Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
REPLIKA JURGIUI BLEKAIČIUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Škėma   

1953 metų "Aidų" Nr. 1 J. Blekai-tis pateikia įdomią ir išsamią Madeleine Renaud-Jean Louis Barrault teatro gastrolių New Yorke apžvalgą.
Man teko stebėti tik vieną tojo teatro pastatymą — "Hamletą". Ir mano įspūdis kiek kitoks, nei J. Ble-kaičio siūlomasis.

Peržvelkime ryškiuosius apžvalgininko aspektus.
J. Blekaitis rašo, kad ". . .jo (Hamleto — mano past.) tekstas, nors ir kaip elegantiškai patiektas, mūsų niekur nepagauna savo vidiniu išgyvenimu, nesukrečia emocionaliai ir nepriverčia susimąstyti, — mums, atrodo, atimama pati didžiausiojo pasaulio vaidmens dvasia".

Ir toliau J. Blekaitis apgailestauja, kad ". . .estetinei emocijai žiūrovuose užaugti trukdė kažkoks trūkumas (mano pabr.), glūdėjęs šių spektaklių (čia įjungta ir Anouilh "Repeticija, arba nubausta meilė" — mano past.) esmėje, kažkoks lyg ne-išsakytumas ar net melas. Čia grynojo teatro tezė pralaimėjo. Paslaptis buvo pačiuose veikaluose, jų tekstų prigimty, kuri, šalia estetinio perteikimo, reikalavo sau tikros, nemeluotos emocijos, gilaus įsijautimo, įsimąstymo — t. y. vadinamo išgyvenimo, o to teatras nedavė".

J. Blekaitis prikiša J. L. Barrault "Hamleto" traktuotei "išgyvenimo" stoką ir nurodo kodėl. "Vidine, dvasinė vaidmens pusė: esmine, tegu ne gyvenimiška, o meniškai sintetizuo-ta, psichologinė tiesa — yra būtina ten, kur ji glūdi veikalo pagrinde. Aristoteliškieji siaubo ir užuojautos jausmai nekyla, vien žavintis formine elegancija ir tobulybe (mano pabr.), jie pažadinami tik nuoširdaus ir gilaus gyvenimo scenoje."

Čia man kyla klausimas, kaip J. Blekaitis supranta teatrinę "išgyvenimo" sąvoką? Jei tai yra stanislavs-kinis "išgyvenimas" su "tikromis aistromis, "tikrais" medžiais ir be ketvirtos sienos — tenka sutikti — J. L. Barrault tikrai jo nedavė. Jo "Hamletas" nebuvo "taip, kaip gyvenime" lyg tas Čechovo "Vyšnių sodas", nes ir neįmanoma Šekspyrą remti 19 amž. pabaigos žmogaus "išgyvenimu". Šekspyras pateikiamas kiekvienoje epochoje kitaip. Čia ir slypi jo amžinumas. Sutinkant su J. Blekaičio koncepcija, kad teatre reikalinga ". . .esminė, tegu ir ne gyvenimiška, o meniškai sintetizuota, psichologine tiesa. . .", tenka tik apsidžiaugti, — šitoji tiesa "Hamlete" buvo.

J. L. Barrault gerai pažįsta mūsąja epochą. Jo menas giminingas dabartinei dailei ir muzikai. Tikrai, jūs nepajusite tiesioginio "išgyvenimo", bežiūrėdami Klee (ar jo pasekėjui paveikslų, ar besiklausydami Bartoko muzikos, čia jums tektų kreiptis į Schumanną arba Repiną ir iš jų pasiskolinti nuostabią realybę, jaučiant, kad rašantieji laišką sultonui kazokai tuoj pradės paveiksle kalbėtis ukrai-nietiškai, o ilgesinga melodija primins jums per anksti prarastą jaunystę. Klee ir Bartokas duos jums estetinę emociją, kylančią iš formos tobulumo ir originalumo ir, jei norite, per ją subtiliai pateiks jums mūsų kietą ir nykią ir groteskinę epochą.

J. L. Barrault "Hamletas" yra paskutinio dešimtmečio Hamletas. Jo marionetinis, žaidžiantis ir pamai-vus princas rezultate labai tragišk?s. Šitas tragizmas neduoda kuolu per galvą, kėdės negirgžda, šlapios nosinės ir graudūs atsidūsėjimai nepanaudojami. Šitas tragizmas nedingsta uždangai nukritus ir  nuo
jausmų antplūdžio pasilengvinus, — jį prisimeni vėl ir vėl. Šis spektaklis įauga į tavo vidų galutinai. Dar, kaip ir kiekvienas tikras menas, J. L. Barrault "Hamletas" žiūrėtinas keletą kartų.
Prisiminkime porą J. L. Barrault vaidybinių mementų. J. Blekaitis reljefiškai iškelia juos, bet traktuoja pernelyg lengvabūdiškai.

Pagal J. Blekaitį, J. L. Barrault "gana nepadoriai žaidžia su kaukole, čia linguodamas ją, pamovęs ant rankos, čia bandydamas pritaikyti ant savo veido". Pagal mane: J. L. Barrault prišlieja kaukolę prie savo veido, ir linguoja kartu su ja, dvi galvos susijungia amžiname lingavime — gyvoji ir seniai mirusi.
J. Blekaitis pamiršo pažymėti Hamleto susitikimą su tėvo dvasia. J. L. Barrault joje ryškiai užakcentavo siaubą, kai žmogus pažvelgia į anapus ir sužino paslaptį. Jis buvo pasimetęs, priblokštas, bejėgis. Todėl tolimesnėje veikalo eigoje Hamletas kiekvienu smulkiausiu piršto judesiu jau "išgyvena", sprendžia ir neišsprendžia (teprisimena J. Blekaitis mizan;ceną su knyga). Šalia eina virtuoziškas teksto padavimas, kilnus, tarytum matisinė linija, kurioje kiekvienas vingis tobulas ir kur mažiausias riksmas "iš širdies" suardytų harmoniją.
J. Blekaitis pamiršo, kad "Hamletas" nėra realistinis veikalas ir todėl pasiduoda formai ir estetiniam sprendimui.

J. Blekaitis norėtų sintezės, jis nori genijaus, ". . .kokio iki šiol žemė nežinojo, kuris sujungtų savo veikloje iki tobulybės privestą vadinamąjį išgyvenimo meną su Barrault demonstruojamąja judesio ir žodžio meistryste. . .", jis tiki, kad "rezultatas būtų beveik nepakeliamas, beveik žudantis".
Bijau, kad tokio genijaus nebus, ir jis net nepageidautinas. Teatro menas, kaip ir kiekviena meno šaka, eis dviem kryptim:  "išgyvenamąja"
—    realistine ir "formaline" — teatrališkąja. Sintezė gi tebūtų montažas, kur į Klee dėmes įklijuotume Repino kazoką, kur šalia Bartoko muzikines chemijos paleistume kurį Brahmso vengrų šoki. J. L. Barrau:t teatro menas nereikalingas suvulga-rinimo ir kompromisą. Tai tėra žaidimas, kartu rimtas ir kartu "tyčia",
—    tas žaidimas, kurį taip moka žaisti vaikai. Kokį su mumis žaidžia visas gyvenimas, o ne kuri jo realistinė nuotrupa.

J. Blekaitis, kalbėdamas apie "žiūrovų  sielos  ekstazę",  pamiršo,  kad siela sielai nelygi. Vienų sielos įpuola į ekstazę bestebint mėgėjų vaidinamą "Paslaptingoje zonoje", kitų — besiklausant tik vieno monologo iš "Kazimiero Sapiegos" gero aktoriaus interpretacijoje.
Visai teisingai, kad J. L. Barrault "Hamletas" reikalingas ištreniruotų sielų. Stanislavskinis "išgyvenimas" tėra tik pirminė abėcėlė Barrault tipo teatrinėse studijose, pirmasis žingsnis į nuosavos individualybės kūrimą.

Kiek tai liečia ansamblį, tai jis egzistuoja J. L. Barrault "Hamlete". Nei vienas aktorius neiškrinta iš pastatymo stiliaus. Bet juokinga būtų iš Barrault reikalauti, kad jis skriaustų save ir visą savo meistriškumą atiduotų kitiems. "Hamletas" priklauso Hamletui. Net ir atskiras režisierius vargu ar prilygintų princą kitiems. Jei gi šitoje trupėje atsirastų tolygus J. L. Barrault aktorius, jis pareikalautų savojo Hamleto, arba išstojęs iš teatro sudarytų savąją trupę, kaip ją sudarė ir pats J. L. Barrault. Dabar gi kitiems telieka mėgdžioti ir talkininkauti. Išskirtinas Simone Valere pavyzdys, slypįs jos kūrybinėje potencijoje ir pačiame O-felijos vaidmenyje. Cia seniai žinoma tiesa, kad jausmą (ir dar pamišėlės) lengviau suvaidinti, nei dialektinį ir rafinuotą mintijimą. Ro-zenkrancas su Hildenšternu — tikrai pora jaunų vyrukų. Čia Barrault arčiausiai Šekspyro, nes pastarieji jaunuoliai - Hamleto amininkai. Paprastai juos mėgstama vaizduoti charakteriniais ir patyrusiais diplomatais.

Jei J. Blekaičiui "aristoteliškojo siaubo ir užuojautos jausmai nekyla, vien žavintis formos elegancija ir tobulybe. . .", tai, protestuodamas prieš žodelytį "vien", esu nustebęs, kad mano draugas nebeišgyvena estetinės emocijos.
Antanas Škėma
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai