Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GELEŽINES UŽDANGOS KILMĖ IR ESMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Kai X-to amžiaus pabaigoje Rusija priėmė krikščionybę iš Bizantijos, tuomet ji nejučiomis apsisprendė neprisijungti prie Vakarų krikščionybės ir jos ugdomos kultūros. Tačiau jos apsisprendimas buvo pradžioje dar neryškus ir nevisuotinis. Didysis Novgorodas, tas seniausias Rusijos lopšys, dar ilgai palaike gan intensyvius santykius su Vakarais, ypač prekybos srity. XIII-to amžiaus vidury beveik visas rusiškas žemes nukariavo totoriai ir palaike jas savo valdžioje 240 metų. Per tą ilgą viešpatavimą totoriai uždėjo ant Rusijos savo ryškų rytietišką antspaudą. Kad ir išsilaisvinusi iš totorių jungo, Rusija jau nebejautė reikalo dvasiškai santykiauti su Vakarais. Jai labai reikėjo vakarietiškos technikos, amatininkų ir pirklių, ir tokių technikų ji po truputį įsileisdavo ir kviesdavosi. Bet ji vengė vakarietiškų filosofų, teologų ir teisininkų, nes šie nesiderino su Rusijos jau visai rytietišku gyvenimo būdu.

Kai XVI-to amžiaus gale Rusijos caru tapo totorių kilmės bajoras Borisas Godunovas, tai nepasitikėjimas Vakarais dar labiau padidėjo. Caras Godunovas, pagal Puškino žodžius, kartą pasišaukė kunigaikštį Sujskį ir davė jam garsų savo įsakymą:

"Poslušaj! kniaz': vziat' miery sej že čas;

Čtob ot Litvy Rossija ogradilas'
Zastavami; čtob ni odna duša
Ne perešla za etu gran'; čtob zajac
Ne probežal iz Pol'ši k nam; čtob voron
Ne priletal iz Krakova. Stupaj".
Paprastame lietuviškame vertime šis įsakymas taip skamba:
"Paklausyk, kunigaikšti: imkis
priemonių tučtuojau,
Kad nuo Lietuvos Rusija tvoromis
atsitvertų;
Kad nei viena siela nepraeitų
Per šitą sieną; kad kiškis
Neperbėgtų iš Lenkijos pas mus;
Kad varnas neatskristų iš
Krokuvos, ženk".

čia Puškinas gerai nusako tų ir žymiai vėlesnių laikų Rusijos politinės ir dvasinės vadovybės nuotaikas ir nusistatymą. Caras Petras Didysis pirmas pabandė tą nusistatymą prievarta ir net žiauriomis priemonėmis keisti. Bet dvasiškai net jis pats nebuvo pribrendęs kiek nors keistis. Jis buvo tikras rytietis, kurs laiku suprato, kad būsimai Rusijos galybei vakarų techniški mokslai ir pažanga yra būtinai reikalingi. Tačiau Petras Didysis sugebėjo prievarta užstumti ant technikos ir formalistinės pažangos bėgių bent tą negausią įtakingosios bajorijos dalį, kuri sukinėjosi arčiau imperatoriaus dvaro. Vėlesnieji Rusijos valdovai jau buvo apsupti tolerantiškesnės atmosferos Vakarų technikinėms naujenybėms. Vieni jų pasireikšdavo didesniais Vakarų šalininkais, kiti — mažesniais. Nuo to ir priklausydavo, kaip augštai pakildavo ar nusileisdavo Rusijos geležinė uždanga. Pavyzdžiui, galėtume sakyti, kad prie Kotrynos, Povilo ir Aleksandro I geležinė uždanga buvo žemesnė, bet ji smarkiai pakilo prie Nikalojaus I; paskiau prie vėlesnių imperatorių ta geležinė uždanga jau nebebuvo labai augšta ir stora. Tačiau dvasinio giminingumo tarp Rusijos plačių masių ir Vakarų neatsirado. Nepažangi ir sustingusi Rusijos pravoslavų dvasiškija buvo uoli sergėtoja prie geležinės uždangos, kad per ją neperliptų Rusijon Vakarų krikščionybė ir vakarietiškos laisvės bei socialinės reformos. Totorių įtakoje suaugusi Rusijos civilizacija ir jos plačiosios masės pasiliko rytietiškos. Teisingas rusų priežodis: "Pakrapštyk giliau rusą ir atrasi totorių". Krašto valdovai ir gyventojų masės nepasiekė Vakarų politinio subrendimo, nors meno ir literatūros srity rusų kultūra devynioliktajame amžiuje padarė didelę pažangą ir pasiekė garbingi} laimėjimų. Tačiau tai nei kiek netrukdė tipingam rusų valdininkui pasilaikyti stiprius despotizmo, netvarkos ir vagiliavimo palinkimus, kurie darėsi labai įkyrūs ypač vakarietiškoms rusų nukariautoms žalims, kaip Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija.

Nuo 1905 m. Rusijon papūtė stipresni Vakarų vėjai. Įvairūs kontaktai su Vakarais labai pagausėjo. Nuopelnas didesne dalimi priklauso Japonijai, kad ji labiausiai pažemino išdidų carizmą, sumušdama rusus Tolimuose Rytuose.

Įdomu bus pažvelgti į statistiką ir pamatyti, kiek Rusijos piliečių galėdavo pamatyti užsienius. Mažojo susisiekimo kortelėmis — leidimais peržengti sieną — naudojosi visa pasienio zona apie 15 km. platumo. Rusijos kaimynai buvo Vokietija, Austrija ir Rumunija. 1913 m. toms sienoms peržengti leidimais Rusijos piliečių pasinaudota 8 milijonus kartų, ogi užsieniečių lankyta Rusija 3 milijonus kartų. Žinoma, imperijos pasieniuose rusų (neskaitant negausių valdininkų) kaip ir nebuvo. Taigi tais leidimais naudojosi tik lietuviai, lenkai, žydai, ukrainiečiai ir Besarabijos rumunai. Jeijru šiandien Sovietai duotų sienai peržengti leidimus keliems milijonams pasienio gyventojų, kaip tai būdavo Nikalojaus II laikais, tai Sovietų pasienis liktų be gyventojų, nes daugumas jų tikrai nebegrįžtų atgal. Ogi milijonai užsieniečių, laisvai aplankę Sovietiją ir pamatę, kas ten dedasi, paskleistų savo kraštuose tokių klaikių žinių apie Sovietų tvarką, visišką nubiednėjimą ir priespaudą, kad tos žinios užmuštų Sovietų propagandą net Ir labai kairioje Europos visuomenės daly.

Maža ir dar neturtinga Lietuva visgi nesibijojo, kad jos santvarka griūtų nuo gausių apsilankymų pas kaimynus ar atbulai. Štai 1937 m. sienai pereiti leidimais Lietuvos gyventojų pasinaudota 339,100 į Vokietiją, 271,285 kartų į Latviją, ogi viso 610,385 kartus per metus Lietuvos piliečiai peržengė užsienin ir grįžo atgal. Lietuva tuomet turėjo tik apie 2,500,000 gyv. Tais pat metais 427,-759 vokiečių ir 37,093 latviai lankėsi Lietuvoje pagal pasienio susisiekimo korteles. Jiems irgi nieko blogo neatsitiko, ners tuo metu Lietuvos santykiai su Vokietija jau buvo gana šiurkštūs dėl nacių pretensijos į Klaipėdą.

Tais pat 1937 m. 23,646 Lietuvos piliečių išvyko į tolimesnes keliones Europon ir kitur, ogi 22,543 jos piliečiai grįžo atgal iš tolimesnių kelionių. Tai reiškia, kad kas metai apie 1% Lietuvos gyventojų turėdavo gana lėšų, laiko ir intereso laisvai vykti į tolimesnes keliones. Tai yra tikrai puikus rekordas mažai respublikai.

Per Lietuvą ėjo pats svarbiausias kelias iš Rytų Europos j Vakarus, kurs jungė centrinę ir šiaurinę Rusiją (Maskvą ir Leningradą), Latviją ir Estiją su Vakarų Europos sostinėmis: su Berlynu, Paryžium, Londonu, Briuseliu, Roma. Pažiūrėkim, kas tuo didžiuoju geležinkeliu važinėdavo (1937 m.)   Štai:

36,509 vokiečiai
28,300 latvių
7,996 estai
2,653 britai
1,913 amerikiečių
516 rusų
12,104 kitų kraštų piliečių.

Iš visų šitų keleivių kai kurie ilgiau pabūdavo Lietuvoje, būtent: 1,473 vokiečiai, 837 latviai, 82 estai, 103 amerikiečiai, 217 čekų, 81 šveicaras, 78 britai, 370 kitų kraštų piliečių; mūsų didžiausių kaimynų rusų tokia proga pasinaudodavo vos 79, ir tai iš šalies, kuri skelbia tarptautiškumą, kurios piliečiai laisvai galėjo Lietuvoje susikalbėti ir svarbiausiose sostinės gatvėse ir keliose kavinėse galėjo gauti Maskvos svarbiuosius sovietinius laikraščius.

1938 m. Lietuvą aplankė 1,753 svetimų kraštų automobiliai, atstovavę bent 15 valstybių, mažų ir didelių, artimų ir tolimų. Jų tarpe — 42 ii Amerikos, 45 iš Britanijos, 62 iš Švedijos ir 57 iš Suomijos, t. y. iš kraštų, vandenimis—jūromis nuo Lietuvos atskirtų. Iš Vokietijos buvo net 714 automobilių, iš Latvijos — 605, iš mažytės ir ne artimos Estijos 126. Ogi iš milžiniškos Rusijos, kuri pati sau automobilius gaminasi — nesilankė Lietuvon nei vienas automobilis. O tai jau labai daug pasako apie šalį, kur labai nukritusi žmogaus vertė: odin čelovek — odna kopejka, dva čeloveka — dvie kopejki (vienas žmogus vertas vienos kapeikos, du žmonės — dvi kapeikos).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai