Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ARKIVYSK. DR. J. SKVIRECKAS, ŠV. RAŠTO VERTĖJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYSK. DR. V- PADOLSKIS   

Jo Ekscelencija Kauno Arkivyskupas Metropolitas DR.   JUOZAPAS   SKVIRECKAS, kuriam rugsėjo 18 d. sueina 80 metų amžiaus.



Švęsdamas savo 80 metų gyvenimo sukaktį, mūsų garbingasis jubiliatas gali mesti platų žvilgsnį į savo praeitį, kur yra pasilikę tiek daug jo veiklos pėdsakų. Kur jis bebuvo, visuomet skendo darbe. Štai kodėl jo 80 metų amžiaus jubiliejus duoda tiek daug ir įvairių temų jo veiklai apibūdinti.

Ir tremtyje gyvendamas, jisai nesiliauja spinduliavęs. Budri ganytojo akis iš tolo seka savo tikinčiųjų gyvenimą bei jų darbus, juos guodžia ir stiprina savo žodžiu, lankydamas juos bent savo laiškais ir raštais. Jo paskatinimai bei patarimai yra šviesus kelrodis dabartinio gyvenimo painiavose.

Mūsų garbingasis jubiliatas ypač pasižymėjo savo darbais Šv. Rašto srityje- Iš katalikų jis pirmas išvertė visą Šv. Raštą į lietuvių kalbą. Ne tik išvertė, bet ir rūpinasi, kad Dievo žodis kaip galint plačiau lietuviuose pasklistų. Jo paruoštasis Naujasis Testamentas susilaukė bent penkių laidų. Prieš keletą mėnesių jis baigė peržiūrėti visą Senojo Testamento vertimą su plačiais komentarais. Tai bus antroji laida dar prieš karą baigtojo didžiojo Šv. Rašto leidinio šešiais tomais, kurių keturi apėmė Senąjį, gi du paskutiniai — Naująjį Testamentą. Šį jubiliato peržiūrėtą Senojo Testamento vertimą su plačiais komentarais ruošiamasi išleisti dviem tomais Romoje.

Kas buvo prieš mūsų jubiliatą šioje srityje padaryta? Šv. Rašto srityje lietuvių katalikų darbų balansas iki tol yra buvęs menkas. Nuo 1599 m. iki 1816 m., per 217 metų, lietuviai katalikai tenkinosi tik Evangelijų ištraukomis, kurias jie buvo atsispausdinę — ypač vartoti bažnyčiose. A. Jakštas mano, kad jau 14 amžiui baigiantis, ar penkioliktajam prasidedant, buvę pagaminti pirmieji lietuviški Evangelijų vertimai, nes juk bažnyčiose per ištisus metus jos turėjo būti žmonėms viešai skaitomos ir aiškinamos. Tik jie perrašinėjami ranka, kaip ir visi prieš spaudos išradimą leistieji veikalai, pasirodžius pirmiesiems spausdintiems vertimams, pamažu pradingę (A. Jakštas- Apie katalikiškus lietuviškus Šventraščio vertimus ir vertėjus, Soter, 1933, 3 pusi.).

Tokia mintis turi pagrindo. Juk jau pirmaisiais krikščionybės amžiais iš sakyklos žmonėms buvo skaitomas Šv. Raštas, ypač Evangelijos. Perskaitytasis tekstas būdavo paaiškinamas, sakoma homilija. Juo labiau tai turėjo būti daroma vėlesniais laikais.

Kad taip buvo daroma 16 amžiuje Lietuvoje, žinome iš Daukšos Postilės, kurioj kaip tik paduodami Evangelijų tekstai ir jų homilijos, verstos iš lenkų kalbos. Argi ši praktika tik 16 amžiuje Lietuvoj įvesta? Ar nėra tiksliau jos jieško-ti 15-tame amžiuje? Juk Vilniaus vyskupija veikė jau nuo 1388 metų, Žemaičių gi nuo 1417 metų, turėdamos, be daugelio lenkų, ir lietuvių dvasininkų, net universitetinį mokslą ėjusių Krokuvoje ar kitur (plg- A. Alekna. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1936, 52 pusi.). Kas yra buvęs šių tekstų vertėjas, nėra žinoma; nežinoma taip pat, ar buvę tokių vertimų daugiau negu vienas. Nė vienas tačiau tokių vertimų neišliko iki mūsų laikų.

Vacl. Biržiška betgi neigia tokių ranka perrašinėjamų vertimų buvimą- Bažnyčioje vartotinų Biblijos dalių lietuviškai vertimo reikalas esąs atsiradęs tik 16 amžiaus pabaigoje, kada, vysk. Merkelio Giedraičio rūpesčiu, pradėta faktiškai antrą kartą krikštyti Lietuva (Žr. Biblija lietuvių kalba, Liet. Enciklopedija, III, 817).
Spausdintas seniausias ir pilniausias Evangelijų tekstų rinkinys yra išlikęs jau minėto j kan. Mikalojaus Daukšos iš lenkų kalbos verstoj Vuiko Postilėje ("Postilla Catholicka"), išleistoje 1599 m. Vilniuje. Šalia Evangelijų tekstų, skaitomų sekmadieniais ir per šventes, čia duodami ir tų tekstų paaiškinimai, homilijos. Tik tarp Evangelijų tekstų ir homilijų pastebimi aiškūs kalbiniai skirtumai, kurių kilme tačiau nėra žinoma. Pasak kaikurių, Evangelijų tekstas nebūsiąs paties Daukšos vertimas; jį būsiąs jis paėmęs iš seno Žemaičių vyskupijoj dar 15 amžiuje vartoto evangelyno (A. Jakštas, Op. c. 5 pusi.; Arkiv. J. Skvireckas "Šventasis Raštas" I, Kaunas, 1913, 46 pusi., palaikydamas mintį, kad ne Daukša buvęs Evangelijų vertėjas, nenurodo, iš kur jis tą vertimą paėmęs). Pasak kitų, Evangelijų tekstus vertęs pats Daukša, tik juos išvertęs prieš homilijas, ar didelėj savo šaltinių (lotyniškos Vulgatos ir lenkiško Vuiko Evangelijų vertimo), ypač Bretkūno Postilės įtakoje. Štai kodėl jų stilius išėjęs kitoks, negu homilijų. Evangelijų tekstai išversti lietuvių vakariečių tarme, su nemaža senovinių pilnesnių formų, kurios vėliau sutrumpėjo, pvz. mokitiniump vietoj mokytiniams, saivump v. savo, tiemus, v. tiems, butumbim v. būtumėm; rašo taip pat buo vietoj buvo, žmuo, v. žmogus.

Žymiai trumpesnis už daukšinį Evangelijų lietuviškų tekstų rinkinys yra dar išlikęs Konstantino Sirvydo "Punktuose sakymų", kurių I dalis išleista 1629 m. Vilniuje, antroji gi jau mirus — 1644 m- "Punktuose sakymų" po Evangelijų tekstų, kaip ir pas Daukšą, seka homilijos. Evangelijų tekstas mažai kuo skiriasi nuo Daukšos Postilės Evangelijų teksto: tai tas pats Daukšos tekstas, tik perrašytas rytiečių vilniečių tarme.

Leidimui suprastinti ir palengvinti vėliau pradėta spausdinti tik vieną Evangelijų tekstą, homilijas paliekant patiems kunigams paruošti. Toks sekmadieniams ir šventėms reikalingų tekstų rinkinys, vadinamas evangelynu, buvo paruoštas 1637 m. jėzuito Jono Jaknavičiaus (a. 1588-1668 m. bal. 11 d.) ir pirmąkart išleistas ar tais pačiais metais ar 1647 m. kartu su lenkišku tekstu (Ewangelie polske y litewske). Vėliau jis buvo dažnai perspausdinamas.

Tik 1816 m. Lietuvos katalikai susilaukė viso Naujojo Testamento vertimo. Jį paruošė pats Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulpas Giedraitis. Vertimas, skiriamas katalikams, išėjo Vilniuje, bet be paaiškinimų ir, kas nuostabiausia, protestantiškos biblijų draugijos lėšomis.

Antras šio vertimo leidimas išėjo tik po 23 metų (1906 m.) Shenandoah, Pa-, Amerikoje, kun. S. Pautieniaus lėšomis ir su trumpais, bet menkučiais kun. A. Staniukyno pridėtais paaiškinimais.
Su Senojo Testamento vertimu lietuviai katalikai buvo dar labiau atsilikę. Tik vysk. M. Valančius čia išdrįso bandyti savo jėgas. Bet jis išvertė tik Psalmes, kurios išleistos 1869 m. Tilžėje.

Lietuviai protestantai Šv. Rašto vertime buvo spartesni. Jau 1579 m. pasirodė Vilento "Evangelios bei Epistolos", 1591 m. Bretkūno Postilė, su Evangelijų ištraukomis iš Vilento leidinio (Bretkūno viso Šv. Rašto vertimas liko rankrašty), 1625 m- išėjo Jono Rėzos Psalmynas, 1701 m. visas Naujasis Testamentas ir galop 1735 m. viso Šv. Rašto vertimas.

Kai lietuviai protestantai buvo tiek pažengę savo darbais Šv. Rašto srityje, lietuviams katalikams nederėjo ilgiau pasilikti tik su Psalmių ir Naujojo Testamento vertimu. Pagaliau pats gyvenimas jau reikalavo turėti viso Šv. Rašto vertimą, ir tai neatidėliojant. Kai reikalas buvo toks aiškus, beliko tik jieškoti būdų, kaip tai įgyvendinti.
Kaip pati mintis pasigaminti viso Šv. Rašto vertimą, taip ir pirmosios pastangos šiai minčiai realizuoti pirmiausia pasireiškė Žemačių Kunigų Seminarijoje Kaune (1890-1891 m.). Jono Krizostomo Vizbaro iniciatyva susidarė vertėjų grupė, kuriai priklausė A. Dambrauskas, J. Tumas, Pr. Žadeikis, J. Mačiulis-Maironis ir eilė kitų gabesnių kunigų. Jie visi gerai suprato, koks sunkus darbas jų laukia ir koks pasiruošimas vertėjui reikalingas: mokėjimas daugelio svetimų kalbų, kaip lotynų, graikų, hebrajų, taip pat ir naujųjų. Jie jautė savo trūkumus, bet reikalas buvo nepaprastai svarbus ir reikėjo ryžtis. Taigi Šv. Raštą, pradedant Naujuoju Testamentu, jie pasidalino dalimis ir kiekvienas pasižadėjo savo darbo dalį kaip galima greičiau atlikti ir atiduoti vieno asmens redakcijai.

Norai geri, pasiryžimas gražus, praktikoje tačicu tai buvo tikrai nelengva. Jie patys tai su-prctj ir užtai daugelis darbą pradėti vis delsė. Tik vienas kitas jo ėmėsi. Ir kaip nušvito jų visų akys, kai vėliau atsirado vienas, kurs jiems atrodė tikrai tam darbui tikęs, pačios Apvaizdos tam siųstas žmogus. Tai buvo kun. Juozapas Skvireckas, naujai paskirtas Žemaičių Kunigų Seminarijos Kaune profesorium (1900 m.). Jis buvo gimęs 1873 m. rugsėjo 18 d. Labai gerais pažymiais jis baigė 1892 m. Panevėžio gimnaziją ir tų pačių metų rudenį įstojo į Kunigų Seminariją Kaune. Jos nebaigęs, vyskupo Paliulionio buvo 1896 m. pasiųstas į Petrapilio Dvasinę Akademiją, kurią baigė 1900 m- teologijos magistro laipsniu. Tų pačių 1900 m. rudenį jis buvo vysk. Paliulionio paskirtas Žemaičių Kunigų Seminarijos Kaune Šv. Rašto profesorium, paveldėda-mas Šv. Rašto katedrą iš prel. Aleksandro Dam-brausko-Adomo Jakšto.

Kalbiniu atžvilgiu jaunas profesorius buvo gerai šiam darbui pasiruošęs, gi skriptūristo vardą jis jau turėjo iš anksčiau. Dar klieriku būdamas Žemaičių Kunigų Seminarijoje Kaune, jis gražiai užsirekomendavo Šv. Rašto paskaitose, kurias skaitė tos seminarijos rektorius prel. Cir-tautas. Ir kai po labai sėkmingų studijų Petrapilio Dvasinėje Akademijoje jis grįžo į tą seminariją jau kaip Šv. Rašto profesorius, visai suprantamai nukrypo į jį akys visų tų, kurie buvo užsidėję sau nelengvą naštą — išversti vieną ar kitą Šv. Rašto dalį. Kurie buvo savo darbo dalį atlikę, kaip Pocius, Vizbaras, Maironis ir keletas kitų, tie automatiškai kreipėsi į Šv. Rašto profesorių Juozapą Skvirecką, pavesdami jam savo darbus ir ragindami jį paruošti viso Šv- Rašto vertimą į lietuvių kalbą, ko visi taip nekantriai laukė. Ypač jį ragino imtis šio darbo prel. Maironis, Petrapilio Dvasinės Akademijos profesorius, buvęs jo mokytojas ir augštai vertinęs kun. J. Skvirecko gabumus. Jis atsiuntė jam savo išverstą šv. Povilo laišką Žydams su atitinkamu laiškeliu: "Dabar tu esi Šv. Rašto profesorius . . . Geriau negali savo gabumų panaudoti, kaip imdamasis versti lietuvių kalbon taip labai reikalingą mums Šv. Raštą".

Iš viso kun. J. Skvireckas gavo Šv- Rašto vertimų net kelis, tačiau jie nesudarė nė dešimtos Naujojo Testamento dalies ir buvo tik nelabai nusisekę bandymai, išskyrus Maironio vertimą, kurs buvo atliktas ypač sąžiningai. Daugelis kitų savo darbo nebuvo pradėję. Taigi kun. J. Skvireckui darbą reikėjo pradėti iš naujo.
Jaunas profesorius to darbo nė nemanė vengti, juo labiau, kad anksčiau ir pats buvo galvoj-jęs prisidėti prie anos Šv. Rašto vertėjų grupės. Dabar kaip tik buvo atėjęs metas tą sumanymą įvykdyti. Bet tai turėjo būti daugelio metų darbas. Jam reikėjo ir atitinkamai pasiruošti, apsirūpinti gausia literatūra. Be to, nebuvo galima jam išimtinai pasišvęsti, nes, ypač profesoriavimo pradžioje, teko daug laiko skirti ruošiant paskaitas, paskui gi ant vertėjo pečių turėjo gulti daugybė kitokių tiesioginių pareigų.

Darbą kun. J. Skvireckas pradėjo labai atsargiai, iš pradžių daugiau bandymų formoje, norėdamas pirma išgirsti nuomonę prel. A. Dambrausko, iš kurio jis buvo perėmęs Šv. Rašto katedrą. Darbą jis užsimojo pradėti su Naujo Testamento vertimu bei jo komentarais. Nemažą pluoštą to savo pradėto darbo jis ir pasiuntė prelatui, pavesdamas jam spręsti dalyką.

Iš prel. Dambrausko-Jakšto netrukus gavo savo rankraštį atgal su viena kita pastabėle, bet kartu ir su bendra aprobata: bandymas yra visai vykęs ir tinkamas, ir jam nuoširdžiausiai linki tą darbą varyti priekin. Taigi su pačiu teksto vertimu bei jo komentaru buvo išsyk atsistota ant gero kelio.

Bet neužteko vien tik Šv. Rašto tekstą išversti ir jį paaiškinti. Reikėjo dar rašyti paaiškinamuosius įvadus į visą Šv. Raštą ir į atskiras Šv. Rašto knygas bei nušviesti visas taisykles, kaip turi būti aiškinamas Šv. Raštas ir t.t-
Pradžia čia buvo itin sunki, nes niekas iki tol tokiais klausimais lietuvių kalba nebuvo rašęs. Todėl terminologiją Šv. Rašto įvadams reikėjo visai naujai pasigaminti. Atsirado ir daugiau kalbinių sunkumų, taip kad nekartą kun. J. Skvireckui kilo mintis, ar nevertėtų su vertimu palaukti dar kokia pora dešimčių metų, iki lietuvių kalba labiau išsilygins. Tokiai pagundai tačiau mūsų vertėjas nepasidavė ir nepabūgo darbo daugumo bei sunkumo.

Kitas klausimas, kurį reikėjo išspręsti, buvo rašybos klausimas. Dvasiškiai tuo klausimu nesutarė. Daugumas jaunosios kunigų kartos laikėsi vadinamosios Jauniaus rašybos, o senoji kunigų karta ir oficialiosios bažnytinės įstaigos vartojo vadinamąją Baranausko rašybą, taigi palaikė lenkiškas raides: w, sz, cz.

Prof. Skvireckas, būdamas naujosios kartos atstovas, apsisprendė už Jauniaus rašybą, nebodamas, kad tai galėtų turėti jam nemalonių pasekmių, sakysim, grąžinus spaudos laisvę ir bažnytinei vyriausybei atgavus teisę cenzūruoti religinio turinio leidinius. Jai nustačius kitokią oficialią rašybą, toks rankraštis galėjo negauti aprobatos arba bent jos gavimas atidėtas "donec corrigatur" — iki bus ištaisyta.

Prie šių daugiau vidinio pobūdžio sunkumų, kurie gerokai lėtino darbą, prisidėjo dar vienas stabdis, kurs turėjo nemažai trukdyti Šv. Rašto greitesnį pasirodymą — tai lietuvių spaudos draudimas. Jis tebeveikė tuo metu (1900-1901 m.) visoje Rusijoje be jokios išimties ir visu griežtumu. Lietuviška knyga buvo griežčiausiai draudžiamas dalykas ir tik kontrabandos keliu ji prasiskverbdavo pro rusų žandarų sargybas. Bet ir pačioje Lietuvoje ji buvo žiauriausiai persekiojama.

Šios sunkios sąlygos neigiamai veikė jauną vertėją. Noromis nenoromis jam vis kildavo min tis: kas iš to vertimo — sutepsiu nemaža popie rio, paaukosiu daug laiko ir dar turėsiu kur nors palėpėje slėpti tą rankraštį ar net sunaikinti, kad nepatekčiau į Sibirą. Išsiųsti į Prūsus taip pat nebus juk lengva, nes rankraštis turėjo apimti keliolika šimtų didelių puslapių.

Vistik kun. J. Skvireckas savo darbo nemetė ir neatsižadėjo, tik gal jo vykdymas ėjo pa-lengviau.
Vertimą jis apsisprendė pradėti nuo tos dalies, kuri buvo pati reikalingiausia, atseit, nuo Evangelijų. Kunigaikščio vyskupo Arnulpo Giedraičio lietuviškas Naujojo Testamento vertimas jau buvo tapęs bibliografine retenybe, todėl mažai kam teprieinamas ir visai nežinomas tikintiesiems. Taigi ir vertėjas nusistatė pradėti savo darbą ne nuo pačios pirmosios Šv. Rašto knygos — Mozės Pentateucho, bet nuo pirmosios Naujojo Testamento dalies — Evangelijų ir Apaštalų Darbų, kurie buvo visų labiausiai pageidaujami.

Bepradedant darbą, pasklido linksma žinia, kad Seinų vyskupas A. Baranauskas ėmėsi versti visą Šv. Raštą į lietuvių kalbą, draug su Me-nochijaus komentaru- Ir kadangi vysk. A. Baranauskas buvo žinomas kaip geras teologas ir kalbininkas, visų akys nukrypo į jį. Jis dirbo dieną ir naktį, kasdien skirdamas tam reikalui po 12-15 valandų. Buvo galima laukti, kad greit turėsime visą Šv. Raštą lietuvių kalba. Tada ir mūsų jubiliatas nuo savo darbo atlyžo, nenorėdamas pasidaryti Seinų vyskupo konkurentu, juo labiau, kad turėjo nemaža savo tiesioginių profesoriaus pareigų.

Deja, sudėtos į vyskupą A. Baranauską viltys nepasiteisino. Jisai, nebaigęs net Senojo Testamento, mirė 1902 m. lapkr. 26 d. Vertimą buvo pradėjęs 1901 m. rugs. 4 d. 1902 m. lapkr. 22 d. buvo paskutinė jo darbo diena- Tą dieną jis pabaigė versti Jeremijo Raudų trečią skyrių, paaiškinti gi tespėjo tik pirmąsias 9 eilutes. Devintosios eilutės aiškinimas baigiasi šiais žodžiais: "Takus mano iszvvertė. Padarė, jog man niekas nebesiseka".
Po tokios gražių pastangų pabaigos vėl kilo klausimas, kas bus toliau su Šv. Rašto vertimu. Prof. Skvireckui nieko kito tada nebeliko, kaip grįžti prie pirmosios savo minties įgyvendinimo. Manydamas, kad kas nors baigs vysk. A. Baranausko S. Testamento vertimą ir jį visą išleis, prof. Skvireckas grįžo prie savo pradėto Naujojo Testamento vertimo, t. y., Evangelijų ir Apaštalų Darbų.

Šios N. Testamento dalies vertimas buvo atliktas 1902-1904 m- Jis pridėjo tik trumpus komentarus, kokių turėjo pakakti, gaunant Bažnyčios įstatymais numatytą aprobatą. Plačiuosius komentarus jis paliko kitam leidiniui, kurs turėjo pasirodyti kiek vėliau. Patį rankraštį kaligrafiškai perrašė vertėjo kolega, tos pačios Kauno seminarijos profesorius Teol. Mag. kun. Henrikas Lovmianskis. Vertimas pagaliau buvo įteiktas Kurijai — gauti aprobatai.

Tuo laiku kaip tik buvo atgauta spaudos laisvė. 1905 m. panaikinti visi įstatymai, drau-dž:ą lietuviams laikyti pas save ar skaityti, taip pat spausdinti visokias lietuviškas knygas. Tai buvo didelis laimėjimas lietuvių tautai ir lietuviškai knygai. Bet praktiškai tas laimėjimas tuo metu dar nedaug ką davė, nes Lietuvoje nebuvo spaustuvės, kuri galėtų lietuviškas knygas spausdinti. Kaune jokios lietuviškos spaustuvės niekas neturėjo. Buvo, tiesa, žydelio Sokolovskio maža spaustuvė, kuri spausdino rusų kalba Kauno dienraštį, tačiau ji ne taip jau greitai įsigijo lietuviškus ženklus, o ir įsigijus, jų neturėjo pakankamai, kad galėtų atmušti didesnę knygą lietuviškai.

Pirmą lietuvišką spaustuvę Kaune įsteigė Saliamonas Banaitis. Pardavęs savo ūkį, kurį turėjo Sintautų parapijoje, Suvalkijoje, jis persikėlė gyventi į Kauną ir Čia įsigijo sau lietuvišką spaustuvę, kurios pradžia buvo nelengva. Tada Kaune nebuvo galima rasti nei lietuviškų raidžių rinkėjų, nei korektorių, nei laužytojų, nei tinkamų mechanikų. Visa reikėjo improvizuoti. Tačiau visi sunkumai buvo nugalėti, ir su šia spaustuve galutinai susitarta dėl N. Testamento spausdinimo.

Spaudos darbą prižiūrėjo pats vertėjas. Ir taip pagaliau 1906 m. iš spaudos išėjo seniai lauktas leidinys — Evangelijos ir Apaštalų Darbai.

Naujasis leidinys priimtas gana palankiai. Vyskupas Paliulionis, tiesa, vertėjui nieko ypatingo nepasakė, tačiau faktas, kad pats savo lėšomis nupirko didesnį egzempliorių skaičių ir padalino seminarijos klierikams, buvo jau džiugus mostas ir aiškus ganytojo palaiminimas tai pirmajai lietuvių kalbon verstai Dievo žodžio knygai. Kiti senesnieji autoritetai buvo kiek nepatenkinti naujoviška rašyba, bet nesiginčijo ir nepuolė, ypač po aiškaus vyskupo mosto, aprobuojančio šį leidinį.

Taip buvo padaryta pradžia lietuviškam Sv. Rašto vertimui. Tačiau tai buvo anaiptol ne tas leidinys, kurs buvo jau tuomet sumanytas ir kuriam teko vertėjui paskirti ilgus profesoriavimo metus. To pilnojo ir didžiojo leidinio pradžios teko dar ilgai laukti, nes įvairūs kiti darbai neleido ana j am išimtinai pasišvęsti. Kaip tik tuo laiku, vysk. Paliuliono pavedamas, jis paruošė spaudai platesnį katekizmą, vyskupo Baranausko išverstą iš lenkų kalbos, jį pataisant ir pakeičiant rankraščio rašybą. Paruošė spaudai dar ir kitą knygelę — "Šv. Povilas Apaštalas" — apimančią virš poros šimtų puslapių ir turinčią labai artimą ryšį su Naujuoju Testamentu.

Platusis Šv- Rašto leidinys vertėjo planuose turėjo apimti šešis tomus. Pirmasis iš eilės buvo išleistas šeštasis tomas, apimąs Apaštalų laiškus ir šv. Jono Apreiškimą. Iš spaudos jis išėjo 1911 m. Pradėjo nuo Apaštalų laiškų dėl to, kad, išleidus Evangelijas ir Apaštalų Darbus, pirmasis alkis buvo patenkintas. Vertėjas galėjo atsidėti antrosios N. Testamento dalies vertimui. Tačiau, pagal iš anksčiau turėtą planą, jis pasiryžo paruošti antrąją N. Testamento dalį tokią, kuri savo apimtimi galėtų patenkinti ne tik kunigų seminarijų auklėtinius, bet ir visos Lietuvos kunigų reikalus. Tuo būdu šeštasis tomas išėjo virš 700 puslapių in octavo maiori. Tai buvo visai kitokios apimties veikalas negu vyskupo Baranausko užsimotas vertimas su Menochijaus komentaru, jau gerokai pasenusiu.

Mūsų garbingasis jubiliatas nesitenkino vienu kuriuo veikalu komentarui rašyti. Jis jų panaudojo visą eilę. Labiausiai buvo konsultuojamas Fillion aštuonių tomų Šventraštis su komentarais prancūziškai, trijų didelių tomų veikalas vokiečių kalba Aug. Arndt "Die heilige Schrift des alten und neuen Testamentes", įvairūs Cur-sus Scripturae Sacrae tomai, taip pat eilė kitų, bet jau monografinių leidinių. Pasirodžius La-grange'o komentarams, buvo žymiai atsižvelgta ir į juos. Teksto vertimo palyginimui vertėjas turėjo po ranka lenkišką Vuiko Šv- Rašto vertimą, net itališką ir anglišką vertimą. Originalinis graikų kalba tekstas ir vėliau hebraiškas irgi buvo skaitomi ir lyginami su įvairiais kitais vertimais. Iš lietuviškų vertimų talkon stojo vysk. A. Giedraičio ir net pora protestantiškų Šv. Rašto vertimų. Visas šias priemones vertėjas kruopščiai vartojo, nes reikėjo Dievo žodžio mintį ir teisingai suprasti ir tiksliai bei gražiai ją lietuviškai išreikšti. Tai nėra lengva, žinant, kad Šv. Raštas yra rašytas prieš 1900-3,500 metų mums visiškai svetima kalba, kurios žodžių prasmė neretai yra tikrai sunkiai suvokiama. Bet ir lietuvių kalba dar nebuvo tuomet tiek kultivuota, kad būtų lengva joje Šv. Rašto mintis išreikšti.

Taigi po gana ilgo pasiruošimo ir kruopštaus kelių metų darbo antrosios N. Testamento dalies vertimas buvo laimingai baigtas. Leisti buvo nusitarta atskirais sąsiuviniais, kiekviename po 10 lankų, taip kad per keturis sąsiuvinius turėjo susidaryti 40 lankų leidinys. Spaudoje buvo paskelbtas kvietimas prenumeratai rinkti, nustatant kainą po 75 kapeikas už sąsiuvinį arba tris rublius už vieną tomą. Prenumeratorių atsirado pakankamas skaičius ir jų vardai buvo skelbiami atskirų sąsiuvinių viršeliuose- Leidėju buvo laikoma Šv. Kazimiero Draugija, o spaudė Sal. Banaičio spaustuvė, jau gerokai sustiprėjusi. Spausdinama buvo 1,500 egz. Ir šį kartą korektoriumi buvo pats vertėjas.

Veikalas buvo dedikuotas Žemaičių vyskupui Gasparui Felicijonui Cirtautui.
Kaip matyti iš įvedamojo vertėjo žodžio, veikalas pirmoj eilėj buvo skirtas kunigams, kurie, užimti pastoracijos darbais, neturėjo galimybės skaityti ir studijuoti plačius Šv. Rašto komentarus svetimomis kalbomis. Jis pagaliau skiriamas kunigų seminarijų auklėtiniams, kuriems kaip tik tenka studijuoti Šv. Raštą. Šis leidinys jiems turėjo palengvinti vartojimą svetimomis kalbomis parašytų Šv. Rašto vadovėlių. Galop pažymima, kad su nauda jį galės skaityti ir apšvies-tesnieji lietuviai.

Iš šeštojo tomo išorinės išvaizdos aiškiai matyti, koks buvo viso didžiojo leidinio planas. Puslapis padalintas į dvi skiltis. Pirmoji skiltis viršuje turi lotyniškąjį Vulgatos tekstą, antroje skiltyje yra lietuviškas jo vertimas- Žemiau po tekstu eina gana platūs komentarai. Senojo Testamento  istorinių  knygų  komentarai,   palyginti, trumpučiai, nes religiniu atžvilgiu jų svarba mažesnė. Pats Šv. Rašto tekstas padalintas į straipsnius, turinčius savo vardus. Ilgesni straipsniai paskirstyti į smulkesnes daleles. Prieš kiekvieną Šv. Rašto knygą yra įvadai, kurie skaitytoją supažindina su įvairiais tą knygą liečiančiais klausimais: kas parašė, kada parašė ir t.t. Pirmame tome yra ir bendras įvadas į Šv. Raštą.

Pats vertimas daromas pagal lotynišką Vul-gatos tekstą, dažniausiai pažodžiui. Kalba, palyginti, graži ir prašoksta visus ankstesnius vertimus. Toli jis pralenkia vysk. A. Baranausko vertimą, kurs yra likęs rankraštyje (plg. V. Padols-kis- Vysk. A. Baranauskas ir Šv. Rašto vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbai 1939 III, Kaunas, 1940 m. p. 91-98). Vertėjas jautė reikalą deramai išdailinti kalbą, bet augščiausiai jis statė ištikimumą verčiamajam tekstui. Jis nevengė naujų žodžių, kurie rodėsi jau šiek tiek apsitrynę ir įgiję pilietybės teises; bet taip pat neišmetė žodžių nė išsireiškimų, jau amžiais vartojamų ir pavirtusių techniniais terminais, nors kaikuriems naujiems kalbininkams jie ir nepatiko. Vertėjas darė, ką galėjo. "Feci quod potui, faciant meliora potentes", sako jisai savo įvedamajame žody. Kitiems nėra užkirstas kelias paruošti geresnį vertimą. Prieš keletą mėnesių mūsų garbingasis jubiliatas baigė pats peržiūrėti savo pirmąjį vertimą ir nemaža pataisė. Dailinimui vietos dar atsiras ir ateity.
Vertėjas savo kapitalinį veikalą numatė paruošti per 12-15 metų. Iš tikrųjų tai nusitęsė žymiai ilgiau, nes atsirado naujų kliūčių ir naujų darbų.

Antrasis tomas, kurį vertėjas iš eilės paruošė, buvo jau pirmasis Senojo Testamento tomas. Jis apėmė bendrąjį Šv. Rašto įvadą, 5 Mozės, Jozuės, Teisėjų ir Rūtos knygas ir buvo išspausdintas 1913 m. toje pačioje Saliamono Banaičio spaustuvėje, kaip 111-sis Šv. Kazimiero Draugijos leidinys- Kai šeštasis tomas turėjo tik apie 700 puslapių, šis jau užėmė 946 pusi. in octavo maiori.

Senojo Testamento antrojo tomo išleidimas jau gerokai nusitęsė dėl pirmojo pasaulinio karo. Visa antrojo tomo medžiaga jau buvo surinkta, kai vertėjas, kilus karui, su visa Kurija buvo priverstas palikti Kauną ir keltis į tolimąjį Smolenską bei Tulą, kur apie Šv. Rašto išleidimą nebuvo galima nė galvoti. Tačiau nežiūrint viso chaoso — Rusijos imperijos sugriuvimo, komunizmo įsigalėjimo ir kitų nelaimių, — ir Tūloje tūnodamas, vertėjas nenuleido rankų. Kiek leido sąlygos, jis tvarkė ir papildė surinktą medžiagą, turėdamas po ranka vieną kitą reikalingesnę atsivežtą knygą, kaip hebraišką Šv. Rašto tekstą, Arndto vokišką vertimą ir vieną kitą komentarą1. Taip Tūloje belaukiant karo pabaigos, 1916-1918 metų laikotarpyje buvo galutinai paruoštas antrasis Šv. Rašto Senojo Testamento tomas ir kruopščiai išverstos visos Psalmės bei dar kelios kitos mažesnes Šv. Rašto knygos.

Karui pasibaigus ir vertėjui laimingai sugrįžus į tėvynę, teko susirūpinti antrojo tomo išleidimu. Deja, visiška popierio stoka ir kitos kliūtys neleido jo išspausdinti Kaune. Teko siekti Berlyną, kur 1921 m. šis tomas ir pasirodė, apimdamas Samuelio, Karalių, Esdros, Nehemijo, Tobijo, Juditos, Esteros ir Jobo knygas. Ir jis buvo atžymėtas kaip Šv. Kazimiero Draugijos leidinys- Vertėjas ten jau vyskupu pasirašo. Šis tomas apėmė 966 pusl.

Po poros metų (1923 m.) jau Kaune pasirodė ir trečiasis Šv. Rašto S. Testamento tomas, kuriam medžiaga jau buvo paruošta dar tremties metais ir kuris apėmė Psalmių, Patarlių, Pamokslininko, Giesmių Giesmės, Išminties ir Ekleziastiko knygas bei Izaijo pranašystes. Leidėjas buvo ta pati Šv. Kazimiero Draugija. Tomo dydis 992 pusl.

Ketvirtojo tomo paruošimas ir išleidimas (1928 m.) užtruko žymiai ilgiau, nes ant vertėjo pečių gulė visa eilė pareigų: jis buvo Žemaičių vyskupo Pr. Karevičiaus pagelbininkas-sufraga-nas, vyskupijos generalinis vikaras, Šv. Rašto Naujojo Testamento profesorius Teologijos fakultete. Tačiau nežiūrint to, ketvirtasis Šv. Rašto tomas buvo paruoštas ir apėmė likusius Didžiuosius bei Mažuosius Pranašus ir dvi Maka-biejų knygas. Šv. Kazimiero Draugijai pritrūkus lėšų, jo išleidimą parėmė kun. J- Jakaitis, Wor-certer, Mass., Šv. Kazimiero parapijos klebonas Amerikoje.

Sunkiausias etapas vertėjui buvo paskutinio tomo išleidimas. Naujai įsteigtos Kauno bažnytinės provincijos tvarkymas, naujos arkivyskupo ir metropolito pareigos, įvairūs santykiai ir reikalai su Lietuvos vyskupais, santykiai su Šv. Sosto nuncijais bei Lietuvos vyriausybe, vizitacinei kelionės ir kitokie reikalai trukdyte trukdė baigti Šv. Rašto vertimą. Tačiau ir šis paskutinis etapas laimingai buvo 1935 metais tesėtas. Šio tomo leidėjas jau buvo pats vertėjas. Penktasis tomas apėmė keturias Evangelijas ir Apaštalų Darbus su plačiais komentarais. Su juo buvo baigtas pirmasis pilnas Šv. Rašto vertimas į lietuvių kalbą, paruoštas pagal visus mokslo reikalavimus.

Šalia šio kapitalinio veikalo vertėjas stengėsi parūpinti žmonėms ir populiarias bent Naujojo Testamento laidas. Pirmoji laida, kaip žinome, pasirodė jau 1906 metais, apimdama tik keturias Evangelijas ir Apaštalų Darbus. Ji greit pasklido lietuvių tarpe ir kartu pasidarė bibliografinė retenybė. Didysis karas sutrukdė planus greit išleisti ir visą Naująjį Testamentą atskira knyga-Tik 1922 metais pasirodė pilnas N. Testamentas paminėti Žemaičių vyskupystės 500 metų jubiliejui (1421-1921 m.). Šiai antrajai laidai greit išsisėmus, vertėjas paruošė naują laidą, kuri pa-s'rodė jau 1936 metais. Kalbą jai jau tikrino profesorius A. Salys, kurio daugelį siūlymų ir pakeitimų vertėjas priėmė, ypač Evangelijų dalin.

Norint dar labiau paskleisti Naujojo Testamento amžinuosius žodžius lietuvių tarpe, jieškota kelių padaryti jį prieinamiausią visiems. Pačiam vertėjui dalyką remiant ir skatinant, jau 1939 metais buvo išspausdinta nauja, iš viso jau ketvirtoji laida, kuri apėmė tik Evangelijas ir Apaštalų Darbus ir buvo platinama ypač "Žaigž-dės" laikraščio ir kitų knygynų už labai mažą, vos vieno lito, kainą. Norėta taip pat išleisti tuoj ir antroji Naujojo Testamento dalis. Viskas buvo jau parengta. Tik 1940 m. užėmus Lietuvą bolševikams, visas darbas buvo staiga nutrauktas. Jau pradėti rinkti pirmieji puslapiai liko vėl išbarstyti. Laimė, kad pavyko dar sandėly paslėpti tam skirtą popierį. Bolševikus iš Lietuvos išvijus, turint savo popierio, buvo gautas atitinkamas leidimas. Valstybinėje leidykloje išspausdinta 20,000 egz. antrosios N- Testamento dalies.

1945 m. Šiaurės Amerikoje, Bostone (Mass.), mons. Pr. Juro rūpesčiu ir lėšomis, perspausdinta 1936 metų N. Testamento laida, norint patenkinti N. Testamento pareikalavimą tarp Amerikos lietuvių.
Paskutinė populiari N. Testamento laida, vis dar pažymėta kaip ketvirtoji, o tikrumoje jau penktoji, pasirodė tremtyje 1947 metais Vokietijoje, Stuttgarte. Ji buvo vėl vertėjo peržiūrėta ir labai gražiai atmušta ant gražaus plono popierio, kaip Amerikos vyskupų dovana tremtiniams lietuviams. Kiekviena šeima ir kiekvienas lietuvis studentas bei moksleivis gavo ją dovanai per savo kapelionus. Jos išleista 18,000. Šios laidos tekstas labai mažai skiriasi nuo ketvirtosios laidos, tik įvesta pora naujų terminų, būtent, vietoj Bažnyčios — Eklezija ir vietoj kankinio — martiras. Jie dar dedami į skliaustelius.

Dera dar paminėti mūsų jubiliato 1907 m. išleistas atskira laida sekmadieniais ir šventadieniais skaitomas Evangelijas- Ji buvo pakartota 1936 m., pridedant sekmadieniais ir šventadieniais skaitomas lekcijas.
Po tiekos triūso prie Šv. Rašto, garbingasis jubiliatas nemano savo darbą jau baigęs. Jam rūpi išspausdinti didžiojo Šv. Rašto veikalo antroji laida. 1949 m. Vokietijoje išėjo jo naujai peržiūrėtas šeštasis tomas. Jis išspausdintas mons. Pr. Juro lėšomis, kaip jubiliejinė dovana vertėjui, tų metų birželio 26 dieną šventusiam auksinį kunigystės ir 30 metų vyskupavimo jubiliejų.

Prieš keletą mėnesių garbingasis jubiliatas baigė peržiūrėti visą Senąjį Testamentą, kurs numatomas išspausdinti dviems tomais. Jame bus tik lietuviškas Šv. Rašto tekstas su plačiais komentarais, taip pat bendrasis įvadas į visą Šv. Raštą ir įvadai į atskiras jo knygas.

Šio stambaus veikalo antrosios laidos atbaigimui dar truks penktojo tomo, kuriame yra Evangelijos ir Apaštalų darbai.

Telaiko gerasis Dievas mūsų jubiliatą stiprioje sveikatoje dar ilgus ilgus metus, kad jis duotų katalikiškajai Lietuvai dar ir šį tomą ir eilę kitų, idant Dievo žodis vis labiau plistų ir įsistiprintų lietuvių tautoje.

A. Mončys - Pirmoji Kryžiaus Kelių stotis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai