Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Mykolas Vaitkus: VIENATVĖJE. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   

Mykolas Vaitkus: VIENATVĖJE. Eilėraščiai. Išleido Nek. Pr. Seserų spaustuvė, Putnam, Conn, 1952. 182 p. Kaina 1.50 dol.
Jau arti penkiasdešimt metų Mykolas Vaitkus dirba lietuvių literatūroje. Niekas nėra surinkęs į vieną daiktą jo raštų, bet ir taip ryški jo verstoji vaga. O jisai reiškėsi įvairiai, galima sakyti, visuose žanruose. Skaitančia jai visuomenei geriausiai jisai žinomas kaip poetas, itin dėmesį atkreipęs nuo "šviesių krislų". Jisai į'mūsų lyriką atsinešė savo spalvą ir savo i nuotaiką.—''kažką skaidraus ir ilgesingo. Jau patys jo knygų vardai dažnai atliepia jo pasaulį — "Liepsnelės"; "žvaigždės duktė", "Nušvitusi dulkė",: "Žaibas ir mergaitė", "Brėkšta". Visa tai mena kažkokią šviesą, kuri neša grožį. Iš tikrųjų šis reiškinys, nėra atsitiktinis: Mykolo Vaitkaus, estetikoje grožis yra kito pasaulio dovana, mus pasiekianti lyg kokiu 'spinduliu iš aukštybių. Istoriškai tai būtų neoplatonistinė pažiūra, kaip ją skelbė Plotinus ir jo pasekėjai.. Ir "Vienatvėje" mūsų poetas keliais atvejais panašiai pasisako: "Jo įkūnyta mintis stębuklais veržias iš daugaus." (12p) Arba jisai kalba, kaip poetas girdi.,"lyg dainą, lyg spindulio ilgesį" (.156 p.). Nepasilikdamas grynai idėjinėje plotmėje, jisai tai ima ir religinę prasmę, savo poeziją jungdamas su .Amžinuoju Grožiu, Kūrėju, Tėvu. šiai minčiai pavaizduoti įsidėmėtinas paskutinis šio rinkinio dalykas —"gyvenimo laivelis".  

Taigi, žinome Mykolą Vaitkų — poetą, daugiausia lyriką. Tačiau jisai nemaža reiškėsi ir kaip poetas epikas. Betgi jo kelias literatūroje tuo nesibaigė. Mykolas Vaikus savo plunksną yra išbandęs ir dramoje, už "žvaigždės    dukterį" net gaudamas premiją konkurse 1924 metais. Nepasiliko jam svetima beletristika, į kurią įeina jo "Tvanas" ir kiti dalykai. Vienuose iš jų jisai yra lengvas realistas, o kituose pasirodo ir nauja jo savybė —    savotiška fantazijos egzotika, kaip "Tvane".

Itin šiltai Mykolas Vaitkus minėtinas, kaip atsiminimų autorius. Nesvarbu, ar jisai rašytų apie didžiuosius mūsų poetus, kurių artumoje jisai gyveno, ar apie politikos vyrus, —    visur jisai yra įdomus, pagaunąs pagrindinius asmens bruožus ir prisirinkęs daugel smulkmenų. Reikia atkreipti dėmesį, kad šie atsiminimai rašyti būdingu savo žanro stiliumi, menančiu geras tradicijas, taktą, tam tikrą memuarinį toną ir yra savotiškai grakštūs savo išraiškoje. Tuo būdu Mykolas Vaitkus labai nusipelno mūsų atsiminimų literatūrai, 6 mums juo brangesnis, kad davė gyvų paveikslų apie pačius stambiuosius mūšų lietuviškojo žodžio kūrėjus.

Norint padaryti vaizdą..; apvalesnį, dar reikėtų kalbėti apie Mykolą Vaitkų, kaip apie vertėją, redaktorių ir leidėją. Juk; ilgus metus jisai dirbo su Švento Kazimiero draugiją — vienu iš stampiųjų lietuviškos knygos pionierių.

"Vienatvėje" Mykolo Vaitkaus lyrika sueina į šiuos tris didesnius skyrius: religinį, gamtos ir tėvynės bei jos atsiminimų. Religinių eilėraščių esama dvejopų — kur susitelkia prie kokio konkretesnio dalyko ir, antra, kur paliečia bendresnius tjūties klausimus.  Vienas skyrius yra pavadintas —    "Mistinei Rožei",. igiędant Aušros Vartų Motinėlei. Iš šio ciklo galima paminėti tokius eilėraščius kaip "Nakties dangus", kur skaitome:
Naktis atėjo. 
Auksinės, žvainos
sužibo žvaigždės.  Plevena dangūs.

švelniai alsuoja vėjelio bangos.
Aksomo toly j lakštutės dainos. . .
Gili mėlynė — puošnus apsiaustas,
Kur dega žvaigždės, kaip akmens
[brangūs.. .
Tai Ji, Valdovė, taip apsirengus,
tai jos drabužis, Kūrėjo austas,
tai Karalienė pasaulių soste,
ir Paukščių kelias — Jos šydo klostė...
(39 p.)

Iš viso tai gana būdingas eilėraštis Mykolo Vaitkaus poezijai: tiek sakinio tvarka, . |.jek medžiagos parinkimu, kur tarpais esama švelnaus pre-cioziškumo, tiek ir išvidiniu turiniu, kuriame dvelkia šviesusis Vaitkaus idealizmas bei grožinis jo ilgesys.

Drauge čia yra ir gamtos eilėraštis. O gamtai mūsų poetas dabartiniame rinkinyje yra davęs nemaža vietos. Reikia pažymėti, kad Mykolas Vaitkus turi savitą žvilgsnį į gamtą — dažniausiai skaidrų, lyg vasarišką ir artimą, sakytumei, intymų. "Jisai nesitenkina bendresniu vaizdu ar įspūL džiu, bet išrenka ir detales — šiltas ir spalvingas, Vietomis prideda ir savo filosofijos. Iš tokių elementų nubausta "Pakibusi ore",; kur kalbama apie pušį, belinguojančią ant prarajos briaunos:
Ar ji supranta:
ant mielo kranto
gana gyventa —
ir metas jau griūti į daubą ?
Dainų suokėja —
ji linksi vėjui,
ji kvapsnį lieja
saulutei fėjai
ir jų Kūrėjui —
žaliuoja be skausmo, siaubo. (59 p.)

Šis dalykas mums atveria ir Mykolo Vaitkaus eiliavimo meną. čia jisai yra išprusęs, apsukrus ir įvairus. Vietomis, pavyzdžiui, rimuose, jisai pasigauna tokių prašmatnumų, kuriuos kiti gali palaikyti moderniškais.
Paimkime: šį posmą:
Vidudienio tylos gilybėse
paskendęs miškas oro žydryje;
pajutęs aukščio gyvą ilgesį,
stiebais į dangų kyla giedrąjį.
(5 p.)
 
Iš tikrųjų toksai rimavimas nėra moderniškas, o atžymi pačią senoviškiausią kultūrą. Jau ankstyvosiose bažnytinėse giesmėse lotynų kalba randame panašių riminių atoskambių. Jų netrūksta ir senosiose lietuvių giesmėse, netgi pirmojoje mūsų knygoje. Šio rimavimo dėsnis — ne raidžių sutapimas, o tam tikras muzika-linis giminingumas ir panašumas, kuris labiau pastebimas giedant ar dainuojant, šiaip ar taip, Mykolui Vaitkui tai suteikia savitą spalvą ir gal tam tikrą virtuoziškumą.

Dar norėtume tarti, kad jis yra itin jautrus lietuviškosios kalbos grynumui, geram jos vartojimui. Jisai yra atidus ne tik klasiškam sakiniui, bet ir žodyno įvairumui. Jo rinkinyje dėl to aptinkame ir retesnių žodžių, kurie kartais gal ir per daug matomai atsiliepia rimuose (pvz. lūgno - dugno riminė pora). Būdamas klasiškas savo sakinyje, Mykolas Vaitkus šia savybe daugiau primintų parnasinin-kus. Tarpais jis duoda ir muzikalinio įspūdžio, kaip antai: ir miežių varpų liula šilkas. ..
(173 p.)

Užverčiant šią knygą, ateina min-tin, kad šiemet Mykolui Vaitkui jau septyniasdešimt metų. šia proga jo poezija mums atsako į klausimą, kas jisai mums yra. Jisai pasilieka — Šviesus Krislas. Jam pačiam dera žodžiai, kuriais jisai kadaise yra kalbėjęs į poetą:

žemės Krisleli, 
Šviesos užkerėtas. . .
Aug.  Raginis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai