Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ POLITINIO GYVENIMO KLAUSIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. MOCKUS   
1. Emigracinio gyvenimo sunkumai

Politinė emigracija nėra naujas dalykas. Visais laikais būta politinės priespaudos ir įvairiuose kraštuose įvairiais amžiais žmonės su skausmu širdyje palikdavo savo kraštą. Vienu ryškiausių politinių prievartos emigrantų yra žinomasis romėnų poetas Ovidijus, kuris, nepataikęs įtikti su savo poezija to meto valdovui Augustui, buvo priverstas emigruoti į Juodosios jūros pakrantes Mažojoje Azijoje ir iš ten rašė žinomuosius savo laiškus. Jeigu romėnai nuspręsdavo ištremti savo pilietį iš Italijos ar iš Romos, dažnai tokia bausmė prilygo mirties bausmei. Visais laikais palikimas savosios tėvynės buvo skaudus, net mirčiai prilyginamas dalykas. Tačiau visais laikais tokia emigracija buvo ir tebėra neišvengiama.

Mūsų tautoje didesnė emigracija yra pasireiškusi tik praeitojo šimtmečio antrojoje pusėje. Atsiradus didesniam skaičiui mūsų tautos žmonių svetur, daugiausia JAV, atsirado ir reikalas organizuoti jų emigracinį gyvenimą. Tada ir atsirado pirmieji mūsų emigrantai visuomenininkai, kurių dalis ir šiandien tebėra gyvi bei veiklūs savosios tautos nariai. Tačiau išdirbę keliasdešimt metų svetur, tie žmonės, lygiai kaip ir jų likimo draugai iš kitų tautų, žino, kad emigranto visuomenininko, pasiryžusio gaivinti bei palaikyti tai, kas atsivežta gero iš gimtojo krašto ir veikti savosios tėvynės labui, yra toli gražu nelengvas ir nedėkingas uždavinys. Jeigu pirmą ar net antrą dešimtmetį lietuvybė Amerikoje rodė tikrai daug gyvybės ir tikrai naudojosi emigracijoje didesnėmis laisvėmis, kaip caro okupuotoje senojoje tėvynėje, tai toliau metai iš metų vis daugiau ėmė reikštis įprastiniai emigracinio gyvenimo negalavimai. Naujojo krašto malūnas neišvengiamai malė jaunąją kartą, o ir senoji gvardija vis daugiau rodė nuovargio žymių bei palinkimo į asimiliaciją bei kapituliaciją prieš savo pačių atsivežtus nusistatymus. Šitokiose aplinkybėse yra palūžę nemaža mūsų visuomeninio gyvenimo jėgų. Išsilaikė tik tvirtesnio charakterio žmonės. Naujausioji jau beveik ištisai politinių emigrantų banga natūraliai turi papildyti jų eiles ir kartu perimti jų skaudų patyrimą, kad emigranto visuomenininko likimas yra didele dalimi tikrai tragiškas. Tenka išgyventi pralaimėjimą po pralaimėjimo, ir tai ateinantį savaime, nejučiomis. Be abejo, būna ir laimėjimų, tačiau tenka sugebėti tų pralaimėjimų gausybėje nepasimesti ir nepakrikti. Štai tas pakrikimo pavojus yra viena didžiųjų visų emigrantinių visuomeninių ligų, ir mes nuo jos nesame laisvi. Kentėjo ir kenčia nuo jos senesnioji emigracija, kenčia ir pati naujausioji.

Emigrantas visuomenininkas ar politikas, labai greitai atsiradęs svetur, pajunta savosios žemės trūkumą po kojomis. Daug sunkesnis pasidaro susitarimo, o dar sunkesnis susiklausimo reikalas. Visuomeniniai ir politiniai autoritetai išlaikyti svetur yra be galo sunku. Nebelieka jokios realios galios priversti ką nors daryti. Neįmanoma net priversti žmones vykdyti savo pačių nutarimus. Viskas remiasi daugiau gera valia.

Tokiose aplinkybėse yra atsidūrusi ir mūsų naujausioji politinė emigracija bei jos vadovybė. Susmulkėjimas, didėjantis prisirišimas prie naujai surasto krašto ūkinių gėrybių, tautinio jausmo atrofavimasis ir panašūs dalykai nėra dar visuotiniai, bet jau labai regimi. Pačių veikėjų tarpe nervingumas, lydimas sunkiai bevaldomų ambicijų, dažnai viršija būtinai reikalingą ob-jektingumą bei kritiškumą. Kartais sunku bepažinti žmones, kurie, emigracijos verpete įsisiūbavę, palaidojo ne vieną savo pagrindinę savybę, kuria rėmėsi jų visuomeninis svoris. Vis dėlto didele dalimi mūsuose tebėra gyvas tautinis jausmas, o vadovaujantieji asmenys, nors ir labai isinervinę, dar išlaiko kritiškais momentais reikalingą saiką bei deramą atsakingumo supratimą. Nežinome, kaip ilgai teks emigracijoje veikti, todėl turime taupyti jėgas, nuolat reviduoti savo darbus ir vis iš naujo atsigaivindami rikiuotis bei aukotis idealams, kurie yra įaugę į kūną ir dvasią ir kurių vykdymas yra visų šventa pareiga.

2. Vieningos vadovybės reikalas

Išlaikyti ilgesnį laiką vieningą ir autoritetingą politinę vadovybę emigracijoje tikrai nelengva. Tai žinome ne tiktai mes. Daug sunkumų rado per pastarąjį karą keliems metams emigravusios Vakarų ir Vidurio Europos valstybių politinės vadovybės, turėjusios oficialų visų didžiųjų prieš nacionalsocialistinę Vokietiją kariavusių valstybių pripažinimą. Ką bekalbėti apie Rytų ir Vidurio Europos tautas, kurios to karo pasėkoj nežinomam laikui buvo paaukotos rusiškojo komunistinio imperializmo eksperimentams! Tų tautų emigrantai ne iš karto net galėjo įgyti Vakaruose politinių emigrantų pripažinimą ir turėjo tenkintis labai savotiškai nukaltu DP pavadinimu. Tad ir tų kraštų politinėms vadovybėms buvo ir tebėra sunku normaliau veikti. Nemažiau sunku ir tokias vadovybes sėkmingai sudaryti. Iš viso sunku rasti vadovybę, kuri neturėtų opozicijos. Emigraciniame gyvenime daug sunkiau susivokti pozicijos ir opozicijos sąvokose ir daug pavojingiau yra patekti Į neišbrendamų diskusijų bei nevaisingos rivalizacijos klampynę. Vienas didžiųjų ir vienas pačių pavojingųjų kiekvieno emigracinio politinio organo klaustukų yra neįmanomumas suvokti, kaip ilgai reikės tokiose aplinkybėse veikti, kokiomis distancijomis planuoti. Dažnai įjungiami trumpų distancijų matavimai ten, kur reikalingas labai tolimas numatymas.

Kaip ten bebūtų, mes, lietuviai, negalime perdaug nusiminti. Gal geriau ir tikrai neblogiau už daugelį kitų panašaus likimo tautų mums sekasi su savo politine vadovybe.

Mes neturime nuomonių skirtumo, kad reikalinga vieninga politine vadovybė, paremta visų visuomeninių reikšmingųjų grupių susitarimu. Gal nėra įmanoma padaryti taip, kad visos atsirandančios grupės būtų vyriausiame organe reprezentuojamos. Kiek tų grupių beįjungtum, visada atsiras vėl tokių, kurios kritikuos, šiaušis ir sieks revizijos. Visa tai yra gyvenimiška ir ne taip jau tragiška. Svarbu, kad turimąją vadovybę visi pripažįstame ir ją remiame, o jos rekonstrukcijos visada galima siekti, tik reikia tai daryti su prideramu atsakingumo jausmu bei taktu. Negalime manyti, kad ir krašte likusioji tautos dalis, ir emigracijoje esančioji pateisintų per didelį jėgų eikvojimą savitarpio barniams. Uždaviniai yra aiškūs ir reikia nuosekliai juos vykdyti.
Turime du vadovaujančius politinius organus — Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą ir diplomatines atstovybes. Jeigu tų dviejų institucijų žmonės gražiai bendradarbiaus, visuomenė ir čia, ir krašte galės tik džiaugtis. Nesvyruodami galime tvirtinti, kad visuomenė vienodai remia abi institucijas ir vienodai abi įpareigoja sutartinai dirbti.

3. Partijos ir sąjūdžiai

Emigruodami išsivežėme su savimi kartu ir politinę bei ideologinę diferenciaciją. Ankstesniųjų emigrantų diferenciacija buvo kiek skirtingesnė nuo dabartinės, tačiau laikas vienodina. Niekas negalėtų tvirtinti, kad atsivežtoji diferenciacija visai atitinka dabartines nuotaikas krašte, lygiai kaip niekas, turbūt, nemano, kad galime mūsų emigracinėse aplinkybėse tos diferenciacijos išvengti. Svarbu tik neperdėti tos diferenciacijos reikšmės ir sugebėti visų grupių programų pagrinde dabar ryškiai įrašyti tuos pačius laisvinimo uždavinius bei išstatyti pajėgiausius žmones tiems uždaviniams vykdyti.

Mūsų spaudoje ne kartą keltas ir keliamas grupių proporcijos klausimas. Apie tai čia taip pat kiek turime kalbėti. Pas mus madoj sąvokos kairė ir dešinė. Dažniausiai jos vartojamos pasaulėžiūrine prasme. Krikščioniškos pasaulėžiūros grupės vadinamos dešinėmis, o jai tolimesnes ar ją neigiančias grupes vadiname kairėmis. Tačiau, sakysime, buvusiame prieš nacių laikus Vokietijos Reichstage dešinėmis buvo laikomos kaizerį ir aristokratiją remiančios grupės, kairėje stovėjo socialdemokratai, o katalikai sėdėjo centre ir net buvo vadinami centro partija. Šiam kairumui ar dešinumui daugiau turėjo reikšmės socialinė programa. Dar ryškiau socialinė programa nulėmė kairumą ar dešinumą pokarinėje šių dienų Prancūzijoje, kur daugiau liberalinę pasaulėžiūriniu atžvilgiu radikalsocialistų partiją įprasta laikyti dešinesne, kaip MRP — po karo išaugusią krikščioniškos ideologijos partiją, kuri turi gana radikalią socialinę programą.

Mūsasis kairumas ar dešinumas ta prasme šiuo mėtu sunkiau ir įmanomas aptarti, nes visos senos ir naujos politinės grupės, palyginant ne tik su Amerika, bet net ir su Vakarų Europos kraštais, turi gana kairią, jei taip galime pasakyti, socialinę programą. Turime gi atsiminti, kad gana radikali žemės reforma ir kitos socialinės reformos buvo pravestos, bendradarbiaujant grupėms, kurias savo kasdieniniame žodyne norėtume laikyti vienas dešinėmis, kitas kairėmis. Dalimi paveldėję politinę diferenciaciją iš buvusios caristinės Rusijos opozicinių partijų, kuriose vyravo antikrikščioniškos nuotaikos, mes savo krašto politiniame gyvenime esame turėję gana ryškų politinį susiskaldymą pasaulėžiūriniu atžvilgiu ir tąjį susiskaldymą didele dalimi esame išsivežę į emigraciją. Pastangos politinėmis priemonėmis išstumti krikščionybę iš viešojo gyvenimo visur kitur, lygiai ir pas mus, sukėlė savaime suprantamas pastangas tomis pačiomis priemonėmis ginti krikščionybės įtaką mūsų gyvenime. Paliovus pirmosioms pastangoms, galėtume tikėtis ramesnio politinio gyvenimo, kuriame labiau dominuotų ūkiniai ir socialiniai klausimai. Kad taip yra įmanoma, parodo anglosaksų kraštai, kuriuose ne taip stipriai eina kova už pasaulėžiūrą politinėmis priemonėmis ir gana stipriai reiškiasi vieša pagarba religijai.

Apie konkrečius pakeitimus galėsime mąstyti, atgavę laisvę, o šiuo metu, be abejo, turime skaitytis su turima grupine diferenciacija. Ne-paslaptis, kad aliantų sluogsniuose ypač respektuojamas emigracinių politinių grupių svoris pagal tai, kaip stipriai grupės buvo atstovaujamos laisvės ir demokratijos laikais atitinkamo krašto parlamente. Atmetus mažumas, nesunkiai matysime, kad krikščioniškos ir kriščionybei tolimęs-nes mūsų politinės grupės buvo atstovaujamos maždaug per pusę. Jei ilgesnį laiką ir dabartiniame vyriausiame laisvinimo organe buvo panaši proporcija, ji mažių mažiausia neprieštarauja anam buvusiam santykiui. Todėl manytume, kad dėl jos perdaug triukšmo pridaryta mūsų emigraciniame gyvenime. Šiaipjau stebėdami mūsų politinio gyvenimo plėtotę, nesunkiai matome, kad ir naujieji sąjūdžiai, gimę kovų sūkuriuose ir turį savo neginčijamus nuopelnus, daugiau ar mažiau yra buvusių senųjų politinių grupių atžalos ir beveik visos senosios grupės tokias atžalas yra išleidusios. Šalia krikščionių demokratų ir jiems artimų senųjų grupių matome frontininkus, vienybininkus, gana iškalbingai reiškiančius savo skirtingumus nuo senųjų partijų, tačiau pripažįstančius krikščionybę teigiamu veiksniu mūsų gyvenime. Šalia liaudininkų ir iš dalies šalia tautininkų štai išauga neseniai pasiskelbusi rezistencijos santarvė, kuri, turbūt, neslėps noro apjungti visose grupėse besireiškiančius liberalinių nuotaikų žmones, išauga laisvės kovotojai, nacionalistai ir dar smulkesnės grupės.

Iš viso negalime konstatuoti ypatingo pasaulėžiūrinio momento sušvelnėjimo politikoj, nors pastangos ta prasme darytinos ir toliau. Yra aišku, kad negalima eliminuoti pasaulėžiūros ir politikos, tačiau grupių gera valia gali santykius švelninti, ypač šiuo tragišku metu.

Visų sąjūdžių akcentuojamas reikalas stovėti kuo arčiau krašto ir ten vykstančios rezistencijos yra tokia pat didelė tiesa, kaip tiesa, kad nepaprastai sunku esamose aplinkybėse palaikyti tuos ryšius, ir juo labiau negalime apie juos viešai kalbėti. Iš esmės tuo klausimu nuomonių skirtumų nėra ir diskusijos apie tai dažnai yra daugiau politinio kredito j ieškojimo reikalas. Tačiau jei dėl to kredito kovojama garbingomis ir pozityviomis priemonėmis, nieko prieš tai negalima turėti. Šiaipjau kai kalbame apie rezistenciją praeity ar ateity, turėtume neužmiršti, kad tai nėra, nebuvo ir nebus vienos kurios politinės grupės ar sąjūdžio, o buvo, yra ir turi būti visų mūsų šventa pareiga. Dabar emigravus tenka vesti politinę kovą skirtingomis priemonėmis, lygiai kaip skirtingomis priemonėmis vyksta ir šių dienų rezistencija. Mūsų tauta absoliučia savo dauguma vienodai nenori savo okupantų ir tą savo norą labai akivaizdžiai įrodė ir tebeįrodo.

4. Politinio prieauglio reikalas

Jau trylika metų kraštas yra okupacijoje. Per tą laiką daug mūsų senų veikėjų išmirė, daug jų okupantai išžudė. Emigracijoje beturime vos keletą vyresnės kartos stiprių politinių asmenybių ir, būkime atviri, jų autoritetu daugiausia remiasi mūsų vieningumas, kurį, nežiūrint sunkumų, vis dėlto dažnai sugebame parodyti didesnį, kaip kiti panašaus likimo mūsų kaimynai. Esamos sąlygos yra daugiau kaip nepalankios išaugti naujoms politinio gyvenimo asmenybėms, kurios galėtų naudotis reikiamu autoritetu savųjų ir svetimųjų tarpe. Didžiausia to dalyko kliūtimi tenka laikyti paties politinio darbo emigracijoje ypatingas aplinkybes, kuriose sunku pasireikšti naujoms jėgoms ir juo labiau sunku patikrinti realų asmens svorį, lygiai kaip neįmanoma yra tiksliau nustatyti dabar besireiškiančių politinių grupių svorį. Tačiau gyvenimas iš mūsų reikalauja ugdyti iš savo tarpo naujas politines asmenybes ir tai daryti nuoširdžiai bei neatidėliojamai. Greitai pritruksime žmonių iš Nepriklausomybės laikų. Dieve duok, kad taip nebūtų, kad krašto išlaisvinimas ateitų anksčiau. Tačiau reali strategija reikalauja numatyti patį blogiausią atvejį, ir apie tai čia kalbame. Galų gale ir grįžus į kraštą, juk iškils milžiniški uždaviniai. Tai turėdami galvoj, privalome lengvinti kelius naujiems žmonėms išeiti į politinį gyvenimą. Nepaslaptis, kad nemaža vertingų žmonių stovi toliau nuo aktyvaus politikavimo dėl kelių viešai žinomų, tik ne visada viešai sakomų priežasčių, kurių vieną kitą čia suminėkime.

1.    Esama žmonių su ryškesniais duomenimis politiniam darbui, tačiau nesutampančių su jokia dabar besireiškiančia politine grupe, ir vien dėl to jie lieka nuošaliai. Sudarant vykdomuosius organus, visoms grupėms labai atsižvelgtina į tai ir nuoširdžiai tokių jieškotina. Tokie žmonės nebeeikvos energijos grupių pasitarimuose, o dirbs konkretų darbą.
2.    Pačiose grupėse esama gabių, nuošaliai bestovinčių žmonių, kurie vengia aktyvesnio reiškimosi, nes perdaug jau pas mus esama pa-sinešimo murzinti kiekvieną naujai išeinantį žmogų, užuot davus jam progos pozityviai pasireikšti. Šito reiškinio turime visomis jėgomis kratytis. Emigracinis gyvenimas savaime yra išsėmęs daugelio mūsų jėgas ir jų tikrai gali neužtekti žmogui, kuris turi dirbti ir kartu atlaikyti pastovias atakas dėl visokiausių, dažnai net išgalvotų smulkmenų.
3.    Jieškodami pozityvių jėgų, kartu turime būti atsargūs obstrukcijai, kurios visada gali įnešti avantiūristinio tipo žmonės, dažnai turį gabumų, bet neturį geros valios pajungti juos bendram reikalui.
4.    Dabartinės kartos studentų tarpe j ieškokime visuomenininkų bei politikų talentų ir duokime progos jiems įgyti reikiamą pasiruošimą. Dabar vyrauja linkimas į praktines profesijas ir galime greitai pastebėti trūkumą prieauglio ne tik politikoj, bet ir spaudoj, organizacijų vadovybėse ir panašiai. Didžiąją milijoninę rusų emigraciją šitoji tragedija jau ištiko. Per trisdešimt su viršum metų emigracijoje jų jaunoji karta nutolo nuo savo siekimų ir tuo pačiu nuo savo tėvų krašto. Kas gali užtikrinti, kad taip neatsitiks mažesnių tautų emigrantams, jei nebus parodytas augščiausio laipsnio budrumas?

5. Būsimosios santvarkos klausimai

Paprastai sakoma, ir dažnai tai yra tiesa, kad emigrantai visada įsivaizduoja paliktąjį kraštą tokį, kokį jie paliko. Mūsų atveju taip pat ryškiai tokie dalykai pastebimi. Žmonės, palikę tą kraštą prieš keturiasdešimt metų, sunkiai įsivaizduoja jį kitokį, kaip tada paliko — su gubernijomis, dvarais, žydiškai-lenkiškais miestais bei miesteliais. Ne kitaip yra ir su naujausia emigracija. Išsineštieji vaizdai ir politinės sąvokos tebedominuoja mūsų sąmonę.
Galvodami apie Nepriklausomybės atstatymą, dažnas įsivaizduojame ką nors panašaus, kaip anais laikais yra buvę. Toje mūsų vaizduotėje turėtų būti tiesos bent ta prasme, kad iš tikrųjų atstatysime tokį gyvenimą, kuriame bent vidaus reikalai bus lemiami pačių lietuvių. Tačiau per pastaruosius keliolika metų vyksta stambūs pasikeitimai visame pasaulyje, ypač Europo-
 
ANTANAS   MONČYS   KELIONIŲ   MADONA (akmuo)
 
je. Kas galėjo nors ir prieš dešimt metų manyti, kad šešių vakarų Europos valstybių stambioji pramonė bus sujungta, kad konkrečiai bus kalbama apie europinės armijos sudarymą, kurioje šalia vokiečio žygiuos prancūzas?

Europos ir viso pasaulio atstatymas galės vykti tik laisvojo pasaulio jėgoms, su Jungt. Amerikos Valstybėmis priešaky, įvykdžius pavergtosios dalies išlaisvinimą. Ogi tokiu atveju nesvyruodami galime manyti, kad tame naujame pasaulyje vyraus krikščioniškais pagrindais grindžiamos demokratinės idėjos. Nebus mėgiamas perdėtas politinis bei ūkinis susiskaldymas, tačiau bus toleruojamas ir remiamas tautų kultūrinis savarankumas. Šitaip kalbėdami, nemanome, kad iš tautų būtų atimtas jų suverenumas, tik manome, kad vardan savo ir bendro gėrio pačios tautos aukos dalį savo suverenumo. Labai yra galimos įvairios regi joninės federacijos ir mums, mažesnėms tautoms, jos gali būti tik naudingos, nes kitaip
neįmanoma atsverti didžiųjų valstybių įtakos.

Užtat yra rimto reikalo ugdyti ir pas mus federalistines idėjas.
Galvodami apie vidaus reikalus, sunkiai galime tiksliau numatyti, kokiu būdu vyks krašto gyvenimas pirmaisiais pobolševikiniais metais. Nėra buvę dar tokio precedento. Kol kas, deja, rusiškasis komunistinis imperializmas vis žengė į priekį ir niekur nebuvo atstumtas atgal. Karo metu, tiesa, vokiečiai buvo pasistūmėję į jų teritorijas, tačiau viena — tai buvo labai neilgai, antra — vokiečių metodai tada buvo panašūs į pačių komunistų, ir tautos nejuto palengvėjimo ar galėjimo naujai tvarkytis. Kaip greitai seksis teroro ir komunistinių eksperimentų iškankintą visuomenę grąžinti į pastovesnes nuotaikas, sunku šiandien pasakyti. Turėdami galvoj mūsų tautos parodytą gajumą po pirmo pasaulinio karo, galime tikėtis, kad atkutimas eis greitai, bet suorganizuoti pastovesnę politinę, ūkinę, socialinę sistemą nebus lengva. Berods, visi neabejojame, kad demokratija vyraus visur. Nė kiek neabejodami demokratinės santvarkos pirmumu prieš bet kokius kitus mėginimus, vis dėlto negalime užmerkti akių ir nematyti, kad senoms ir šimtmečius ta tvarka besivadovaujančioms tautoms ne visada taip lengvai sekasi. Su sunkumais ypač gali tekti susidurti tautoms, neturinčioms arba turinčioms labai nedidelį demokratinio gyvenimo patyrimą. Tam būsimajam patyrimui turime kantriai, atidžiai rengtis ir mokytis iš tų tautų, kurios tąją santvarką žymiai originališkiau pasisavino. Tai anglo saksų kilmės tautos, kurių prieglauda mes dabar daugiausia naudojamės ir tuo pačiu turime progos ne tik iš arti stebėti jų gyvenimą, bet net jame daugiau ar mažiau aktyviai dalyvauti. Šita prasme įgytas politinių mūsų emigrantų patyrimas, saikingai nuneštas į prisikeliančio krašto politinį gyvenimą, gali būti labai palaimingas.

Neturime čia intencijos plačiau leistis į būsimas ūkines ar socialines problemas, tačiau trumpai dar norime paliesti būsimosios politinės diferenciacijos klausimą. Niekas, turbūt, nemanome krašte įvesti dabar turimų aštuonių, dešimtie*, vienuolikos ar dar daugiau politinių grupių sistemos. Iš tikrųjų jų tiek daug ir dabar nėra. Visi sutiksime, kad reikia siekti pastovios tvarkos, kuri įmanoma tik turint mažai, ne daugiau kaip dviejų trijų, reikšmingų politinių grupių. Anglosaksai visada išsiverčia su dviem. Kai atsiranda trečioji, paprastai traukiasi savaime į užpakalį viena iš senųjų. Tokiu keliu Anglijoj atsirado darbiečiai, o nustojo didesnio vaidmens liberalai. Panašiu keliu Amerikoj respublikonai įsigalėjo buvusios prieš juos partijos vietoj. Mūsų masto gyvenime, rodos, daug lengviau būtų derinti interesus bei programas. Jeigu pasaulėžiūrinis pradas labiau nusistovėtų, tada galėtume tikėtis net ir tik dviejų stipresnių politinių grupių. Kadangi Lietuva vistiek liks savo pagrinde žemės ūkio kraštas, pati didžioji grupė galėtų susikurti panaši, kaip vengrai turėjo po praeitojo karo gana stiprią smulkiųjų ūkininkų partiją, o šalia jos galėtų reikštis kita konserva-tyvinė grupė. Jeigu j ieškoti paralelės su Didž. Britanija, tada viena iš tų grupių būtų panašesnė į darbiečius, o kita — konservatyvesnė. Tačiau mums paralelė su anglais ar amerikiečiais nelabai tiks, nes ten persveria pramonė ir miestai. Kaip ten bebus, bet ypač pradžioje labai reikės skaitytis su 'faktu, kad pagrindinis musų krašto luomas — ūkininkai — dabartinių okupantų yra sužlugdytas ir labiau pasiturinčiųjų ne iš karto turėsime. Politinėms grupėms su savo programomis neišvengiamai teks prie to fakto derintis.

Jeigu pasaulėžiūrinis rungtyniavimas nepasisektų perkelti daugiau į kultūrinę sritį, jeigu politinės grupės pasiliks su dabar turimu ryškiai pasaulėžiūriniu atspalviu, tada turime stengtis bent ugdyti toleranciją ir neleisti antagonizmui per giliai įsišaknėti. Pasaulėžiūriniu atžvilgiu politiškai susigrupavę, vietiek galėtume išsiversti su trimis reikšmingomis grupėmis.

6. Mūsų valstybės sienų klausimai

Sienų problema yra glaudžiai susijusi su klausimu, kokius santykius turėjome ar turėsime su savo kaimynais. Nepriklausomybės laikais dėl sienų ginčo negalėjome turėti jokių santykių su lenkais. Su vokiečiais, tiesa, buvome pasirašę sienų sutartį, bet kaimynas tai sutarčiai neliko ištikimas. Su rusais iš viso sienos neturėjome, tačiau tai jiems nesukliudė praryti mūsų valstybę per kelias valandas. Su kaimynais latviais turėjome tam tikrų diskusijų, tačiau sienų klausimas, berods, nekėlė ir nebekels didesnių sunkumų. Gaminant būsimosios Lietuvos žemėlapį, sienų klausimas vis iš naujo iškyla, ir jis tikrai yra nelengvas. Niekas iš mūsų rimčiau nebekelia istorinių sienų klausimo, o tenkinasi etnografinėmis. Šitaip klausimą sprendžiant, vistiek iš naujo kils mūsų pietryčių ir vakarinių sienų klausimai. Pastarojo meto įvykiai yra atnešę kai kurių labai skaudžių pasikeitimų, tačiau tie pasikeitimai, kaip jie skaudūs bebūtų žmogiškuoju atžvilgiu, politiškai nevisada bus mums nenaudingi. Vilnius su didele dalimi buvusios lenkų okupuotos Rytų Lietuvos jau keturiolika metų yra Lietuvos sudėty. Tarptautinėj politikoj tai bus reikšminga ir dabar yra reikšminga. Mūsų nusistatymas dėl Vilniaus per tą laiką yra išlikęs toks pat tvirtas ir vieningas, kaip visada buvo. Pačiame Vilniuje gyventojų sudėtis yra pasikeitus. Buvusi aplenkėjusi ir didele dalimi semitiška gyventojų masė yra pakeista rusais ir lietuviais. Po būsimųjų įvykių rusai, žinoma, turės jieškoti kelio namo, o mums, lietuviams, tada teks panaudoti visas jėgas atlaikyti lenkų spaudimui.

Ne taip labai aiškus yra vakarinių sienų klausimas. Mes labai branginame Mažąją Lietuvą ir visi norime ją įjungti organiškai į Lietuvos kūną, tik jos ribų klausimas yra kiek keblesnis. Įvykiai per pastarąjį karą ir po jo yra atnešę Mažojoje Lietuvoje radikalių pakeitimų. Ten dabar beveik visai nėra nei lietuvių, nei vokiečių. Tiesa, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritys skaitosi Lietuvos dalimi, tačiau kokie ten gyventojai persveria — sunku pasakyti. Rusų ranka yra sunaikinusi lygiai Rytprūsių, lygiai visos Lietuvos ūkinę sistemą. Buvęs Mažojoj Lietuvoj vokiečių įtakoj sukurtas ūkinis pranašumas nebeegzistuoja. Ne džiugus tai įvykis, bet ateity visiems, ir Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuviams, teks padėti tiek pat pastangų atkurti savąjį ūkį. Galėsime jį organizuoti visame krašte panašiu būdu. Vokiečių propagandai šie skaudūs įvykiai yra atėmę stiprų argumentą — ūkinio gyvenimo skirtumus. Kultūriniai ar tikybiniai skirtumai lengviau duosis suderinami. Svarbu tik, kad mūsų broliai Mažojoje Lietuvoje pamirštų separatistines tendencijas, kurių nemažai būta Nepriklausomybės metais. Net aktyvių lietuvių veikėjų tarpe patylomis buvo gyva autonomijos mintis, palaikoma ne tik vokiečių, bet ir daugelio mūsiškių. Tikėkimės, kad tai grynai praeities dalykas, kad naujai išaugusi to krašto veikėjų karta yra besąlygiškai už vieną nedalomą Lietuvą. Vokietija busimoj Europoj turės reikšmingą vietą. Mes nežinome, kaip artimas kaimynas ji mums bus, tačiau aišku, kad labai tolimas taip pat nebus ir todėl pastovesnių sienų draugišku keliu su ja nustatymas mums būtų labai reikšmingas dalykas.

Kaip atrodys mūsų kaimynas Rytuos — sunku spėlioti. Norėtųsi prileisti, kad gudai suorganizuos savo valstybę. Tada mes nebeturėtume sienos su Rusija, o jei ir ukrainiečiai suorganizuotų savo valstybę, tada mūsų geopolitinė situacija žymiai pagerėtų. Praeitojo pasaulinio karo įtakoj mes turėjome tenkinti visų trijų savo didesnių kaimynų ultimatumus. Tai buvo skaudu. Turėtume rasti būdų taip politiškai susitvarkyti, kad būsimųjų įtempimų metu panašūs dalykai nesikartotų. Žinoma, didele dalimi tas reikalas nuo mūsų nepriklauso, tačiau negalime manyti, kad patys visai nieko negalėtume daryti.

7. Politinės taktikos dalykai

Prikėlėme savo tautą romantiniu savo didžios praeities garbinimu. Tai buvo gražu. Tačiau kasdieninis gyvenimas, realioji politika reikalauja būti labai dideliems realistams. Įsisiūbavę į savo praeities dalykus, mes nejučiomis užmiršdavome, kad ypač ano meto aplinkybėse buvome kupstas ant didžiojo kelio, kurį pirmosios audros metu gali nuversti kiekvienas stambesnis praeivis. Savo politinėje taktikoje gal buvome kartais neatsargūs, o kartais ir nepraktiški. Išugdėme jaunojoje kartoje prisirišimą prie savo tėvų žemės, tačiau per mažai ją mokėme apie tai, kaip reikės elgtis sunkioms dienoms užėjus. Stokojome politinio įžvalumo ir, sakyčiau, atsargumo. Esame nedidelė  tauta, pakartotinai išgyvenome ir dabar išgyvename stačiai gyvybinius pavojus. Tų pavojų akivaizdoje tauta parodė ir parodo daug heroizmo, sudarančio mums pelnytos pagarbos kitų tautų tarpe. Betgi viso to neužtenka, norint toliau gyventi. Tenka mokytis daugiau lankstumo, juo labiau, kad gyvename ir gyvensime didžiųjų tautų vieškelyje. Prof. K. Pakštas Nepriklausomybės metais daug sykių kartojo, kad gyvename tokioje vietoje, kurioje labai pavojinga gyventi mažai tautai. Tie dalykai tada praeidavo pro ausis, bet dabar jie skaudžiai atsiliepia.

Ne mes vieni kenčiame kaimynų skriaudas bei okupacijas. Verta pažiūrėti, kaip kitos panašios tautos elgiasi. Netolimi mūsų kaimynai suomiai šiandien yra ypatingoj viso laisvojo pasaulio pagarboj. Jų geografinė padėtis jiems davė daugiau vilties ir todėl, nors skaičiumi būdami ne ką gausesni už mus, jie pakartotinai kovojo su Rytų užpuolikais. Pirmą kartą eroiškai spyrėsi vieni, antrą kartą nevengė dėtis net ir su nacių Vokietija. Niekas šiandien suomių už tai nevadina kolaborantais, nes visi žino, kad taip elgtis reikalavo, suomių tautos gyvybiniai interesai. Iškentusi karo sunkumus, suomių tauta greitai atsigavę ir net jau baigi mokėti savo karo skolas. Ėdrus kaimynas Rytuose vis dėlto nedrįsta tos nedidelės tautos praryti, nes žino, kad pirmiausia sutiks su kietu pačių suomių pasipriešinimu, antra, yra aišku, kad laisvasis pasaulis tokios tautos pastangas rems.

Imkime kitą kiek didesnę tautą — čekus. Anais laisvės metais buvome linkę manyti, kad toje tautoje turime daug tikrų draugų, kad mus riša likimo giminystė. Sunkumų metais iš tos tautos ypatingos paramos nepatyrėme. Tačiau jos taktika dabartinių siaubingų įvykių eigoj yra įsidėmėtina. Žinodami, kad gyvena Europos širdy tarp didžiųjų tautų, čekai savotiškai išmoko susitraukti į save, lyg tas ežys, ir taip ilgesnį laiką laikytis. Šitokiu būdu jie sutaupo tūkstančius, milijonus gyvybių ir turto. Visas pasaulis žinojo, kad čekų santykiai su vokiečiais buvo tikrai blogi. Tačiau vokiečių okupaciją čekai pakėlė lengviau už kitas tautas. Čekai turėjo viešą eg-zilinę vyriausybę, turėjo pogrindinę veiklą, tačiau labai realiai jie pradėjo veikti tik tuo momentu, kada alijantų kariuomenė buvo prie Pragos vartų. Kai vieną jų kaimą išdegino vokiečiai, apie tai žinojo visas pasaulis. Kai tokių kaimų tūkstančai degė toliau į Rytus, pasaulis apie tai per mažai žinojo. Čekų tauta ir naujoje okupacijoje elgiasi visai taip pat, kaip anksčiau. Tačiau žinome, kad kritišką valandą jie parodys, ką gali, nes jau turėjo progos išblaškyti buvusias prorusiškas nuotaikas. Negalime sakyti, kad ten nėra rezistencijos. Tačiau toji rezistencija labai tyli, atsargi, vengiama aukų prieš laiką. Štai to vengimo aukų prieš laiką mums, turbūt, reikėtų daugiau pasimokyti. Turime išmokti būti atsargesniais, kantresniais, branginti kiekvieną gyvybę, nes ateity bus skaitomasi tik su gyvais žmonėmis ir gyvomis tautomis.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai