Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TIES MAIRONIO LYRIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   

Prel.  Pranciškus Juras

Maironis:   PAVASARIO   BALSAI.
Lyrika. XVII laida. Redagavo Bern. Brazdžionis. Išleido Mons. Pr. Juras.
Roma, 1952. 308 p.
"Pavasario Balsai" yra ne tik lietuvių literatūros, bet ir visos lietuvių tautos bei jos istorijos kertinis akmuo. Jckis kitas mū3ų veikalas nebuvo ir vargiai kada bebus taip paveikęs mūsų žmonių dvasią. Tai kūrinys, kurį galima pavadinti tautos knyga. Jos žodžiai per eilę metų, nuo pat pirmojo pasirodymo, nesiliauja lydėję lietuvio jo liūdesių ir vilties kelyje.

Turint prieš akis šį tautinį ir istorinį "Pavasario Balsų" svorį, metų eigoje buvo padaryta klaidų, juos įvertinant. Papūtus individualistines literatūros vėjams, Maironis buvo padarytas atsiribojimo gaire, už kuries jau ėjo naujas žodis, nauja daina ir nauji herojai. Vieni tada sakė, kad Maironis paseno, kiti vėl teigė jį įstrigus siauruose patriotizmo spiel-čiuose. Buvo net prasidėjęs lyg ir savotiškas žygis prieš Maironį, šioms apraiškoms literatūros istorikai vėliau suteikė perdaug reikšmės, ištraukdami net ir mažai beskaitytų, beveik jokio atgarsio neturėjusių atsiliepimų. Kadangi spausdintas balsas visada taikliausiai pasiekia autorių, nėra ko stebėtis, jei ir patsai Maironis jautė lyg ir savęs nustūmimą ir savo kūrybos neįvertinimą. Tai žinome iš atsiminimų, kuriuos papasakojo Maironio artimieji. Ir poetas, dainavęs priskelsiančią Lietuvą, pasijuto vienišas, lyg atšlijęs ir. .. liūdnas.

Vienok visi klydo: ir patsai Maironis, ir kritikai estetai, ir vėlesni literatūros istorikai. Visi jie skyrė perdaug reikšmės tam, kas buvo kieno nors parašyta apie poetą. Jie nesikreipė ten, kur glūdi rašytojo išlikimas, būtent — į pačią tautą. Jei šiandien, kalbant apie autorių, kiti bando atsiremti visuomene, skaitytoju, klase, luomu ar iš anksto apspręstomis sąvokomis, tai Maironio matas yra visa lietuvių tauta. Ir jis patsai galėjo lengvai įsitikinti, kad anaiptol nebuvo pasenęs ar nustojęs savo galios: tuo pat metu, kai individualistai estetai bandė prieš jį savo plunksną atsukti, jam būtų užtekę išeiti kur nors į Dubysos ir Šešupės slėnius ir pasiklausyti — gyva ir graži ten gaudė jo daina. Ji skambėjo visoje tautoje, pačioje jos širdyje. Tautos meile Maironiui niekados nebuvo sumažėjusi. Jo žodžiai niekados nesiliovė skardėję Lietuvos laukuose. Jisai buvo mėgstamiausias visame krašte, neatplėšiamai suaugęs su savo žeme. Šalia žinomų laidų, "Pavasario Balsai" turėjo ir nežinomų, apie kurias nekalba joki litetra-tūros kritikai ir istorikai: tai tos laidcs, kurias kaimuose jaunimas nusirašydavo į sąsiuvinius, tegul ir nepilnai. Ten po samanotu stogu, galėdavai matyti geriausius Maironio eilėraščius — šalia nuostabiųjų liaudies dainų ir kai kurių rašytinių mūsų poetų. Tauta Maironį priėmė į savo šilčiausiąjį prieglobstį — jį padarė savo dainiumi.

Vertintojai įkliuvo ir į antrą klaidą, Maironį palikdami tautinio ir patriotinio poeto vaidmenyje. Jisai toks buvo, ir iš čia plaukia jo istorinė reikšmė. Jo vardas Lietuvos istorijos raštuose turėtų būti minimas, kaip viena iš stipriausių ir skaidriausių versmių, gaivinančių Lietuvą, šia prasme jisai daugiau nusipelno, negu kai kurie kunigaikščiai ar didikai, kurių vardai ir darbai išmargina mūsų istorijos lapus. Betgi Maironis, būdamas patriotinis poetas, drauge yra ir didžiausias lietuvių poezijos lyrikas, netgi turint galvoje individualistinę ir estetinę plotmę. Po nežinomo liaudies poeto, mums sukūrusio neišpasakytos grožybės, jautrumo ir išradingumo dainas, Maironis yra stipriausias mūsų lyrinis žodis. Jei ne Donelaitis, jisai gal iš viso būtų pirmas lietuvių literatūroje. Jisai mums neša tikrą lyrinį jautrumą, melodijos švarumą, sugestyvinę galią, vaizdinį įspūdingumą ir nepaprastą žodžio skonį. Jeigu J. Aistis mėgsta pažymėti, kad poetas privalo būti savo amato meistras, tai Maironis toksai yra su kaupu. Tačiau jisai savo meno viešai nedemonstruoja ir nesireklamuoja savo techninio sugebėjimo prašmatnybe. Jo menas yra nuslėptas, einantis išvien su pačia kūrinio esme ir, iš viso, nuosaikiai blaivus. Tokis menas kaip tik yra sunkausias, nes jame poetas galingas ne kokiais lengvai pagaunančiais žėručiais, o savo išvidiniu grožiu ir kuriančiąją siela.

Maironis didelis abejur: ir kaip patriotinis ir kaip asmeninis poetas. V. Mykolaitis Putinas savo paskaitose universitete lyg ir pamygdavo tezę, kad Maironį išneša jo patriotiniai dalykai. Taip, jis yra patriotinis poetas. Drauge reikia pripažinti, kad "Pavasario Balsų" autorius čia yra reta išimtis. Yra virtę beveik taisykle, kad patriotiniai mūsų eilėraščiai nėra geriausi, meniniu požiūriu matuojant. Maironis gi davė patriotinių dalykų, kurie yra gražiausi mūsų lyrikoje. Paskaitykite "Vakarą ant Keturių Kantonų ežero", "Trakų pilį" ir kitus jo kūrinius. Kur jūs berasite gražesnių posmų, kaip šis:
Kad vėjas pakyla, ir drumzdžias vanduo,
Ir ežeras veržias platyn, —
Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.

Maironis atskleidė mūsų žemės grožybę:   sodybas  ir upelius,  raibą gegutę ir žalias girias, piliakalnius ir senovinę mūsų kalbą, milžinkapius ir brolius artojus, Vilnių ir baltus bažnyčių bokštus, Lietuvos žiemų žvaigždėtas naktis ir mergužėlės godas, mūsų vasarų naktis ir apleistas, begriūvančias pilis. Iš jo knygos lapų taip ir skamba žinomoji gaida: "Graži tu, mano brangi tėvyne. . ." Maironis, kaip kokią burtų skrynią, prieš mūsų akis atvožė Lietuvos grožybę ir jąja užkerėjo žmonių širdis.

Vienok jisai yra didelis ne vien tik Kaip poetas patriotas. Tarp šauniausių eilėraščių nemaža yra asmeninio pobūdžio, šio skirtumo iš viso gal nederėtų klibinti, jeigu dėl to Maironiui nebūtų daryta skriaudos, ji nušviečiant vien tik iš patriotinės kertės. Juk jisai didelis kaip lyrikas apskritai. Jame lygiu žavesiu susibėga ir tėvynės, ir asmens ir gamtos, ir religiniai motyvai. Tačiau negalima pamiršti, kad tokie grynai asmeninio pobūdžio dalykai, kaip "Ant Drukšės ežero", Užmigo žemė", "Ant Birutės kalno" ir dar kiti, priklauso prie gražiausių mūsų lyrikos perlų. Jie yra toki pat gaivūs ir jauni, kaip ir prieš daugel metų, kada juos poetas rašė. Jie yra paprasti ir teisūs, nuoširdūs ir gilūs. Taigi Maironis savo žodžio tikrumu ir įsijautimu yra didesnis estetas už kitus. Be to dar, jam tektų vainikas, kaip mūsų poetinės kalbos atnaujintojui ir kaip žmogui, mūsų eilėdarai davusiam tvirtus pagrindus ir nepamirštamus pavyzdžius. Galop jisai, o ne kas kitas, yra pats šaunusis mūsų baladžių autorius, palikęs tokius kūrinius, kaip "Jūratė ir Kastytis", kur gėrimės pasakojimo meistriškumu ir žaismingumu, o taip pat ir žodžio bei vaizdo atvirumu:

Pakilo viesulas staigus;
Sujudo bangos apmaudingos;
Nustebo net patsai dangus,
Kada Jūratės daug galingos
Kasa ir lūpų geiduliai
Kastyti palietė meiliai.

Jis laimingas!
Stebuklingas
Marių  pasakas  sapnuoja,
O Jūratė prie jo šono
Rūmuos gintaro geltono,
Jam akis saldžiai bučiuoja!. . .

Tai mums byloja ir apie poetą žmogų, lygiai kaip jautrūs jo žodžiai, kada, važiuojant pro Trakus, jam "gaili ašarėlė. . . mėlynas temdė akis".

Leidžiant šiuos "Pavasario Balsus", teko susidurti su teksto problema. Reikia manyti, kad ji iškils ir vėPau. Gaiviausias atrodytų penktasis leidimas, išėjęs 1920 m. Paskutinis Maironio žodis yra šeštasis leidimas, atmuštas 1927 m. Jį Bern. Brazdžionis ir paėmė pagrindu, vienur kitur įneš-damas pakeitimų iš kitų tekstų, kadangi Maironis, betaisydamas, šen ten buvo nuskriaudęs pirmesnį savo posmų liaunumą. Iš viso čia įspūdingas leidinys, į kurį Bern. Brazdžionis įdėjo daug kruopštaus triūso ir kuris ateityje turės pagrindinės reikšmės. Pati knyga daro gražų įspūdį, tik iliustracijos nevykusios.

Šiuos "Pavasario Balsus" lėšomis aprūpino prel. Pr. Juras, kuris stovi tarp stambiųjų mūsų leidėjų. Jis išleido tokius dalykus, kaip Baltrušaičio "Poezija", A. Maceinos veikalai, šventas Raštas, K. V. Banaičio "100 liaudies dainų", J. Kačinsko Mišios, jeigu paminėti keletą didesnių. Jis pasiėmė ir Maironio poeziją, išėjus jo lyrikai, pilnai ir jokių cenzorių nesužalotai, dabar lauksime poemų — "Jaunosios Lietuvos" ir kitų.
Šie "Pavasario Balsai" bus, kas ligi šiolei jie yra mums buvę: lietuvio sielai brangiausia poezijos knyga, iš kurios į mus prabyla ir tėvynės meilė ir didelio grožio kūryba.
Aug. Raginis

Nors knygų leidimas čia dar yra trukdomas įvairių biurokratiškų nuostatų, tačiau praeitų metų literatūrinis derlius yra džiuginantis. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir 1952 — vyravo poetai, davę keletą didžios svarbos leidinių, kaip pvz., Jorge de Lima — išspausdinęs 12.000 posmų epinę poemą "Orfėjaus išradimas", kuri buvo labai diskutuojama literatūriniuose sluogsniuose. Vieni rašytojai ją rado geniališką ir tinkamą Nobelio literatūros premijai gauti, bet buvo ir tokių, kurie padarė jai stambių priekaištų. Poetai Joaąuim Cardoso, Cassiano Ričardo, Adalgira Nery, Manoel Bandeira, Murilo Arau-jo bei Taso da Siveira taip pat išleido savo kūrybos knygų, sukėlusių didelio susidomėjimo. Pasireiškė trejetas naujų poetų: Mario T. Borges da Ponseca, Brazilijos konsulas Buenos Aires, išspausdino religinio metafizinio pobūdžio eilėraščių knygą "Maldos", kuri, deja, visai nenupelnytai nerado tinkamo atgarsio spaudoje ir visuomenėje. Vicente Mo-literno davė "Nesamą Žemę" ir F. B. Bittencourt — "Mūsų Vyną", taip pat ir Marcos Konder Reis ("Paveldėjimas"), Geraldo Vidigal ("Miestai"), Reynaldo Bairao ("Minas Ge

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai