Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FEDERALIZMAS IR IMPERIALIZMAS EUROPOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS JASAITIS   
Per pusę šimtmečio Europoje įvykę du didieji karai, o ypač negalėjimas net laikinos taikos surasti po antrojo pasaulinio karo verčia ne tik europiečius, bet ir kitų kontinentų gyventojus susirūpinti Europos ateitimi. Antrojo pasaulinio karo pasėkoje Europa, trumparegių politikų dėka, buvo perkirsta į dvi politiškai ir ideologiškai priešingas dalis. Rytinėje Europos dalyje yra didžiulė, militariškai stipri Rusijos imperija, kuri militarinės jėgos ir komunistinės idėjos pagalba į savo įtakos sferą įtraukė daugelį mažesnių ir didesnių valstybių, tapusių beteisiais rusiškosios imperijos vergais. Rusiškasis imperializmas, pasiremdamas komunizmu, graso kitai Europos daliai — vakarinei — ne tik pavergimu, bet ir krikščioniškosios Vakarų kultūros sunaikinimu. Europos suskilimas į dvi viena kitai priešingas dalis užkerta taikos įgyvendinimo kelią. Taikos įgyvendinimo problema, kuri ypač iškyla tarpukariais, verčia j ieškoti naujų ap jungties formų, kad laisvu susitarimu būtų panaikinami tarp atskirų valstybių iškylantieji ginčai.

Senovės graikų filosofai Platonas ir Aristotelis ir vėlesniųjų laikų politikos filosofai Dantė, Vico, Machiavellis, Rousseau ir Kantas pastovios taikos įgyvendinimą matė valstybių junginyje. Naujaisiais laikais sujungimo mintis ypač taikoma Europos valstybėms, kurios yra neramiausios ir didžiųjų karų kėlėjos. Tačiau ne tik filosofų, bet ir visos eilės valstybės vyrų planai sujungti Europos valstybes federaliniais ryšiais nebuvo įgyvendinti. Galutinai neišspręsta, kokia Europos valstybių federacija turėtų būti ir kaip galėtų būti įgyvendinta, nepažeidžiant atskirų tautų interesus, bet juos apsaugojant ir tuo pačiu iš-gelbint Europą nuo visa naikinančių karų.

Bet valstybių sujungimo federaliniais ryšiais mintį praktikoje buvo įgyvendinę senovės graikai iš savo miestų-vslstybių. Tarp jų ilgiausiai išsilaikė dvylikos miestų junginys, sudarytas 274 m. pr. Kr. Jį sunaikino romėnai 146 m. pr. Kr. Federacijos mintis buvo gyva ir Italijoje tarp etruskų ir lotynų. Pati Roma priklausė federacijai, kuri susidėjo iš 30 miestų-valstybių. Vėliau išaugusią ir sustiprėjusią Romos valstybę užvaldė pasaulio valstybės sukūrimo mintis, kuri, sunaikinusi visus federacinius ryšius, išugdė galingą Romos imperiją. 12-me amžiuje ant Romos imperijos griuvėsių susidarė Lombardų lyga, kuri baigėsi Italijos valstybės sukūrimu. 1759 m. olandų provincijos susijungė ir sudarė vadinamąją Utrechto uniją. Ši federalinė valstybė išugdė didelę jūros jėgą, gavo kolonijų ir išsilaikė iki 18 amžiaus pabaigos, vėliau virsdama vienalyte Olandijos valstybe.

Visos anksčiau buvusios federacijos sudarytos iš giminingų tautų arba net vienos tautos žmonių, todėl jų perėjimas į vienalytę valstybę yra natūralus. Panašų susijungimo procesą pergyveno ir daugelis kitų Europos valstybių. Atskirų tautų žmones pajėgė sujungti tik Šveicarų federacija, kuri išsilaikė iki šių dienų ir kurios pradžia siekia 1293 m. Atskiri Šveicarijos kantonai neprarado savo suverenumo, tik suverenumas buvo apribotas federalinės konstitucijos. Šveicarų federalinė 1848 m. konstitucija pabrėžia, kad "kantonai yra suverenūs iki federalinės konstitucijos nustatytos suverenumo ribos". 1)

Valstybės jungtis į federaciją gali, tik turėdamos bendrus interesus, kurie jas rištų. Bendrieji interesai gali būti labai įvairūs: politiniai, kultūriniai, ekonominiai, rasiniai, socialiniai ir kt. Taip pat į valstybių federaciją galima eiti įvairiais keliais, bet galutinėje pasėkoje siekiama politinio valstybių sujungimo. Kalbant apie valstybių federaciją šių dienų politikos šviesoje, reikia turėti galvoje politinį valstybių sujungimą.

Sprendžiant valstybių sujungimo federaciniais ryšiais klausimą, reikia atsižvelgti į valstybės galėjimą laisvai apsispręsti, prieš jungiantis į federaciją. Tenka turėti galvoje valstybės suverenumą ir valstybių lygybę federacijoje. Federaciniame junginyje valstybė dalį savo suverenumo atiduoda bendram organui, tuo pačiu tam organui paklusdama. Valstybės suverenumas prieš jungiantis į federaciją yra būtinas, nes ne-suvereninė valstybė negali pareikšti savo laisvos valios. Nemažesnės svarbos už apsisprendimo laisvę turi lygybės principas valstybių federacijoje. Federaciją sudarančios valstybės yra lygiateisiai jos nariai, neatsižvelgiant į teritorijos dydį, gyventojų skaičių, turtingumą ir pan. Jeigu besijungiaučiųjų į federaciją valstybių laisvam apsisprendimui gali turėti įtakos išorinės, ne nuo besijungiančiųjų valios priklausančios aplinky-bės, tai lvgvbės principo išlaikymo federacijoje negali veikti jokios išorinės aplinkybės. Lygybės
--------------
1)  R. G. Gettell, History of political tought p. 419, New York 1924.

principo išlaikymas federacijoje priklauso nuo narių noro. Federacijos nariai yra valstybės, todėl jos valdžia sudaroma iš valstybių atstovų, o remiantis lygybės principu, toje valdžioje lygų balsą turi tiek didelė, tiek maža valstybė.

Remdamiesi laisvu valstybės apsisprendimu, jungiantis į federaciją, ir lygybės principu joje, galime atsakyti į klausimą kas yra valstybių federacija? Taigi, valstybių federacija yra suvereninių laisvai apsisprendusių valstybių politinė sąjunga. Valstybių federacija kiekvienu atveju bus politinis valstybių junginys, kurio ypač siekiama Europoje po antrojo pasaulinio karo.

Svarbiausias veiksnys, sudarant valstybių federaciją, yra bendrų interesų turėjimas, o Europos valstybių bendras interesas yra "išsilaisvinti iš visa naikinančių karų"2).- šios minties vedami, europiečiai bando lipdyti savo valstybių federaciją. Aišku, kad vien tik noras apsisaugoti nuo karų nėra pakankamai tvirtas pagrindas, bet reikia j ieškoti didesnio dvasinio ryšio tarp atskirų tautų. Siekiant politinio valstybių apjungimo, reikia kviestis į pagalbą tokias institucijas, kurios pasidarbuotų tautų suartinimui. Vienas iš svarbiausių veiksnių tautų suartinimui būtų kultūrinis bendradarbiavimas. Iš dalies Europos tautos yra surištos kultūriškai: jos visos yra krikščioniškosios kultūros įtakoje. Kultūrinis Europos tautų bendradarbiavimas buvo glaudesnis paskutiniaisiais šimtmečiais iki pirmo pasaulinio karo. Lessingas, Kantas, Goethe, Rousseau, Priestley, Gibbon, Franklinas ir daug kitų žymių žmonių buvo daugiau pasaulio piliečiai, o ne vienos kurios nors valstybės. Kultūringas žmogus jautėsi namie visuose Europos kraštuose. Čia labai didelę įtaką turėjo klasinis susiskirstymas, nes daugeliu atvejų klasė buvo statoma augščiau nei tauta ar valstybė. Stefan Szende, peržvelgdamas Europos įvykių raidą, išveda, kad "su 1914 metais Europoje mirė reliatyvios taikos ir pažangos šimtmetis. Šiuo šimtmečiu tarp tolimų ir viena kitai svetimų kultūrų buvo sudaužyti tvirti ir trumpi tiltai".3)  Pakankamai aišku, kas kaltas dėl kultūrinių ryšių tarp Europos tautų su-traukymo. Imperialistinė didžiųjų valstybių politika suardo stipriausius kultūrinius ryšius, kurie jungė tautas. Jeigu 1914 metai sutraukė daugelį kultūrinių saitų, tai kitu atveju davė progos daugeliui mažųjų tautų išsilaisvinti iš vergijos ir įsijungti į valstybių bendruomenę. Tuo pačiu ir mažosios tautos buvo įgalintos savo kultūros dali įnešti į bendrą pasaulio kultūros lobyną. Mažųjų valstybių susidarymas nepakenkė Europos vieningumui, nes Europa buvo daug vieningesnė po pirmojo pasaulinio karo, kol nebuvo sustiprėję didžiosios imperijos Europos viduje. Tos imperijos sugriovė naujai pradėtus tiest kultūrinio bendradarbiavimo tiltus ir sukėlė antrą pasaulinį karą, po kurio žymiai pasikeitė Europos veidas. Dalis buvusių laisvų Europos valstybių pateko rusiškojo komunistinio imperializmo vergijon, kitos, išlikusios laisvos, gyvena nuolatinėje rusiškojo imperializmo grėsmėje. Baimė netekti laisvės verčia jungtis laisvąsias Europos tautas, kad galėtų savo laisvę apsaugoti nuo gresiančio pavojaus. Laisvųjų Europos valstybių sujungimas iš dalies vykdomas. Šiaurės Atlanto Paktas — karinė sąjunga, Schumano planas — ekonominė sąjunga ir Strasburge vykstąs planavimas politiškai sujungti laisvąsias Europos valstybes yra Europos valstybių suvienijimo pradžia. Jeigu Šiaurės Atlanto Paktas yra grynai militarinė sąjunga, kurios tiesioginis uždavinys yra atsispirti komunistinės Rusijos agresijai, o Schumano planas, apjungiąs tik anglies ir plieno pramonės valstybes, nustotų savo svarbos, įgyvendinus Europos valstybių federaciją, tai Strasburge dedamos pastangos turėtų būti Europos federacijos pagrindu. Europos sujungimą planuojančios valstybės kaip tik dabar turėtų atkreipti dėmesį į pagrindinius federalistinio valstybių apjungimo dėsnius: laisvą apsisprendimą ir lygybę.
--------------
2) A. M. Bingham. The United States of Europe, p. 250 New York. 1940.
3) Europaeische Revolution p. 16. New York, 1945.

Strasburge paruošiamuosius Europos sujungimo darbus vykdo Europos Taryba. Sudaryta (1952. IX. 22) Europos konstitucinė komisija. Šių metų pradžioje ji paruošė pirmąjį Europos konstitucijos projektą, kuris vadinamas Europos Statutu, nes duoda tik labai bendrus besivienijančios Europos dėsnius, tiesiogiai teliesdamas tik 6 Europos valstybes: Belgiją, Italiją, Liuksemburgą, Olandiją, Prancūziją ir Vokietiją. Konstitucijoje numatyta įstatymų leidžiamoji galia, kuri pavedama dviejų rūmų seimui: Atstovų Rūmams — sudarytiems iš valstybių atstovų, ir Senatui — susidedančiam iš 87 narių ir turinčiam tas pačias teises, kaip Atstovų Rūmai. Šios konstitucijos projektas nepilnai atitinka federalistines minties dvasią, nes neteisingai išspręstas valstybių lygybės klausimas federacijoje. Atstovų Rūmuose ir Senate federacijos nariai (valstybės) atstovaujami nelygaus atstovų skaičiaus. Atstovų Rūmuose Italija, Prancūzija ir Vokietija turėtų po 63 vietas, Belgija ir Olandija po 30, o Liuksemburgas 12. Taip pat nelygus atstovų skaičius numatytas ir Senate, kur Italija, Prancūzija ir Vokietija turėtų po 21 vietą, Belgija ir Olandija po 10, o Liuksemburgas 4. Taigi trys mažosios valstybės, sudarydamos pusę federacijos narių, turi daugiau kaip du kartus mažiau atstovų federacijos valdžios institucijose. Be to, tiek Schumano plane tiek ruošiamoje federacijoje kai kurie partneriai turi neišspręstų problemų, kurios paliekamos atviros. Šie klausimai (Saaro, Reino srities, Vokietijos suvienijimo) yra tiek opūs, kad kiekvienu atveju gali padaryti iš federacijos narių priešus. Taip pat Didžioji Britanija, kuri vaidina didelį vaidmenį Europos gyvenime, laikosi nuošaliai nuo dabar planuojamos Europos federacijos ir nuo Schumano plano. O kur dar visos kitos Europos valstybės, kurios laukia
 
J.  Penčila — Kampelis iš Bogotos

išsilaisvinimo iš rusiškosios vergijos? Dabar jos negali pareikšti savo nuomonės Europos tvarkymo reikalais, o su jų egziliniais veiksniais nesiskaitoma, bet be jų neįmanoma sudaryti jokios valstybių federacijos Europoje.
Rusijos pavergtųjų kraštų politiniai emigrantai planuoja Vidurio Europos federaciją, kurios svarbiausias tikslas būtų atsispirti rusiškajam ir germaniškajam imperializmui, nuo kurio labiausiai nukenčia Vidurio Europos valstybės. Tokios apimties federacijos įgyvendinimas galimas, tik Vidurio Europos kraštams išsilaisvinus iš dabartinės vergijos.

Turint galvoje, kad reikia eiti prie visuotinio Europos valstybių apjungimo, kyla klausimas, ar prasminga kurti sritines federacijas — Rytų, Vidurio ar Vakarų Europos? Jeigu būtų galimybė suvienyti visą Europą federalistinėje dvasioje, sritinių federacijų kūrimas būtų beprasmiškas ir net žalingas. Dabartinė politinė padėtis diktuoja kitokias sąlygas, kurios sunkiai derinamos su federalistine mintimi. Laisvosios Vakarų Europos valstybės turi sąlygas federacijai sudaryti ir tai bando įgyvendinti. Rusija, pakeitusi savo vidaus santvarką, turės didelį vaidmenį Europos valstybių tarpe. Su Rusija labiau skaitysis ir Vakarinės Europos valstybių blokas ir J. A. V., kurios turi didelės ir net diktuojančios įtakos Europos tvar-kymesi. J. A. V. nėra pasisakiusios ir prieš rusų emigrantų planuojamą Rusijos valstybių federaciją, kuri pretenduoja ir į Vidurio Europos valstybes. Toki planai nėra palankūs Vidurio Europos valstybėms, kurios daugiausia nukenčia tada, kada yra stipri jėga Europos vakaruose ir rytuose: jos tampa tų dviejų jėgų ginčo priežastimi ir išsprendimo arena. Vidurio Europos federacija nesutrumpins kelio į Europos valstybių sujungimą, bet apsaugos tų valstybių interesus nuo dar neišnaikinto didžiųjų valstybių imperializmo.

Bandymas sujungti valstybes federalistiniu būdu dar neišeina iš kūrimosi stadijos, nes didžiausia kliūtis—kai kurių valstybių imperialistinė politika—trukdo tarpvalstybiniam bendradarbiavimui ir užslopina tautų ir valstybių laisvę. Imperialistinė politika yra sena kaip pati civilizacija. Jau senovės Egipte buvo įkurta imperija, kuri siekė Nilą ir Eufratą. Imperialistinę politiką vedė Babilonas, Midija, Persija ir vėliau Roma, kuri išplėtė savo dominavimą į Siciliją, Šiaurės Afriką, Ispaniją, Galiją, Britaniją, Graikiją ir iš dalies į Aziją. Vėliau apie imperiją svajojo Karolis V, norėdamas unijos ryšiais sujungti į vieną valstybę Austrijos, Vokietijos, Ispanijos, Olandijos, Sicilijos ir Neapolio teritorijas. Petras Didysis, Katarina ir Napoleonas taip pat norėjo sukurti iš Europos vieną nedalomą imperiją su vienu valdovu. Imperialistinė politika ryškiausiai iškilo Europoje 20-me amžiuje. Imperializmas, kaip ir federalizmas, veda valstybių suvienijimo politiką, tik jis, pasiremdamas jėga, stengiasi vienos tautos dominavimą išplėsti iš savo geografinio ruožo, prievarta prijungti kitas tautas ir valstybes. Pagrindiniai elementai imperialistinėje politikoje yra: vienos tautos dominavimas ir jėga. Valstybė, kuri imasi imperialistinės politikos, dažnai susiduria su aktyviu kitų valstybių pasipriešinimu, todėl jai reikalinga stipri militarinė jėga palūžti pasipriešinimui, ir įgyvendinti imperialistiniams tikslams. E. M. Winslow imperializmą sugretina su militarizmu.4) Kur eina imperialistinė politika, ten vyrauja ir militarizmas, o kur militarizmas, ten ir karas. Todėl esama "labai mažo skirtumo, kada kalbame apie militariz-mą ir karą, ar imperializmą ir karą."5) Karas kyla iš pasipriešinimo imperializmui, arba dviejų imperialistinių valstybių interesams susikirtus. Pavyzdžiu yra du paskutinieji pasauliniai karai, kur imperialistinių valstybių politika Europą pavertė griuvėsiais.
 -----------------
4) The Pattern of Imperialism p. 3. New York, 1948. 5 Op. cit. p. 3.
5) Op. cit p.3

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje sunaikintas rusų imperializmas atsigavo padedamas komunizmo, kuris savo esmėje yra imperialistinis ir kuris tapo geru įrankiu rusiškajam imperializmui plėsti. Imperialistiniai Rusijos tikslai ilgai buvo slepiami po komunistine skraiste. Tik dabar, kada aiškiai prasikiša tas imperializmas, pradėta kovoti prieš komunizmą. Sunaikinus komunizmą, dar nebus sunaikintas rusiškasis imperializmas, nes jis glūdi rusų valstybės dydyje. Jį sunaikinti galima, tik išplėšus iš Rusijos glėbio visas pavergtąsias tautas ir leidus joms sukurti nepriklausomas valstybes, kurios laisvai galėtų jungtis ben-dron Europos valstybių federacijon.

Antroji imperialistinė valstybė Europoje buvo hitlerinė Vokietija. Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė vokiškąją imperiją, bet neilgam. Vokiečių tautos veržlumas, nukreiptas į nuo Bismarko laikų ugdytą militarizmą, pridėjus antžmogio teoriją, paniekino visa, kas nevokiška, ir pasiryžo visus padaryti vokiečio, kaip augštesnio žmogaus, vergais. Vokietija, sukėlusi antrą pasaulinį karą ir jo metu pasiekusi savo imperia-listinės-militaristinės didybės žydėjimą, susilaukė tragiško likimo: keturių svetimų kariuomenių okupacijos ir padalinimo. Tik susidariusi politinė padėtis, kai graso rusiškasis imperializmas, vėl iškelia Vokietijos reikšmę Vakarų Europos sąjungoje, kad būtų galima atsispirti prieš pavojų.

Su naujų žemių atradimu ir baltojo žmogaus išsikėlimu į atrastąsias žemes susidarė nauja imperializmo forma — kolonializmas Pradinis kolonializmas neturėjo nieko bendra su imperializmu, nes pirmieji kolonistai keliavo į naujai atrastus kraštus surasti sau geresnių gyvenimo sąlygų, arba bėgdami nuo priespaudos ir j ieškodami laisvės. Jie neturėjo valstybinio ryšio su savo senąja tėvyne, buvo net atitrūkę ir nuo savo tautos. Praslinkus kuriam laikui ir kolonistų skaičiui nuolat didėjant, tos valstybės, kurios gyventojų dalis sudarė daugumą naujame krašte, uždėjo jiems savo globą, kuri įgavo imperialistinį pobūdį ir kuri kolonistams suteikė pirmenybę prieš vietinius gyventojus, o krašto turtai buvo beatodairiai plėšiami imperijos naudai. Šitoks valstybės galios išplėtimas į kolonijas nieko bendra neturi su pradiniu natūraliuoju kolonializmu. Visai natūralu, kad valstybėje gyventojų skaičiui didėjant ir darantis sunkesnėms pragyvenimo sąlygoms, dalis žmonių išsikelia į kitus, rečiau apgyventus kraštus. Tiesioginis kolonisto uždavinys yra pernešti į naująjį kraštą savo krašto kultūrinius ir civilizacinius laimėjimus. Be to, kolonisto, kaip ir kiekvieno išeivio, pareiga yra pasilikti savo tautos bendruomenėje, nežiūrint kokiai valstybei jis priklausytų. Tačiau imperialistinė valstybė naujojo krašto tautos turtus grobė savo naudai, visai neatsižvelgdama į to krašto reikalavimus. Tai ir buvo atitrūkimas nuo tiesioginės civilizuotojo žmogaus pareigos: "prižiūrėti, kad gamtos turtai nežūtų, bet tarnautų viso pasaulio gerovei"6).  To siekiant, reikia vadovauti darbui galima naudoti čiabuvių darbo jėgą, juos mokyti ir ruošti savarankiškam gyvenimui, kad jie galėtų įsijungti į kultūringų ir civilizuotų tautų gyvenimą. Turtingiausios kolonijomis valstybės, Didžioji Britanija ir Prancūzija, pradeda atsižadėti imperialistinės politikos kolonijų atžvilgiu. Čia didžiausios įtakos turi kyląs kolonijų gyventojų laisves būtinumo supratimas ir imperijų susilpnėjimas paskutiniųjų karų pasėkoje. Reikia tikėtis, kad kolonistinis imperializmas netolimoje ateityje visiškai išnyks.

Imperializmas kenksmingas ne tik kitoms tautoms ir valstybėms, bet ir savo tautai. Imperializmo palydovai: militarizmas, oligarchija, biurokratija, diktatūrine valdžia, valstybes didumas ir nuolatinis plėtimasis nuslopina dvasinį savo gyventojų kūrybingumą, paversdamas žmogų valstybes vergu. Imperializmas gali klestėti tik didelėje valstybėje, nes mažos valstybes nepajėgia išlaikyti militarizmo ir nėra pajėgios išplėsti savo tautos dominavimą. Dideles valstybes beprasmiškumas ir nenaudingumas jau gana seniai pastebėtas. Aristotelis ir Platonas aiškiai pasisakė už mažų valstybių egzistavimą. Naujausiais laikais prancūzų filosofas Montesquieu sukūrė valstybes santvarkos ir dydžio teoriją. Jo nuomone, pilna politine laisve žmogui galima tik mažose valstybėse arba mažų valstybių federacijoje. Istorija rodo, kad tada, kai didžiosios valstybės j ieškojo naujų teritorijų, turtų ir vergų, mažosios kūrė nemirštamas dvasines vertybes. Senovės Graikija, Judėja, Finikija, renesanso Italija yra dabartines mūsų kultūros židiniai. Šios mažos valstybėles davė pasauliui mokslą, meną, raštą, religiją. Vokietija savo atskirų kunigaikštysčių laikais davė pasauliui Goethę, Schillerį, Kantą Leibnizą ir daug kitų. Naujieji didžiosios Vokietijos vadai išugdė 20-jo amžiaus barbarus ir ant šimtmečiais kurtos vokiečių kultūros uždėjo vainiką, nupintą iš karų, plėšikavimų, žudynių, koncentracijos stovyklų ir papuoštą negirdėtu tautų naikinimo žiaurumu. Nuo nacinės Vokietijos neatsilieka, dargi žymiai ją pralenkia, Sovietine Rusija, tik jos nusikaltimų žmonijai dar niekas negali suskaičiuoti, nes jie auga su kiekviena diena. Rusiškajam imperializmui panaudojama komunistine idėja daro neįsivaizduojamai didelę žalą pačiai rusų tautai. Nusikračius komunizmu, daug praeis laiko, kol rusų tauta sugebės pakeisti jai komunistinio imperializmo išugdytą dvasią ir prisitaikyti prie kitų tautų — bendro sugyvenimo labui.
------------
6) J. A. Hobson, Op. cit. 227.

Valstybių federacija turi išvengti greito perėjimo į vienalytę valstybę. Federacijos pavertimas Vienalyte valstybe yra artimas imperializmo dvasiai. Ne be reikalo S. Seabury pabrėžia, kad "kiekviena militarinė imperija iš tikrųjų yra federacija".7) Tiek imperializmas, tiek federalizmas sudaro valstybių junginį — su skirtumu, kad imperialistinės politikos sujungtų valstybių panaikinamas valstybinis charakteris ir valstybės įjungiamos į imperiją prievarta, o federalistiniu būdu sujungtos valstybės savo valstybinį charakterį apsaugoja ir jungiasi laisvu noru. Federacija gali pereiti į vienos valstybės sudarymą tik tada, kada bus paruošta dirva glaudžiam tautų bendradarbiavimui.

Dabartinė Europos santvarka valstybiniu atžvilgiu labai   palanki federacijai. Imperializmo klestėjimas, didžiųjų valstybių nesiskaitymas su mažosiomis ir daugelio valstybių pavergimas Europos valstybių sujungimo mjntį daro neįgyvendinamą. Pačiu pirmuoju žingsniu, prieš Europos valstybes apjungiant, reikia jas atstatyti. Visos tautos, kurios nori ir gali turėti savo valstybę, turi teisę ją turėti. Tik visoms valstybėms suteikus tas pačias teises ir laisves, galima eiti prie Europos valstybių federacijos.
-------
7) The New Federalism, p. 133, New York, 1950.

 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai