Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILNIUS ŽYDŲ POEZIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Nuo Gedimino laikų Lietuvos sostinė buvo sutraukusi daug žydų. Vilnius jiems pavirto antrąja Jeruzale. Apie jo reikšmę pereitais amžiais N. šapira sako: "Vilnius tada turėjo didžiausius talmudistus ir didžiausius paskutinių šimtmečių tikybinius autoritetus, lėmusius visą tikybinį žydų gyvenimą". Ne veltui vienas jų rašytojas, R. A. Braude, šaukė: "Iš Lietuvos žemės išeis Dievo žodis ir mokslo šviesa — iš Vilniaus miesto".

Be religinės įtakos, Lietuvos sostinė pavirto žydų minties gyvenimo ir kūrybos židiniu visam pasauliui. N. šapira sako ta prasme: "Kadangi Lietuvos žydai dėl ypatingų savo gabumų paskutiniais šimtmečiais įvairių žydų tautos dalių tarpe yra įsivyravę kultūros srityje, tai jų dvasinis centras, Vilnius, savaime virto žydų gyvenimo ir kūrybos centrine vieta — tikra Lietuvos Jeruzale, ko nesusilaukė nė vienas kitas žydų apgyventas miestas".

Tarp kita ko, naujoji hebrajų literatūra pradžią gavo Vilniuje, kuris pasiliko tos literatūros centru.

Daug garsių žydų rašytojų gimė Lietuvos sostinėje arba ten persikeldavo gyventi. Jų prisirišimas prie šio miesto randa gilią, mistišką išraišką daugelyje jų romanų, apysakų, poemų, eilėraščių.

Čia mes paduodam keletą tų gaivalingų ir mistiškų meilės balsų. Vieni jų, kaip Z. šneiuro malda, pasiekia senovės žydų poezijos stiprumą, jautrumą ir gražumą. Tai tikras kenčiančios ir mylinčios širdies žodis senajai Lietuvos sostinei — sumindžiotai močiutei.

"Vilnius naujojoj žydų poezijoj". Vertimai yra M. Evenšteino ir St. Anglickio, išskyrus vieną. — Redakcija.

MALDA UŽ VILNIŲ

Z. Šneiuras

Kaip myliu tave, sena močiute, sumindžiotą ir kenčiančią!
Kas sudraskė tavo plačią priejuostę ir kas tavo plaukų sušukavimą sutaršė?
Buvai garsi, kaip Jeruzalė, ir josios likimo sulaukei.
Mirties baimė tave apsupo, ir kova aplink tave siaustė siaučia.
Sužeistieji savo krauju skaidrų Neries vandenį sudrumstė.
Legijonai tave aptvino. Tu armotų sutrypta.
Tavo didis nusiminimas mane nugalėjo, ir aš meldžiuosi
tyloj, kai mano siela suvirpėjo, tavo aimanavimą išgirdusi:
— Močiute mano, kas tau atsiųs guodžiantį taikos krašto pasiuntinį!
Tegul jis pakyla į šventovės kalno viršūnę, kad pašvaistės
gaisruose pilys raustų ir iš ten pasklistų jo pranašiškas balsas
į tavo gražiuosius slėnius, ir jis sušuktų balsiai ir garsiai:
"Guoskis, guoskis, mano tauta ir miestas, mano motinėle, paguoda tau.
"Apsigaubk savo galvos šydu ir apsijuosk savo priejuoste.
"Liepk savo muzikantams, tegul užtempia nutrauktas stygas,
ir kantriai tegieda balsu: Palaiminti grįžusieji!"
 
Į TAVE, VILNIAU

N. Grinblatas

Į Tave, Vilniau, mes slinkome, pas Tave mes visuomet jieškojome globos ir paramos; Tavo rūmuose visuomet gyveno ir gėrėjosi mūsų tautos didžioji dvasia. Didysis bokštas Tavo augštame pilies kalne, Lietuvos didžvaldžio Gedimino Didžiojo, mums kaip žiburys mirgėjo iš mūsų Lietuvos miestelių ir žadėjo, kad Tavyje, senovės burtų mieste, mes ne sočio, ne laimės, ne poilsio, bet dvasią, troškimą, mintis, svajonę rasime,— ir mes čionai atėjom ir iš Tavo dvasios šaltinių gėrėm, ir mumyse dygo Mesijo ilgėjimasis.

O, Tu, Lietuva - Jeruzale! Kokios gijos buvo audžiamos nuo Tavęs ligi toli į rytus — lig Jeruzalės!

Tavyje, svajonių mieste, kur lietuviai senieji, tie stipruoliai, savo puikų gyvenimą leido, ir žydai kankiniai poilsio rado, auksinius siūlus audė ateičiai šviesiajai,— Tavyje, Vilniau, naujos svajonės iškilo, žydų tauta išdrįso savo pančius sutraukyti, lietuvių tauta nutarė jungu sunkiuoju nusikratyti. Ir Vilniaus miesto motinėlės skreite broliai svetimi ir kankinami vienas kitam rankas ištiesė ir ištikimi būti prisiekė.

Vilniau, Tu plakdini žydų ir lietuvių širdis, šaukia liūdnieji Tavo keliai, plevėsuoja Tavo rūmuose tuose senuose sparnai sulaužyti, šaukia rage tame paslaptingame kažkoks skardas pranašaujantis:

Lietuvos Jeruzalė išvaduota bus jos akmens apleistieji bus nuversti! Ir šaukia, ir trimituoja tuosius Lietuvos sūnus!

Vertė I. Kisinas

ESI PSALMYNAS TU

M. Kulbakas

(Ištrauka iš poemos "Vilnius")
Esi psalmynas tu, ant geležies ir molio išrašytas;
Kai į siauras kabališkas gatves nusirita mėnulis,
Kiekviena plyta stojasi malda, kiekviena siena — giesme.
Ir tas išbaltintas puikumas šventą šiurpą sukelia.
Liūdesys tavo džiaugsmas yra, kaip chore yra džiaugsmas,
Iš gilybių suvirpantys basai, tavo šventė—laidotuvės.
Ir neturtas ryškia spinduliuoja paguoda.
Lietuvoj tu esi išdabintas rūstus talismanas,
Praeities samanosna iš seno įaugęs.
Visi akmenys — šventuosios knygos, visos sienos—pergamentas
Prirašytos slaptingų ženklų ir nakties glūdumoje išvyniotas.
Ir senoj sinagogoj tas, kuris šiaip tiktai vandenį neša,
Savo veidą į augštį pakėlęs, seka žvaigždynus ...

Kaip siauros gatvės, žydai tavo rūstūs,
Bežadės kaktos jų, kaip plačios sinagogų sienos
Ir antakiai apkerpėję, kaip stogai griuvėsių.
Esi psalmynas tu laukuose išrašytas —
Dainuoju tau, kaip varnas, mėnesio šviesoj,
Nes saulė Lietuvai dar neužtekėjo.

MYLIU TAVE, O VILNIAU . . .

A. I. Goldšmidtas

(Iš poemos "Vilnius").
Myliu tave, o Vilniau, visa siela,
Visais širdies gelmių jausmais.
Myliu pavasarį, kai atsigauni,
Ir vasarą, kai skęsti žalumynuose ir dulkėse.
Myliu tave ir rudenį,
Kada tave apgaubia
Tas liūdesys ir gedulas,
Kuriems nerasi niekur lygaus.
Myliu ir žiemą,
Kai skęsti snieguose,
Ilgėdamas pavasario, kaip atpirkėjo;
Myliu — dienom niūriom
Ir šypsančiom dienom pavasarį,
Šaltom naktim bežvaigždėm,
Kaip ir baltosiom mėnesienom.
Myliu tave širdinga meile
Ir negaliu su tavim skirtis.
Viena mintis jau slegia
Ir kruvina man širdį,
Kad tai įvyktų,
Kad aš, pirmasai tavo dainius žydas,
Galėčiau skirtis su tavim,
Kad aš tave apleisčiau.
Viena mintis jau slegia
Ir kruvina man širdį,
Nes tu giliai širdin įaugai.
Kaip miela mano mylimoji,
Brangus esi man, Vilniau.

VILNIAUS GETAS

L. Stockis

Senom gatvelėm žydų aš klajojau,
Fantastiškai suktom, siaurom ir iškraipytom,
Ir keistas liūdesys man širdį sužalojo.

Paniurę nebyliai ten mūrai, žygiais išrašyti
Senų laikų, į mane kuklia kalba prašnekėjo
Apie anas darbščias kartas, kur dedamos ant plytos plytą.

Išvarė mūrus tuos ir sinagogas, kuriose, sako,
Kadaise Toros didelė šviesų šviesa žibėjus,
Kurios stiprybė po šiai dienai neišseko.

Tos amžinos šviesos ugnis į mano širdį įsiliejo
Ir įžiebė tenai senovės supratimą,
Tą ugnį, kur krūtinėj mano vis didėja.

Kaip jierogliįais išpiešti paniro geltoni ritinai,
Į mane žiūri sutrūkinėję plytos,
Pasakiškas senos gadynės padavimas.

Tos plytos kalbą tęsė ten nedasakytą
Ir slėpė pasakų savy didžiulį lobį,
Suspėjusių dabar pavirsti mitu.

Sukrypusios ten seno mūro trobos
Nykumo antspaudu jau pažymėtos
Ir mūsų laikui paliktos senatvėje be globos .. .

Senos gadynės padavimų užkerėtas,
Ėjau tolyn ir vis tolyn gatve,
Kaip mano mintys nesustodamos ant vietos,

Lyg būtų gatvės tos užbūrusios mane,
Tų žydiškų gatvelių kuklusai siaurumas,
Gatvelių dvelkiančių giesmių giesme.

Ir mano sielą nusvėrė kažkoks sunkumas
Į praeitį, sustingusią pelėsiuose,
Į seno geto šventą paprastumą ...
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai