Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAR NEVĖLU PDF Spausdinti El. paštas
Mūsų kasdienybėje vis dažniau nuaidi šauksmas: miršta lietuviška knyga! Toks tiesus žodis daugiau ar mažiau įduria ir tiems, kurie save laiko susipratusiais lietuviais, bet jau yra liovęsi pirkti ir skaityti gimtąja kalba rašytą knygą. Aišku, sumenkėjus spaudai, kas belieka ir iš tos lietuvybės? Vienok tam šauksmui nėra labai prieštaraujama . Jis laikomas teisingu, nors taisytis nesiskubinama.

Paskutiniu laiku iš tikrųjų smarkiai sumažėjo lietuviškos knygos pareikalavimas. Viena leidykla teigia, kad skaitytojai kritę net 75%. Kai kurios jų užsidarė arba taip nusilpo, kad neberodo gyvybės. Galima sakyti,  jog šiandien  dar  gana   gausiai spausdinamos lietuviškos knygos remiasi ne tiek pirkėjų nuoširdumu, kiek autorių pasiaukojimu, kurie jas nuo poilsio nuvogtomis valandomis parašo ir susijieško leidėjo, dar nenustojusio vilties, kad išeis bent lygiomis.

Sykiu su tuo spaudos nepaisymu mūsų visuomenėje pradeda leisti šaknis nauja piktžolė — kai kas ima porinti, jog lietuviškos knygos esančios prastos. Tai ne kas kita, kaip tik išsigalvotas ginklas prieš tą šauksmą, kad miršta mūsų knyga. Girdi, prastos knygos, prasti laikraščiai, jų neskaitome — laikykit mus išteisintais. Kartais nesivaržoma pridurti, jog svetimoj perijodinėj spaudoj pateikiama ankstesnės žinios ir duodama spalvingesni apipavidalinimai. Kalbantiems apie tremtyje išeinančios spaudos prastumą patartina pasklaidyti pavergtoje Lietuvoje pasirodančius leidinius. Bet gal ir to nereikia. Užtenka juk prisiminti, kuo viename akimirksnyje buvo tapusi mūsų spauda, pirmą kartą Lietuvon atsikrausčius komunistams. Šiuo atžvilgiu jokios pažangos nepadaryta per dešimtį metų. Nesant vietos laisvam žodžiui, tiek grožiniai raštai, tiek eiliniai spaudiniai yra suskurdę ir blankūs. Juos vartant, tikrai galima kalbėti apie prastumą ir net dekadenciją .

Išeivijoje, ačiū Dievui, turime geros lietuviškos spaudos. Šiuo metu beveik visų laikraščių kalba yra pagerėjusi, žinios, palyginti, labai šviežios. Grožinių ir mokslinių veikalų bendras lygis yra augštas. šen bei ten išsitariama, jog ir kultūros žurnalas dabartinėse aplinkybėse esąs per stiprus, kai jėgas išsemiąs fabrikinis darbas. Kaip jau bebūtų, šie faktai sugriauna priekaištą, kad lietuviškoji spauda esanti suprastėjusi: Čia labiau reikėtų pakaltinti save, jog per daug pasiduodama pašalinėms įtakoms, pamirštant esmines pareigas tautai ir jos kultūrai.
 
Padėtis nėra linksma, bet išsigelbėti dar ne vėlu. Gyvenant ypatingose aplinkybėse, reikalingas budrumas bei jėgų įtempimas. Tuo tarpu, kai keliamas balsas dėl mirštančios lietuviškos knygos, ne visuomet pateikiamos priemonės jai išsaugoki. Žinoma, l^bai teisingai pirmoje vietoje beldžiamasi i skaitytoių ^ą'i^ę. Iš tikruių lietuviškai knygai ji turėtu būti daug jautresnė. Reikia tikėtis, kad. sunkėjant kovai už taufos laisvę, sąžinė išbus. Tačiau kol to išbudimo tebelaukiama, tenka panaudoti visas priemones, kurios gali išgelbėti lietuvišką knysrą išeivijoje. Kokios jų yra šiuo metu veiksmingiausios, nurodo mums, palvginti, nedidelė — vos 1300 sielų — Hamiltono lietuvių bendruomenė, susiorganizavusi į parapija. Nurodo mums ne žodžiais, o darbais, kurie byloja, jog lietuviška knyga tikrai išsilaikys, jeleru visur bus žengiama hamiltoniečiu pasirinktu keliu.

Štai faktai. Tautos Fondo skyrius Hamiltone 1954 m. pasiryžo reikšmingiau paminėti 50 metų sukaktį nuo atšaukto spaudos draucl'mo. Gegužės 7 d. pradėtas knygų platinimas po namus. Pirmuoju užsimojimu parduota jų už 800 dol. Tai padaryta per keturis nepilnus mėnesius. Toks pasisekimas skatino veikti toliau. Antruoju užsimojimu. t°ip pat nešiojant knygas po namus, jų iki metų galo parduota už 1,200 dol. Bet ir po to neilsėta. 1955 m. užsimotas trečias baras. Iš anksto pasiryžta knygų parduoti už 3,200 dol. To paskutinio žygio vaisiai šio rudens pradžioje buvo tokie: knygų parduota už 4,300 dol. Ne gana to, iki šių metų pabaigos dar pasirvžta paleisti jų už 1,000 dol. Susidaręs iš nuošimčių 1,300 dol. pelnas skiriamas Tautos Fondui. ("Naujienos", 1955, nr. 208).

Po tokio pasisekusio hamiltoniečių bandymo daug lengviau pasidaro širdžiai. Sušvinta didelė viltis, jog dar dvasiniai nežūsime, kol nusities keliai į Lietuvą. Hamiltoniečių laimėjimas džiugina ir labiausiai nusiminusius .Jeigu taip gražiai pasidarbavo lietuviškai knygai ši maža bendruomenė, kur su vaikais yra tik 1,300 sielų, kodėl negalima tikėtis, kad panašiai pasielgs ir didieji lietuviu centrai? Hamiltoniečiai visiems yra šviesus pavyzdys, šis jų žygis aiškiai sako, kuriuo keliu reikia dabar pasukti, norint išlaikyti lietuvybę ir jos gyvą išraišką — spausdintą žodį. Be sumaniai organizuotos veiklos sunku šiuo metu knygų platinime ko nors didesnio pasiekti. Palaidi platintojai, kurie tikrai pasišvenčia   spaudai,    yra   negausūs.

Darbo laukas gi labai platus. Veiklą šioje srity žymiai pasunkina stoka laiko. Vaikščioti po namus, patogiausia yra tomis keliomis vakarinėmis valandomis, kai sugrįžtama iš fabrikų. Turint dar galvoje neretai pasitaikančius nuotolius, iškyla gyvas reikalas veikti organizuotai. Į lietuviškos spaudos platinimo žygį, ilgiau nebelaukiant, turėtų įsijungti Liet. Bendruomenės skyriai ir visos organizacijos, ypatingai jaunimo. Tam tikslui reikėtų sudaryti platintojų būrelius, kurie pasiskirstytų vietovėmis. Prieš Kalėdas ir po Kalėdų einą mėnesiai turėtų būti vadinami "Lietuviškos spaudos mėnesiais". Jų metu laikraščiuose, pamoksluose, paskaitose reikėtų žadinti meilę savai knygai. Kyla mintis, ar nebūtų galima ir kalėdojimo kaip nors jungti su spaudos platinimu, jei ne knygų, tai bent laikraščių. Taip buvo daroma nepriklausomoje Lietuvoje. Šis spaudos platinimo būdas davė stebėtinai gražių vaisių.

Jeigu šaukiama, kad miršta lietuviška knyga, tai reiškia, jog mes patys dvasiniai mirštame. Tokia mirtis gi yra savižudybė. Bet dar ne vėlu jos išvengti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai