Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HUMANIZMAS IR TOLERANCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. D-as   
Pirmame šių metų "Aidų" numery jau buvo pastebėta, kad šiandien pradedama daugiau kalbėti apie humanizmą arba neohumanizmą. Ten irgi buvo pastebėta, kad tų pažiūrų skelbėjams "labai trūksta aiškumo ir nuoseklumo". Reikia priminti, kad ir mūsų humanistų pažiūros yra taip pat nenuoseklios ir, pasakyčiau, jaunuoliškai žalios.

Seniau humanistai skelbė toleranciją, kovojo dėl teisių lygybės gyvenime visoms pasaulėžiūroms bei religijoms. Šiandien tokią teisių lygybę pripažįsta visi kultūringi įvairių pasaulėžiūrų bei religijų žmonės. Tik vienas komunizmas, būdamas tota-listinis, oficialiai skelbia netoleranciją ir praktiškai ją vykdo.

Tačiau atrodo, kad mūsų humanistai tuo ' nesitenkina, jie norėtų daugiau, negu praktiškos tolerancijos. Jie nori, kad visos religijos ir visos tiesos būtų pripažintos lygiomis, t. y. vienodos vertės. Todėl jie nepatenkinti, kam šv. Rašte kalbama apie kviečius ir rauges, kam kitų įsitikinimai vadinami klaida ("Dirva"), jie piktinasi pasakymu: kas ne .su manim, tas prieš mane. Ypač priekaištų nesigailima katalikybei. Būdingas tuo atžvilgiu lietuviško humanisto Burzgulio pasisakymas "Vienybėj" 1952, lapkr. 28 straipsnyje "Reikia įsisąmoninto žmoniškumo". Jame rašoma: "protestantizmas aiškiai pasisako pripažįstąs pakantą visoms kitoms krikščioniškoms religijoms (o kaip su nekrikščioniškomis? IJ, D.). Katalikybė, priešingai, principe jokios tolerancijos kitoms religijoms nepripažįsta". Burzgulis ragina "visas tautas ir visas religijas vertinti vienodu mastu. . .; bet koks apaštalavimas ir vienos neklaidingos religijos skelbimas jam (t. y. humanistui) atrodys didžiausia iš visų klaidatikysčių."

Pirmiausia reikia pastebėti, kad kiekviena religija ar kiekviena pasaulėžiūrinė organizacija laiko save kuo nors pranašesne už kitas. Jei pasaulėžiūrinė organizacija savo tiesos nestatytų augščiau, nelaikytų tikresne tiesa, negu kitų išpažįstamos tiesos, tai tokia organizacija neturėtų egzistencijos pagrindo. Kiekviena ideologinė organizacija, kuri skelbtų, kad jos ideologija nėra geresnė už kitų organizacijų ideologijas, pati savo nužudytų. Dėl to visos Ideologinės organizacijos ar Bažnyčios, kurios egzistuoja, todėl egzistuoja, kad jos turi savo skirtingas ideologijas ar tiesas, kurias jos laiko teisingesnėmis, negu kitų tiesos. Dėl to visos Bažnyčios principe nėra ir negali būti tolerantiškos, t. y. negali savo tiesos vertinti lygiomis su kitų tiesa. Išimties čia nesudaro nė protestantizmas. Nėra išimtis pagaliau nė humanistai su savo humanistine ideologija.

Tik tokio burzgulinio tipo humanistai nepastebi, kaip jie sau prieštarauja. Juk jeigu apaštalavimas vienai religijai ir jos laikymas neklaidinga, anot Burzgulio, yra didžiausia klaidatikystė, tai ir B. apaštalavimas humanistinei pasaulėžiūrai bei jos laikymas neklaidinga arba bent pranašesne už kitas irgi yra tokia pat klaidatikystė. Todėl kas savo "klaidatikystę" stato augščiau už kitų "klaidatikystę", tas kaip tik ir pasirodo esąs "principe" netolerantiškas. Kas sako, kad visos religijos yra vienodos, tas skelbia religinį indiferentizmą ir, be abejo. ta. indiferentizmą stato augščiau už kito religinius įsitikinimus. Kas sako, kad tiesos negalima pažinti, tas skelbia agnosticizmą ir mano, kad jo įsitikinimas yra geresnis, negu kitų, kurie turi kitokius įsitikinimus. Kiekvienu atveju tokie žmones yra "principiniai netolerantai".

Ir bloga yra ne tai, kad yra "principe" netolerantiškų žmonių, kuriuos aš vadinčiau tiesiog principų žmonėmis, o tai, kad yra praktiniame gyvenime netolerantiškų žmonių. Praktinis netolerantiškumas, be kitko, reiškiasi ir tuo atveju, kai pajuokiami žmonės, kurie turi savo įsitikinimus, savo tiesas ar savo "neklaidingas religijas."

Iš kitos pusės, tikroji tolerancija vykdoma tada, kada elgiamasi pagal dėsnį: nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau darytų. Nuo tokios tolerancijos žmogus tėra atpareigoja-mas tik vienu atveju, būtent tada, kai jis santykiuoja su žmonėmis, jokios tolerancijos nepripažįstančiais. Kai plėšikas veržiasi į butą, tai buto savininkas plėšikui tolerantiškas būti, žinoma, negali.
L. D-as

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai