėjusių lietuvių vienokiu ar kitokiu būdu sudaro ar rengiasi sudaryti šeimas.

Kad mišrioji šeima kai kur yra neišvengiamas faktas, to nuneigti negalima. Bet kad šis reiškinys būtų teigiamas mūsų tautiniams uždaviniams, to niekas, normaliai galvodamas, netvirtins. Teko užtikti kanadiškės "Nepriklausomos Lietuvos" (1951 m. gruodžio 6 d. n-ryje) straipsnį antrašte "Argi taip jau blogai?", kurio autorius Morris Capkau (atrodo slapyvardis) ėmėsi įrodinėti skaitytojams teigiamas mišriosios šeimos savybes ir ginti tuos asmenis, kurie, sunkiau arba ir visiškai nesusieidami su savo tautiečiais, kuria mišrią šeimą. Straipsnio autorius reiškė savo nustebimą, kam aplamai jaudinamas! ir nagrinėjama tokie klausimai, kurie yra "vien tik individualinio (asmeninio) pobūdžio", jo žodžiais tariant. To autoriaus nuomone, "mišrios šeimos nėra tautai joks grabas, priešingai, abi pusės pradeda mylėti kitos kalbą ir papročius". Toliau ten pat tvirtinama, kad daugelio tautų, taip pat ir lietuvių, vadovaujančių asmenų kurta mišrios šeimos, kad tokios pat šeimos davusios žmonijai daugiau genijų, kaip Puškinas, Šopenas, Kantas ir daug kitų. Pagaliau, meilė nekreipianti dėmesio, ar "kita pusė moka oželį šokti ar ne". To paties rašinio autorius mėgino skaitytojus įtikinti, kad "pagal statistiką" skyrybų nuošimtis mišriose šeimose esąs mažesnis negu tautinėse jr kad tose pačiose mišriose šeimose gimsta visada (mano pabr., V. Č.) sveiki vaikai.

Antras, jau žymiai svaresnis, žodis tuo pačiu mišriųjų šeimų klausimu buvo tartas "Draugo" 1952 m. lapkričio 7 d., "Pastabų ir nuomonių" skiltyse. Straipsnio "Dar apie "šeimos vėžį" autorius J. Gobis — žinomas mūsų kultūros baruose asmuo, tad ir jo nuomonės vertintinos labiau atsidėjus. J. Gobis, atsakydamas anksčiau tuo klausimu rašiusiam Ant. Bernotui, perkelia "šeimos vėžio" reiškinį iš tautinės plotmės į religinę. Pasak J. Gobį, Vaižgantas, kadaise kvalifikavęs tautiškai mišrias šeimas kaip neigiamą veiksnį ir tas šeimas pavadinęs "vėžiu", pagriebęs tiesą tik už vienos kojos. "Norint ją už abiejų kojų pačiupti, — sako J. Gobis — "reikia pažiūrėti, ką Kristaus Bažnyčia moko, ką ji laiko "šeimos vėžiu*'. Nerasdamas nei moralinėje teologijoj nei kanonų teisės kodekse tautiškai mišrių šeimų pasmerkimo, J. G. rimtai suabejoja, ar katalikų publicistai turi teisę viešai smerkti tai, ko Bažnyčia nesmerkia.

Toliau polemizuodamas su A. Bernotu, J. Gobis eina į samprotavimus, kad jei "Katalikų Bažnyčia leidžia katalikams tuoktis su krikščionimis nekatalikais (eretikais, schizmatikais) su sąlyga, kad vaikai bus auklėjami katalikiškoj dvasioj", tai "gal būtų tikslinga teigti, kad ir lietuvių tauta savo sūnums ir dukterims leidžia tuoktis su nelietuviais su sąlyga, kad tautiškai mišrios šeimos auklės savo vaikus lietuviškoje dvasioje". J. Gobis pripažįsta, kad mišrioje šeimoje sunkiau išlaikyti lietuviškumą, negu grynai tautinėje, todėl ir "mišrios šeimos neturi būti rekomenduojamos, betgi įvykę faktai neturi būti be jokių išimčių "šeimos vėžiu" vadinami, tuo dažnai visai geri lietuviai kvalifikuojami, kaip kokie mūsų tautos išdavikai, pagedėliai ir tuo morališkai išjungiami iš lietuviško aktyvo".

Baigdamas savo polemiką su A. Bernotu, J. Gobis pareiškia, kad "tikras "šeimos vėžys" yra ne mišri šeima, o tai, ką katalikų teologija vadina "konkubinatu", kad susimetėlių šeimos, pagausėjusios emigracijoje, drovėsis ir nenorės grįžti į laisvą Lietuvą, tuo tarpu "lietuvis, vedęs nelie-tuvę ir išmokęs ją lietuvių kalbos, neturės ko drovėtis Lietuvoje".

Čia sustota ties labai būdingomis, viešai spaudoje tartomis, mintimis dėT to, kad jos nėra vieno kito spaudoje atsiliepusio asmens mintys. Taip galvojančių yra žymiai daugiau. Tokiems žmonėms "visos moterys šiam pasauly, kaip ir vyrai, turi vienodą širdį ir jausmus". Šį, iš esmės visai teisingą, dėsnį tokie tautiečiai vykdo egoistiškai: jie "eina su gamta", elgiasi "pagal Šventąjį Raštą" (mat, ten atranda minčių, k. a. "veiskitės ir dauginkitės", "negera būti vienam" ir pan.) ir, kurdami mišrias šeimas svetimoje, ne tėvynės, padangėje, jie dingsta savai tautai, dažniausiai padauginę tą tautą, kurios aplinkoje yra apsigyvenę.

Pamėginsime bent trumpai aptarti mišrios šeimos reikšmę tautos daliai, atsidūrusiai emigracijoje. Vertinant tą reikšmę tiktai tautiniu požiūriu, ji yra didelė, esminė ir kartu perdėm neigiama. Kodėl taip? Lemiamą šiuo atveju sprendimą daro aplinka.

Ją (aplinką) buvo išleidę iš savo akiračio tiek pirmas, tiek ir antras čia paminėtųjų straipsnių autorių. Užmirštame ją taip pat ir visi tie, kurie savo kalbomis (ir poelgiais) per lengvai traktuojame esminius tautinės gyvybės klausimus. Juk tvirtinti, kad būtų tikslinga teigti lietuvių tautą leidžiant savo sūnums ir dukterims "tuoktis su nelietuviais su sąlyga, kad etc", kaip tai daro Katalikų Bažnyčia savo nariams jų santuokos su kitų krikščioniškųjų konfesijų atvejais, yra ne kas kita, kaip nežiūrėti ir neįvertinti dviejų skirtingų kategorijų. Tauta yra didelė kolektyvinė, kilmės, kalbos ir visos kultūros jungiama asmenybė, tačiau ji (tauta) nėra juridinis asmuo. Ji tokiu juridiniu veiksniu tampa, kai sukuria savo valstybę. Valstybė yra tautos augščiausioji organizacijos forma, jos juridinis "aš". Kas yra dabartinė Lietuva, per skaudžiai kiekvienas žinome. Jos teisinis pripažinimas kai kurių (net ir didžiųjų) demokratijų diplomatinėse sferose ir konsuliariniuose reikaluose šiuo atveju nieko nekeičia ir nelengvina: Lietuva ir lietuvių tauta dabar egzistuoja tik fizinėje (geografine ir populiacine prasme) ir moralinėje (savitos kultūros, kūrybinių pastangų ir politinės kovos prasme) plotmėse. Šioks toks juridinio tautos "aš" pavidalas būtų Pasaulinė Lietuvių Bendruomenė (jei įstengsime ją sukurti). Tuo tarpu Katalikų Bažnyčia, būdama tarptautine (ar anttautinė) religinė bendruomenė, veikianti visoje žmonijoje moralinėje plotmėje, yra kartu ir juridinis asmuo, turįs savo valdžią, administraciją, įstatymus (kanonus) ir kt. Katalikų Bažnyčia, kaip juridinis asmuo, gali savo nariams— tikintiesiems leisti arba drausti vienokius ar kitokius poelgius, nors tas leidimas ar draudimas yra tik moralinėje plotmėje ir vykdomas tik žmogaus sąžinės. Bažnyčios sprendimus bei potvarkius paremia ir valstybė, tačiau dažnai tik tais atvejais, kai Bažnyčios ir valstybės interesai sutampa, kai valstybės įstatymai lygiagrečiai to pat siekia, ko ir Bažnyčia.

Mėginti įpareigoti ar tik įsivaizduoti lietuvių tautą įpareigotą ir galinčią leisti savo sūnums bei dukterims elgtis vienaip arba kitaip, yra nesusipratimas. Todėl mūsų visų pareiga yra susidrausminti savitarpyje taip, kad visais atvejais jaustume, kas žalinga tautai, jos fizinei ir kultūrinei gyvybei, ir elgtumės taip, kad niekuo nepažeistume tos gyvybės, bet visais atvejais ir būdais ją stiprintume. Kai iškovosime savo tautai laisvę, kai Lietuvos geografinėje (ir kultūrinėje bei ekonominėje) erdvėje vėl atsikurs sava valstybė, ji atstovaus lietuvių tautos valiai, ji galės savais įstatymais reguliuoti tautos narių poelgius. Tačiau ir tai bus įmanoma tik Lietuvos valstybės teritorijoje. Lietuvos valstybės piliečius, gyvenančius už tos teritorijos ribų, saistys valstybės įstatymai tol, kol tie piliečiai jausis jais esą, kol jie laikysis savos pilietybės ir nekeis jos kita kuria pilietybe. Šiuo gyvenamuoju momentu mūsų savitarpinis drausminimasis yra daugiau kultūrinio ir moralinio pobūdžio, tad nedangstykime savo pačių valios ar poelgių visos tautos vardu ir atsakomybe, o elkimės taip, kaip mūsų tautinė sąmonė (sakyčiau: ir sąžinė) diktuoja. O ji, sąmonė, turėtų mums diktuoti štai ką: a) mūsų tauta yra genocido auka, be paliovos kovojanti už savo gyvybę ir laisvę, krauju ir ašaromis laistanti šimtmečiais ir tūkstantmečiais gyventą tėvų - protėvių žemę, b) visi mes, kur bebūtume išblaškyti plačiame pasaulyje, esame tos tautos vaikai, kurių niekas negali atpalaiduoti nuo visų prievolių tautai, taigi ir nuo dalyvavimo jos kančioje ir kovoje, c) palikdami savo tautos eiles ir lengvapėdiškai leisdami savo vaikams atsidurti už tautos narių šeimos ribų, tampame tautos interesų ir kovos išdavikais. .

Tačiau šeimai, sudarytai abiejų sąmoningų savo tautybės partnerių, taigi grynai tautinei šeimai nelengva vykdyti tautinio auklėjimo uždavinius. Tą vykdymą sunkina svetimoji aplinka, visi jos kultūriniai, socialiniai ir ūkiniai veiksmai. Kaip žymiai sunkiau vykdyti veną ar kitą tautinį auklėjimą mišriajai šeimai tokioje pačioje aplinkoje, lengvai galime suprasti kiekvienas, atidžiau stebėdami aplinkos tikrovę. Prisiminkime savo pačių patirtį nepriklausomoje Lietuvoje. Didžiausios dalies mišrių šeimų (ne tik sudarytų lietuvių su kitataučiais - kitatautėmis, bet ir pačių kitataučių, pvz. vokiečių-rusų, len-kų-vokiečių ir kitaip kombinuotų) vaikai nepasekė kurio tėvų pavyzdžiu, neįsiliejo į katro vieno tautybę, bet nuplaukė it lengvutės skiedros lietuvybės bangomis. Taip įvyko tik dėl to, kad lietuviškoji aplinka buvo perdaug galinga, visą gyvenimą formuojanti ir jam "toną" duodanti, kad jaunos mišrių šeimų atžalos būtų galėjusios jai (t. y. jos įtakai) atsispirti. Atsispyrė tik tų tautinių mažumų vaikai, kurių šeimos buvo tautinės.

Kai atidžiau imame stebėti mūsų išeivijos gyvenimą, pamatome tą patį reiškinį: mišrioji šeima visais atžvilgiais mažiausiai atspari aplinkos įtakai. Pati pirmoji jos vaikų karta papildo kultūrinę aplinką sudarančios tautos masę. Tai ir yra abiejų šeimą sudarančių partnerių, vyro ir žmonos, tautybių "grabas". Iš tėvynės ir tėvų gautoji tautybė baigiasi juose pačiuose taip pat trečiosios, gyvenamoje šalyje viešpataujančios, tautybės naudai. Apie tai, kad "abi pusės pradeda mylėti kitos kalbą ir papročius", galima kalbėti, kaip apie labai mažą išimtį, nykstančią tūkstančių augščiau minėtų dėsningų pavyzdžių jūroje.

Kad daugelio tautų, jų tarpe ir lietuvių, net kai kurių vadovaujančių asmenų kurta mišrios šeimos, kad mišrios šeimos davusios žmonijai daug genijų, yra neginčijama tiesa. Bet tie vadovaujantieji asmenys gyveno ir gyvena savoje tautoje, jų šeimų prieauglis teko ir tenka tai pačiai jų tautai, nedingo ir nedingsta trečiosios tautos naudai. O ir genijai gimsta tokiose šeimose tiek pat retai, kaip ir visose tautinėse šeimose. Kas mėgino lyginti genijų, gimusių tautinėse šeimose, skaičių su skaičiumi genijų, gimusių mišriose tautose? Tie patys genijai ir talentai, gimę mišriose šeimose, reiškėsi vieno kurio tėvų tautybėje, bet labai retai trečiojoje tautybėje. Pastarosios reiškinys yra galimas ir jo pavyzdžių taip pat esama, bet negi mišriųjų šeimų gynėjai ir šalininkai tuokiasi savitarpyje, kad savo laukiamai genialiais vaikais turtintų žmoniją .. .

Tuo tarpu lietuvių išeivijos gyvenimo tikrovėje reiškiasi štai kokie faktai. Pirmojo lietuvio botaniko, žemaitiškai rašiusio savo tikybinius ir botanikos mokslo raštus, Kretingos vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos giminaitis, atvykęs į Ameriką, susituokia su vokiete ir pakeičia savo pavardę į. . . Paprotz. Kuri pavardės forma skambesnė — skonio dalykas, bet kad garbingos kilmės ir skambios pavardės lietuvis nesijautė tokiu esąs ir lengvai išsižadėjo savo kilmės ir pavardės — jau labai rimtas dalykas. Tokių mišrių šeimų mūsų išeivijoje nebe viena, nebe dešimtys, o jau gal ir šimtai. Ar jų vaikai talentingi ir visiškai sveiki, sunku pasekti ir sudaryti statistiką, bet kad jie visi ne katro tėvų tautybės, turėtų būti aišku visiems mišriųjų šeimų gynėjams.

Kaip išvengti mišrios šeimos jauniems vyrams ir mergaitėms, gyvenant paskirai išsisklaidžius dideliuose svetimų kraštų plotuose, nelengva patarti. Pagaliau, tai nėra šio straipsnio uždavinys. Tačiau tiems, kuriems yra aiški mūsų išeivijos misija kenčiančios ir kovojančios tautos atžvilgiu, turi būti aiški ir išeivių šeimos misija. Aiškiausia ir labiausiai įpareigojanti ji turi būti tiems, kurie apleido tėvynę ir likusį joje tautos branduolį patrankoms tenai griaudžiant, gaisrų pašvaistėmis   žaižaruojant,   priešo   neapykantai gyvatiškai šnypščiant ir tautos vaikams pagalbos šaukiant.

Pabėgimą iš tautos kovojančių gretų pateisins tik tautinė šeima. Ji geriausiai pakels sunkumus ir kliūtis, ji išlaikys savyje tautinę tradiciją, ji veikliai jungsis į kovą dėl tautos laisvės, ji išlaikys tautai savo kraujo ir dvasios kūrinius — savo vaikus. Maža to: tik tautinė šeima norės, mokės ir ištesės vaikams perduoti gyvą ir veiklų tautiškumą. Tai bus mūsų moralinės skolos tautai grąžinimas. Jei mūsų vaikai norės ir sugebės stoti į laiko negailestingai retinamas mūsų gretas, jei jie toliau vykdys tai, ko mes patys ir geriausiais norais bei labiausiai įtemptomis jėgomis nesuskubsime įvykdyti, jei jie savo pastangomis ir sugebėjimais pralenks mus kovos už tautos laisvę ir tautinės kultūros kūrybos fronte — ir tai bus tik mūsų privalomas atpildas tautai už mūsų nedidvyriškumą. Tai bus mūsų kukli auka ant žuvusių tautos partizanų kapų, auka pačiai tautai jos laisvinimosi kovoje, auka pagal dėsnį "redde quod debes" (atiduok, ką privalai — įrašas aukuro akmenyje priešais paminklą žuvusiems už tėvynės laisvę Vytauto Didžiojo Muziejaus sodelyje, Kaune).

Gali kilti klausimas: o kaip yra su tais tautiečiais, kurie ir sukūrę mišrią šeimą palieka lietuviais, net ir savo vaikus, kaip įmanydami, stengiasi auklėti lietuviškai? Jei tai būtų Lietuvos sąlygose, tai būtų paprastas, kiekvienam lietuviui netgi privalomas uždavinys. Išeivijoje kiekvienam lietuviui, sukūrusiam mišrią šeimą, tenka labai didelis ir atsakingas uždavinys: paveikti nelietuviškosios pusės širdį lietuvybės naudai, įjungti gyvenimo draugą-gę į mūsų tautinę bendruomenę ir mūsų kultūrą, abiem sutartinai apsispręsti ir vaikus auklėti toje kultūroje. Tai yra kilnus mažos tautos nario žygis, nes juo būtų papildomos nekaltai žudomos tėvynėje tautos gretos, stiprinama lietuviškoji bendruomene išeivijoje.

Visa, kas čia buvo pasakyta apie mišriąją šeimą, nėra koks rasistinis nusistatymas prieš svetimą kraują mūsų tautinėje bendruomenėje. Jau straipsnio pradžioje buvo pasisakyta, kad mišriosios šeimos yra neišvengiamos išeivijos sąlygose. Tačiau pakartotinai čia pasisakome, kad negalima lengvapėdiškai teisinti ir net ginti mišriąją šeimą ten, kur ji nesunkiai išvengiama. Duodami pirmenybę lietuviškajam kraujui, nes jis lengvina tautinį uždavinį šeimoje, mes vis dėlto labiau branginame dvasią. Tik prisiminkime, kiek buvo kilnių ir labai daug mūsų tautai nusipelniusių žmonių, kurie buvo ne tiek kraujo, kiek dvasios lietuviais! Dieve, duok, kad mūsų grynai tautinės ir mišriosios šeimos tik lenktyniautų lietuvybės ugdymo srityje, kad jos ugdytų savo vaikus lietuvių tautinės kultūros atmosferoje! Tuo atveju mes visi su nepalaužiama viltimi regėtume skaisčią ateitį Lietuvai ir lietuvybei pasaulyje, mūsų visų sutartinė veikla ir kova dėl tos ateities būtų nepalyginamai našesnė, veiksmingesnė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai