Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LEGENDARIŠKIEJI PRANCIŠKONŲ KANKINIAI PDF Spausdinti El. paštas
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.: Legendariškieji pranciškonų kankiniai Vilniuje, Aidų leidinys 1954. Spaude TT. Pranciškonų spaustuvė (atsp. iš "Aidų" 1954 m. Nr. 3-4) 45 p.

Lietuvoje šimtmečius veikusių vienuolijų istorija, palyginti, dar nedaug tėra ištirta. Dar nėra tinkamai įvertintas ir vienuolių darbo vaidmuo, anas stambus jų įnašas, kol Lietuva gavo "šventosios" vardą, kol kitados pagonybėje ir prietaruose skendėjęs kraštas tapo smūtkelių ir kryžių šalimi, kur religinė giesmė skambėjo ne tik bažnyčioje, bet ir pirkioje.

Pranciškonai ir domininkonai buvo seniausi vienuoliai Lietuvoje. Apie pranciškonų misijas šaltiniuose yra pėdsakų ir iš 13-jo ir dar labiau iš 14-jo amž. Tačiau anas faktas, kad pranciškonų vienuoliams teko apaštalauti tarp pagonių, yra davęs progos pranciškonų ir kitose kronikose prirašyti neistoriškų dalykų, duodant neįtikimų ir tikrovei prieštaraujančių aprašymų. 16-me amžiuje jau buvo sukurtos pasakiškos legendos, ir iš dviejų Vilniuje nužudytų pranciškonų laiko bėgyje išaugo iki 36, šalia kurių kartais dar figūravo 14-ka kankinių.

Pirmasis Kazimieras Chodynickis 1927 m. "Ateneum Wienskie" išaiškino tų kelis šimtus metų kartotų žinių neistoriškumą. Tėvas dr. V. Gidžiūnas, išleidęs 1950 m. Romoje disertaciją apie Lietuvos pranciškonus iki 1517 m., išspausdinęs žurnale "Archivum Franciscanum Historicum" (1950) dokumentuotą tyrinėjimą apie pranciškonų misijas Lietuvoje iki 1340 m., pasiėmė uždavinį nusileisti "į tamsų Vilniaus pranciškonų kankinių legendų labirintą" (p. 41). T. Gidžiūnas panaudojo ir tokių pranciškonų kronikų, kurios Chodynickiui nebuvo žinomos.

Dr. V. Gidžiūno studija yra gyvas pavyzdys, kaip negalima tikėti kiekvienu kronikos aptiktu teigimu, nors jis būtų ir beveik vienalaikis su aprašomais įvykiais. Apsišarvavęs kriticizmu ir iš panagių iškedenęs pačių pranciškonų kronikas, autorius ne tik įtikinamai išaiškino, kad tie tariamieji kankiniai priklauso pasakų sritin, bet ir davė pavyzdžių, kaip 17-jo amžiaus lenkai, "amor patriae" jausmo vedami, "net svetimų kraštų kankinius lenkais pavadinę, Lietuvoje nukankino ir paskui pasisavino" (p. 21).

Legendarinių Vilniaus pranciškonų kankinių istorija  turi kelis etapus.

Visus juos T. Gidžiūnas atsidėjęs išnagrinėja. Dviejų pranciškonų (Ulriko ir Martyno) nukankinimo aprašymas turi, pvz., panašumo su tariamu Algirdo laikais nužudymu keturiolikos pranciškonų (p. 30), kuriuos, esą, Vilniuje įkurdinęs Petras Goštautas.

Su pagrindu atmetęs keturiolikos kankinių legendą, autorius užbaigia pagaliau anais 36 Vilniaus pranciškonais kankiniais, kurie taip pat priklauso prie labai vėlybų ir visai neautentiškų pasakojimų srities. Yra labai įdomu sekti, kaip per du šimtu su viršum metų kankinių skaičius šaltiniuose vis buvo didinamas. Keliant Goštautų šeimos pagrįstus nuopelnus pranciškonams (16 amž.), Lietuvos 14-jo amžiaus praeitin vis buvo nukeliama ir daugiau kankinių. Autorius yra išryškinęs ir eilę kitokių aplinkybių, kurios privedė prie tokių perdėtų skaičių.

šitas tyrinėjimas yra vertas dėmesio dar ir dėl to, kad kaip tik lietuvis pranciškonas, savo darbais iš Lietuvos pranciškonų istorijos jau spėjęs tinkamai užsirekomenduoti, nuima aureolę visiems šaltinių teigimams, priklausantiems tik prie legendų srities. Tuo pačiu yra išaiškinta, kad 14-jo amž. Vilniaus gyventojai buvo žymiai didesni toleran-tai. O tų dviejų vienuolių nužudymas yra išaiškinamas iš tų misionierių nežinojimo vietos aplinkybių, per didelio uolumo, netakto įžeidžiant vilniečius  (p. 15, 40).

Linkėtume, kad autorius ir toliau pasiliktų prie Lietuvos Bažnyčios istorijos dirvonų, kur dar tiek daug reikia plėšti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai