Tartum sapnas, tartum nykus,
Dyvinas, skaudus,
Nesudrumstas atminimas
Tėviškės klaikios . . .
Aš kas naktį, žiaurią, juodą,
Ausdamas godas,
Nuteriotos tėviškėlės
Nykdamas verkiu ...
Tiek išvargus, tiek kentėjus —
Amžius užmiršta
Vėl paplūdai kraujo upėms —
Nemunais plačiais ...
Nežinojai, kur grūmojo
Pragaro ugnis,
Tik savy auklėjai skaisčius
Sielos siekimus . . .
Tik jutai bangiąsias giesmes
Nemuno bangų,
Paslaptingus, išganingus
Gaudesius varpų . ..
Aš išguitas šiaurės tyruos
Prieblanda, nakčia,
Atsiklaupiu, susigraužęs:
Tėviškėlė tu!
*) Šis Balio Sruogos eilėraštis rastas J. Šaulio archyve. Rašytas bene 1915 ir, kiek žinia, nebuvo kur nors spausdintas. — Red.
|